Meilės aferistai

 (Nepilnas)

Sėdėjau apklausiamųjų būdelėje teismo salėje, rankos prakaitavo, o į mane buvo įsmeigtos visų akys, bet jaučiau tik vieno - tėvo. Jis žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kad, rodės, jau dabar įsivaizduoja, kaip man trenkia. Jutau, kaip jau dabar mane kankina, muša ir jau nebesivaldantis atima iš manęs gyvastį. Pirmą ir paskutinį kartą.

Antrankiai spaudė jo riešus, o motina kitoje mėlynos salės pusėje nenustojo braukti ašarų, matydama, kaip jos sūnus liudija teisme, būdamas vienintelė advokato viltis laimėti ir taip pasmerkti mano kraują ir kartu mane patį amžinam savo sielos klyksmui iš nevilties, kuris jau dabar aidėjo mintyse ir kėlė paranoją. Bet apsispręsti turėjau aš, o sprendimas kiekvieną sekundę kito ir nesuvokiau, kurią akimirką  ir ką man bus lemta ištarti.

- Ar jis jus mušdavo? - reikliai paklausė advokatas žiūrėdamas tai į mane, tai į kaltinamąj. Mėlynose akyse slypėjo ketinimai jį įkišti už grotų, kurie turėjo mane visiškai įtikinti.

- Ne, - sausai atsakiau, nes nenorėjau apskųsti tėvo, nors buvo akivaizdu, kad jis kaltas,nors ant mano veido vis dar  puikavosi mėlynė po lūpa, o žvitrus žvilgsnis net ir čia ieškojo ką nukniaukus.

- Jūs prisiekėte sakyti tiesą, - prisimerkė primindamas man. Nurijau gniutulą gerklėje, kuris kaip vienintelis įrodymas, ką aš ketinau sakyti, nepritardamas neleido kalbėti. - Gerai, paklausiu kitaip. Jis dažnai smurtaudavo? Nebūtinai prieš jus, - priėjo prie pat manęs, neturėjau kur trauktis. Jei pasakysiu „ne” tėvą paleis ir jis vėl muš mamą, vėl vog, ir vėl viskas kartosi. Jei pasakysiu „taip”, matau jį paskutinį kartą. Tik kas geriau: pačiam atsisakyti tėvo ar kentėti nuo jo esant kartu ir galiausiai atsižadėti?

- Taip, - ryžtingai taria. Mama garsiai suvaitojo, o tėvas net sušnypštė. Teisėjas sumušė plaktuku. Nuosprendis priimtas. Aš dėl to kaltas. Mano kraujas virto smala, o  siela pasiruošė amžinam mano kūno alinimui dėl vieno žodžio, kuris pakeitė viską. Nuo tos akimirkos skęstu abejonėse dėl savo apsisprendimo tvirtumo, kuris jau dabar ėmė manimi manipuliuoti.

- Ne!!! - surikau. Vėl tai sapnavau. Kiekvieną naktį tą patį sapną. Tą dieną aš apsisprendžiau, o dabar sapnai man neleidžia to pamiršti. Negaliu pakeisti savo apsisprendimo jį ištrindamas iš minčių, nes mano perdėm rami dabartis ir trapi ateitis neleidžia taip lengvai užversti šio puslapio, kuris kruvinom raudonom raidėm paženklino mano gyvenimą visam laikui.

Kumščiais trenkiau į čiužinį, išlipau iš lovos ir prastumdęs išmėtytus daiktus atsidariau balkono duris. Kūną sustingdė šaltis. Atsirėmiau į turėklą ir stebėjau, kaip naktinis miestas skendi tyloje, o aš sumaištyje. Negalėjau pakęsti to košmaro, tiksliau, realybės, kuri buvo mano gyvenimo dalis tiek daug metų. Viskas buvo per daug tikroviška, visi atsiminimai smogdavo su tokia didele jėga, kad negalėdavau nurimti iki ryto, kuris su aušra pripildydavo mano mintis abejonių, o neatsakyti klausimai su kiekviena para vis augo ir, rodos, jau užkariavo visą mane. Sugirgždėjo grindys. Atsisukau. Žinojau ką išvysiu.

- Vėl sapnavai? - tyliai paklausė mama įsisupusi į chalatą. Mėnesiena ir blausios žibintų šviesos, kurios sklido nuo gatvės, apšvietė jos iškankintą sulysusį veidą.

- Šiaip neužmiegu, - bandžiau išsisukti grįždamas atgal į kambarį. Tyliai uždariau balkono duris ir atsistojau priešais. Mama vertino mano išraišką užvertusi galvą į viršų, kad matytų mano veidą.

- Girdėjau, kaip rėkei, - sumurmėjo. - Viskas bus gerai.

- Taip, taip, žinau, mama, - atsainiai pasakiau. Nenorėjau kalbėti, norėjau nieko neprisiminti, kas vyko praeity, o dabar mane tai persekioja. Negi per daug noriu? Vienintelis mano noras buvo įsitikinti, kad pasielgiau teisingai ištardamas „taip”, kad dabar galėčiau ramiai gyventi ir nesigraužti dėl to, ką padariau, manydamas, kad apsirikau ir vis galvodamas: „Jei…? Jei jis būtų pasikeitęs, supratęs savo klaidas? Jei jis nebūtų taip ir toliau elgęsis? „ Ir vėl klausimai, kurie nedavė ramybės. Vėl, vėl ir vėl. Kiekvieną naktį, vos užmerkiu akis, ir taip jau metus. Ištisos trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos su tais pačiais klausimais, kurie kievieną naktį mane aplanko su savo klaustukais, ištisos naktys, kai pora valandų numigęs nebeužmiegu, žinodamas, kad jis tiek pat naktų pūva kalėjimo kameroje ir dvi savaitės naujame bute, rajone, mieste. Laikas grėsmingai artėja jo paleidimo datos link. Liko trys metai. 

- Labanakt, - liūdnai tarė ir paliko mane vieną. Atsiguliau į lovą ir sunėręs rankas po galva bandžiau pamirši tą dieną. Visas dienas, visą savo vaikystę, bet sąžinė nepaliko manęs vieno ir savo aštriais dantimis ėdė mano gyvastį iš vidaus, priversdama nebyliai vaitoti iš juntamos agonijos.

Mažą kambarėlį užliejo pirmieji saulės spinduliai, o aš vis dar žiūrėjau į baltas lubas, skaičiuodamas praslinkusias sekundes. Pasukau galvą į šalį, nuo aptriušusios spintutės pasiėmiau telefoną ir pažiūrėjau į ekraną. Lygiai šešios ryto. Atsisėdau, apžvelgiau kambarį ir ilgai netrukęs įkvėpiau oro kartu pasisotindamas skraidančiomis dulkėmis ir atsidaręs balkono duris ėmiau dėstyti daiktus į jiems skirtas vietas.

Po pusvalandžio tašių kraustymo ir drabužių dėstymo į spintą pagaliau buvo galima neužkliuvus praeiti pro kambarį kaip kokio kurmio prakastu taku. Pasiklojau lovą, užmečiau pagalvėlę ant viršaus. Mano akys užkliuvo už gitaros dėklo. Kaip narkomanas virpančiais pirštais siekdamas savo išsigelbėjimo, nuosavos ekstazės, pasiėmiau jį į rankas ir nuėjęs balkoną atsisėdau ant grindų. Atsegiau užtrauktuką ir išsiėmęs gitarą perbraukiau pirštais per stygas. Vieną kartą, du ir tada neatsispyriau - ėmiau kurti kažkokią melodiją, kuri mane ramino ir atitraukė mintis nuo kvailų klausimų. Man laikas pradingo, o erdvės nebeliko, tik tas garsas, kuris prasibrovė pro visas sienas ir visiems skelbė apie naują dieną, kuri nužudė senąją nuskandindama tamsoje.

Nepajaučiau, kaip ėmiau šypsotis. Ta ramybė ir džiaugsmas, kuris mane užliejo, vos pirštai imdavo braukti per stygas, paliko mane vieną savo susikurtam pasaulėly, kur likau tik aš ir muzika, jokių klausimų, jokių bemiegių naktų. Nieko. Tik tas tyras jausmas, kuris sklido garsu sklandydamas erdvėje aplinkui.

- Gražu, - tyliai sukuždėjo mama. Mano pirštai skausmingai įsirėžė į stygas. Atsisukau. Ji stovėjo ir žiūrėdama kažkur į tolius šypsojosi atsirėmusi į durų staktą. - Nesustok, nejausk manęs, - paprašė. Užsimerkiau ir net nežiūrėdamas į stygas vėl ėmiau groti. Ji atsisėdo ant žemės greta manęs, galvą padėjo sau ant kelių ir stipriai užmerkė akis.

- Kas tau? - susirūpinau. Mama nusibraukė savo šviesiai rudus banguotus plaukus nuo veido ir vis dar užsimerkus prabilo.

- Aš tiesiog bijau. Dėl visko. Dėl tavęs, dėl mažiukų, o jei mums nepavyks? O jei viskas bus ne taip, kaip tikėjomės? - jos balsas išdavikiškai virpėjo, o rankos apglėbusios kelius per pirštų sąnarius net pabalo.

- Viskas mums bus gerai. Aš žinau ir tikrai tau padėsiu, - stumtelėjau gitarą į šalį ir apkabinau ją per pečius.

–Daugiau nebegirdėjau ką jos šnekėjo, visa kita tapo nesvarbu, smūgis jau smogtas, nuosprendis priimtas. Dar penkeri metai.–

- Einam, Emili, - mintis pertraukė mamos balsas. Atsistojau. Linktelėjau gydytojai ir uždariau duris. Mašinos link ėjau nieko nematydama, lyg būčiau ne savim, o tik iš šono save stebėčiau. Buvo sunku suvokti pasakytus žodžius, kai tikėjausi bent kokio pagerėjimo, bent mažos vilties, kuri rusentų many. Tik tiek. Nors ir melo,. Nebesvarbu. Šiuo atveju rinkčiausi melą.

Namo važiavome tyloje, net mama nebandė manęs guosti ar įkvėpti tikėjimo, kaip įprastai pasitaiko po gydytojo apžiūros. Abi bandėme suvokti pasakytus žodžius. Abejoms nelabai sekėsi, bet rankų nenuleidom. Geriausiu atveju dar penkeri metai praleisti diskriminuojančioj neįgaliuosius visuomenėje, nebent įvyks stebuklas. O šiais laikais stebuklai labai daug kainuoja.

Vos grįžus namo, užbėgau laiptais į palėpę, savo kambarį. Mama nieko nebematydama atsisėdo virtuvėje. Klestelėjau prie rašomojo stalo, iš stalčiaus išsiėmiau sąsiuvinį, perskaičiau klausimus ir bandžiau į juos atsakyti. Nesugebėjau susikaupti. Tie žodžiai netilpo mano galvoje, užtat mintyse apsigyveno. Vėl ir vėl skaičiau tą nelemtą klausimą. Galiausiai padėjau galvą ant stalo ir pravirkau. Dar daug dienų, dar daug savaičių, o tuo labiau metų. Visko per daug.

Norėjau klykti, viską trankyti, išrėkti visiems savo jausmus į veidą. Bet negalėjau tiesiogine ta žodžio prasme. Nieko nepakeisčiau taip pasielgdama.

Mama tyliai pabeldė į duris, pakėliau veidą, nusivaliau ašaras, giliai įkvėpiau ir atsisukau tada, kai ji pravėrė duris.

- Ema, - garsiai atsiduso ir priėjus apkabino mane suklupdama ant kelių. Tyliai kvėpavau jai į kaklą, akis ir vėl skalavo ašaros, bet dabar jau ir mamos. Ji niekada napalūždavo prie manęs. Visada išlikdavo optimistiška, sugebėdavo juokauti, atrasti kažką gero bet kokioje situacijoje. O dabar palūžo, kai man jos labiausiai reikia. Pasistengiau pati nurimti. Mama, tai pajutus, nusivalė ašaras ir susigėdus pažiūrėjo į manas akis:

- Atleisk, nežinau, kas man pasidarė, - bandė teisintis. Šviesiai rudi, pečių nesiekantys plaukai užkrito ant dešinio skruosto. - Penki metai ne taip ir daug. Tau dar viskas prieš akis, - nusišypsojo. Linktelėjau, kad tik ji nusiramintų. Ji bijojo sutikti mano akis, žinojo, kad suprasiu viską, ką ji galvoja, kad išsiduos vienu žvilgsniu, nors nereikėjo net jo. Viskas buvo ir taip aišku. - Aš eisiu, paruošiu vakarienę, tuoj grįš tėtis, - atsistojo ir išskuodė iš kambario lyg bėgtų nuo mirties. O dabar reikėjo nurimti man. Ašaros jau ir vėl ruošėsi veidą praplauti. Žvilgtelėjau į viršų, kad jas suturėčiau, įsijungiau muzikos grotuvą ir bandžiau paskęsti garsuose.

- Labas, Emili! - iš apačios sušuko tėtis. Atsistojau nuo kėdės ir nuėjau į apačią.

- Nusiramink, ji neturi tavęs tokios pamatyti, - laikydamas už rankos mamą pratarė tėtis. Jie net neįtarė, kad juos girdžiu, o tuo labiau matau. Mama ir vėl verkė. Prie tėtės ji visada išlikdavo savimi. Tik prie jo.

- Kaip ji studijuos? Kur studijuos? Tu manai, ją kur nors priims? Ji…ji… aš jau negaliu, nemoku būti stipri, - sukūkčiojo ir apkabino tėtį. Nuo jos žodžių atsirėmiau į persikinę koridoriaus sieną.

- Turim tokie būt. Aldona, nurimk, ji gali išgirst, viskas bus gerai. Viskas turi būt gerai, - bandė guosti per daug dusliu balsu tėtis, bet tai panašėjo į panikos apimto žmogaus klyksmą. Jis netikėjo nei vienu savo žodžiu, o bandė palūžusią mamą įtikinti, kad viskas bus gerai. Beprasmiška.

- Nebus, nes praėjo tiek metų… Tiek dar praeis, o ji nekalbės. Ji niekada nebekalbės. Suprask tai. Gydytoja šiandien man aiškiai tą pasakė. Emili - nekalbės. Niekada! - trenkė kumščiu tėčiui į krūtinę ir susmuko jo rankose. Niekada nemačiau jų tokių. Susispaudę erdvioj raudonoj virtuvėj it kraujo klane, jie liejo savo širdies skausmą dėl manęs. Aš kalta dėl visko, kas persekioja šitą šeimą. Vien mano tylėjimas yra bausmė. Tik už ką ir kam ji skirta? Į šitą klausimą taip ir nesugebėjau atsakyti jau šešis metus. Apsisukau ir ruošiausi išbėgti į lauką, kad tik jų nematyčiau, nejausčiau jų skausmo ir bandymų jį nuslėpti, kas atrodė beviltiška, bet koja užkliudžiau komodą ir staiga stojo klaiki tyla. Mamos kūkčiojimas liovėsi, mano kvėpavimas dingo, tėčio tylus raminantis niurnėjimas nutilo. Jie išgirdo, suprato, kad aš buvau šalia. Nelaukiau, kol jie ateis čia ir, nutaisę kaukes, bandys kiekvieną savo žodį perfrazuoti kaip po kiekvieno vizito pas gydytojus. Viskas kartojasi. Užsimečiau megztuką, nuo komodos pagriebiau ausinukus, įsispyriau į sportbatukus ir užtrenkiau duris prieš pat jų veidus. Man reikėjo tylos : atsikvėpti nuo jų veidmainiškų veidų, begalinio tikėjimo, kad viskas bus gerai. Man reikėjo realizmo, o ne perdėto optimizmo. Man reikėjo laisvės. Ausyse skambėjo muzika, o aš bėgau kuo toliau nuo to teatro.

Pirmas skyrius. Emili. (nepilnas)

Baltas laukiamasis prie gydytojo kabineto durų. Lyg lauktum nuosprendžio kur pateksi: į dangų ar į pragarą, o gal taip ir liksi po saule. Visi tikisi palankiausio nuosprendžio, tik ne visiems pavyksta jo sulaukti. Kai kurie netikėdami ieško kito atsakymo į savo pačių iškeltą klausimą, mintimis bei tikėjimu tik sustiprindami simptomus, bet gydytojai mąsto vienodai, diagnozės visada sutampa, nors jie įvardija viską atvirkščiai, taip suklaidindami žmones. Tik nedaugelis suvokia tiesą, kurią jiems šaltakraujiškai ištarė nepažįstamas žmogus, visiškai negalvodamas apie padarinius. Dar mažiau žmonių sugeba atsitiesti ar tikėti, jog jie pasveiks. Geriau neikit pas gydytojus, nes visos jūsų prognozės pasitvirtins, jei tik tuo patikėsi. Juk sakoma: „Pasakyk žmogui, kad vanduo yra vaistai ir išgėręs jų jis pasveiks.”

Baltas laukiamasis pilnas susigrūdusių, rūškanomis minomis laukiančių žmonių su savo atžalomis, kurie dar nevisiškai viską geba suprasti. Jie dar nesuvokia, kad sprendžiasi jų likimas, jų ateitis, tikėjimas ir dvasios stiprybė. Jie linksmai čiauška, glaustosi prie mamų lyg prie išsigelbėjimo, vaikosi vienas kitą.

Sėdėjau su mama. Ji niekur manęs neišleisdavo vienos. Vizito metu viena neištverčiau, nes žinau ką vėl išgirsiu. Jau esu tai girdėjus šimtus kartų, bet nepripratau prie tų žodžių. Prie to neįmanoma priprasti. Mama uždėjo ranką ant mano plaštakos ir ją spustelėjo lyg numanydama apie ką mąstau. Atsisukau į ją ir sukaupusi visas jėgas šyptelėjau.

Šokoladiniai garbanoti pusilgiai plaukai, plonos persikinės lūpos, dangaus mėlio akys su sidabro gijomis aplink rainelę sublizgo nuo ašarų. Paglosčiau jos skruostą ir nusisukau. Nenorėjau matyt, kaip ji verkia ar bando susitvardyt. Nebūčiau ištvėrus. Blogiau nei matyti palūžusį artimą žmogų, tai tik matyti, kaip jis bando susitvardyti maskuodamas jausmus. Mano dėmesį patraukė maža mergytė, sėdinti priešais.

Sėdėjo prie motinos, buvo tobulas jos klonas. Maždaug šešerių metukų. Juodi palaidi plaukučiai krito ant rausvos suknutės, antakius siekantys kirpčiukai švelnino jos ir taip nekaltą veidelį. Pieno baltumo oda, mėlynos akys netikroviškai žerėjo, lūpos, sukaustytos tylos, netikėtai prabilo. Įtempiau ausis, kad išgirščiau to angelėlio balselį:

- Mama, aš noriu namo, - nežinojau, kaip apibūdinti jos balsą. Skaidrus, tyras, aiškus ir kartu švelnus lyg šilkas. Tikro angelo. Ne žmogaus balsas. Ji užvertė galvytę, kad galėtų stebėti mamą. Ši nusišypsojo ir vos matomai pasukiojo galvą į šalis, sukaustyta baimės. Mergytė sunkiai atsiduso ir panarino pirštukus į savo suknutės klostes. Maži pirščiukai judėjo medžiaga, o kojytės trepsėjo ant nematomo pagrindo mušdamos nežinomą ritmą. Ji užbūrė mane. Mama apgaubė ją savom rankom ir pasisodino ant kelių.

- Mamyte, aš noriu ledų, - vėl paprašė. Jos motina ir vėl papurtė galvą į šalis.

- Negalim išeiti, Lina, turim palaukti Auksės. Turėsi jai padėti, kai ji sužinos, - sunkiai atsiduso. Dabar supratau, ko ji laukia. Už durų sprendžiasi kitos mergytės likimas, kuri kažkaip susijusi su mergaite, sėdinčia priešais. Mergytė linktelėjo ir kaip tik tada atsidarė kabineto durys. Visiškai tokia pati mergaitė, nešama ant rankų vyro, kuris pats vos laikė ašaras. Priėjo prie jų. Padėjo mergytę. Lina, nušokusi nuo suoliuko, apkabino ją:

- Linute, aš nematysiu, - sukūkčiojo. Abi atrodė vienodai, tik Auksės suknutė buvo geltona. Dvynukės, kurių likimai jau išsiskyrė. Jos likimas jau nulemtas. Suspaudė širdį. Jų tėvai apsikabino, lyg bandytų jausdami vienas kito kūno artumą nurimti.

- Visam laikui? - tyliai paklausė mama. Vyras linktelėjo. Mergytės vis dar stovėjo apsikabinusios ir abi verkė. Tėvai atrodė ne ką geriau, stengėsi nepalūžti, bet jų akys išdavė ką kitą - nereikėjo net įsižiūrėti, kad suvokum. Tie slepiami žvilgsniai persekioja mane jau šešis metus.

- Mums pavyks, - vien iš lūpų supratau, ką pasakė vyras, ir tada jie pasilenkė prie mergaičių.  

- Viskas bus gerai. Aukseli, mes tau padėsim, viskas bus gerai, - labiau save nei mergytę tikindama karštai kuždėjo mama. Auksės veidas buvo paraudęs nuo ašarų. Mama paėmė ją ant rankų.

- Tėti, ar ji pasveiks? - paklausė mane pakerėjusi Linutė. Jos tėtis sunkiai linktelėjo.

- Jei tik jai padėsim, - mergytė apsivijo jo kaklą ir jis ją pakėlė, atsukęs veidą į mano pusę nebyliai sukaukė ir išėjo pasitikti lemties ant rankų nešdamas angelą su savo gyvenimo meile greta ir jos nešama pasaulio spalvų nematančia dukryte. Dar ilgai juos lydėjau žvilgsniu.

Neteisinga, kad tokie maži vaikai, nesusidūrę su neteisybe ar blogiu, jau patiria tokias nelaimes. Neteisinga ir tai, ką tenka iškęsti šeimos nariams, kurie turi būti tvirtesni už bangų skalaujamas uolas, kurios laikosi iki paskutinio akmenėlio, iki paskutinio vandens lašelio, kuris jas sunaikina.

- Galite užeiti, - iš kabineto išniro perdėm maloni sesutė.

- Einam, Emili, - tyliai ištarė mama, atsistojo ir palaukė kol paseksiu jos pavyzdžiu. Giliai įkvėpiau bandydama nurimti, mama nervingai susinėrė pirštus.

- Laba diena, - pasisveikino vos užėjus. Mano akis iškart pasveikino saulės spinduliai ir perdėtai sterilus kvapas bei vaizdas, nuo kurio net pykino. Baltos sienos, žalios aprangos, dideli popieriuose skendintys tamsūs stalai, nauji, nenaudojami už mokesčių mokėtojų pinigus nupirkti kompiuteriai. Žvitrios rankos liečiant vokelius, tokios pačios akys jų ieškant. Viskas atbaidė. Per daug dezinfekuota patalpa, tarsi mano gyvenimas - be jokio šilto jausmo, tik su daug skausmo. Nuo lubų iki grindų primenantis mano gyvenimą kabinetas, kuriame viskas atbaido.

- Labas, Emili. Na, kaip laikaisi? - maloniai pasiteiravo. Atsisėdau su mama priešais ją. Geltoni trumpai kirpti plaukai suteikė jai valiūkiškumo ir naivumo įspūdį. Persikinė oda, tokios pat lūpos ir žalios akys, derančios prie jos chalato, visiškai nederėjo su kabinetu. Ji buvo per daug gera, graži jam tartum dvi priešingybės, esančios viena kitoje.

- Po truputį, - parodžiau rankom ir nedrąsiai šyptelėjau.

- Svarbu nenuleisti rankų. Ateik prie manęs, pažiūrėsim tavo gerklytę, - šyptelėjo. Visada tie patys žodžiai, kurie turėtų paguosti, bet, taip dažnai girdimi, jau prarado prasmę. Atsistojau, priėjau prie jos ir išsižiojau. Ji įkišo man pagaliuką ir kažką suniurnėjo panosėj. - Gerai. Dabar atsigulk ant kušetės, - padariau kaip liepiama. Ji priėjo ir laringoskopu apžiūrėjo mane - sukišo mažą šlangelę man iki pačių gerklų ir apžiūrėjo balso plyšį.Tik įprastinė procedūra. Tik apžiūra.

- Na kaip? - neiškentusi paklausė mama. Gydytoja sunkiai atsiduso.

- Gali stotis, - šaltai tarė. Atsisėdo. - Per šešis metus nematau jokių pakitimų. Manau, per kitus penkis metus taip pat niekas nepasikeis, - oficialiai tarė. Suvirpėjau. Dar penkeri metai.

- O jei… - bandė siūlyti mama.

- Niekas nepadeda, juk patys žinot: vaistai, operacija. Beprasmiška. Ji - nebylė, - ties čia mano gyvenimas ir prasideda. Aš - ta, kuri dar penkis metus nekalbės, o vėliau man visi kartos, kad nekalbėsiu ir toliau. Vilties nebėra. Visi jau senai nuleido rankas. Balso aidas jau nebeskamba mano galvoje. Šeši metai ir aštuoniasdešimt trys dienos, kai aš tyliu,kai mano lūpas sukausčius ramybė. Visam gyvenimui.

Daugiau nebegirdėjau ką jos šnekėjo, visa kita tapo nesvarbu, smūgis jau smogtas, nuosprendis priimtas. Dar penkeri metai.

Oficialus grįžimas. O štai ir pražia:

Nebylios lūpos

Pratarmė.

Septyniolikmetė Emili, dar kitaip vadinama Emi ar tiesiog Em, negali šnekėti. Ji - nebylė. Mergaitė seniai susitaikė su skaudžiomis buvusių draugų ir bendraklasių patyčiomis, su mokytojų nuvertinimu ir diskriminavimu. Dar būdama maža ji pajautė, koks pasaulis gali būti žiaurus ir neteisingas neįgaliesiems, nors jų negalia gali būti ir visai menka.

Būdama aštuonerių Emili buvo klasės seniūnė, mokėsi muzikos mokykloje groti pianinu ir gitara. Rugsėjo pirmąją ji prieš visą mokyklą turėjo sugiedoti Lietuvos valstybinį himną. Jau būdama devynerių mažoji Em buvo begalės festivalių nugalėtoja, laureatė. Jai buvo pranašaujama didi ateitis, nes turėjo išskirtinų gabumų muzikai. Bet…

Po vieno konkurso, kuriame atliko solo numerį, ryte ji atsibudo ir nebegalėjo net išdainuoti natos, tuo labiau prakalbėti. Tėvai iškart ją nuvežė pas gydytojus, kurie išsyk ramino - tai tik peršalimas. Deja… Prabėgo savaitė. Dvi. Mėnesis. O mergytė vis dar neprašnekėjo. Norėdama ką nors pasakyti ji tik išleisdavo nežymų gargaliavimą, ar vos girdimą šniokštimą, kuris visiškai nepriminė jos aksominio balselio, kuriuo anksčiau giedodavo sunkiausius kūrinius.

Ji gulėjo ligoninėje. Gydytojas nusprendė, kad tai tėra balso stygų uždegimas ar patempimas dėl per didelio krūvio. Visi lengviau atsiduso, kai buvo aiškiai, beveik sekundžių tikslumu pasakyta, kada ji ir vėl galės dainuoti. Laimė ją nuvylė vėl ir vėl. Jos balsas visiškai pradingo, kartais tėvai ją užklupdavo prie pianino bandančią dainuoti. Bet jai nepavykdavo. Ji palūžo.

Po dviejų mėnesių įvairių tyrimų ir nevykusių pastangų atgauti balsą mergaitė pradėjo mokytis gestų kalbos. Praėjus vos savaitei ji jau laisvai galėjo gestikuliuoti. Grįžus į mokyklą, visi buvę draugai ir bendraklasiai it susimokę tyčiojosi iš jos, mokytojai iš jos reikalavo didesnių pastangų nei iš kitų mokinių. Emili nenaudojo ženklų kalbos. Kam ji reikalinga, jei niekas jos nesupranta, tuo labiau net nenori jos mokėti? Visi nusisuko. Visi ją paliko. Mergytės gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Ji pradėjo pamiršinėti savo balsą, dažnai verkė, tėvai visus jos sceninius rūbus kartu su kasetėmis kažkur paslėpė. Pianinas, gitara, natų sąsiuviniai apdulkėjo kažkur giliai kambario kampe kartu su jos svajonėmis, su ašaromis bei viltimis… Mergaitė užsidarė namuose, neišeidavo į miestą pasilinksminti, užsiaugino „storą odą”. Būdama keturiolikos visiškai nebekreipė dėmesio į patyčias, į savo vaikystės svajones. Jos mąstymas pasikeitė, jos gyvenimo etapas, vadinamas „vaikyste”, pasibaigė.

Ji nesvajojo apie vaikiną, kuris ją globotų, nesvajojo apie tai, kada pirmą kartą pasibučiuos ar pabandys parūkyti. Tokie paaugliams visiškai įprasti dalykai jos netraukė, veikiau jau atbaidė. Mergina suprato ir susitaikė, kad jos nelaukia princas ant žirgo ar tuo labiau prie ferar‘io vairo - nusimetė rožinius akinius, kuriuos tokiu laikotarpiu dar vis dėvėjo jos bendraamžės. Nebefantazavo.

Sėdėdavo užsidariusi savo jaukiame lizdely, tyliai skambant muzikai, ir skęsdavo kitoje erdvėje - ten, kur nelikdavo skausmo, ten, kur istorinių ar psichologinių knygų veiksmas prabėgdavo tiesiai prieš akis, o paprasti dialogai pavirsdavo kažkuo daugiau - kažkuo tyresniu, geresniu, nes Emili gebėjimas įžvelgti užslėptas emocijas niekur nedingo. Atvirkščiai, vienatvė tik išugdė ją visomis prasmėmis. Mergytė, o dabar jau mergina, subrendo, mokėsi geriausiais pažymiais, skaitė daug knygų, domėjosi muzika, filmais, menu. Bet…

Bet ta mergytė, kuri svajojo dainuoti didžiojoje scenoje, niekur nedingo. Ji ir dabar kartas nuo karto užsidariusi kambaryje nebyliai verkia, ir tai jai tik dar labiau primena, ką ji prarado, ko neteko. Ir vėl viskas sukildavo, ir vėl ji nurydavo tą gumulą, per savaičių savaites susikaupusį joje, vėl eidavo į mokyklą, kęsdavo patyčias, kovodavo už savo teises. Tai buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis, tokia įprasta kaip troškimas kvėpuoti, kaip noras miegoti naktį.Tik…

Tik ne visada taip lengva kaip atrodo iš pradžių. Viskas prasidėjo nuo to, kai mokykloje per vieną pamoką prie jos prisėdo vyresnis mokinys. Vėliau sekė tai, apie ką kiti nedrįso pagalvoti. Jis… Ji… Kažkas apsivers jos ir jo pasauly. Sugrius.

Devynioliktus metus skaičiuojantis vaikinas, vardu Doremis, neseniai atsikraustė į miestą dėl šeimyninių priežasčių. Tiksliau pabėgo su mama ir jaunesniais broliukais dėl jų pačių gėrovės. Užsirašė į mokyklą ir po poros dienų jau buvo tituluotas kaip pats paslaptingiausias ir geidžiamiausias vaikinas. Bet jis nebuvo, kaip visi kiti. Lipdomos etiketės jam visiškai nerūpėjo, vienintelis jo rūpestis buvo padėti mamai užsidirbti pinigų, padaryti, kad broliukams nieko netruktų ir kad jie neprisimintų praeities, kuri vieną dieną jį pasivys, kad jų ateitis būtų geresnė, tuo labiau ne tokia kaip jo tėvo.

Kiekvienas gali tapti blogu, bet retas - geru. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuris pasirinko teisingą kelią, kad ir kiek jam teko patirti, o patyrė jis daug - tiek, kiek nekiekvienas ištvertų: asociali šeima, visąlaik girtas, vagiliaujantis tėvas, kuris kiekvieną dieną jį mušdavo, kartais net iki kraujosrūvų (ne kartą teko važiuoti į ligoninę siūti praskeltą galvą ar pjautinę žaizdą), mamos ašaros ne tik naktimis, o ir grįžus iš darbo mažoje parduotuvėlėje, kai iškart tėvas atimdavo algą, mažųjų brolių nenustojamas verkimas, odą šiurpinantis tėvo žviegimas, norint juos nutildyti, kas savaitę apsilankanti socialinė darbuotoja, kuri vis kartodavo, kad vaikus uždarys į vaikų namus - visa tai buvo jo kasdienybė. O kur dar mokykla, pamokos, gaujos bei vyresniokų reketas? Jam nusibodo tai kęsti. Įvyko lemtingas įvykis ir dabar arba niekada jam buvo lemta įkalbėti mamą išvykti. Pavyko.

Vaikinas iškart susirado darbą mašinų dirbtuvėse,kur po pamokų iškart ten eidavo, bet… Vieną dieną jis pasiliko mokykloje perrašyti kontrolinį. Ten jis ir sutiko ją - keistą merginą, kuri nepratarė nei vieno žodžio, tik pertaisė jo darbą nieko už tai neprašydama, nemėtydama daug reiškiančių dviprasmiškų žvilgsnių, kaip kad dažnai daro jos metų merginos, kurios tokiu elgesiu jį tik atbaidydavo.

Jis nežinojo kaip jai atsidėkoti, kai prieidavo ką nors jai pasakyti, ji tik nusisukdavo ir nueidavo savo keliais. Jis nesuprato jos. Nesuprato ir visų tų kuždesių, kurie pasigirsdavo, vos jis ko nors pasiteiraudavo apie ją. Bet jis negalėjo jos pamiršti. Jis nebuvo iš tų žmonių, kurie pamiršta tuos, kurie padeda, ypač taip nebyliai, negirdimai, nasavanaudiškai. Jis tyčiomis nenuėjo į pamoką, žinodamas, kad turės atidirbti ją kaip tik tuo metu, kai paslaptingajai merginai bus pamoka. Jie ir vėl susitiko. Susirašinėjo, bet jis vistiek nieko apie ją nesužinojo. Pakvietė į kiną. Atsisakė. Ji atsisakė eiti visur, kur tik jis kvietė, o kvietė net į prabangų restoraną, kuris būtų jam atsiėjęs visos savaitės pajamas.

Doremis vėl dirbo savo darbą, gautą atlyginimą atiduodavo savo mamai ir broliukams padalindavo. Jis niekada nepalūždavo ir neparodydavo savo baimių šeimai. Jis buvo įvaldęs tą meną - meną slėpti, nerodyti savo jausmų. Jo vaikystė buvo per daug komplikuota, o ir jis buvo per daug protingas, kad leistų tai patirti savo broliukams - tai ir buvo pagrindinė jų išsikraustymo priežastis.

Naujojoje mokykloje jis iškart buvo priskirtas prie populiariųjų, “kietųjų luomo”, nors toks nesijautė, bet jo išvaizda tą tiesiog šaukte šaukė. Viskas buvo lyg ir ramu iki tol, kol mama jį įkalbėjo važiuoti į eskursiją ir taip atitrūkti nuo rutinos. Ji žinojo, kad jis pavargo, būdamas per jaunas tokiai atsakomybei. Jis sutiko. Tada viskas ir prasidėjo. Tai tik pradžia. Pradžia viso to, kas pora kartų jau įvyko.

Labai keista, kai įsijungi kompiuterį atsidarai Wordo lapą ir VĖL pradedi rašyti. Perskaičiau viską, ką buvau parašiusi ir vos visko neištryniau.

Manau, kad pagaliau atėjo laikas daryti tai, be ko jaučiuosi nesava. Žinau, kad tai nebus itin gerai, kad bus labai sunku ir norėsiu viską mesti, bet. Aš apsisprendžiau, nes per daug apie tai galvoju. Chebryte, vėl rašysiu. Nes beprotiškai pasiilgau to jausmo, kai parašai ir jauti, kad atlikai savo pareigą.

P - Patricija.

P - Patricija.

P: Labas, Patricija, šiandien norėčiau su tavimi pakalbėti ir visuomenei pateikti šiokių tokių detalių apie tave. (miela šypsena.)

P: Sveika. Jokių smulkių detalių, o tai dar gatvėj sumuš. (skardus juokas)

P: Taigi, praėjo metai, kaip pradėjai rašyti. Kas pasikeitė per tuos metus?

P: Taip. Sausio 3 pradėjau reguliariai kelti įrašus. Kas pasikeitė? Pasikeičiau aš. Pradėjau kitaip vertinti žmones, pasaulį, žodžius. Labiau viską apgalvoju, atsakingiau žiūriu į svarbius dalykus. Dabar bent pasiteisinimą turiu, kodėl taip stipriai viską išgyvenu. Jausmus ta prasme.

P: Kodėl pradėjai rašyti?

P: Skaitau labai daug knygų, mano šeimoje visi turi šiokių tokių meninių sugebėjimų, o aš vis pastebėdavau, kad imu galvoti apie išgalvotus asmenis… Vėliau sugalvojau istorijos idėją, bet neturėjau konkrečių įgūdžių, nežinojau kas patinka, o kas ne skaitytojams, kaip perteikti veikėjų charakterį, aplinką, siužetą, tad teko visko mokintis.

P: “Pesimistės akys” ir buvo ta idėja?

P: Ne, tą istoriją susapnavau. Tai buvo pirmas kartas, kai sapavau tuos pačius veikėjus tris naktis iš eilės. Vėliau užrašiau sapnus ir sugalvojau kelti tai į blogą. Dabar man gėda dėl tos istorijos. Nesenai bandžiau tvarkyti skyrius, bet jie tikrai labai apgailėtini. Kraupūs.

P: Bet sulaukei tiek pagyrimų…

P: Manau, abi suprantam, kad tai laikina, kiekvienas patiko man buvo svarbus tada, tą akimirką, tą laiką, kai rašiau istoriją, o dabar paskaičius skyrių ir komentarus po juo man pasidaro labai liūdna, kad sulaukiau vos trijų komentarų kritikos ir niekas neparašė: “Mergyt, rr tu skaitai ką rašai?”

P: Mėgsti kritiką?

P: Labai, tėtis mane išmokė ją priimti, mokykloje mus labai kritikuoja, tad normaliai reaguoju, kai jos sulaukiu. Man kritika tai kelias tobulėjimo link.

P: O kaip gimė mintis rašyti “Meilės aferistus”? Gal jiems nebūsi tokia žiauri?

P: Pamenu tik tai, kad važiavau su tėvais į Kauną. Rašiau naują “Pesimistės akių” skyrių, kai mintys nuklydo visai kitur ir taip į sąsiuvinį užrašiau “Meilės aferistų” prologą. Na… juose jau atsirinkau kaip man patinka rašyti, manau daugelis pastebėjo, kad nevengiau meniškų detalių, kurios ir yra mano arkliukas. Gal tik dėl tų detalių ir džiaugiuosi, ir tai, kai kuriuose vietose viskas labai kvailai aprašyta. Apie siužetą patylėsiu.

P: Juk patekai į Baltumos organizuojamą geriausių blogas istorijų finalą. Kaip jautiesi?

P: Nekantrauju sužinoti kritiką! Iškart galiu pasakyti, kad noriu užimti ne aukštesnes kaip ketvirtą/penktą vietą. Kai sužinojau, jog patekau skraidžiau padebesiais ir dabar tebeskraidau. (šypsena)

P: Kaip tavo rašymą vertina artimieji?

P: Visi palaiko, tik tėtis prikaišioja, jog pernai metais susigadinau antrą pusmetį… Šiais metais rašau atsargiau. Tik savaitgaliais, per atostogas ir tai, kai turiu noro ir idėjų. Viską kruopščiai apgalvoju.

P: Minėjai, kad brandinai istorijos idėją, dėl kurios turėjai išmokti rašyti. Kokia tai istorija? Ar ji rašoma?

P: Taip. Jau turiu dešimt skyrių. Pradėjau ją rašyti vasarą. Ji tikrai neprimena mano pirmų istorijų. Tema sunki, aktuali paaugliams. Aplinkybės komplikuotos, veiksmas nenuspėjamas. Nebus tos pūkuotos pasakos apie tobulą meilę, būdingos man. Aišku, be meilės neapseisiu, bet tai bus tik šalutinis dalykas, kuris viską sustatys į vėžias.

P: O kaip dėl jos viešinimo? Koks jos pavadinimas?

P: Nieko nežinau. Nieko nežinau. (šypsena) Kol kas stengiuosi vienaip ar kitaip jos nedėti į internetą, kad nebūtų pasisavinta idėja. Ją mato vos keli žmonės, kuriais pasitikiu. O pavadinimas labai ilgai galvotas ir taikliai parinktas: “Nebylios lūpos”.

P: Ir kaip sekasi rašyti?

P: Sunkokai. Rašau retai, nes nelieka laiko. Turiu redaktorę, kuri man padeda ir pakreipia reikiama kryptimi. Visa istorija rašoma iš dviejų perspektyvų, kaip aferistuose. Dėmesys sukoncentruotas į smulkmenas, daug monologų, aprašymų iš merginos pusės, o iš vaikino bent dabar 50×50.

P: O kaip sekasi pačiai gyvenime? Su draugais, tėvais, mokytojais?

P: Viskas kol kas labai gerai… Buvo visokių įvykių su draugais, bet manau jau atsirinkau tuos tikrus draugus. Mokykloje reikia rinktis mokomuosius dalykus 11 ir 12 klasėms, tad mano nervų ląstelės nespėja daugintis, bet kaip nors. Rudenį parodžiau lituanistei savo rašlevas, ji mane nusiuntė į Kauną - literatūrinį seminarą, dabar spaudžia dar labiau.

P: Puiku. Labai džiaugiuosi dėl tavęs. Linkiu sėkmės rašant “Nebylias lūpas” ir toliau kūrybiškai tobulėjant.

P: Labai dėkui. Viso geriausio.

Labai, labai labai, labai dėkui. Tikrai, neįsivaizduojat kokia aš happy. Sulaukiau apie 9oo komentarų apie 50 patiko prie kiekvieno skyrelio, virš 10000 lankytojų.

 Labai, dėkui, kad skaitėt, kad patiko, už viską. Jaučiuosi begalo laiminga. NEžinau trumpam digstu iš blog’o erdvės bet pažadu sugrįšiu. Su griausmu. Greitai. O dabar se le vi, važiuoju skint braškių ir užsidirbt pinigų.

Taip, kad linkiu geros vasaros, gero oro, ir siaip. Kaip visada myliu buciuoju ir begalo stipriai apkabinu. Neužmirškit manęs ;)***

Epilogas.

Po ketverių metų.

Taip, jie vis dar gyvena laimingai, o jų laimės ilgumas jau ketverius metus besitęsia. Po mėnesio ji persikraustė gyventi pas Kajų, nes vistiek dažniausiai būdavo kartu, o jis kuo toliau, tuo labiau norėjo jos daugiau.

Kajus sėdėjo darbo kambary ir bandė tarp ataskaitų ir krūvos kitų popierių nepasimesti ir atrasti klaidą. Nerado. Visgi nenuleido rankų r per naujo viską kruopščiai skaičiavo. Po trijų pertikrinimų visi skaičiai ėmė lietis, o ataskaitų reikšmė tartum išslydo iš rankų. Jis niekaip neatrado to skaičiuko, tarp tūkstančio ženklų, kuris yra lemiamas kintamasis, kuris pakeičia viską ir sumažina biudžetą dvylika procentų. Jis jau mokosi valdyti savo tėvo viešbučių verslą, bando nepasimesti, bet kartais jam tenka kaip mažam vaikui aiškinti kodėl taip, o ne anaip, o gal tai tik dėl to, kad jis nori viską nuodugniai išsiaiškinti, kad jam nebūtų lygių?

Kažkas tyliai įkišo raktą į spyną, Kajus išsišiepė kaip mėnuliukas, nes jau žinojo kas pardunda.

Evelina tyliai uždarė duris, nusiavė batus, nusišypsojo savo atvaizdui veidrody.

- Labas, žmonyte, - ji net krūptelėjo nuo to žodžio.

- Mes dar nesusituokę, - irzliai atsakė. Ji jautėsi keistai kaip jis ją taip vadindavo. Ne, ji jau senai visą save jam padovanojo, senai tik jam priklauso, bet kai jis į ją taip kreipdavosi, ji jausdavosi pririšta, nebijojo už jo tekėti, bet…Tiesiog, ji nekentė to žodžio, net nenoromis sukildavo prisiminimai apie tėvą.

- Baik, galima sakyt jau, - atkirto iš kito kambario. Ji papurtė galvą į šalis ir nuėjo į ten, kur jos laukė jos mėlynakis.

- Labas, Kajau, - švelniai pasakė atsirėmusi į sieną. Tai, kad pamatė visą stalą dokumentų visiškai jos negąsdino, jai jau tai buvo tapę kasdienybe kaip ir jam. Pora kartų net jam padėjo, bet tik vieną kartą surado klaidą ir, aišku, gavo apdovanovimą. O kaip kitaip?

- Kaip paskutinė paskaita? - pasidomėjo.

- Nusibodo, nesąmones kalbėjo ir tiek, - pavartė akis. Jautėsi pavargus, visgi karštis nepakeliamas, o išsėdėti uždaroje patalpoje, be jokio vėdinimo ne taip ir lengva kaip atrodo.

- O dar juokeisi iš manęs, - pakraipė galvą į šalis.

- Nori valgyt? - paklausė, kai jos pačios pilvas suurzgė.

- Ne, - šyptelėjo ir vėl įniko į popierius. Eva linktelėjo sau ir nuėjus į virtuvę prisipylė pilną stiklinę sulčių iš šaldytuvo. Negalėjo patikėti, kad jau baigė universitetą ir nuo dabar prasidės jos kitas gyvenimas, juk darbo pasiūlymą jau gavo. Ji vos nepašoko iš laimės, kai maždaug jos metų vaikinukas pakvietė ją dirbti į savo kompaniją, o dabar? O dabar jos svajonė galutinai išsipildys, o kaip kitaip, juk ji baigė geriausiais pažymiais ir vidurkiais.

Evelina padėjo stiklinę į kriauklę ir vėl nuėjo pas Kajų. Dievino stebėti kaip jis susikaupęs kapstosi po tuos popierius, kurie jai fobiją kelia. Uždėjo rankas jam ant pečių. Kajus iškart nusišypsojo ir pakėlęs jos kairę ranką išbučiavo riešą. Tai jau tapo tradicija. Nuo to laiko kai ji norėjo nusižudyti daug kas pasikeitė. Randelis vos matomas, bet gerai įsižiūrėjus galima jį matyti: plona linija nubrėžta lygiagrečiai su plaštakos pabaiga.

Jie niakada nepamirš to. Kaip Kajus kiekvieną dieną jai perrišdavo ranką, kaip bijodavo ją užgauti, o ji vis isterikuodavo, kad neskauda, nors kęsdavo skausmą. Užtekdavo prisilietimo ir ji užmiršdavo skausmą, viskas išnykdavo.

Bet, Kajus, to taip lengvai nepamiršo. Jis matydavo kaip ji susiraukia, o vėliau užspaudžia alkūnės linkį, kaip staiga pabąla, jis jausdavo kaip ji atsibunda naktimis, jis girdėdavo kaip ji tyliai suinkščia iš skausmo, kurio nebyliai jau nesugeba tverti. Jis kiekvieną dieną matydavo kaip ji kenčia ir niekuo negalėjo padėti. Nuo to jautėsi tik dar blogiau. Jis bijojo ją dar labiau užgauti, negalėjo net pagalvot, kad nuo jo ji nekentėtų, o ji reikalavo. Reikalavo, kad jis užmirštų tai, kad jis nebijotų ir jis pasidavė. Bet kad ir kaip ji bandė slėpti, jis kartais išgirsdavo kai bučiuojant ją ji tyliai suinkščia arba stipriau užmerkia akis, lyg košmarą regėtų. Jis jautė ją, per daug gerai, kad nesuprastų ką ji daro. O ji ir toliau laikėsi savo.

Griūvančią pilį drebančiais pirštais iš naujo statė nesuprasdama, kad reikia statyti naują iš naujo, o ne seną rekonstruoti. Stengėsi kęsti ir nesidalinti skausmu su juo, manydama, kad jam nereikia to žinot. Ji vėl išgėrė nuskausminamųjų ir kaip tik tada, nelautai grįžo Kajus. Nespėjo paslėpti vaistų ir po mėnesio žaizdos gydymo jis buvo absoličiai įtikintas, kad jai vis dar skauda. Abu nežinojo ką daryt. Ji bijojo pažvelgt jam į akis, o jis tik ir gaudė jos žvilgsnį, nežinojo kaip jai padėt. Tiesiog priėjo ir apkabino, kad ji nebijotų, kad jis susikurtų sau miražą, jog apkabinimas ją gydo. Jam tai buvo miražas, o jai geriausi vaistai. Ji užmigo jo glėby kaip maža mergytė. Nors tokia ir buvo. Jo mergytė.

Jis vis dar laikė jos pirščiukus prie lūpų, Eva sukikeno ir pasilenkusi prisilietė prie tik ryte ragautų lūpų.

- Nepersistenk, ateik, man kompaniją palaikysi, - sumurmėjo, bet Kajus neleido jai atsitraukt, pasisodino ant kelių ir pats džiaugėsi, kad ją mato ir jaučia. Dar gal gyvenime taip nesidžiaugė bučiniu, kuris rodos, lyg gaivus vėjelis prapūtė galvą ir visas nuovargis išnyko. Juk tai ir yra viena priežasčių kodėl jis ją myli.

Eva jautė, kad maistas jai tapo nesvarbus, jai viskas išnyko. Liko tik ji ir jos mėlynakis. Tik jie ir jų bučinys nei laiko, nei erdvės, nei karščio. Ai, taip, karštis liko, bet tik tas aistros vardu vadinamas. Ji neturėjo jėgų nuo jo atsitraukti, o jis… Dabar jis buvo užsiėmęs kitais dalykais, tad jam niekas nerūpėjo. Abu pakvaišę. Vienas kito išvaryti iš proto. Neįmanomai mylintys ir mylimi. Nesveikai traukiami vienas kito. Gal net labiau nei Žemė Saulės. Turbūt.

Ne, jie nebuvo tobula pora, juk tobulų nėra. Jie pykstasi, erzinasi ir keikiasi, bet dėl jų susitaikymų verta pyktis. Kartais net abu pagalvoja, kad kai viskas būna per daug gerai reiktų susipykt, bet specialiai to nedaro. Tai savaime įvyksta.

- Už ko laikyt tave? - vėl paerzino šiek tiek atsitraukęs, nors žodžiai vistiek kuteno jos drėgnas lūpas.

- Kompanijos, - pasakė kaip akivaizdų dalyką ir lėtai ištraukė pirščiukus iš jo plaukų.

- Eik, tu, - išpūtė akis, kurios spinduliavo laime.

- Nebudink many žvėries, - pagrasė prisimerkus. Kajus nesusilaikė ir skardžiai nusijuokė, tiesiog jai į veidą.

- Nebent žvėriuko, - jau tik kikendamas pataisė ją. Evą nesusilaikius patempė jį už ausies.

- Baik šaipytis, nes bus kaip prieš mėnesį, - priminė jam įvykį, kai jis užsitarnavo antausio, tokio, kad pora dienų jos delniukas ant jo skruosto puikavosi. Šiaip ištikimas Kajus yra jai. Daugiau niekada neturėjo kitos merginos, niekada negulė į lovą, nesibučiavo, išskyrus Eveliną, bet tą vakarą jis… neatsispyrė. Abu buvo klube kaip ir beveik kiekvieną penktadienio vakarą, Eva nuėjo prie ką tik atėjusio Pijaus, o prie Kajaus pristojo žavi raudonplaukė ir…pabučiavo jį kaip tik tada, kai grįžinėjo Eva. Iš to įvykio bent Pijui buvo linksma nei Kajui, nei Evai nesinorėjo net šypsotis. Dvi dienas tesėsi tylos įžadai, per kuriuos Kajus buvo išgrūstas iš savo lovos į svečių kambarį. O trečią rytą, kaip, kad pasakose dažnai pasitaiko, jis ryte atsigulė prie jos ir prižadino ją bučiniu. Kito kelio kaip susitaikyt jau nebuvo, juk ji iškart atsakė į bučinį.

- Pabandom? Tu būk raudonplaukė, - bandė sušvelninti padėtį, Eva tik stipriau patempė jo ausį, kartu su veidu. Kajus išsišiepė ir pakštelėjo į jos lūpas, kurios buvo suspaustos į vieną liniją.

- Kajau, - suurzgė.

- Paleisk, tai gausi daugiau, - šelmiškai šypsodamas pasakė. Eva kažką taip tyliai suniurzgėjo panosėj, kad net neišgirdo pati ir nulipusi nuo Kajaus kelių paleido jo ausį.

- Eini su manim ar ne? - paskutinį kartą paklausė, jau spėjus susierzinti. Kajus iškart tai pastebėjo. Ji jau nekreipė į jį dėmesio, stengėsi kuo greičiau nurimti, bet prieš akis iškildavo vaizdas, kurį pati sau priminė su ta raudonplauke, nusisuko ir nuėjo į virtuvę prieš akis nieko nematydama.

- Tai ko čia užsiutai? - pasivijęs ją ir apkabinęs iš nugaros paklausė. Abu sustojo.

- Šiaip, nežinau, - prisipažino. Kajus neišlaikė ir sukikeno jai į plaukus. - Jetau, Kajau, nustok.

- Jau tik neaiškink, - atkirto, žinodamas, kad tai ją tik paskatins. Eva jau vos valdėsi, norėjo gerai jam užvožti, bet žinojo, kad vėliau tik gailėsis ir teks atgailaut, va tai dar ji suprato. O ir matyti jo išsišiepusį veidelį nebuvo taip ir blogai, kaip dabar jai atrodė.

- Nori vėl miegot ant sofos? - „piktai” paklausė. Kajus iškart atpažino tą jos grasinamą intonaciją, per ketverius metus žinojo kada apie ką ji galvoja iš jos veido mimikos. Tiesiog viską apie ją žinojo, kaip ir ji apie jį.

- Su tavim nors ir ant lubų , -vėl atkirto, jautė kaip jos įsitempęs kūnas suvirpa.

- Be tavęs nors ir po žeme, - bandė pajuokauti, bet tik ištarus pagalvojo. Taip, tai buvo grynų gryniausia tiesa. Ji neįsivaizdavo net dienos be jo. Gal dėl to ir sutiko tekėti už jo, kai jis pasiūlė prie kalno žmonių per savo gimtadienį. Ji negalėjo atsisakyt. Prieš ketverius metus, kai abu kalbėjo šia tema net negalėjo pagalvoti, kad jie norės visą gyvenimą kartu nugyventi. Tada tai buvo tik pokalbis, nors jie jau tada mylėjo vienas kitą, bijojo įsipareigoti, bijojo paskirti visą savo gyvenimą tik vienam žmogui ir su juo tuo gyvenimu dalintis.

O prieš du metus Kajus pradėjo dažnai apie tai galvoti. Jis suprato, kad jau laikas, kad jis nori ramaus gyvenimo tiek kiek jis gali būti ramus gyvenant su Eva. Jis žinojo, kad su ja gyvens ilgai, kad jos niekada nepamirš. Ji tapo jam kažkas daugiau nei vien mergina, su kuria galima pasilinksminti ar gerai padūkti. Jis nuo pat pradžių ja rūpinosi, bet prieš dvejus metus suprato, kad nori tai įteisinti, nori, kad ji teisėtai visomis prasmėmis priklausytų tik jam. Tik…jis bijojo jos paklausti. Žinojo, koks jos nusistatymas, aiškiai prisiminė jų pokalbį, bet niekaip nenustojo apie tai galvoti.

O kai uždavė lemtingą klausimą Eva galutinai suprato, kad nei jis, nei ji jį kada nors paliks, kad jie beveik tobulos puselės, kad ir kokie skirtingi. Ji pasidavė jo akims, jo žvilgsniui, visam jam. O kai jis atsiklaupė prie jos prieš visas gimines ir draugus, jos širdutė rodės iš krūtinės iššoks, nedvejojo, nors iš džiaugsmo ir iškrito pora laimės ašarų, sutiko.

- Baik siust.

- Jau baigiau, - garsiai atsiduso ir nukratė jo rankas nuo savęs.

- Eva, - suurzgė. Atsisuko. Kajus stovėjo nenuleisdamas nuo jos akių, jau ir pats susinervino, nuo jos išsikalinėjimų, kaktoje ir vėl įsirėžė raukšlelė.

- Jau baigiam? - priėjo ir apkabino jį, nenorėjo ir vėl erzintis ar žaist.

- Pati pradėjai, - priminė ir jau beveik atsileidęs apkabino ją. Galvoje kirbėjo sena mintis.

- Jau baigiau, - sukuždėjo ir pakštelėjo į jo lūpas.

- Tai nori valgyt? - Evelina papurtė galvą į šalis. Apkabino jo kaklą ir prisitraukė prie savęs. Kajus paėmė ją ant rankų ir nunešė į kambarį. - Eva?

- Taip? - paklausė traukdama nuo jo kūno maikutę.

- Aš noriu mažos Evukės, - pagaliau ištarė tai garsiai, jos rankos sustingo ant jo kūno. Visa pastebimai įsitempė. Nežinojo ką atsakyt, nežinojo kaip pasakyt, ji išvis nežinojo ar yra tam pasiruošus, ar to nori…

- Dabar? - vos ištarė, balsas sudrebėjo. Kajus tvirtai linktelėjo.

- O ko laukti?

- Iki vestuvių liko du mėnesiai, nenori palaukt? - ji nežinojo… vis dar neapsisprendė, o laikas vis seko.

- Ko laukt, o šiaip liko mėnesis ir dvidešimt trys dienos, - nusišypsojo, jis žinojo, bent jau jis žinojo ko nori, o ji vis dar skendėjo abejonėse, tokiose didelėse, kad net įkvėpti bijojo, kiekvieną sekundę apsisprendimas vis keitėsi ir ji nežinojo kas ką nulems.

- Britkios Evos ir pasikėlusio Kajus? - lediniu balsu paklausė.

- Tai aišku, kuo daugiau tuo geriau, - nusišypsojo ir paglostė jos skruostą.

- Tikrai?

- Ne žinok, aš čia šiaip sau tau infarktą bandau įvaryt, - sukikeno, ji pajuto kaip atsipalaidavo, sprendimas jau buvo priimtas. Pati nusitraukė maikutę ir prisiglaudė prie jo kaklo savo lūpom kildama aukštyn per šiek tiek duriančią barzdelę.

- Dabar, - atsiduso į jo lūpas, baimės visiškai neliko, liko tik… Jis negalėjo patikėt, kad ji taip lengvai sutiko. Ji negalėjo patikėt, kad to nori, bet ištiesų buvo tam pasiruošus, gal giliai pasąmonėj ji ir pati to norėjo, tik pripažinti nedrįso.

- Juk nedarai to dėl manęs? - prisiminęs kaip ji elgėsi dėl riešo paklausė. Žinojo, kad jei tik ji žinotų, kad jis to nori - padarytų, net jei ir pati nenorėtų, tik kad jis būtų laimingas.

- Tik dėl mūsų, - tvirtai atsakė ir pasidavė jo glamonėms ir ramiam kvėpavimui. Kajus negalėjo atitraukti akių nuo jos veidelio: toks mielas, švelnus, kaip tikro angeliuko. Jo mergytės. Jau seniai. Jau seniai priklausančios tik jam. Visam gyvenimui. Eva tyliai sumurmėjo:

- Myliu tave.

- Visam gyvenimui, - sumurmėjo į jos kaklą. Ir tada jų kaip dviejų asmenų neliko, jie ištirpo vienas kitam, kaip kad vanilė ištirpsta karštam vandeny. Kaip lietus susimaišo su ašarom. Ne, jie nebuvo tobuli, bet ši akimirka buvo būtent tokia.

Pabaiga.

Pro pleistrą, pro riešinę, pro maskuojančias apyrankes kapsėjo kraujas. Kol Kajus man kažką kalbėjo galva taip apsisuko, kad vos išstovėjau ant kojų, o jis ir vėl rėkė ant manęs. Nukapsėjo trys dideli kraujo lašai, meldžiausi, kad tik jis nebūtų to išgirdęs, man reikėjo kuo greičiau nueiti nuo jo ir užsiklijavus naują pleistrą susitvarkyti žaizdą, bet visada jaučiau kažkieno žvilgsnius ant manęs - tai Pijaus, tai Gustės su Simu ir visada, taip tartum net nereiktų atsisukt, o jis tave paralyžuotų žvilgsniu - Kajaus. Turbūt jis taip ir nenuleido akių nuo manęs.

Kažką neaiškiai jam pasakiau, atsakiau į klausimus pati nesuprasdama ką kalbu, kažką išrėkiau jam į veidą ir drebančiom kojom praėjau pro jį, kad tik neišsiduočiau dėl riešo. Išlindau iš tų dviejų namų sandūros ir vėl pakėliau apžiūrėti riešą: apyrankė buvo iškruvinta, greitai ją nusiėmiau ir pakeičiau kita. Atplėšiau pleistą ir išsitraukusi iš rankinės naują pleistriuką užklijavau. Viršutinę apyrankę pastūmiau kuo arčiau alkūnės, kad nors šiek tiek pristabdytų kraujavimą. Vos sugebėjau giliai įkvėpti, visą išmušė karščio ir šalčio bangos, o kojos atsisakė veikti. Atsirėmiau į sieną. Asisėdau ant žemės ir nuleidusi galvą tarp kelių bandžiau giliai įkvėpti ir iškvėpti, kad praeitų silpnumas. Gal po dešimt minučių šiaip ne taip, sugebėjau atsistoti, vėl užsiklijavau naują pleistrą ir patraukiau prie Pijaus.

- Tik nesakyk, kad lindo Kajus? - paklausė kai priėjau. Papurčiau galvą į šalis. Pijus apglėbė delnais mano skruostus ir lūpomis prisispaudė prie kaktos. - Temperatūros neturi. Tau nesveika? Ką nors skauda?

- Ne, man viskas gerai, - lengvabūdiškai atsakiau, nors jaučiausi ne per geriausiai.

- Tu visa perbalus, - konstatavo.

- Jaudinuosi ir tiek, - bandžiau išsisukti, kojos iš baimės, kad šitas žandaras mane suseks, taip sudrebėjo, kad neišlaikius susilydžiau Pijaus glėbį. Ranką padėjau ant jo peties, kad neužgaučiau riešo.

- Visi jaudinasi dėl jos, - paguodė. Lengviau atsidusau, kad jis patikėjo. Silpnumas praėjo, kojos kuo toliau, tuo atrodė tvirtesnės, atsitraukiau nuo Pijaus. Apžvelgiau aikštę: Kajus stovėjo atsirėmęs į mašiną ir stebėjo mane. Net iš čia mačiau, kad jo antakiai šiek tiek suraukti - kažką įtemptai mąsto. Jis sugavo mano žvilgsnį ir jo nepaleido, akių mėlis eilinį kartą hipnotizavo.

- Mums jau laikas, - atitraukė mano dėmesį nuo Kajaus priėjusi Gustė su Simu.

- Gerai, - linktelėjau ir apkabinau ją.

- Prižadėk, kad nepamiršim viena kitos, sesut, prižadėk, - ir vėl apsiverkė, stipriai suspaudžiau ją glėbį. Nereiks žadėt, kai ji įsės į lėktuvą, o ten jau sėdėsiu aš, šalia jos vietos.

- Prisiekiu, - sumurmėjau, Gustė paleido mane iš glėbio ir priėjo prie Pijaus. Vėl tapati ceremonija. Po poros minučių ji paskutinį kartą įsisiurbė Simui į lūpas, sukuždėjo, kad myli ir nepamirš, ir verkianti įsėdo į taksi, neleido, kad Simas ją nuvežtų iki oro uosto. Taksi nurūko keliu išsiveždama Gustę. Buvo žiauru žiūrėt į Simą, kuris žvelgė į kelią.

- Nesikankink, jūs dar susitiksit, - pasakiau ir apkabinau jį.

- Tu gal grįžk su Pijum, aš noriu važiuot namo, - sumurmėjo man į plaukus.

- Kaip nori, - pakštelėjus į skruostą paleidau jį. Visi ėmė skirstytis. Mačiau kaip jis įsėdo į mašiną ir trenkė kumščiais į vairą.

Atsisveikinau su Pijum, pasakiau, kad noriu pabūti viena. Išsikviečiau taksi. Po trijų minučių bus čia.

- Eva, net nebandyk išvažiuot, neleisiu, - tvirtai pasakė man už nugaros. Atsisukau, norėjau paskutinį kartą pamatyt jo akis.

- Tu negali manęs sulaikyt, - paprieštaravau pati sau.

- Parodyt? - pakėlė antakius, bet net nelaukęs atsakymo pabučiavo mane. Viską užmiršau, mano išsiilgusios jo lūpos mėgavosi ir stengėsi visus jausmus kuo geriau įsiminti. Taip, jei ir žinočiau, kad dėl jo teks tiek kentėti, kad nuo prisiminimų bus tik dar blogiau vistiek neatsisakyčiau. Jaučiau jo skausmą sumišusį su ilgesiu ir dar kalnu emocijų. Kajaus rankos tikrai nesiruošė manęs paleist, neketinau priešintis. Čia. Dabar. Kol jį juntu. Viskas išnyko. Skausmo neliko, žaizda tartum užsitraukė. Net riešo nedilgčiojo.

- Aš turiu bilietą, - kai jis atsitraukė pasakiau.

- Man nerūpi, - nukirto ir apkabino mane prisitraukė taip arti, kad neturėjau kur trauktis. Pakėliau galvą ir vėl pakštelėjau į jo lūpas. Atvažiavo taksi.

- Aš negaliu…aš jau apsisprendžiau, noriu pabandyt, - nėvelnio aš nenorėjau, bet tas jausmas, kad ir vėl jį prarasiu, ar įskaudinsiu žudė. Jei būsiu čia neužmiršiu ir tėvo, negalėsiu visko pradėt iš naujo.

- Neverta, aš jau bandžiau, - išsilaisvinau iš jo glėbio, taksistas jau nekantravo.

- Aš nebandžiau, man pavyks, - tyliai ištariau ir nesugebėdama pakelt jo įskaudinto žvilgsnio pribėgau prie taksi.

- Kur? - piktai paklausė vairuotojas vos įsėdau.

- Į oro uostą, - vos spėjau pasakyt. Delnu užsispaudžiau burną ir palenkusi galvą prie kelių apsiverkiau. Vairuotojas užkūrė variklį ir nuvažiavo, girdėjau kaip Kajus sušunka: „Eva!” Užsikimšau ausis, kad negirdėčiau jo balso, kuris privers mane sustabdyti vairuotoją.

- Išsiskyrėt?

- Tik užsikiškit ir spauskit,- s ušnypščiau. Kas man užėjo? Kodėl nesutikau pasilikti su juo? Dabar jau kelio atgal nėra… Kelias veda tik pas Gustę. Į Ameriką.

- Sustot aikštelėj ar kur? - piktai paklausė, jo balsas buvo panašaus tembro kaip tėvo - atbaidantis.

- Kuo arčiau durų, - nusivaliau ašaras, pakėliau galvą, jau nebebijodama pamatyti Kajaus akių. Paskutinį kartą jas mačiau, gerklėje vėl pajutau gniužulą. Sustojo, sumokėjau vairuotojui ir išlipau. Nuėjau į laukiamąjį ir atsisėdau, iki skrydžio dar buvo likęs pusvalandis.

Visą tą laiką paskyriui savo engimui ir kankinimui prisiminimais, o jau poto koliojimui, kodėl nelikau su juo. Nežinau kaip laikiausi neapsiverkusi, kaip laikiausi nesuklykusi, tiesiog sėdėjau, nežymiai šypsojausi ir keliavau po gražiausias akimirkas, turbūt paskutinį kartą jas prisimindama su noru. Paskutinį kartą. Garsiai atsidusau, garsiakalbiai pranešė, kad jau sodina keleivius į mano lėktuvą. Pakilau nuo kėdės ir atsistojau į eilę. Po dvidešimt minučių prieš mane stovėjo tik aštuoni žmonės. Kažkas atsitiko kompiuteriui. Skrydis atidėtas pusvalandžiui, atsirėmiau į koloną ir užsimerkiau, kol aplink mane zujo žmonės, į kuriuos jau dėmesio nekreipiau.

- Po velnių, kiek tau dar reiks kartot, kad nepaleisiu tavęs? - iškart atpažinau balso savininką, atsimerkiau. Kajus stovėjo per žingsnį nuo manęs, akyse atsispindėjo ryžtas.

- Turbūt tol kol nusibos, - nusijuokiau bandydama išsklaidyti kilusią įtampą.

- Manau nenusibos, - atkirto ir atrėmė rankas į koloną taip įkalindamas mane. - Patikėk atstumas nepadeda, niekas nepadeda.

- Nedaryk taip, - jis ir vėl prisiglaudė prie manęs, vos nesušukau iš laimės, kai jo lūpos palietė manas su tokia aistra, kad venose kraujas užvirė, o riešą ir vėl ėmė dilgčioti. - Vežkis mane iš čia dabar arba apsigalvosiu, - sukuždėjau į lūpas.

- Kur norėjai skrist? - atsitraukė, jo akys skendėjo džiaugsme, o pulsuojančios lūpos išsirietė į valiūkišką šypsenėlę.

- Su Guste.

- Taip ir galvojau, - išsitraukė telefoną ir vos pridėjęs prie ausies. - Simai, ateik į pagrindinę salę! - pašaukė. Simas čia?

- Negi galvoji apie tai, apie ką aš? - panarinau pirštus į jo plaukus. Linktelėjo.

- Tam čia ir yra Simas, - pakštelėjo į lūpas, bet dabar jau aš jam neleidau atsitraukti.

- Ko reikia? - atsikrenkštė Simas, Kajus kažką sumurmėjo man į lūpas ir atsitraukė.

- Nori skrist su Guste? - iš rankinuko išsitraukiau bilietą.

- Kaip tai? - nesuprato.

- Ji turi bilietą skrist kartu su Guste, bet ji lieka su manim, o bilietas lieka be savininko, - paaiškino Kajus ir apkabino mane per pečius.

- Ir aš jį tau atiduodu, gali daryt ką nori, - užbaigiau ir ištiesiau bilietą.

- Aš neturiu daiktų.

- O aš turėjau? - parodžiau jam akimis į rankinuką.

- Tu rimtai?

- Ne, aš čia tik šiaip sau, - suprunkščiau. Simas nusišypsojo ir paėmė bilietą.

- Dėkui, - apkabino mane ir pakštelėjo į skruostą.-Ir tau, seni,-spausdamas Kajaus ranką pasakė, nelabai orientavosi dar.

- Perduok, jai, kad myliu ją, - paprašiau, Simas linktelėjo.

- Eik prie ketvirto registratoriaus ir pasakyk, kad siuntė Kajus - apkeis bilietus, - Simas linktelėjo ir nuėjo prie registratūros.

- Galim tęsti ar vėl sugalvosi ką nors pasikviest? - atsisukus į jį paklausiau. Kajus vėl atrėmė mane į koloną ir pabučiavo. Jau buvau užmiršus kaip gerai jis tai daro, jau buvau pamiršus kokiu narkotiku man tai tapę. Kajus pakėlė mane nuo žemės. - Kur tu mane neši?

- Į mašiną, o tada namo, - pakštelėjo į nosies galiuką ir išnešė į lauką. Sukrykščiau kaip maža mergytė. Visai iš galvos išėjo, kad laukia ilgas pokalbis, kuris viską gali pasukti visai kita linkme.

- Važiuojam pas mane, - kai įsėdo į mašiną pasiūliau.

- Patikėk, geriau pas mane, namuose nebuvau keturias paras, - užvedė variklį.

- Kur buvai? - nesupratau.

- Pas pusseserę Latvijoj, - atsisuko, nesusilaikiau, paglosčiau jo skruostą. Žiauriai jį mylėjau, o dabar jaučiausi tokia laiminga, kai jį matau greta, kad man net nerūpėjo mūsų pokalbis, nerūpėjo niekas kas buvo įvykę. Kajus vos pastebimai nusišypsojo ir atsisuko į kelią.

………..

Sėdėjom jo namuose. Susikėliau kojas ant sofos, jis kitame gale stebėjo mane. Jautėsi vos juntama įtampa persmelkta ilgesio.

- Nežinau ką pasakyt, - tyliai pratariau. - Atsiprašau, kad taip elgiausi, kad melavau ir…išdaviau,  -šiaip ne taip pavyko ištarti tuos žodžius, kurie vis nesugebėdavo balso stygų suvirpinti.

- Žinau, - linktelėjo. - Aš prisiimu kaltę, už tai, kad išvadinau tuo kuo nesi, kad įskaudinčiau ir už dovaną, - kaltai pratarė. Prisislinkau arčiau jo. Sukeltais keliais atsirėmiau į jo krūtinę, o galvą padėjau ant jo rankos.

- Pasakyk, kad nepyksti, - jis iš viršaus pažiūrėjo į mane tokiom akim, nuo kurių širdis pasileido iki skausmo greitai.

- Eva, aš neturiu dėl ko ant tavęs pykti, kai pats elgiausi kaip avigalvis.

- Dar kaip asilas, nevisprotis ir idiotas, - išvardinau išsišiepus. Kajus sutikdamas linktelėjo.

- Galėtum pasakyti bent vieną mano gerą savybę, nes palūšiu, - patempė apatinę lūpą.

- Tu gražus, mielas, geras, linksmas, puikiai bučiuojiesi ir esi mano vaikinas, manau užteks, nes išpuiksi, - sukikenau jis perbraukė mano plaukus, nykščiu liesdamas skruostą.

- O tu nepakartojama, tobula, iki skausmo graži ir užsispyrus beveik kaip aš.

- Taip bandai išpirkti kaltę? - pakėliau antakius.

- Ne, išpirksiu ją vėliau, dabar tik paruošiu tave tam, - jau norėjau kažką pasakyti, bet jis nutildė mane bučiniu.

- Kajau, tu neįsivaizduoji ką tau jaučiu, - sukuždėjau, dar tokios sumaišties gyvenime nejutau, kaip ir tokio noro būti su juo ir nesiskirti.

- O aš jaučiuosi toks kaltas, - apvedžiau jo lūpas virpančiu pirštuku, jo kaktoje ir vėl buvo įsirėžusi raukšlelė.

- Tai jauskim kartu, nes jaučiuosi taip pačiai, - liūdnai nusišypsojau ir apkabinau jį. Tylėjom, tik gėrėm į save tą ramybę ir šilumą, kurios mums taip reikėjo, kuria spinduliavom. Giliai įkvėpiau, riešą ir vėl sudilgčiojo, apyrankę vėl pastūmiau kuo arčiau alkūnės, kad tik jis nepradėtų bėgt.

- Pasiilgau tavęs, - sumurmėjo į plaukus. - Tavo kvepalų, balso, bučinių, kūno, glamonių, juoko, visos tavęs.

- Aš ir, - pakėliau galvą nuo jo kaklo, kad matyčiau išsiilgtas akis.

- Nori valgyt? - truputuką ne į temą paklausė. Sukikenau.

- Einam, - pakilau, užspaudžiau kairę ranką ties alkūne, kad nepradėtų bėgti kraujas nusisukusi nuo Kajaus. Jau jutau kaip kraujas prasigeria pro pleistrą, o prieš akis vaizdas sumirga. - Einu į vonią.

- Am, gerai, pabandysiu ko nors padaryti, - nusijuokė. Man kuo greičiau reikėjo susitvarkyti ranką. Greitai nuėjau į vonią ir iš džinsų išsitraukusi pleistrą atklijavau seną. Atsisėdau ant stalviršio kraštelio, atsukau ledinį vandenį ir pakėlusi apyrankes į viršų pakišau riešą po vandeniu. Vanduo nusidažė rausva spalva, o visa balta vonia prisigėrė salsvo kraujo kvapo, kuris kuteno nosį. Apvaliau ranką tualetiniu popieriumi ir užklijavau naują pleistrą, uždėjau riešinę ir ją paslėpiau po kalnu apyrankių, kurios idealiai viską maskavo. Pirštais perbraukiau plaukus ir grįžau pas Kajų.

- Kas vyksta? - linksmai paklausiau, kol jis kažką niūniavo panosėj.

- Nieko, - atsirėmiau į šaldytuvą, nes galva vis dar sukosi, o vaizdas liejosi.

- Gal ką nors padėt?

- Gali nuplaut vynuoges, - parodė galva į kriauklę. Ėmiausi darbo.

………

Gulėjau padėjusi galvą ant jo kelių, rankose laikiau lėkštę pilną vynuogių. Kajus apvedė vynuoge man lūpas ir ją suvalgė. Kitą įdėjo man į burną.

- Mhhh, - sumurkiau. Atleidau rankas, palikau lėkštę ant pilvo ir prisitraukiau Kajų prie savęs. Po trumpų bučinukų, kurie mane spėjo suerzinti, padėjau lėkštę ant žemės ir buvau nuvesta į jo lovą. Nutraukiau nuo jo kūno maikutę, kol jis segė mano džinsų sagą. Sukikenau, kai jis nekantraudamas grybštelėjo mano lūpas. Kajaus rankos kartais net per stipriai spaudė mano odą, nuraukė nuo manęs maikutę.

- Kajau, švelniau, - paprašiau neišlaikius, kai jis užkabino mano ranką, kurią perdūrė aštrus skausmas.

- Atsiprašau, - sumurmėjo ir apibėrė mano kaklą bučiniais. Panarinau pirštus į jo plaukus.

- Myliu tave, myliu labiau nei kada nors, ką nors, - jis pakėlė galvą, akyse atsispindėjo panašūs jausmai. Delnuose įkalino mano skruostus, lūpomis perbraukė mano smakrą, skruostą, lūpas.

- Atsiprašau už viską, - į ausį sukuždėjo, žodžiai sukuteno.

- Žinau, - linktelėjau ir pirštukus paleidau per jo apnuogintą odą. Jis nuėmė mano karolius, padėjo juos ant spintelės, pajutau kaip jo rankos slysta mano ranka žemyn. Sustabdžiau kai jis jau ruošėsi nuimti apatinę apyrankę. Jo mėlyje iškart išskaičiau klausimą. Nieko neatsakiau, o ką būčiau atsakius „Nenuimk, nes aš venas dėl tavęs susipjausčiau ir dabar turiu tai slėpti.” Jo, jis tikrai suprastų. Kojomis apžergiau jį ir atsisėdau.

- Užsimerk, - paprašiau. Jis iškart užsimerkė. Pirštais perbraukiau per jo pilvo presą, dilbį, žastą, atsiguliau ant jo ir išbučiavau visą veidą. Vėl atsitraukiau ir mėgavausi juo, su juo kiekviena akimirka, nesugebėjau nenusišypsoti.

- Mergyte, tu kraujuoji, - iškart į jį pažiūrėjau, jis spoksojo į mano riešą, atsirėmė alkūnėmis į čiužinį, kad matytų geriau. Nežinojau ką dabar daryti. Pajutau kaip visas kūnas sustingo, o Kajaus pirštai apsivijo mano kairę ranką ir kilstelėjo apyrankes, kurios buvo suteptos krauju. Atšokau nuo jo kaip nuplikyta. - Kas tau atsitiko?

Išbėgau iš kambario. Kodėl dabar? Kodėl kai viskas tobula amžinai kas nors nutinka negero? Negi nenusipelniau bent vienos dienos be jokių sukrėtimų? Atsidariau vonios duris. Pleistrai liko Kajaus kambary ant žemės numestuose džinsuose. Tyliai nusikeikiau. Išgirdau kaip jis pravėrė duris. Nuleidau galvą, kad nematyčiau jo akių, kurios išsunktų visus atsakymus iš manęs. Pajaučiau kaip jis užkritusius plaukus man nuo kaklo patraukė, apkabino iš nugaros.

- Kas tau? - tyliai paklausė, negalėjau kalbėti, eilinį kartą tylėjau girdėdama kaip nuo apyrankės kapsi kraujo lašeliai, kurie mane demaskuoja. Jis pakėlė mano apyrankes, riešinė buvo permirkusi nuo kraujo. Nosį sukuteno. Kajus nuėmė riešinę. Pleistras visas buvo raudonas. Pajaučiau kaip jis linktelėjo, lyg vaizdas puikiai atsakytų į kažkokį klausimą. Paėmė mane ant rankų. Negalėjau pakelti į jį akių, jaučiausi klaikiai.- Atnešiu binto ir pleistro, -  paguldęs mane ant lovos pasakė. Nežinojau ką jam pasakyt, kaip pateisinti save, savo veiksmus ir visa kita. Neįsivaizduoju, kaip jam pasiteisint. Jis grįžo greičiau nei spėjau ką nors suregzti. Atsisėdo ant lovos prieš mane, mano ranką pasiėmė sau į delną. Žiūrėjau į vieną tašką.

- Skauda? - švelniai paklausė ranką vos liesdamas.

- Ne, - bent tiek sugebėjau atsakyt. Jis atlupo vos besilaikantį kraujo prisigėrusį pleistrą, apvalė ranką kažkokiu aštraus kvapo skysčiu. Pakėlė riešą prie akių, žinojau ką jis pamatys: puikiai matomas gilus įrėžimas, šiek tiek apkrešėję pakraščiukai ir vis dar mėlyna mėlynė, kuri atrodė kaip kątik uždėta. Jis kruopščiai apibintavo mano riešą. Užrišo. Nuėmė apyrankes ir nutrenkė jas ant žemės.

- Pasakyk kodėl pjausteisi, nes išprotėsiu, - po ilgos tylos prabilo vis dar laikydamas mano pirštus, pakėlė mano smakrą. Nusukau akis į šalį. - Prašau.

- Skaudėjo. Negalėjau tverti to jausmo, - sausai atsakiau vos nulaikydama ašaras.

- Dėl manęs, - konstatavo ir pats krūptelėjo nuo savo žodžių. Pažiūrėjau į jį.

- Aš tik bijojau, nemačiau prasmės gyvent, labai skaudėjo, nebuvo nuotaikos, nenorėjau kankintis, - greitai išbėriau, jis nepatikėjo nei vienu mano žodžiu.

- Kaip manai, kaip jausčiausi, jei tu mirtum?

-Tą akimirką nemąsčiau.

- Kaip? - spyrė atsakyt.

- Nelabai gerai, kaltintum save, - tyliai pratariau bandydama tai įsivaizduot, aišku, mano vaizduotė piešė visai kitokius vaizdus.

- Eva, aš pats nusižudyčiau, - krūptelėjau nuo jo žodžių ir jo balso garsumo. Atrodo jie liko tarp sienų ir aidu į mano ausis aidėjo. Vėl susikaupė ašarų perteklius. - Net nebandyk daugiau taip daryt, nes nežinau ką padarysiu, - delnuose įkalino mano veidą, nykščiais surinko išslydusias ašaras. - Jei nėra nuotaikos geriau jau ant manęs išsiliek. Jei bijai tik pasakyk, jei nematai prasmės gyvent prisimink, kad sveika esi ir niekuo nesergi.

- Tada tavęs nebuvo, - vos sugebėjau ištart, jis linktelėjo, galvojau kitaip reaguos.

- Žinau, bet net negalvok. Daugiau net negalvok apie tai. Aš draudžiu tau, - griežtai pasakė. - Mergyte, prisiek.

- Prisiekiu, - šiaip ne taip pasakiau.

- Myliu tave, net ir savižudę, net ir pasipūtusią ar beproto pasikėlusią. Myliu ir neleisiu tau taip lengvai dingti iš savo ir mano gyvenimo. Suprask, aš negaliu be tavęs, - negalėjau daugiau klausyti tokių jo žodžių, ašaros riedėjo kaip pupos ir jis jau nespėjo jų nuvalyti, bet net neketino nustoti. - Mergyte, tu man svarbi ir neleisiu, kad ką nors sau pasidarytum. Supranti?

- Ateik, - apkabinau jį rankomis ir prisiglaudžiau prie jo.

- Myliu tave, - sukuždėjo į plaukus, pakėliau galvą ir įsisiurbiau į jo lūpas. Jis bijodamas užgauti riešą, mane vos juntamai paguldė ant lovos ir pakibo virš manęs.

Mano visos baimės ir demonai išnyko su jo pasakytais žodžiais, negalėjau to ignoruoti, kai ausys tik ir telaukė nuoširdumo. Negalėjau to pamiršti taip paprastai, nes pati tai jaučiau. Dėjausi viską atmintin, kol jis tapo mano, tol, kol tylus mūsų šnabždesys pavirto į viena, o širdys vienu ritmu plakt pradėjo.

- Myliu, - tyliai pasakiau ir pakštelėjus jam į lūpas užmigau jo glėbyje. Be vaistų. Nes jis buvo mano vaistai - geriausi nuskausminamieji, kokius tik man kas nors galėjo pasiūlyti. Tol kol mano širdutė plaks dėl jo, o mintys priklausys tik jam.

Sėdėjom jaukiame jos name, kuris buvo persigėręs naminių sausainių kvapu.

- Kaip laikasi? - padėdama ant stalo vyno butelį paklausė.

- Kaip tau tai blogai. Labai, - pasakiau tiesą, kam slėpti, kai ji mane mano kaip ant delno.

- Žinok ir atrodai baisiai. Vėl Aistė? - išėmė taures ir atsisėdo prieš mane ant baro kėdės.

- Ne, - net nenorėjau apie ją galvot, nors, jau geriau apie ją nei apie Evą.

- Bet čia rimčiau nei su Aiste, nes kai su ja išsiskyrei atrodei kaip žmogus, o dabar jau net į jį nepanašus, - pasitaisė savo trumpus plaukus, laukė mano atsakymo.

 -Kokia tu miela , -„pagyriau” ją.

- Rimtai, kas nutiko? - atidariau vyno butelį ir įpyliau jo į taures. Žinojau, kad palengvės kai jai išsipasakosiu, kad ji mane supras ir padės, bet… nenorėjau apie tai galvot, o tuo labiau šnekėt.

- Eva, - garsiai atsidusau, jaučiausi kaip koks nususęs diedas, kuris guodžiasi kirpėjai. - aš myliu tą mergytę, bet ji turi kitų.

- Pala, nuo pradžių. Kaip susipažinot, kiek laiko draugavot? Iš kur žinai, kad ji turi kitų? - apibėrė klausimais, iš šaldytuvo išėmusi alyvuogių ir sūrio padėjo ant baro.

- Aš atsimušiau bėgdamas į ją. Vėliau paaiškėjo, kad jos geriausią draugą aš pažįstu ir per jį susitikom. Pakabinau ją, gal tris kartus mačiau ją su kitu. O prieš beveik dvi savaites, pamačiau kaip ją vidury miesto užgulęs bučiavo kitas.

- Nurimk, - pasakė kai stipriai suspaudžiau akis ir kumštį. - Gal ji nekalta.

- Tik kaifavo iš malonumo, net neketindama atsitraukt, - sušnypščiau.

- Kajau, ar viską apsvarstei logiškai? - spustelėjo mano kumštį, tuoj pat jį atleidau.

- Patikėk vien apie tai ir galvoju, tos dvi savaitės man jau košmaru tapo.

- Tu pavydi, pyksti ir beproto ją myli, - konstatavo kas ir taip buvo aišku, per dvi savaites tą tik ir sugebėjau suprasti, o jai užteko dviejų minučių. - Ketini pasiduoti?

- Neketinu su ja būti, kai ji taip elgiasi.

- Ir taip lengvai ją atiduosi? Tu nepamirši jos taip lengvai kaip Aistės.

- Patikėk žinau.

- Tai ji ta pati, apie kurią man tavo mama pasakojo? - suvaitojau.

- Ką sakė?

 -Kad ji labai graži, spinduliuoja švelnumu, o vien pažiūrėjus į akis matosi kaip tave saugo ir geidžia. Labai darbšti, miela, šmaikšti, - vardino, o kaip kitaip, tik aš vienas turiu tai iškęsti, niekas man nepadeda, jaučiuosi kaip koks beprotis, kuris kenčia nuo jos sindromo. Aš… aš… kodėl tik aš vienas žinau jos blogą savybę, nuo kurios kyla noras ją dar labiau saugot ir neišleist iš akių, net dabar, ypač dabar, kai esu toli nuo jos, o mano galvoje jau knibžda pusšimtis teorijų apie ją.

- O kaip kitaip, - pavarčiau akis, jaučiausi silpnas, kad mane mato Dina, bet nesijaučiau blogai prie jos, kaip tik, jutau, kad ji mane ramina, kaip…ji.

- Iš jos pasakojimo ir apie tave pakeičiau nuomonę,  - ji mane nustebino, klausiamai sužiurau į ją. - Tu pasikeitei ir tai įtakojo tik Eva.

- Dina, nustok, aš nepasikeičiau.

- Tik atvažiavai pas mane, kad užmirštum ją, - pratarė tvirtai tuo tikėdama, aišku, kaip visada pataikydama tiesiai į dešimtuką. - Negi aš klystu.

- Man reikia pakeist aplinką, jei ką, aš galiu išsinuomoti butą ar ką nors panašaus.

- Nenusišnekėk, gali gyvent čia tol, kol norėsi arba tol, kol apsispręsi.

- Dėl ko turiu apsispręst?

- Pats turi suprast ar tau ji reikalinga ar ne, bet manau, atsakymą jau žinai.

- Dina, - suvaitojau.

- Atsipalaiduok, nemanau, kad užtruks ilgai, o ir neskausminga, - nusišaipė.

- Labai protinga, jei įsimylėjau tą paleistuvę.

- Tu tikrai taip manai? - pakėlė antakius. Linktelėjau.

- Manau tik tai ką sakau ir nieko daugiau.

- Tada labai klysti, - susiraukus šaltai atsakė ir gurkštelėjo vyno, jos lūpos tvirtai susispaudė.

- Dina, nepyk.

- Nepykstu, tik elgiesi kvailai, daug kvailiau nei kada nors. Išvis, kada paskutinį kartą normaliai miegojai? - pažiūrėjus į mano akis paklausė.

- Prieš dvi savaites, - prisipažinau.

- Matosi, - jos veidas išlėto atsipalaidavo, šyptelėjau. - Pasiilgau to Kajaus, kuris mane juokina ir linksmina, kai liūdna. Dar niekad nemačiau tavęs tokio…

- Dėl to ir atvažiavau pas tave, nes dabar jau tik tu gali mane išblaškyt, - prisipažinau, kaip per kokią išpažintį.

- Nori aprodysiu miestą? - pašoko nuo kėdės ir net nesulaukusi atsakymo išskuodė iš virtuvės. Atsistojau ir priėjau prie lango. Viskas skendėjo rūkė, migloje, drėgmėje. Žmonės vaikščiojo apsirengę žemės spalvos niekuo neišsiskiriančiais drabužiais, kurie derėjo prie aplinkos. Saulė pasislėpusi po tamsiu debesiu. Kažkas mane apkabino iš nugaros.

- Kur važiuosim ar eisim? - paklausiau ir spustelėjau jos pirštus. Ji nusijuokė ir atsitraukė nuo manęs.

- Eisim į miestą, pėškute, nes gėrėm vyno, - sukrykštė kaip maža mergytė. Atsisukau: tamsiai mėlynas trumpas sijonėlis, juodos matinės pėdkelnės, juoda maikutė ir mėlynas švarkelis ant jos. Jai nepriekaištingai viskas tiko, atrodė dar mažesnė ir smulkesnė, o juodi plaukučiai susegti mėlynu sagučiu išvis derėjo. Šyptelėjau.

- Kur kadrą savo pametei? - ji tik nusijuokė ir įsikibusi man į parankę nutempė į koridorių.

- Šiandien tu pabūsi už jį, o šiaip Janas išvažiavo į seminarą, ryt turi grįžt, - paaiškino. Jo, šita neklaužada tik ir persikrausė gyventi į Latviją, nes čia Janas gyvena, kurį per dvi dienas įsimylėjo dar gyvendama Lieuvoje, kai jis komandiruotėj buvo.

- Jūs gal tuoktis žadat?

- Kajau, man tik dvidešimt, o jam dvidešimt du, ar ne per anksti? - sukikeno ir apsiavus sportbatukais išėjo į kiemą.

- Kaip kam, bet kai jūs gyvenat kartu - tai kodėl gi ne, - šyptelėjau.

- Gal dar ne, po poros metelių, - atsisuko ir kerinčiai nusišypsojo.

- Jau kaip nori, - lauke pūtė gan šiltas vėjas, akis maloniai aptraukė miglos ir viskas regėjos kaip iš kokio senovinio filmo.

Dina pradėjo mane vesti kažkokiu grįstu keliuku, kaip spėju į miesto centrą. Laisvai kalbėdama latviškai ji nusivedė mane į vyninę ir nusipirkom saldaus raudono vyno. Temo, lėtai grįžom namo apsukdami ratą per senamiestį. Dina aprodė man dalį miesto ir įžymiausias vietas, kurias dar spėjom aplankyti, ir kurios buvo gan arti namų. Grįžom namo. Pasidarėm vakarienę ir atsidarėm raudono vyno butelį, kurį ji dievino.

- Na, kaip lengviau galvoj? - nusišypsojo ir padavė man salotų.

- Šiek tiek, - šyptelėjau.

- Bet jau atrodai gražiau, net akys žėri, - sukrizeno ir gurkštelėjo vyno.

- Dina, kaip tau čia sekasi? - nukreipiau kalbą nuo savęs.

- Gerai, čia mokslas daug pigesnis, o jau ir į trečią kursą kitais metais eisiu, - pasigyrė. Dėl to su ja taip ir lengva-psichologė būsima.

- Džiaugiuosi, kad viskas gerai.

………..

Kitą dieną.

Taip, Dinos draugijoj beveik visą dieną negalvojau apie Evą, na tik tada kai ji ko nors paklausdavo, arba užsimindavo apie ją. Su ja tikrai gerai jaučiuosi. Išsiėmiau iš pakelio cigaretę ir atsidaręs miegamojo langą užsirūkiau. Lėtai traukiau dūmus į save ir mėgavausi tuo jausmu, kai gerklę apgaubia malonus kartumas su šiluma. Dina įėjo į kambarį:

- Jau nemiegi?-paklausė akivaizdaus dalyko.

- Ne, - atsisukau, nukračiau pelenus pro langą. Dina, išsiėmė cigaretę ir priėjus prie manęs išpūtė dūmus į veidą, sukikeno.

- Dar vis nemeti?

- Neturiu dėl ko, - atkirtau ir išmečiau beką pro langą.

- Nesveika, Kajau, ar žinai kaip tai kenkia? - „apibarė” pati rūkydama.

- Siaubas, - pavarčiau akis.

- Einam pusryčiaut, - išmetė pro langą pusė cigaretės ir nulipus laiptais žemyn nusileido į virtuvę, nusekiau paskui ją.

………..

Kažkas paskambino į duris kai žiūrėjom kažkokį siaubo filmą. Dina iškart nuliuogsėjo jų atidaryt:

- Janai, -suspigo, atsistojau, nuėjau į koridorių, kaip tik tuo metu, kai Janas atrėmęs Diną į sieną bandė suvalgyt.

- Sveikas, Janai, - pasisveikinau, jis iškart nuo jos atlipo.

- O, Kajau, -  nustebo, mane juokino jo akcentas, toks kapotas tarimas, bet Dina gerai padirbėjo, susišnekėt laisvai galima, nors ir latviškai gerai įsiklausius įmanoma suprasti. Priėjo ir spustelėjo mano ranką. - Kaip laikaisi, seni?

- Puikiai, jūsų atvažiavau aplankyt, - šyptelėjau. Jis buvo identiškas Dinai: juodi plaukai, didelės, bet tik žalios akys, smulkaus sudėjimo, mažo ūgio, abu tokie nykštukai.

- Viskas, einam ko čia koridoriui stovim, - sumosikavo rankomis ir nusitempė Janą į svetainę, o mane iš paskos.

……….

Išvažiavau pasivažinėt po miestą, norėjau pabūti vienas ir kartu palikt Diną su Janu pasimėgauti vienas kitu. Sustojau prie kažkokio mažo keliuko vedančio į mišką. Atsisėdau ant kapoto ir atsilošęs į stiklą žvelgiau į debesim aptrauktą dangų. Nieko negalvojau, tiesiog spoksojau į lėtai plaukiančius debesis mėgaudamasis miško ošimu ir pušų kvapu. Išsiėmiau cigaretę ir užsirūkiau. Vieną…dvi…tris…keturias. Išmečiau tuščią pakelį ir atsistojęs įlipau į mašiną, nes pradėjo lyti. Užsivedžiau mašiną ir nurūkau atgal pas Diną ir Janą.

- Kur taip ilgai buvai? - vos atidarius duris paklausė.

- Miške, - išsišiepiau ir užėjau į vidų.

……..

Vakare nuvažiavom į kažkokią kavinę. Janas visą kelią čiauškėjo lietuvių kalba, o Dina nenuleido nuo jo akių. Negi ir aš taip atrodau, kai būnu su Eva? Žiauru…

……..

Atsikėliau anksti ryte, už lango švietė akinama saulė, o galvoje jau kirbėjo viena mintis, kuri sukosi po pokalbio su Dina. Nusiprausiau, apsirengiau ir nusileidau į apačią.

- Ko toks ankstyvas? - pakėlė akis nuo laikraščio Janas.

- Važiuoju namo, - apsisprendęs pasakiau.

- Jau? - suspigo Dina. Atsisukau. Linktelėjau. - Taip greit apsisprendei?

- Negaliu jos paleist, turiu pabandyt, - vos tai išgirdo iki skausmo nusišypsojo ir priėjus apkabino mane.

- Žinojau, kad tu protingas, - sumurmėjo.

- Dina, dėkui, maže, - padėkojau ir pakštelėjau į jos juodus plaukučius.

- Nėra už ką, - atsitraukė.

- Viso, Janai, - atsisveikinau.

- Jau važiuoji? Pabūk bent iki pusryčių, - pasiūlė.

- Ne, turiu paskubėt, Gustė išskrenda, - paaiškinau, nekantravau ją ir vėl pamatyti.

- Kaip nori, tai sėkmės, - palinkėjo. Linktelėjau.

-T urėsi ją supažindinti su manim, kai susitaikysit. Būtinai, - iškėlė sąlygą. Nusijuokiau, pirmiausia reikia susitaikyt, tai bus sudėtingiausia dalis.

- Gerai, viso, Dina, - apsikabinau ir pakštelėjęs į skruostą išlėkiau į mašiną. Atgal į Lietuvą. Atgal pas ją. Prireikė tik dviejų dienų, kad apsispręsčiau. Tik vienos Dinos, kad mane į protą atvestų. Nusišypsojau debesims ir nurūkau keliu.

Po keturių valandų kelio sustojau nusipirkti atsigert kavos. Išgėriau kavą, parūkiau, laikrodis rodė lygiai vienuolika, Gustė išskrenda ketvirtą, atsisveikina lygiai pirmą - reikia paskubėt. Išmečiau kavos puodelį ir užvedęs variklį, bei vėl viršindamas greitį su kiekvienu kilometru artėjau link Evos, su kiekviena valanda mano entuziazmas mažėjo, kai įvažiavau į Vilnių jo išvis nebuvo likę.

Užsukau į namus ir šio bei to užkandęs, bei persirengęs paskambinau Girdui, kuris buvo Gustės su Eva bendraklasis:

- Sveikas.

- Labas, Kajau, - pasisveikino.

- Kur ir tiksliai kurią valandą susitinkam su Guste?

- Lygiai pirmą prie centrinės aikštės. Šiaip, jau dauguma susirinkę, - knietėjo paklaust, ar į tą daugumą įeina Eva, bet patylėjau. Padėkojęs padėjau ragelį ir bėgute nulėkiau į mašiną, kad nepavėluočiau.

………

Eva stovėjo apsikabinusi Pijų, o Gustė Simą. Aplink juos buvo apie dvidešimt žmonių. Šypsenos veide visiškai neliko, palikau ją pas Diną. Optimizmo kiekis kraujyje buvo neigiamas. Visiškai nieko nesitikėjau. Gustė su Simu susikibę už rankų priėjo prie kitų, Pijus taip pat, o Eva stovėjo kiek atokiau ir viską stebėjo iš šalies. Išlipau iš mašinos, prisiartinau prie Evos iš nugaros pusės, susikišau rankas į kelnių kišenes, kad nesugalvočiau jos paliest be laiko.

- Kodėl tu neišnyksti? Palik mane ramybėj. Neskaudink, - graudžiai paprašė, net neatsisukdama. Priėjau dar arčiau jos. Pijus įspėjo mane nuožmiu žvilgsniu.

- Tai kodėl tu nepalieki manęs? - tyliai paklausiau, nenorėdamas, kad kas nors išgirstų. Tamsiai mėlyni džinsai iki skausmo išryškino jos kojas. Atsisuko. Mano visas kūnas per daug matomai įsitempė.

- Mūsų jau seniai niekas nesieja, - šaltai, bet kartu ir skausmingai pratarė, akyse atsispindėjo ašaros, kurias ji vos nulaikė. Jos kairė ranka ir vėl buvo paslėpta po kalnu stambių, įvairių raštų apyrankių, ko ji ankščiau niekada nedarydavo.

- Kažkodėl taip neatrodo, - atkirtau, nes visada ją jaučiu, kad ir kaip toli nuo jos būčiau.

- Tiesiog dink, kuo toliau nuo manęs, o aš nuo tavęs. Išnyk, - piktai pasakė; kad ji tik žinotų, jog aš jau bandžiau pabėgt, palikt ją, nutolt kilometrais, bet tik ne mintimis, neįmanoma nuo to pabėgt, panaikint taip lengvai jausmo. Išnykt. Kiekvienas jos prašymas buvo persmelktas viltimi, tačiau neįgyvendinamas, fiziškai neįmanomas mano išbandytas.

- Manai nuo to bus geriau? Nori to? - linktelėjo, mačiau iš akių, kad ji apsisprendus, kad ji nesiruošia pasiduoti, o eis iki galo. Mano visos viltys, kurių jau nebedaug ir buvo, visiškai subliuško. Jei ji tik to nori tą ir gaus. Nusisukau ir nuėjau prie Gustės su Simu. Girdėjau kaip ji tyliai sukūkčiojo, atsisukau, bet ji buvo nusisukusi nuo manęs, rankomis apsikabinus save. Paspartinau žingsnius, nes jau vos laikiausi jos neapkabinęs. Ne, ji turi tai iškęsti pati, be mano įsikišimo, nes ji pasirinko, ji nori pabandyti, tik nežinau kaip man bandyt dabar. Kaip pasielgti jei noriu jai gero, bet žinau, kad to ji nepasieks? Kad aš jau apsprendžiau, kad man jos gyvybiškai reikia, o ji į tai nereaguoja? Būtų gerai, jei čia būtų Dina…

- Sveiki, - pasisveikinau. Abu vienu metu atsisuko į mane, o poto į Evą.

- Ką jai padarei? - piktai paklausė Gustė.

- Nieko.

- Tai kodėl ji verkia? - pakėlė antakius.

- Nes atsisakė manęs, jai manęs nereikia, - abejingai pasakiau.

- Po velnių, du maži vaikai. Mylit abu vienas kitą ir kankinatės, kaip pakaruoklis ant nulūžusios šakos, - supurkštavo Simas.

- Tai ką daryt, kad kitaip neišeina?

- Tai gal susitaikyt? - pasiūlė kaip kokiam nevispročiui.

- Tu visam išskrendi? - nukreipiau temą atsisukęs į Gustę, jos veidas persimainė.

- Nežinau, gal tik mokytis, gal visam gyvenimui, - žengiau žingsnį arčiau ir apkabinau ją.

-­ Žinau, kad tu labai gera, miela ir visokia kitokia, Eva apie tave neužsičiaupdama pasakojo, o ir šiaip. Dėkui, - paleidau ją, ji nesitikėjo tokių mano žodžių, bet vien kai mane pirmą kartą pamatė elgėsi kaip su šimtą metų pažįstamu draugu.

- Galiu kai ko paprašyt? - linktelėjau. - Nepaleisk Evos, neketinu meluot ir tikrai tau dabar nemeluosiu, žinau ji kalta, ji tau melavo ir išdavė, bet ji pasimokė, ji iš namų neišlenda be mūsų. Kajau, ji tikrai tave myli, - pasitaisė savo tamsiai rudus plaukus, prisiglaudė prie Simo, juk jiems liko paskutinės minutės kartu.

- Negaliu jos priverst.

- Bet pabandyk, - linktelėjau ir nuėjau prie Girdo. Pasisveikinom, pasišnekėjom, čia pažinojau beveik visus žmones. Pasisukau pažiūrėti kur Eva, bet ten kur ją palikau jos nebuvo. Apsidairiau, ji žingsniavo prie kažkokio skersgatvio. Sustojo, nusekiau paskui ją.

- Eva, - ji nusisukusi nuo manęs tyliai suinkštė žiūrėdama žemyn į pakeltą ranką, kurią tuoj vėl paslėpė po apyrankėmis ir atsisuko.

- Ko nori, Kajau? - jos veidas buvo persikreipęs iš skausmo, visa išbalusi.

- Tau nesveika? - atrodė, kad ji tuoj nukeips, paslėpė abi rankas už nugaros, atsirėmė šonu į sieną.

- Man viskas gerai. Ko nori? - šaltai paklausė. Nežinojau ką jai sakyt, ką daryt, ar kaip įtikint, bet turėjau pabandyti.

- Pasišnekėt.

- Mums nėra apie ką kalbėtis, - nukirto.

- Manau yra, - piktai tariau, jos akys priėmė tai kaip patvirtinimą mano tono kažkokiam savo teiginiui, būčiau viską atidavęs, kad žinočiau ką ji galvoja.

- Nesvajok, aš išvažiuoju, - pasakė ir iškart pasigailėjo.

- Kur? Kada? - apibėriau ją klausimais, jau tikrai neketinu leisti jai kur nors išvažiuot.

- Šiandien. Toli, daugiau niekada manęs nepamatysi, - jos veidas išvis perbalo, ant žemės kažkas nukapsėjo, vienas, du, trys lašai. Lyja?

- Neleisiu, - užprotestavau. Tikrai neleisiu jai nutolti nuo manęs daugiau nei per penkis kilometrus, jau nekalbant apie šimtus jų.

- Man tavo nuomonė nerūpi! - suklykė.

- Nerėk, - užriaumojau.

- Neaiškink, - praėjo pro mane vėl slėpdama rankas. Ten kur ji stovėjo buvo nukritę trys lašai kraujo.

Ir kaip su ja galima taikytis, kai ji taip erzina, sugeba supykdyt ir kiekvienu savo žodžiu iškelt daugybę klausimų? Su ja neįmanoma, be jos nesuvokiama. Arba turiu nusižemint, arba… Išėjau iš to skersgatvio ir pamačiau tai dėl ko sprendimą priėmiau iškart.

Jo šaltas tonas ir pykčiu degančios akys gąsdino, bet turbūt atrodžiau taip pačiai. Jo žodžiai gėlė, taip stipriai, kad visi prisiminimai, kurios stengiausi užkloti po žiaurios tikrovės skraiste persišvietė kaip per pilnatį. Viskas sukilo ir smogė su tokia jėga,  kad vos laikiausi nesuklupusi eidama namo. Jis nekenčia manęs ir tai buvo akivaizdžiau už visa ką regėjus esu. Jo žandikauliai išsišovė, o kumščiai taip stipriai susigniaužė, kad net krumpliai pabalo. Tą akimirką nieko nejutau, jau maniau, kad ir jis man trenks, be ne, tik stipriai sugniaužė ranką, kad aš jam netrenkčiau, bet to užteko, kad plaukeliai piestu pasistotų, o visam organizme alermas paskelbtas būtų, tik nežinau nuo ko: prisilietimo ar baimės.

Neverkiau, nepalūžau, nesikankinau, na gal šiek tiek, bet… Nieko nejaučiau, viskas buvo tartum prislopinta, lyg ne man, o kam kitam įvykę, nesusiję su manim, bet užteko pamatyti jo akis ir užuosti kvepalus, kad vos laikyčiausi jo neapsikabinus, man reikia jo. Bet yra viena dilema: dabar jau jam nereikia manęs ir nemanau, kad kada nors iš tikrųjų reikėjo.

Jis jaučiasi įskaudintas tik dėl to, kad sutrypiau jo ego, nes vyrai, juk gali turėti šimtą merginų, kurias viliotų apie pirštą ir kuo daugiau tuo jis didesnis mačo, bet neduokdie, jei mergina turi du vaikinus, ji iškart nurašoma. Ir tai vienu žodžiu vadinama: „(lyčių) lygybė”.

Mano aukštakulniai, kurių smailu kulnu bandžiau Kajaus pirštus sunaikinti kaukšėjo ant grindinio. Liko dvi dienos ir Gustė išskris, negaliu patikėti, kad liko tiek nedaug, net nenoriu galvoti, kaip jaučiasi ji, ar Simas, kai už dviejų dienų turės išsiskirti, be ašarų neapseisim. Jei tik turėčiau noro skrisčiau su ja, bet noro nėra nei gramo, išvis jokių emocijų neturiu, jaučiuosi kaip tuščias baltas popieriaus lapas. Kai pagalvoji: kiek akimirkų mes kartu praleidę, kiek vaikinų suvilioję, kiek verkę viena ant kitos peties, net šiurpas nukrato, kad ją prarasiu. Bus keista su ja bendrauti telefonu ar elektroniniu paštu, bet mes jau susitaikėm su tuo. Nuo pat pirmos draugystės dienos ji svajojo mokytis ir gyventi Amerikoj, ir jos svajonė išsipildys. Bent tas yra labai gerai, nes ji bus laiminga, nors pradžioj bus labai sunku be Simo, tarp nepažįstamų žmonių ir nežinomoj aplinkoj.

Lėtais žingsniais įėjau į laiptinę, išsikvietusi liftą užkilau iki savo aukšto ir atsirakinau savo buto duris. Dar kartą neturėdama ką veikt susitvarkiau kambarius, nuvaliau dulkes, nors ryte tai jau buvau darius. Išsivaliau langus, išsiblizginau stiklines. Tai užėmė tik dvi valandas, o dabar dar anksti, tik pirma valanda dienos. Gustė su Simu atvažiuos pas mane tik šeštą. Įdėjau arbūzą į šaldytuvą, kad atšaltų ir atsisėdusi svetainėje ant kelių pasidėjau bloknotą. Virpančiais pirštais atrišau pirštinėlių raikštelius, kurios akimirkai pritraukė Kajaus dėmesį. Pasidėjau jas ant žemės ir iš arčiau apžiūrėjau riešą: aiškiai matosi pjautinė žaizda, kurios pakraščiukai apkrešėję, užsidėjęs šašiukas nuzulintas pirštinių kraštelio, spustelėjau, riešą pervėrė toks skausmas, kad iš akių iškrito ašara.

- Nekenčiu tavęs. Mano protas tavęs nekenčia kiek tik gali, bet širdis myli kaip pašėlusi beprotė, - tyliai suinkščiau. Dėl jo, dėl jo man skauda visą kūną ir jo vidų, pulsuojanti žaizda tiek ant riešo tiek kažkur giliai viduj, rodos kuo toliau, tuo labiau naikina visą mano esybę. Dėl to sugebu mylėti ir nekęsti jo vienu metu, nes jis išjungia mano protą kai būna šalia, o širdį įjungia visu pajėgumu. Jaučiu kaip keičiuosi, net pati nežinau į kurią pusę tai nuves, bet pagal statistinius duomenis, retai kuris pasuka teisingu keliu, turbūt, būsiu neišimtis.

Iš rankos ir vėl prasiveržė raudonas kraujo lašelis prasiskverbęs pro krešulį. Nusivaliau ašaras ir pasiėmusi šaliką suveržiau šiek tiek aukščiau riešo, kad pristabdyčiau kraujavimą, galvoje ir vėl apsvaigo, o ranką iškart ėmė badyti adatėlėmis. Atsiguliau, galvą padėjau ant mažos pagalvėlės, ranką pakėliau į viršų, stipriai sukandau dantis ir vėl nejutau fizinio skausmo, liko tik tas, nuo kurio laisvai pati sau plaukus nusiraučiau ar įrėmusi ginklą į smilkinį paspausčiau gaiduką, tada manęs niekas jau nesustabdytų, tik kur man gauti ginklą, kad nejausčiau skausmo?

Negalėjau tverti. Susiriečiau į kamuoliuką, rankomis stipriai apkabinau kelius. Atrodė, kad plyštu iš vidaus, jaučiau, kad viduj atsivėrė kažokia bedugnė, kiaurymė, kuri ir žudo mane. Numečiau bloknotą ant žemės. Suinkščiau neištvėrus, to jausmo žodžiais neįmanoma nupasakoti. Geriau jau niekas ir nepatirtų jo, nesuprastų, nes vien tai neš skausmą.

Pajutau, kaip kelnės ten kur lietė riešas permirko. Iškart atitraukiau ranką, į jas jau buvo įsigėrę didelis kraujo klanas per visą kelienį. Nusivaliau ašaras ir per greit atsistojus vėl nuvirtau ant sofos, akyse mirgėjo, o kojos visiškai nelaikė. Atlaisvinau raištį ir suveržiau šiek tiek aukščiau, ties alkūne. Lėtai atsistojus iš vaistinėlės išsiėmiau binto ir apibintavau ranką prieš tai pavaliusi dezintekciniu skysčiu. Kažin kiek laiko mane tas kraujas kankins? Kiek laiko prireiks, kol žaizda užgis? Gal ji užgis greičiau nei spurdanti širdis? Gal lėčiau nei kvėpavimas kai įkvepiu oro, lyg vandens? O gal liks amžinai ir primins mano klaidą? O gal…?

Pirštais užčiuopiau pulsą ties kaklu, dar niekad gyvenime jis toks greitas ir stiprus nebuvo. Giliai įkvėpiau, kad nusiraminčiau. Nieko. Iškvėpiau, kad atsipalaiduočiau. Nieko. Kūnas po mano ir Kajaus dialogo vis dar buvo įsitempęs, o judesiai tokie kampuoti, kaip neapdirbto kiniečių roboto nupirkto už penkis juanius.

Išsiėmiau nuskausminamųjų ir juos išgėrusi užsistačiau žadintuvą lygiai penktai valandai. Po dešimt minučių vaistai pradėjo veikti ir vėl tapau atbukusia skausmo nejuntančia būtybe, kurios akių vokai nemerkiami užsimerkė. Jau visą savaitę užmiegu tik su jų pagalba, turbūt, jau priklausoma tapau, bet be jų neužmiegu, o kai laisvo laiko lieka per daug, mano kančių laikas tik didėja, negaliu to leisti, jau geriau gersiu vaistus, nei skendėsiu agonijoj, nuo kurios vaistų nėra. Jau geriau būsiu atbukusi, apatiška, lėtos reakcijos mergina, nei perdėtų jausmų, kurie tik jį ir valdo žmogus, amžinai kenčiantis dėl padarytų klaidų.

……….

Žadintuvas skambėjo. Išjungiau ir vėl užsnūdau. Vėl skambėjo. Išjungiau ir atsimerkiau. Buvo likę pusvalandis kai jie turi būti čia, jie tikrai atvažiuos anksčiau, mano riešas buvo apkrešėjęs, kelnės sukruvintos, visa atrodžiau baisiai. Iššokau iš lovos ir atsirišusi šaliką nulėkiau į vonią: susitvarkiau išsitaršiusius plaukus, nusiploviau veidą šaltu vandeniu, kad nesimatytų ratilų po akimis, persiaviau kitomis kelnėmis, o tas išmečiau į skalbinių dėžę, ant riešo užsiklijavau pleistrą ir užsisegiau riešo apyrankę, „dėl sąnario skausmo.” Išėmiau iš šaldytuvo arbūzą, kaip tik tuo metu kai paskambino į duris.

- Sveika, - suspigo Gustė ir išsprūdusi iš Simo glėbio apkabino mane.

- Sveiki, - pasisveikinau ir šyptelėjau Simui, kuris jau nekantravo. Pakštelėjau Gustei į skruostą ir su Simu atlikau tokią pačią procedūrą.

- Na, kaip laikaisi? - atsisėdus ant sofos paklausė.

- Puikiai, o jūs? - iškart abiejų paklausiau.

- Ji nesveikai nepaleidžia manęs, manau prismaugs jei nueisiu į tualetą, - suprunkščiau, o Gustė tik pavartė akis.

- Baisu, - pakraipiau galvą į šalis. Simas sukikeno į Gustės plaukus.

- O jis amžinai neleidžia man kvėpuoti, jis dusina mane, - žinojau apie ką jie kalba, vien tas jausmas yra nepakartojamas, vėl suskaudo. Atsistojau, kad išmesčiau pilnus prisiminimų vaizdus iš galvos. Atnešiau supjaustytą arbūzą. Simas atidarė šampaną.

………..

Taip prasėdėjom čiauškėdami visą vakarą, kai jie išėjo iškeikiau save, už tai, kad dabar galėčiau būti jo glėbį, kad galėčiau būti tokia pat laiminga kaip Gustė ir neturėčiau jokios priežasties skųstis gyvenimu. Vėl išgėriau vaistų ir užmigau.

……..

Paskutinė diena su Guste.

Vos atsikėlus ryte tai buvo mano pirmoji mintis, o jau antra, kad aš neišgyvensiu. Aš tikrai neišbūsiu be jos ilgiau nei tris dienas.

- Ar gali galvot apie mane? - kilstelėjo antakius, bet už eilinio jo juokelio slypėjo kai kas daugiau.

- Patikėk, nesi man toks svarbus, kad apie tave visada galvočiau, - atkirtau, nors buvau tokia pasimetus, kad tai veikiau priminė melą arba tiesos slėpimą, bet tik ne paprastą atsikirtimą.

- Kokie mes kandūs, - pasityčiojo.

- Nešnekėk nesąmonių, - suniurzgėjau ir krimstelėjau jam į lūpą. Jis paguldė mane ant lovos ir pakibo virš manęs. Prisitraukiau jį arčiau, norėdama jausti kuo daugiau, bet vistiek nejaučiau jo svorio.

- Galėtum mylėti mane, - pasiūlė. Sukikenau, nuo jo teiginio. Tegu tik nesvajoja.

Ne tik jis svajojo, jis įtikino mane tuo miražu. Vien dėl šios ir visų su juo praleistų akimirkų jaučiausi dar kaltesnė, jaučiausi baisiai, tragiškai, siaubingai, klaikiai. Visi šie žodžiai pilnai neapibūdino mano savijautos, jaučiausi…ne, geriau jau nebandysiu to apsakyti vistiek nepavyks.

Vos vėl neapsiverkiau, vos vėl nesuklykiau iš skausmo, kuris jau virto tikra agonija tiek viena, tiek kita prasme. Tikrai padaryčiau bet ką, kad tik užmirščiau viską, kad nereikėtų išsiskirt su Guste, kad netektų kentėt dėl Kajaus, kuris mane laiko paleistuve ir visokia kitokia. Kad kuo greičiau galėčiau viską pamiršti, pasikeisti. Ne, tik vieno: pamiršti.

Į galvą šovė geniali mintis. Išlipau iš lovos ir pasiėmiau kompiuterį. Įėjau į internetinį puslapį ir susiradusi firmą per kurią Gustė skrenda į Ameriką, užsisakiau bilietą. Atstumas padės. Išskrisiu kartu su ja. Pamiršiu Kajų. Pijus. Jis turi Liną, kaip nors išgyvens, susitaikys, juk nepraras manęs visam gyvenimui, gal kada nors grįšiu. Kai galėsiu ramiai pagalvoti apie Kajų nepravirkus. Tik tada grįšiu. Taip, viskas pavyks, tik ten galėsiu būt naujas žmogus, man reikia pasikeist, dėl jo. Dėl to kas tarp mūsų buvo, dėl savęs. Paspaudžiau užsisakyti ir išjungiau kompiuterį. Padėjau jį ant stalo ir su šypsena, bet baime širdy išlipau iš lovos.

Pasiėmiau telefoną ir susiradus Pijaus numerį jam paskambinau:

- Sveikas.

- Laba, - apsimiegojęs pasisveikino, turbūt prikėliau, kad tik prie jo nebūtų tos Linos, nes vėl pradės savo nesąmones apie mus skiest.

- Ką šiandien veiksi?

- Ką nors sugalvojai?

- Jei nori - atlėk pas mane, kai išsičiūkinsi, - sukikenau ir padėjau ragelį. Norėjau su juo atsisveikinti. Norėjau jam padovanoti šiandieną, nes turbūt ilgai jo nematysiu, o jis tai sužinos tik tada, kai su Guste sėsiu į lėktuvą. Nenoriu jam to sakyt, nenoriu jo…kankint. Neištverčiau mūsų atsisveikinimo, turbūt panašiai skaudėtų kaip ir dėl Kajaus, neišlaikyčiau dar vieno skaudulio širdy.

………

Pijus atvažiavo maždaug po dviejų valandų, kaip tik tuo metu, kai užsidėjau riešinę ant riešo. Buvom ledo arenoj, kino teatre, kavinėj, o galiausiai grįžom pas mane namo. Senai jau taip nesilinksminom, bet vos atsiminus, kad ryt teks su juo išsiskirti ir kaip nors tai padaryt, kad jis nesuprastų nupurto šiurpas, tai neįmanoma, jis tikrai neišleis manęs iš akių.

- Kas tau? - paklausė kai nusipurčiau pagalvojusi ką jausiu kaip lėktuvas kils, paliksiu čia du brangiausius vyrus, vieną amžiams, juk tik dėl jo ir išskrendu, o kitą dėl to įskaudinsiu.

- Nieko, - apsikabinau jį ir įsikniaubiau į kaklą.

- Aš ir jos pasiilgsiu, - supratęs sumurmėjo, kažin ką jis pagalvotų jei žinotų, ką padarytų? O ypač tada, kai žino, kad niekada netryškau noru išvažiuoti iš Lietuvos, o ypač išsikraustyt gyventi į kitą šalį.

- Pijau, - sukūkčiojau, ašaros veržėsi nesustabdomai, norėjau vaistų, kad kuo greičiau nurimčiau, bet nenorėjau jų imti prie Pijaus, jis iškart man atskaitytų moralą, kad tai kenkia ir t.t.

- Ša, nurimk, ji bus laiminga, - guodė mane.

- Mergyte, kas tau? - pakėlė nuo žemės, kol mano galvoje skambėjo tėvo kaltinimai. Norėjau viską jam papasakoti, bet tai buvo taip sunku, aš buvau įpratusi viską taip slėpti, kad neradau balso. Jo prisilietimai gydė, jaučiausi tokia saugi, kai jis mane apkabino, kad nebijojau nieko, bet tas klaikus jausmas manęs niekaip neapleido. - Ar gali kalbėti? - švelniai paklausė, papurčiau galvą į šalis ir veidu įsikniaubiau į jo kaklą, kol skruostais vis dar ritosi ašaros. Daugiau jis neklausinėjo, laukė pakol nurimsiu, kaip visada nieko nesitikėdamas mainais, bet visada mane nuramindamas. Jam net nereikėjo stengtis, kiekvienas jo prisilietimas darė man kažkokią ir išskirtinę, bet visada teigiamą įtaką.

Prisiminimai tikrai man nepadėjo, nuo jų oda iškart pašiurpo, o Pijus tik tvirčiau glustelėjo mane prie savęs. Su Kajum jau būčiau nurimus, kaip tik dabar būčiau jo pabučiuota, o vėliau ir išbučiuota, kad atsipalaiduočiau, arba ramiai miegočiau jo glėbyje glostoma rankų.

……….

Kitą dieną.

Daiktų nesusidėjau. Įsimečiau tik pora nuotraukų, laptopą, fotoaparatą ir dantų šepetėlį. Daugiau nieko. Viską palikau, kas siejo mane ir Kajų: nuotraukas, dovanas, prisiminimus. Išsinešiau tik nostalgiją ir per didelę meilę jam, nes jam jos nereikia, jam aš nereikalinga, per prasta. 

Užsidėjau tamsius šiek tiek plėšytus siaurus džinsus, juodą apkritusią maikutę ant šleikučių, juodus aukštakulnius ir daug stambių apyrankių, kurios dengė riešą. Šyptelėjau užrakindama namų duris ir nuskubėjau pasitikti ateities į vietą kur turėjom susitikti išlydėti Gustės.

Jau laukė jos apie dvidešimt žmonių, tarp jų ir Pijus su puse mano klasės. Sumokėjau taksistui, išlipau ir tiesiu taikiniu nuskuodžiau, po deginančia saule į Pijaus glėbį.

- Labas, gražuole, - pasisveikino ir pakštelėjo man į lūpas, žalios akys žėrėjo nuo saulės, o šviesiai rudi plaukai išviso nešviesėjo.

- Sveikas, - sukrykščiau, mums už nugarų supypsėjo automobilis. Iškart atsisukau: Gustė su Simu. Išlipo. Mačiau kaip ji stengiasi paslėpti liūdesį po netikra šypsena, o Simas toks įsitempęs, kad baisu net žiūrėti.-Kiek liko laiko?-kai priėjo paklausiau.

- Pusvalandis, - įlėkė į mano glėbį ir pravirko. - Saule, neišgyvensiu be tavęs.

- Nurimk, - bandžiau neišsiduoti, jos ašara nusirito ant mano kaklo. Simas perėmė ją iš manęs. Apsikabinau Pijų, tik taip neišsiduosiu, tik taip ir pati nurimsiu. Liko dešimt minučių tiek man, tiek jai. Gustė atsisveikino su kitais, Pijus šnekėjo su kažkokiais vaikinais, o aš viską stebėjau iš šalies. Akyse kaupėsi ašaros, bet vis pavykdavo jas nuvyti. Kažkas privažiavo. Net neatsisukau. Apsikabinau save rankomis ir bandžiau suturėti jausmus, kurie draskė iš vidaus. Nosį sukuteno pažįstami kvepalai. Girdėjau kaip priėjo prie manęs. Sudrebėjau.

- Kodėl tu neišnyksti? Palik mane ramybėj. Neskaudink, - paprašiau žvelgdama į tolį, o skruostu nuriedėjo ašara.

- Tai kodėl tu nepalieki manęs? - jo balsas atrodo apgaubė visą mano kūną nuvilnijusiu drebuliuku, balso tembro sodrumo skambumu.

- Mūsų jau seniai niekas nesieja, - atsisukau. Jis kaip visada buvo rankas susikišęs į džinsų kišenes, mėlyna maikutė idealiai tiko prie jo akių ir pabrėžė raumeningo kūno linijas, kuris buvo kaip niekad įsitempęs.

- Kažkodėl taip neatrodo, - atkirto.

- Tiesiog dink, kuo toliau nuo manęs, o aš nuo tavęs. Išnyk, - pratariau, nors vos laikiausi nepravirkus. Pajaučiau kažkieno žvilgsnį, atsisukau - Pijus, stebėjo kiekvieną mano ir jo kvėptelėjimą.

- Manai nuo to bus geriau? Nori to? - linktelėjau, jau buvau apsisprendus, viskas turi pasikeist, negaliu savęs visą likusį gyvenimą kankint, jis neketino prieštaraut, apsisuko ir nuėjo prie Gustės su Simu. Nusisukau, kad daugiau jo nematyčiau ir tyliai pravirkau jausdama jo kvepalus ant savęs. Padėjau jam apsispręsti savo sprendimu. Visam laikui.

Saulė. Ji tikrai į ją panaši: ilgi geltoni plaukai, pilkos akys, kirpčiukai dengiantys antakius, vos ryškesnės nei odos spalvos lūpos, visa mažutė, smulkutė, tokią tik po širdim glaust, na panašaus ūgio ji tik ir yra.

- Mažuti, ką studijuoji? - paklausė gulėdama ant mano krūtinės miegamajam.

- Finansus, - paglosčiau jos plaukus. - O tai blogai ar gerai?

- Aišku, kad gerai, turėsi savo verslą, pinigų ir taip toliau.

- Šiaip aš galima sakyt, jau turiu savo verslą, - šaltai atsakiau.

- Rimtai? Kokį? - materialistė, tikra barakuda, jai tik pinigai galvoje.

- Viešbučių tinklas Lietuvoje, - šaltai paaiškinau.

- O, - susižavėjus išlemeno ir pakėlus galvą įsisiurbė į lūpas. Atitraukiau ją nuo savęs, net neatsakęs į bučinį.

- Dink iš čia, - šaltai liepiau.

- Ką? - nepatikėjo.

- Dink, nedomina manęs barakudos, - nusipurčiau ją nuo savęs ir atsisėdau.

- Eik nachui, - pasiuntė ir atsistojus apsirengė. Žiūrėjau į lubas, nėkiek nekreipiau į ją dėmesio. Saulė apsirengė ir pakibo virš manęs. - Prisimink ką praradai, - sukuždėjo ir lūpomis perbraukė skruostą smakro link. Nustūmiau ją nuo savęs.

- Valink iš čia, - pastačiau ją ant kojų ir stumtelėjau nuo savęs. Ji ir vėl mane pasiuntė ir užtrenkė ne tik miegamojo, bet ir koridoriaus duris. Išlipau iš lovos ir užrakinęs duris palindau po dušu. Visgi Saulė ne man, jau imu abejoti ar išvis yra tokia moteris, kuri būtų man skirta, ar kaip čia kitaip, ne taip banaliai pasakius. Kumščiu trenkiau į vonios sieną, kai vėl pradėjau galvoti apie Evą.

Norėjau ją kuo greičiau pamiršti, bet Saulė, man ją tik dar labiau priminė, aš lygininau jas net nenorėdamas ir persvara buvo milžiniška.

………..

Po keleto dienų.

Turbūt pergulėjau su puse Vilniaus panų. Aišku nei viena man, nei įtiko, nei patiko. Tik šiaip, blaškiausi prie kiekvienos ir kai jos vos užmigdavo palikdavau raštelį, arba net jo nerašydavau. Nežinau kas man darosi, būnu tarp draugų, arba panų ir vistiek jaučiuosi taip, tartum būčiau vienas supistoj Antarktidoj. Dar niekada taip nesijaučiau ir tai veikė, aišku, blogąja prasme. Mano telefonas suskambo, pakėliau:

- Labas mama, - pasisveikinau.

- Sveikas, Kajau, kaip laikaisi? - kaip visąlaik pasidomėjo.

- Puikiai, - pamelavau. - O jūs?

- Nieko, po truputį, krapštomės popieriuose ir tiek, - jaučiau, kad šypsosi. - Kaip Evelina laikosi?

- Gerai, - sausai atsakiau.

- Gal jau kartu gyvenat? Jūs taip gražiai bendraujat, - nenorėjau nei klausyti, apie tai kaip mama: aukština Evą, nes ši jai paliko neišdildomą įspūdį. Negalėjau klausyt tų žodžių iš jos lūpų, nes visa ką ji sako yra melas: nėra Eva tobula, nebendraujam mes gražiai, ji nemylėjo, o tik žaidė su manim kaip ir su kiekvienu, išvis, negalėjau apie ją nieko klausyti. Tapau alergiškas jai. Ir vaistų nuo to nėra. Nebent gyvenimas, bet koks gali būt gyvenimas kai nepadeda niekas. Viską išbandžiau: draugai, adrenalinas, muzika, panos, seksas, alkoholis, cigaretės. Niekas, nuo viso šito pasijuntu tik dar blogiau, kas jau neįmanoma turbūt, bet kiekviena diena vis blogesnė, sunkesnė už ankstesnę. Neturiu jėgų net mokintis, o tik sėdėti ir daužyti kumščiu į bet ką ir visada, nes visada apie ją galvoju. Tą kvailą paleistuvę, tokią, kuri atskleidė man savo tikrąjį veidą per mano pačio akis. Taip tik padidindama išdūrimo sumą.

- Ne, mama, mes negyvenam kartu, - formaliai atsakiau.

- Perduok jai linkėjimų, kai susitiksi ir atsivežk ją dar kada nors, - na jau ne, to ji niekada nesulauks, kad ir kiek prašytų, to negali būti, daugiau neketinu nei susitikti su ja, nei tuo labiau vežti pas tėvus. Mums visiems vertėtų kuo greičiau ją pamiršti, aišku, mamai tai nebus taip lengva kaip tėčiui, bet ji turi susitaikyt, kad aš negaliu būt su ja ir nebūsiu, nors… Po velnių, vėl trenkiau kumščiu į laiptinės sieną ir įkišęs raktą į spyną atrakinau duris.

- Gerai.

- Kajau, kas nors negerai, susipykot? - jau užsivedė, pastebėjo… Jai amžinai smulkmenos pro akis nepraslysta. Norėjau kuo greičiau baigti pokalbį.

- Ne, viskas man gerai ir jai viskas gerai. Turiu jau eit, - neaiškiai sumurmėjau.

- Gerai, bėk, bet perduok linkėjimus, - padėjau ragelį, nenorėjau klausyti jos sapalionių, kurios man primintų ją. Norėjau greičiau jos atsikratyt iš galvos, jausmų, prisiminimų, kūno, bet ji buvo per giliai pasėjus savo sėklas many, o visi lyg susimokę, tik ir stengėsi ją man priminti, neleisdami užmiršti. Pakabinau raktus ant pakabuko ir nusiavęs batus, nuėjau į virtuvę, išsiėmiau mineralinio ir išgėriau pusę buteliuko vienu kartu. Tiek lauke, tiek viduj karštis - neįmanomas, atidarinėjau visuose kambariuose langus, kad būtų skersvėjis.

Atsidariau stalčius ir išmečiau visus nereikalingus dokumentus, sąsiuvinius ir t.t. visgi mokslo metai jau kaip ir baigėsi, liko tik viena įskaita ir viskas. Jau dabar esu be penkių minučių antro kurso studentas, beliko tik nesusimaut, kas visai tikėtina. Iš balkono atsinešiau siurblį ir kaip kokia nusivylusi namų šeimininkė susitvarkiau visus kambarius, kuriuose vyravo chaosas.

………

Šaldytuvas buvo tuščias, net duonos nebuvo, jau nekalbant apie mėsą. Pasiėmiau piniginę, ausinukus ir išvariau į parduotuvę. Prisikroviau pilną pirkinių krepšelį maisto ir kaip tik ėjau duonos, kai pamačiau pažįstamą merginą, kuri rinkosi arbūzą. Jos plaukai vinguriavo visa nugara stambiomis garbanomis, o kvepalai jau dabar sukėlė ekstazę, kuri jau dabar nepriminė, o įrodė kaip aš jos pasiilgau, negalėjau nuleisti nuo jos akių. Ji pajautė žvilgsnį ir atsisuko.

- Eva, - linktelėjau nutaisęs ledinį tiek veidą, tiek žvilgsnį. Jos akys klaidžiojo mano veidu, atrodė pasimetus, bet kartu ir laiminga? Ne, turbūt labiau sukrėsta. Bet jau tuoj visiškai užmaskavo savo jausmus, liko tik šalta kaukė.

- Kajau, - tokia pačia intonacija atsakė, nusisukusi užrišo maišelį ir įdėjo jį į pirkinių krepšelį. Apsisukau ir pradėjau tolti nuo jos. - Dėkui, už dovaną, ji neįkainojama, - ciniškai pratarė. Sustojau, lėtai atsisukau į ją. Jos akys bandė nugalabyti, tik ciniškai šyptelėjau ir priėjau arčiau.

- Ar užteko savaitei? Žinai, nežinau tikrųjų tavo gabumų ir vartojimo kiekių, aš juk tavęs nepažįstu, - patraukiau ją per dantį. Visi jausmai ir vėl sukilo, norėjau taip ant jos užstaugti, kad ausų būgneliai tiek mano, tiek jos išsilakstytų, stipriai suspaudžiau žandikaulius. Jos akys sužaibavo, o kūnas matomai įsitempė.

- Tu, nesveikas, - priėjo ir kirto man antausį, jau taikėsi kita ranka kai ją sulaikiau.

- Nedrįsk, - sušnypščiau tvirtai gniauždamas jos rankytę, kurios pusė buvo paslėpta po bepiršte pirštine. Nuo kada ji tokias nešioja? Mačiau, kad jai skauda, šiek tiek atleidau ranką, jos kaktoje atsirado raukšlelė, kuri gilėjo su kiekviena akimirka, kai ji žiūrėjo į mano pasiutusias akis.

- Paleisk mane, - nusipurtė mano ranką ir žengė pora žingsnių atatupsta, koja atsimušė į pirkinių krepšelį ir jį stumtelėjo nuo savęs.

- Tau gal dar nupirkti, koki tau geresni? - piktai paklausiau ir vėl žengiau prie jos, jutau kaip galvoje ėmė ir vėl pulsuoti, o kumščiai net negniaužiami susigniaužė, pro jos akis tai nepraslydo, ir jai tai visiškai nepatiko.

- Eik švilpt, - pasiuntė, veidas net pamėlo iš įsiūčio, savo kablu užmynus ant mano bato patrynė pirštus. Stumtelėjau ją nuo savęs. Ji nusisuko ir nenusigręždama nuėjo prie kasų. Uch…

Pasisukiojau parduotuvėje dar kokias dešimt minučių, kad nesutikčiau jos prie kasų ir bent šiek tiek nusiraminčiau. O tada jau sudėjau pirkinius ir atsistojau prie kasos. Nesusivaldžiau, kumščiu trenkiau į takelį ant, kurio sumečiau pirkinius, kasininkė nuramino mane labai jau trūksmingu žvilgsniu. Nekreipiau dėmesio, buvo daug daugiau svarbių klausimų kurie man nedavė ramybės.

Kodėl ji čia? Kodėl niekinamai į mane žiūrėjo? Kodėl aš vis dar apie ją galvoju? Kodėl ji atrodo nors ir iškankinta, bet taip lyg jai būtų nusispjaut? Kodėl? Kiek daug klausimų. Nuo jų norėjosi nusirauti galvą. Išvis norėjosi, kad nieko nebūtų įvykę. Kodėl aš su ja susidėjau? Kodėl dabar galvoju apie ją, kaip apie supistą rakštį subinėj, kuri tikrai išvarė mane iš proto. Sumokėjau už pirkinius ir sudėjęs juos į maišelį įdėjęs į mašiną nuvažiavau namo.

……..

Sudėjau viską į šaldytuvą, spinteles ir išsikepęs pora kepsnių pavalgiau, nors tą dariau tik iš įpročio. Kažkas paskambino į duris.

- Donce, ko tau reikia? - piktai paklausiau, visai nenorėdamas nekviestų svečių, kai jis atsibeldė pas mane.

- Labas, Kajau, ir man malonu tave matyt, - išsišiepė ir praėjo pro mane.- Raminkis, atnešiau alaus, prasideda varžybos krepšio, - padavė man į rankas alaus butelį, kuris visai neviliojo.

- Kokios varžybos?

- Lažinamės kas laimės? - kilstelėjo antakius ir nusiavęs iš batų nuėjo į svetainę, išsidrėbė ant sofos ir įjungė NBA kanalą. Atsidarė butelį ir gurkštelėjo alaus.

- Nenoriu, neįdomu man, - sausai atsakiau ir atsisėdau ant fotelio.

- Tai jau sakyk, kas pasidarė, kad bloga nuotaika? - kilstelėjo antakius.

- Nesikišk, - užrėkiau, atsilošiau į fotelio atlošą, Doncė nusijuokė iš mano nervų.

- Mokslai? Panos? - spėliojo.

- Užtilk, nes pisiu snukin, - pagrasinau ir bandžiau jį ignoruoti, bet jis kaip netilo, taip netilo, taip ir nesupratau, kodėl jis pas mane atsibastė, netikiu, kad dėl varžybų, nebent dėl kompanijos? Bet ar tai logiška?

- Eva, - konstatavo. Viskas, mano kantrybė trūko, įspyriau jam į koją. - Tikrai ji, taip ir žinojau. Tai jūs dar vis kartu?

- Donce! -  užrėkiau. - Arba čiaupiesi, arba dink iš čia.

- Nestauk blet, čipsų atnešk, - sukomandavo.

- Kas aš tau? - susikėliau kojas ant stalo ir pagaliau visiškai jį ignoravau, nepadėjo užsimiršti net krepšinio varžybos.

………

Po trijų dienų. Ketvirtadienis.

Na nepasistūmėjau nei kiek į priekį. Per tris dienas susiradau septynias panas ir jas palikau. Sakot: kazanova? Oj ne, aš tik noriu ją pamiršt, ištrint, nes jau nusibodo, viskas: galvot apie ją, prisimint ją, analizuot save per ją ir visos kitos nesąmonės, kurios man ankščiau nerūpėjo, kurios buvo nugrūstos į paskutinį planą, nes visas mano gyvenimėlis susidėjo tik iš linksmybių, o dabar jau tik mąstymo kaip ją užmiršt. Gulėjau Kamėjos kambaryje, susipažinom maždaug prieš aštuonias valandas naktiniam klube, kaip dažniausiai pasitaiko.

- Labas rytas, - pakėliau galvą ir pakštelėjau Kamėjai į skruostą taip ją prižadindamas.

- Mhhh, labas, gražuoli, - sumurmėjo ir apkabino mane per kaklą prisitraukdama prie savęs.

- Kelkis, pupse, jau vėlu, - sumurmėjau šlykštėdamasis pats savim. Pupsė? Nuo kada? Man tikrai negera, kad aš taip kliedžiu nusišnekėdamas.

- Einam į dušą?

- Tu pirma, - užleidau jai eilę.

- Kartu nenori? - kilstelėjo antakius ir pirštais perbraukė mano krūtinę leisdamasi vis žemyn ir žemyn, sulaikiau jos rankas.

- Eik, aš ateisiu tuoj, - šelmiškai šyptelėjau ir įsisiurbęs į jos lūpas paleidau iš lovos.

- Gerai, mažiuk, - tie jos “mažiuk”, „pupuliuk”, „gražuoliuk” ir kita vertė iš koto. Jai pačiai nenusibosta kalbėti vien mažybinėm formom? Išlipo iš lovos ir užsivilkusi kažkokį permatomą chalatėlį nuėjo į vonią. Palaukiau kol pasileis vandenį ir apsirengęs nuėjau į virtuvę. Susiradau lapuką ir užrašiau: „Gal kitą kartą išsimaudysim, tik nemanau, kad jis bus. Buvo gan smagu, bet tik vienam kartui. Daugiau nekartočiau.” Palikau jį ant stalo ir apsiavęs batus garsiai užtrenkiau duris.

Nejaučiau jokio noro ko nors imtis, prisidegiau cigaretę ir nurūkau keliu, ten kur akys neša, kuo toliau iš miesto, kuo toliau nuo jos.

Po poros valandų kirtau Lietuvos sieną, po dar poros sustojau prie mažo niekuo neišsiskiriančio namuko Rygoje. Išlipau ir paskambinau į duris. Vos jos atsidarė mane pasitiko pažįstamas veidas, kurio akys išsprogo iš nuostabos. Trumpai kirpti, pečių nesiekiantys juodi plaukai, didelės mėlynos akys ir mažytė nosytė. Pasiilgau jos, net pats buvau pamiršęs kokia ji man svarbi.

- Sveika, Dina, - nusišypsojau ir apkabinau ją.

- Labas, pusbroliuk, - išsilaisvinus iš mano glėbio pasakė.-Kas tau?-kiaurai mane matydama paklausė.

- Ar galiu pas tave kurį laiką pagyvent? - iškart ėjau prie reikalo. Man žiauriai reikėjo pakeisti aplinką ir žmones, kuo greičiau ir kuo ilgesniam laikotarpiui, nes kitaip tikrai jos nepamiršiu.

- Tai žinoma, - įleido mane į vidų. Liko tik nusipirkti reikalingiausių drabužių, daiktų ir pradėsiu čia naują gyvenimą, bent jau kažkurią jo dalį.

Pijus atsistojo prieš jį ir pradėjo šnekėtis, visi kaip tyčia išėjo į lauką parūkyt, ar įkvėpt gryno oro, tad visi žodžiai girdėjosi kuo aiškiausiai.

- Ko tu čia atsibastei? - paklausė Ugniaus, kuris bandė pagauti mano žvilgsnį. Norėjau žengti prie jų, bet Gustė mane sulaikė už rankų.

- Leisk, - liepiau.

- Tegu jie išsiaiškina, geriau nesikišk, - paprašė ir apkabino mane. Net nežinau kodėl, bet vienu metu jaučiausi: pikta, sutrikus, įskaudinta ir labai jau ryžtinga, bet kartu, ir labai išsigandusi.

- Guste, prašau.

- Man reikia su ja pasikalbėt, - jaučiau jų žvilgsnius nukreiptus į mane.

- Dink t ik nuo jos ,-užgriaudėjo, dar niekada nemačiau, kad jis taip aršiai gintų mane.

- Guste! - užrėkiau ir nusipurčiusi jos rankas nuėjau prie jų.

- Eva, eik pas Gustę, - sukomandavo, kai atsistojau prie Ugniaus. Gustė atėjo iš paskos.

- Niekur aš neisiu, - suburbėjau. Ugniaus rudos akys neišdavė jokių jausmų. Pijus patempė mane už rankos ir apkabino per klubus. Patraukiau jo rankas nuo savęs, žengiau žingsnį arčiau Ugniaus, kuris nenuleido nuo manęs akių.

- Guste, išsivesk ją, - paliepė, pajutau Gustę prie savęs.

- Po velnių, niekur aš neisiu, - užsispyriau.

- Eva, - Pijus ir vėl pabandė, atsisukau į jį.

- Net nesitikėk. Tu, - parodžiau pirštu į Ugnių. - eini su manim, - išėjom iš Pijaus namo, sustojau prie namo kampo ir atsirėmiau į sieną. Ugnius atsistojo taip, kad lietė mane, sukeldamas šleikštulį. - Ko tu nori?

- Ko aš noriu? Tai gal teiksiesi paaiškint, kas jis tau yra? - „buvo”, pataisiau mintyse, žaibuodama į jį akimis.

- Kažin, kuris iš mūsų pabėgo? - kilstelėjau antakius. Jo žandikauliai išsišovė, užkabinau skaudžią vietą.

- Kažin, kuris iš mūsų turėjo dvi pamainas ir melavo? - visiškai nesijaučiau kalta, dėl nieko. Nei dėl jo kaltinimų, nei dėl to, kad su Ugnium žaidžiau, tik dėl to, kad tas žaidimas paveikė Kajų, vien dėl to jaučiausi baisiai.

- Ko atėjai, kaltint? - išsisukau nuo atsakymo, jo akys sužėravo. Dar niekada nemačiau jo pikto, o dabar jau ir beveik nesivaldančio.

- Kodėl aš buvau tau reikalingas? Nesugebėjo jis patenkint? - sušnypštė.

- Tik apie tai ir galvoji, - užsimojau ir trenkiau jam antausį, jis visu kūnu prispaudė mane prie sienos.

- Tu nedaužysi manęs, - piktai pasakė, bandžiau jį nustumti nuo savęs, bet jis tik dar tvirčiau prigludo, jo lūpos jau lietė manas. Šiurkščiai, stipriai, šlykščiai, pabandžiau spirti jam į tarpkojį, bet net kojos krustelt negalėjau, jo rankos slydo mano kūnu tai žemyn tai aukštyn, pasukau galvą į šalį:

- Gelbėkit! - suklykiau, bet buvau nutildyta antausio. Iš akių pasipylė ašaros, nuo skausmo, jo lūpos vis dar spaudėsi prie manų neleisdamos nei kalbėti, nei įkvėpti.

- Nespurdėk, lažinuosi, kad aš geresnis visame kame, - suniurnėjo į kaklą.

- Optimistas, - atkirtau ir pati nežinodama kodėl pasidaviau jo rankoms, jo grubiems prisilietimams, ašaroms, kilstelėjau rankas ir apkabinau jį, nesuprasdama kodėl taip darau. Man reikėjo šilumos, rūdų plaukų, vyriškų kvepalų greta, stiprių rankų, kad neužmirščiau, o amžinai save kankindama prisiminčiau, ką turėjau, kad galėčiau lyginti jį su kitais, kas neįmanoma.

- Eva, jis paliko tave? - po kiek laiko tylaus mano kūkčiojimo paklausė. Nesugebėjau ištarti to žodžio balsiai, linktelėjau. Jis kilstelėjo mano smakrą ir vėl įsisiurbė į lūpas, tik dabar man ir vėl tai kėlė šleikštulį.

- Paleisk mane! - suklykiau, kažkoks vaikinukas eidamas pro šalį išgirdo mane ir atbėgo prie mūsų.

- Pasitrauk nuo jos, - atplėšė Ugnių, nuo manęs, sukniubau ant pilkų lauko plytelių. - Jis tave nuskriaudė? - paklausė prie manęs po kelių minučių vien tik keiksmažodžių ir neaiškių garsų tas pats vaikino balsas, kurio net veido nemačiau. Papurčiau galvą į šalis.-Gal reikėtų pagalbos?

- Nesakyk niekam kas čia įvyko ir apkabink mane, - paprašiau ir pakėliau akis, prieš mane tupėjo maždaug devyniolikos metų vaikinas, juodais kaip anglis plaukais ir nedrąsia šypsena veide. Neįstengiau net nusišypsoti, jis švelniai mane apkabino ir priglaudė prie savęs, pakvipo švelniais, bet kartu ir aštriais vyriškais kvepalais. Ašaros bėgo veidu nesustabdomai.

Per jį… Viskas buvo per jį. Kaltas tik Ugnius ir aš, kad viskas taip įvyko, jei aš nebūčiau sutikus su juo susitikti, dabar su manim būtų Kajus, mano riešas nebūtų su klaikia žaizda, kurią reikia slėpti nuo akių, man nereikėtų verkti, o tuo labiau apsikabinus nepažįstamąjį, man išvis netektų nieko iškęsti, būčiau laiminga.

- Aš - Audrius, - prisistatė mano gelbėtojas, šiek tiek atsitraukiau, kad įsižiūrėčiau į jo veidą: vyriški veido bruožai, pabrėžti itin putlių lūpų ir ant akių krentančių plaukų, beveik juodos akys su kažkokiu žalio atspalvio gyslele, kurios suspindo kaip spėju nuo šypsenos.

- Eva, - pratariau, galvoje kilo viena mintis: „Suviliok jį.” Bet…nežinau ar galiu, ar sugebėčiau tai padaryti. O gal tai ir yra visa esmė, kaip užmiršti Kajų? O gal tai ir yra visa esmė, kaip užmiršti Kajų?  Gal būtent to man ir reikia, kad baigtųsi mano kančios? Naujos aukos?

Ne, ne, ne! Po velnių! Ne! Taip negalima. Tik ne dabar, kai pasimokiau, ar bent jau manau, tai padariusi. Ne. Tik ne dabar, kai dėl savo kvailų žaidimų ir užsispyrimo juos skaudinti, pati netekau jo - tapusio svarbesnio man net už pačią save, jau nekalbant apie kitus. Ne, senosios Evos nebėra, jos negali būti, nes taip tik įrodyčiau, kad jis teisus, kad aš kekšė ir so on. Negaliu to leisti, nei sau, nei kam nors kitam. Nes man per daug skaudėjo ir vis dar skauda, kai jo netekau, nes aš vis dar nemoku be jo, ir naktimis verkiu, jau nekalbant apie dienas. Negaliu be jo.

- Gal tau padėti atsistoti? Ar nuvešti namo? - mandagiai pasiteiravo. Tik ne namo, nes ten visiškai nevaldau savęs, jau geriau čia: tarp žmonių, bet tik ne tarp keturių sienų. Papurčiau galvą į šalis.-Kaip nori, pabūsiu dar su tavim,-patogiau prie manęs įsitaisė ant žemės ir apkabino. Jaučiausi baisiai ir tikrai ne dėl to, kad gavau antausį, o dėl to, kad mane bučiavo tas šliužas. Audrius švelniai glostė mano nugarą, o aš stipriai sugniaužusi jo marškinėlius tyliai verkiau.

Nežinau kas man yra. Nuo to vaistų nėra. Tai nepagydoma, bet akivaizdu. Akivaizdu, bet neapčiuopiama, o tik juntama ir neprieinama kiekvienam, tai jaučia tik tie, kurie tave myli, kuriuos tu myli. Nuo Kajaus viskas prasidėjo, jei jis nebūtų į mane atsitrenkęs, jei aš jo nebūčiau pamačius Pijaus vakarėlį ir jau pirmą akimirką susižavėjusi, jei aš nebūčiau paprašius jo mane apkabinti, jei nebūčiau sutikus su juo susitikti…Viskas būtų kitaip. Bet….jam buvo taip lengva mane iškeikti, palikti, įskaudinti, nusivilti, kad imu abejoti ar jis išvis mane mylėjo, gal tai buvo tik jo žaidimo dalis, juk Pijus sakė, kad jis Aferistas. Bet negi kiekvienas jo prisilietimas ir žodis buvo melas, negi jis toks gera aktorius? Kitos galimybės nėra. Jis su manim tik žaidė, o aš užmiršusi visus žaidimus jį įsimylėjau, kaip kokia nevisprotė. Garsiau sukūkčiojau.

- Jis nelies tavęs, nebijok, - paguodė. O taip, jis tikrai daugiau nelies manęs. Abu jie nei Kajus, nei Ugnius. Nustojau verkti, ašarų per savaitę neliko, jos uždžiuvo, supelijo ir dar bala žino ką padarė. Norėjau verkti, norėjau klykti, daužyti, bet neturėjau nei jėgų, nei valios. Atsikrenkščiau, kad surasčiau savo balsą, šiek tiek atsitraukdama nuo Audriaus. Jis atsistojo ir padavė man ranką, kad padėtų. Po kelių akimirkų virpančiom kojom jau stovėjau ant grindinio. Audrius vis dar laikydamas mane padėjo nueiti į vidų, kur mane iškart pasitiko Pijus su Guste.

- Kas jai? - nesuprato Gustė ir prilėkus prie manęs pakėlė nusvirusią ant Audriaus pečio galvą, nuvalė užsilikusias ašaras.

- Duok ją man, - paliepė Pijus, tuoj pat buvau jo rankose nešama į jo kambarį. Paguldė ant lovos. Neturėjau jėgų šnekėt. Gustė su Audrium atsekė iš paskos. Pajutau kaip ašaros vėl atsirado, bet buvau tokia apatiška aplinkai, ir viskam kas vyko, kad nebekreipiau į tai dėmesio, prieš mano akis plaukė prisiminimų nuotrupos. Nuo Pijaus vakarėlio, kur jį pamačiau iki prieš savaitę nutikusio įvykio. - Ką jis tau padarė, Eva? - atsisėdo prieš mane ir kruopščiai apžiūrinėjo veidą. - Jis jai trenkė.

- Kai ji šaukė pagalbos, jis ją buvo prispaudęs prie sienos ir bučiavo.

- Blet, aš jį užmušiu, -užriaumojo, švelniai spustelėjo skruostą, į kurį trenkė Ugnius.

- Au! - suklykiau.

- Guste, atnešk ledukų, nes liks mėlynė. Jis jau išėjo? - žiūrėdamas į mane paklausė.

- Jo.

- Dėkui, Audriau, - padėkojo, leisdamas suprasti, kad jis čia nepageidautinas. Tyliai išėjo. Pijus iškart pašoko nuo lovos ir pasiėmė telėfoną. - Man reikia pagalbos. Taip, tik pamokint. Ugnius Bartkus. Taip, kuo greičiau, - šaltakraujiškai balkone šnekėjo, bet viską girdėjau, nors durys buvo uždarytos. Jau žinojau kas bus. Pijus grįžo pas mane kaip tik tuo metu, kai Gustė ant skruosto uždėjo kompresą.

- Kas Evai? - iš kažkur atsiradęs paklausė Simas.

- Vėliau, - tyliai sukuždėjo jam, girdėjau kaip pabučiavo. Atsimerkiau. Simas atsisėdo prie Gustės ir ją iš nugaros apkabino, kakavos spalvos plaukai krito ant kaktos, taip tik dar labiau išryškindami akis, o šviesi vasariška apranga pabrėžė jo persikinę odą. Nenorėjau, kad jie išsiskirtų, jie taip tiko vienas kitam, taip mylėjo vienas kitą, nenorėjau, kad kankintųsi. Pijus švelniai paglostė mano ranką.

- Ką tu ruošiesi daryt Ugniui? - lediniu balsu paklausiau ir nusipurčiusi kompresą, bei Pijaus ranką atsisėdau.

- Nieko, - išsigynė, bet akys melavo. Jis prisitraukė mane arčiau savęs ir apkabino iš nugaros, kad galėtų meluot, visada taip daro.

- Pijau, sakyk.

- O štai kur jūs, - į kambarį įsiveržė Lina, kai pamatė, kad Pijus mane apkabinęs paraudo ir žudė mane žvilgsniu. Pasitraukiau nuo Pijaus, dar vienas smūgis man būtų jau per daug, nesusilaikyčiau, ir tikrai pamokyčiau šitą mergužėlę.

- Ko nori, Lina? - visiškai nepatenkinta paklausė Gustė atsisukus į ją.

- Savo vaikino, - priėjo ir įsisiurbė jam į lūpas. Turbūt manė, kad pavydėsiu. Jei tik Pijui tai tinka-man tuo labiau.

-  Lina, baik daryt nesąmones, ne laikas ir, ne vieta, -atšovė, bet Lina nėneketino sustoti. Atsistojau. Gustė pakėlė antakius.

- Tegu pasismagina mergaitė, matai, kad morčius, -šaltai pasakiau ir išėjau iš kambario, kuriame liko tik Lina su Pijum.

…………

Po poros valandų jie išlindo iš kambario. Lina visą laiką buvo įskikirtusi į Pijų, o šis nors ir spinduliavo meile jai, iš akių mačiau, kad jam visos šitos nesąmonės jau senai atsibodę.

- Blet, ko tu nori? Myliu tave labiau už viską, bet negaliu turėt draugės? - nugirdau jų pokalbį. Visgi neišlaikė jam nervai.

- Tu ją myli labiau.

- Pakankamai ir tave, kad išeičiau iš proto ir nesugebėčiau palikt, - atkirto, Linai atsakymas visiškai nepatiko, norėdamas sušvelnint padėtį, jis ją švelniai glustelėjo prie savęs. - nepavydėk, aš priklausau tau, kaip tu tik man.

- Bet vistiek tasaisi su ja, - suniurzgėjo.

- Aš tik ja rūpinuosi kaip ir tavim ar Guste, suprask, man jūs vienodai svarbios, - bandė įtikint.

- Tai neužmiršk, kad turi ne tik ją, bet ir mane, ir kad aš tavęs labai pasiilgstu, - pasidavė ir įsisiurbė į jo lūpas. Nusišypsojau nuo jų pokalbio sau ir nuėjau prie Gustės krykštaujančios su Simu.

- Aš jau važiuosiu namo, - šyptelėjau.

- Pabūk dar, - paprašė kartu su Simu.

- Jau pusė septynių ryto, žmonės pats laikas eit miegot mignei, - visi smagiai nusijuokėm.

- Kaip nori, bet gal nakvok pas Pijų? - pasiūlė Simas.

- Jau tik ne tada, kai Lina čia šliaužioja, ji mane su pagalve uždusins, - sukikenau.

- Teisingai manai.

- Iki, lekiu, - pakštelėjau abiems į skruostą, apkabinau ir nuėjau atsisveikint su tais dviem. - Aš jau esiu.

- Kur? - šiek tiek atitraukęs jį užgulusią Liną nuo savęs paklausė.

- Namo, - šyptelėjau, ta angis neatsisukus į mane pamojavo ir vėl pradėjo bučiuoti Pijų, norėjau jai gerai užvošti, ot kalė.

- Miegi pas mane, svečių kambary, - šiaip ne taip pasakė.

- Ką? - kartu su Lina paklausėm ir įsmeigėm akis viena į kitą.

- Ne, ne, ne, lekiu namo, - pasilenkiau prie jo ir pakštelėjau į lūpas. Lina suurzgė kaip kokia tigrė, jai rimtai ruja.

- Dink tik greičiau, -sušnypštė.

- Lina, raminkis, - šaltai jai liepė Pijus ir sužiuro į mane. - Tikrai nenori?

- Kitą kartą, - mirktelėjau jam.

- Ne nu, dink tik greičiau, - atsisuko į mane. Pavarčiau akis.

- Viso, Pijau, - šyptelėjau ir dingau iš ten, kol per mane jie nesusipyko, arba, kol Lina man neužvožė, nes ir man knietėjo suleisti nagus jai į veidą.

………..

Po poros dienų.

Sėdėjau namuose. Buvo keista neverkti, o tuo labiau išvis nieko nejausti. Turbūt pasiekiau kitą skausmo būseną: apatiškumas. Nieko nejutau: nei laimės, džiaugsmo, skausmo ar kažko ko man truktų. Jaučiausi absoliučiai tuščia tiek vidumi, tiek išore. Man netrūko nieko, nes nieko ir neturėjau, o spėjau prarasti, vos atradus. Sako: nesidžiauk radęs, neverk praradęs. Turbūt yra dalis tiesos šiame posakyje, visgi prireikia kažkiek laiko, kad įgyvendintum šią sąlygą. Ruošiuosi naujam gyvenimui. Gyvenimui be jo, nes kai jis buvo, tai net nebuvo gyvenimas, o kažkas daugiau, geriau. Reikia susikurti naują save: švarią, kitokią, laimingą, kuri nekartotų jau padarytų klaidų, kuri tikėtų meile, bet jos nesitikėtų, nes ji jau buvo, ji tai jau jautė ir vis dar jaučia. Kažkur giliai, po apatiškumo kauke.

Kraujas nebetekėjo, veidas buvo nusėtas smulkių lašiukų, jaučiausi…leisgyvė. Pabrūžinau skudurėliu riešą ir vėl kraujas pasipylė, visas kūnas apsilpo, neturėjau jėgų, net skuduriuko prispausti prie riešo, kad bent kiek sulaikyčiau kraujavimą. Suprakaitavusį veidą atrėmiau į šaltas plyteles. Kūnas pradėjo nevalingai drebėti, visą išmušė karštis, o iškart poto šalčio banga. Skuduriukas išslydo iš atsipalaidavusių pirštų, akys sulipo, paskutinis vaizdas, kurį pamačiau buvo: kruvinos virtuvinės plytelės nuo riešo. Šiaip ne taip priglaudžiau jį prie kelnių ir užsimerkiau. Viskas, mano sekundės suskaičiuotos. Netekau sąmonės.

Tamsu, tylu, jokio garso, ta tyla užgulė ausis, prispaudė, sunku įkvėpti. Kažkur tyliai sukūkčiojo kažkas. Suklusau. Apsidairiau ir vėl kūkčiojimas, bėgimas, kažkas parvirto, sucypė užsigavęs. Pradėjau eiti į garso pusę. Pasirėmiau į kažkokią perregimą sieną, kuri neleido man eiti toliau, ir viską stebėjau iš šono.

- Mama! Mama, kur tu?! - pašaukė penkių metukų mergytė ilgais rudais garbanotais plaukais. Vėl ir vėl, šaukė be jokio atsako. Sukniubo ant kelių, pradėjo verkti iš kelienio skverbėsi kraujas, buvo gan stipriai nusibrozdinusi, užkliuvo. Iš kažkur išniro graži moteris priėjo, apkabino mergytę.

- Ša, saulute, aš su tavimi, aš grįžau, jis tavęs nenuskriaus, - šnibždėjo mergytei. Man. Mama. Mergytė atsisuko ir stipriai apsikabino mamos kaklą, po jos lūpyte buvo mėlynė, o ant liauno kakliuko - smaugimo žymės. Pasijutau, taip, lyg mane smaugtų. Jis. Jis tai ir darė, aš…dusau, vos neuždusau jo rankose tąkart ir dar daug kitų kartų.

- Mama, aš jo bijau, nepalik manęs, prašau, mam, - maldavo. Sode, viskas vyko sode, naktį, apie vidurnaktį, kažkur po krūmais kniaukė katė, lojo šunys. O aš tą naktį verkiau, po ąžuolu, po savo ąžuolu, su savo mama, kuri bandė mane nuraminti. Nes tas vyras mane pirmą kartą sumušė prie mamos, nes mama jau nesugebėjo manę apginti ir gavo antausį pati nuo jo.

- Evelina, - pašaukė mergytę balsas nuo kurio ji krūptelėjo ir ne tik ji. Pajutau kaip mano oda nuėjo šiurpas, o kūnas pradėjo tirtėti iš neapykantos ir baimės, kurią nešiojausi nuo vaikystės tam vyrui.

- Bėk mažute, - sukuždėjo į ausytę ir atsistojusi uždengė mergytę, ji timptelėjo mamos sijoną.

- Mama, kur? Aš bijau, - sukūkčiojo, nusivalė ašaras ir pažiūrėjo į viršų, kad nepradėtų garsiai verkti. Ji buvo maža, per maža, kad tai kęstų, bet suaugusi ir subrendusi, kad suprastų jog tai būtina, dėl mamos, kurią ji dievino. Suspaudė širdį. Kumščiu trenkiau į tą sieną, bet vaizdas tik susiliejo, o po kelių akimirkų ir vėl normalizavosi, lyg per sugedusį televizorių. Filmas. Realus.

- Bėk į sodelį, - atsisukus švelniai pasakė mergytei ir pakštelėjus jai į skruostą nusisuko. Mergytė garsiai sukūkčiojo bet paklausius mamos pasileido į sodelį kiek kojos neša, vos parklupdavo užsikabinus už akmenuko ar šakos tuoj pat atsistodavo ir bėgdavo toliau. Deja, jos kojytės buvo per trumpos, o širdies klausa geresnė, nei kiti galėjo svajoti. Ji sustojo. Atsisuko, dėl to ką išgirdo. Jos tikras tėvas taip trenkė jos motinai, kad ji parklupo ant žemės, mergytė garsiai suklykė ir leidosi prie mamos.

- Eva, bėk iš čia, - tvirtai paliepė mama, nors iš lūpos bėgo kraujas, o veidas susipurvino nuo purvo. Mergytė nurijo tą gniužulą ir vos pamačius į ją įsmeigtas vyro akis pasileido tekina.

Bėgdama ji tartum augo, mačiau kaip keičiausi: nuo mažutės bailios mergytės, iki savimi pasitikinčios merginos, kuri nė velnio netiki meile, nes ji per daug skaudi, nes jos širdį tėvas suluošino taip, kad nei mamos, nei artimųjų, nei tikrų draugų meilė nepagydė. Ji bijojo to jausmo ir visada nuo jo bėgdavo.

- Iki dabar, - sumurmėjau stebėdama, kaip aš pati įbėgu į Kajaus glėbį čiuožykloj.

- Gaudyk mane, - paprašė ir nesuvaldžiusi pačiūžų įlėkė į jo glėbį. Abu pargriuvo ant ledo.

- Kitą kartą ankščiau pasakyk, - suniurzgėjo ir padėjo jai atsistoti.

- Kito karto nebus, - atkirto ir užsikišusi plaukus už ausies pavogė jo lūpų skonį. - Nepyk.

- Nepykstu, - nusišypsojo ir paėmęs ją už rankos pradėjo čiuožti. Daugiau jie nenukrito, na nebent įvykdavo susidūrimas. Daug, labai, jų lūpos susidurdavo dažniau nei ji ankščiau tai leisdavo kitiems. Ji nepastebėjo kaip įsimylėjo.

- Iki grabo lentos, - sukuždėjau ir prisiglaudžiau arčiau sienos, lyg taip galėčiau pajusti jį.

Ji nepastebėjo, kaip jis jai tapo kažkas daugiau nei: smagus laikas, ar vienadienis nuotykis. Ji nepastebėjo, kaip apie jį ėmė galvoti dažniau nei norėtų. Ji nepastebėjo, kai prisirišo prie jo, kai trokšdama, kad jis ją suprastų ir pažintų atskleidė jam net viską apie vaikystę, ko nežinojo žmonės pažįstantys ją daugiau nei pusę gyvenimo. Jis sušildė jos vidų, pripildė boružėlių ir šilumos, pašiurpusios odos, ir begalinio ilgesio. Visa tai vadinama: meile ir ji pagaliau suprato, kad tai egzistuoja, ji jautė, kad jis jaučia tą patį, nes jo: pavydas, bučiniai, kūnas, atskleidė daugiau nei jo žodžiai. Ji tikėjo juo, bet bijojo pasikeisti, dėl jo paaukoti visą savo gyvenimą, ji bijojo jam pasakyt, kaip stipru yra tas, ką ji jam jaučia. O jis ir neklausė.

- Eva, myliu tave, niurzga, - švelniai tarė ir nusišypsojo, merginos skruostai vos pastebimai paraudo ir kad jis to neišvystų ji prisilietė prie jo lūpų savom. Po poros minučių bučinio jie palindo po antklode ir atsidavė… Atidavė savo kūnus vienas kitam, tikėdamiesi, kad tai bus teisinga, bet tiesos tame nebuvo.

- Klaida buvo, kad su tavim susidėjau! - užrėkė jai į veidą, merginos skruostais nusirito ašaros, ji nespėjo pasikeist, o jis ją pamatė ir… viskas. Ji juto kaip jo neteko, su kiekvienu jo žodžiu, su kiekvienu žvilgsniu, jai mažiau skaudėjo kai tėvas ją mušė, nei jo žodžiai.

- Prašau, - maldavo, bet buvo jau per vėlu, jis nebetikėjo ja, nes ji tiek kartų jam melavo. Jos trumpas gyvenimo džiaugsmas dingo iš jos pasaulio visiems laikams. Jai nebereikėjo jos susikurto pasaulio, kuriame nėra jo. Ji būtų atidavusi viską, kad jį susigrąžintų, bet… Žinojo, kad taip jį tik dar labiau supykdys, ji nenorėjo savęs dar labiau skaudinti, nes viskas buvo ir taip per daug komplikuota. Jis parodė jai spalvas ir jas ištrynė, jis… neišlaikiusi ji ėmėsi smurto prieš save tikėdamasi, kad taip bus visiems geriau, ji nenorėjo, kad jis kentėtų, o gal? Jeigu tik jis to nori, ji sutiko net ir su tuo, svarbu jo pasirinkimas, o jis buvo aiškus: gyvenimas be jos, nes visa kas vyko tarp jų tebuvo klaida.

Siena išnyko, aplink liko tamsa, merginos akys užsimerkė, o aš nebejutau savęs, suklupau šalia jos iškankinto kūno.

………..

Nežinau kiek pragulėjau ant plytelių. Akys šiaip ne taip atsimerkė, gulėjau sukrešėjusio kraujo klane. Neprisiminu nieko, to ką „sapnavau” nors žinojau, kad tai buvo kažkas svarbaus. Pasirėmiau rankomis ir kilstelėjau galvą, riešą žiauriai skaudėjo. Bent jau kraujas iš jo nebėgo. Vos laikydamasi ant kojų, pasiramstydama į sienas nuėjau iki vonios ir nusipraususi apsivyniojau bintu. Visgi randas ar kažkas panašaus bent kurį laiką tikrai bus. Pijus tikrai pastebės.

Įsisupau į storą chalatą ir pasidariusi du puodelius karštos arbatos nuėjau į svečių kambarį, atsiguliau į lovą ir visa drebėdama užsiklojau. Net ir po dviejų puodelių nenustojau drebėti,  pro bintą ir vėl ėmė skverbtis kraujas. Išlipau iš lovos ir persibintavau ranką, užsiklijavau pleistrą ir vėl atsiguliau. Užmigau.

………

Po keleto dienų.

Radau išeitį, kad nesimatytų to įpjovimo ant riešo: bepirštės pirštinės. Jų kalną turiu, o dabar atsirado pats laikas atsinaujinti. Šiandien užsidėjau plonos odos kreminės spalvos bepirštėm pirštinėm aukščiau riešų, plona vasarine gėlėta suknute. Šiandien egzaminas. Valstybinis. Istorijos. Kojos dreba beveik taip pat kaip ir tada prieš apalpstat. Pijus su Guste nieko net nepastebėjo, vis dar galvoja, kad išgyvenu dėl Kajaus. Su Kolinu ir Ugnium net nešnekėjau ir neketinu šnekėti. Kam dar stengtis būti su jais, kai tas vienintelis jau buvo? Neverta. Tas pora dienų sėdėjau užsidariusi namie ir gydydamasi žaizdą ir mokydamasi istoriją.

- Gal padarom vakarėlį Gustės išvykimo proga? - paklausė manęs Pijus laikydamas už rankos.

- Galim, - šyptelėjau, taip, žinau, man reikia su ja bent deramai atsisveikint, nes nesimatysim kokius tris mėnesius, bet aš nenoriu švęst, noriu sėdėti namuose iki žilos senatvės, kad galėčiau skųstis savo nelaimingu gyvenimu, kad praradau kai ką svarbaus dėl savo kaltės.

- Juk reikia ją bent išlydėt padoriai, ką manai? - atsistojo priešais ir kilstelėjo mano nuleistą smakrą.

- Taip, taip, gerai, šeštadienį, - suniurnėjau ir atsirėmiau į jį. Ne tiek jaudinausi dėl egzamino, kiek kentėjau.

- Viskas susitvarkys, - paguodė ir priglaudė lūpas man prie plaukų. Per staigiai pakėliau galvą ir mūsų lūpos susilietė.

- Kodėl man taip sakai? - paklausiau šiek tiek atsitraukdama, nors tariant pirmus žodžius liečiau jo lūpas.

- Nes nenoriu, kad tu būtum tokia kaip dabar, nenoriu, kad kentėtum, - prisipažino ir apkabino mane, garsiai atsidusau. Viskas būtų daug lengviau jei jis nesinešiotų Linos, o aš Kajaus savo širdyje, mes būtum ideali pora.

………

Po trijų dienų.

Poryt vakarėlis, egzaminai jau visi išlaikyti, liko sulaukti rezultatų ir atostogos. Visi bendraklasiai, laimingi, linksmai nusiteikę, siekiantys tikslo. Šiandien gavau siuntinį. Niekaip nesiryžtu jo atplėšti, nes jis nuo Kajaus.

Pasidėjau jį prieš save ant kelių ir nedrąsiai paėmusi į rankas atidariau, pro ašaras vos matydama vaizdą. Užčiuopusi raštelį, virpančiais pirštais jį išvyniojau:

„Svarbiausia pripažinti, pirmas žingsnis jau žengtas. Taip, tu - ne tik kalė, o ir paleistuvė. Linkiu neužsikrėsti venerinėm ligom.”-Viskas iškrito iš rankų, riešą sudilgčiojo, norėjau ir vėl jį persirėžti, kad jausčiau fizinį, o ne širdies skausmą, vos galėjau įkvėpti. Plaučiai kilnojosi, bet oro nejutau, nieko nejutau, išskyrus skausmą. Jis…jis…aš…mane… Negalėjau tverti jo žodžių, prisiminimų ir viso šio mišinio, jau įsivaizdavau, kai jis supykęs tai rašo, kaip stipriau paspaudžia šratinuką. Suklykiau, netyliai, o iš visų jėgų, kad nors dalele to jausmo atsikratyčiau, kuris naikino mane iš vidaus, per daug lėtai ir užtikrintai, kad įveikčiau. Rankomis užsidengiau veidą ir garsiai šnopavau, bandydama įkvėpti. Jis mano, kad aš… aš… Jis teisus.

……….

Po dienos.

Ašaros, klyksmai, depresija. Ašaros, skausmas, nemiga.

Kitą dieną.

Pagaliau išlipau iš lovos šiek tiek numigusi. Prie akių perštėjimo jau pripratau, prie riešo, ant kurio žaizda jau gyja ir pripratau. Prie skausmo - nėkiek. Jis kiekvieną dieną didėja, prie jo neįmanoma priprast, nors Gustė su Pijum jau priprato mane tokią matydami.

- Kaip manai, gert daug reikia pirkt? - paklausė manęs, veždamas iš centro namo Pijus.

- Neketinu daug gert.

- O kada tu daug geri? - sukikeno, nesusilaikiau ir šyptelėjau.

- Negaliu patikėt, kad ji jau išvažiuoja už savaitės, - Pijus sunėrė mūsų pirštus.

- Aš lieku su tavim, - sustabdė mašiną prie šviesoforo ir atsisuko į mane.

- Taip, tu lieki, - atsakiau ir nusisukusi pažiūrėjau į dangų. Tačiau jis nebe.

………

Pakvietėm Gustę pas Pijų, o patys, su svečiais pasislėpę laukėm jos ateinant ir vos ji įžengė pro duris surikom: „staigmena”. Su Pijum paplušėjom iš peties, visi šoko, gėrė, rūkė ir taip toliau. Negalėjau nustot šypsotis matant kokia Gustė laiminga. Pijus visąlaik buvo šalia, neleido nei per milimetrą nuo jo atsitraukti, kas visą dieną ir gelbėjo, nuo ašarų proveržio. Pažvelgiau į svetainę, ten išvydau labai jau pažįstamus rudus plaukus, kūną nusmelkė skausmas, tvirčiau apkabinau Pijų:

- Kas? - nesupratęs paklausė. Akimis parodžiau į vaikinuką, kurį mačiau. - Guste! - pakvietė, ji iškart prisistatė ir susižiūrėję akimis, Pijus iškart mane paleido ir nuėjo jo link. Stipriai sukandau dantis, kad nepravirkčiau.

- Viskas bus gerai, Pijus išmes jį iš čia, - paguodė, bet tai nėkiek nepadėjo, nes per jį aš taip jaučiuosi. Net nereikėjo atsisukti, kai išgirdau kas vyksta.

Vėl namai ir vėl butelis rankoj, na tiksliau ant stalo. Pustuštis. Du tušti pakeliai cigarečių ir pilna peleninė pelenų, ir bekų. Visur išmėtyti dokumentai, ant virtuvės stalo vis dar stovi lėkštės nuo pusryčių, kurie man ir pietūs su vakarienė. Langai visuose kambariuose atidaryti, kad išsivėdintų dūmai. Tyla. Pastačiau stoikę ant stalo, suskambo telefonas.

- Nu? - užrėkiau.

- Jūs - Kajus? - pasiteiravo vyriškas balsas.

- Tas pats. O ką?

- Jums siuntinys, jūs namie?

- Taip.

- Būsim už minutės, - ir padėjo ragelį.

Po tos suknistai ilgos minutės, kuri veikiau atitiko penkias minutes paštininkas pagaliau paskambino į duris. Tingiai atsistojau ir jas atidariau, nes nuo bet kokio garsesnio garso galva atsisakė funkcionuoti.

- Pasirašykit čia, čia ir čia, - padavė man kažkokius popierius. Padariau kaip liepiamas ir vos gavęs paketą į rankas užtrenkiau prieš nosį jam duris. Paprasta kartoninė didelė dėžė, kruopščiai apvyniota izoliacija iš visų pusių, jokio lapelio nuo ko ji. Pasidėjau ją vidury svetainės ir atkirpau izoliaciją, kad galėčiau išpakuot. Atidariau ją. Prie kojų iškrito lapukas, perskaičiau: „Nuo paleistuvės, kalės ir so on. Manyk ką nori, man nesvarbu. Dabar jau tikrai žinau: tu manęs nepažįsti.”-lapukas buvo sulietas ašarų, rašalas išsiliejęs, nors ir išlikęs tvarkingas ir precižiškai užrašytas. Evos, ką ji čia sugalvojo? Aš jos nepažįstu? Debilė, neskaitant to, kad kalė.

 Suplėšiau lapuką ir numečiau ant žemės, pravėriau dėžę. Iškart pakvipo jos kvepalais, atrodė, kad ji stovi už manęs ir kvėpuoja į kaklą. Nusipurčiau nuo šitos minties. Tik skutai. Sukarpyta ryškiai geltona su saulėgrąžomis patalynė, kuri ne kartą mus šildė, turbūt, ne tik mus, ir meškinas, kurį jai padovanojau. Ji viską sunaikino. Vos kvepalai numušė net rūkalų kvapą, pasklido po visą kambarį, o gal čia tik aš tai užuodžiu.

Trenkiau tą dėžę į kampą. Medžiagos gabalėliai pabiro, dabar dar ir rinkt juos turėsiu. Pasiėmiau piniginę, ausinukus ir išlėkiau į parduotuvę. Ausyse skambėjo tokia muzika, nuo kurios viską pamirštu visada, bet net ir dabar ji man nepadėjo, galvojau apie tą… tą…ją…Evą.

Ką ji sau mano, prieko man čia siuntiniai, tegul susikiša į ten kur dažnai jai kiša. Užkniso mane jau ji. Pradžioj viskas buvo…ok‘ei, bet kai ji pradėjo duotis su visais tai… nesivaldau. Aš per ją net kaip sapožninkas šneku. Atsiuntė man siuntinuką - gaus ir ji. Tikiuosi padus iš laimės jį pamačius, bent panaudoti galės.

Pasiėmiau pirkinių maišelį ir primečiau į jį gal trisdešimt virš įvairių rūsių prezervatyvų dėžučių. Kai pardavėja tai pamatė iškart smerkiamai sužiuro į mane, bet man buvo giliai nusispjaut. Susidėjau juos į maximos maišelį, visgi jų buvo nei daug, nei mažai, tik trisdešimt septyni, na dar ir trys pakeliai stipriausių cigarečių, kokių čia radau. Vos grįžau namo sudėjau juos į dėžutę ir įmečiau raštelį: „Svarbiausia pripažinti, pirmas žingsnis jau žengtas. Taip, tu - ne tik kalė, o ir paleistuvė. Linkiu neužsikrėsti venerinėm ligom.” Užklijavau ir išsikviečiau paštininką.

Net neketinau nuo jos ko nors slėpti, tegu žino ką galvoju ir kaip pati elgiasi. Norėjau ją pakratyt, trenkt antausį ir…ir….po velnių, aš norėjau, bet ko, dėl ko galėčiau ją vėl pamatyt.

Nenoriu, negaliu, reikia užmiršt, neįmanoma, draudžiama, geidžiama, mano smegenys išmetė: error. Vien nuo minčių apie ją apsalsta burnoje, o mintys apsisuka 180° laipsnių. Ir vėl pagaunu save mąstantį apie ją, bet kitaip negaliu, ji tartum įaugo į mane, tapo neatsiejama jų dalis, apie kurią mintys manęs niekada nepalieka. Negaliu apie ją daugiau galvoti, rankomis suspaudžiau galvą.

Nors geriau mintys apie ją, nei Sam, kuri tikrai mane persekioja. Jai ką, maža, kad palikau, tai dar nori, kad dar labiau įskaudinčiau? O, taip, šito ji tikrai nori, tai ypač pasireiškė tada kai ji pasigavo mane einantį pasiimt mašinos iš sporto klubo.

Ir vėl žliumbė, ir vėl turėjau ją įskaudinti, tik kada ji pasimokys? O gal jai tai patinka? Patinka kentėti, būti skaudinamai? Nemanau. Kam tai patiktų, na nebent sadomazochistam ir kitiems panašaus mąstymo žmonėms. Kodėl su ja susidėjau? Priversk mergą būti laimingai - tai jau po to neatsikratysi. Taip, geriausia jas skaudinti t.y. palikti iš karto.

Padariau blogai, kad išsiunčiau jai „dovanėlę”, o tuo labiau, kad parašiau raštelį, kur ją visaip išvadinau. Reikėjo nedaryt nieko, bet kur tau, aš, juk - Kajus. Tas, kuris nepasiduoda, nors tiek kartų jai pasidaviau. Nekenčiu jos, už elgesį, už vaidybą, už dviveidiškumą, už mąstymą, už kūną, už balsą už…. Norėčiau tai jai jausti, iš visos širdies nekęsti ir niekinti, linkėti blogo, keikti ir nesijausti kaltam, pykti taip kaip dar niekad nepykau, taip kaip dabar. Nejausti jai nieko, jokios šilumos, jokios teigiamos emocijos. Neprisiminti jos, užmiršti ir nenorėti prisiminti. Ji neverta, kad aš jai tai jausčiau, to ką dabar juntu ir kas mane kankina, tai išpuikusiai perfekcionistinei egoistei manęs per maža, jai viso pasaulio per maža, ji neverta, bet… Po velnių, vėl atrišau savo mintis, nutraukiau grandines, kurios prisiminimus Evos vardu pavadintus slopino ir veltui ištrinti bandė, kai jie mano smegenų vingiuose giliau nei akmenyje įrėžti. Stipriau spustelėjau galvą, kad baigčiau apie ją galvot, bet kur tau.

- Kajau, dink, - paprašė ir įrėmus rankas pabandė išstumt iš dušo, jos pastangos mane juokino, išsišiepiau.

- Net neketinu, saulyte, - atkirtau ir uždariau kabinos duris.

- Prašau,- s umurmėjo visiškai praradus viltį. Pirštais perbraukiau jos drėgnus plaukus ir reikliai priglaudžiau ją arčiau savęs.

- Baik zyst, - pasakiau jai į kaklą ir kildamas vis aukščiau įsisiurbiau į lūpas, o ant mūsų kūnų lijo dirbtinis lietus.

Ąąąąą, ji…ji…nepaliko manęs vieno, amžinai ją prisimindavau nelaiku ir nevietoj, norėjau suklykti, susirasti ją ir kažką, bet ką padaryt, kad ji mane paliktų, išnyktų iš minčių iš viso manęs. Neišlaikiau, pasiėmiau mp3 įsiaviau į sportbačius ir pasiėmęs jos dėžę išėjau į lauką, negalėjau sėdėti toje erdvėj, kuri mane spaudė iš visų pusių, kuri buvo įsigėrusi ne tik manęs, o ir…mano minčių šeimininkės? Man turbūt jau haliucinacijos, aš jos net kvepalus namie užuodžiu, aš ją jaučiu, lyg ji būtų netoliese, ir nuo to man tik dar blogiau darosi. Nekalbant apie tai, kad per šias dienas išgėriau tiek kiek per pora mėnesių.

Negaliu daugiau tiek gerti, nes tapsiu tikrai alkoholiku, dėl jos aš negaliu, nes tai tik parodytų kokia ji man svarbi. Išmečiau tą dėžę į šiukšledėžę ir įsikišęs ausinukus į ausis net nepastebėjau kaip pradėjau bėgti. Gal po trijų valandų grįžau namo.

Išmečiau visus butelius, pelenus į šiukšlinę ir apsitvarkiau namus. Kažkas paskambino, kai jau ruošiausi atsinešti ataskaitas tėčio firmos.

- Taip, - guviai atsiliepiau.

 -Labas, Kajau, - pasisveikino. Iškart atpažinau tą balsą - Armantė.

- Sveika, Mante.

- Gal gali šiandien susitikt? Pasiilgau tavęs, - pridūrė.

- Už pusvalandžio tinka? - pasiūliau.

- Jo, kaip visada, - sutiko ir padėjo ragelį. Greitai persirengiau, išgėriau pora stiklinių vandens ir išėjau į artimiausią parką prie fontano. Armantė - tai žavi juodaplaukė su kerinčia šypsena, labai linksmo būdo, na kaip čia pasakius, ji neprisirišo prie manęs, prisimena kartą per mėnesį, arba į du. Va dėl to ji man ir patinka, vien dėl to taip lengvai ir sutikau su ja susitikti. Atsisėdau ant fontano kraštelio, mano akis iš nugaros, kažkas uždengė.

- Spėk kas? - sučiulbėjo prie ausies linksmas balselis. Uždėjau rankas ant jos pirštų.

- Gal Armantė? - nusijuokiau.

- Atspėjai, - apėjo mane ir atsisėdo ant kelių, apkabinau ją per liemenį, jos žalios akys sudarė ryškų kontrastą su juodais plaukais.

- Kas už tai? - pakėliau antakius, ji parodė savo baltutėlius dantukus.

- Bučkis? - paklausė. Linktelėjau. Jos lūpos palietė manas, grybštelėjau į jas, jos rankos įsivėlė į mano plaukus, o mano pirštai klaidžiojo jos klostuotos suknelės labirintais.

- Mhh, pasiilgau tavęs, - atsitraukęs pasakiau. Ji pirštu perbraukė mano lūpas, krimstelėjau jos pirščiuką.

- Kajau, Kajau, nemeluok, melagi tu mano, - ramiai atsakė ir pabučiavo mano nosies galiuką. Spustelėjau jos klubus.

- Aš nemeluoju.

-Įrodyk, - mirktelėjo. Linktelėjau ir vėl ją pabučiavau, bet čia buvo tik įrodymo pradžia.

………..

Atsegiau jos suknelę, ji nurengė mano maikutę, išbučiavo mano veidą, kaip kokį neįkainojamą turtą. Ranka perbraukiau jos nugarą: oda pašiurpo. Apklojau ją, nors buvo visai nešąlta, bent jau man. Ji velniukiškai šyptelėjo ir atsegus ištraukė iš kelnių diržą.

- Sužinosiu, kad turi kitą - tau šakės, - rimtai pasakė.

- Man užtenka ir tavęs vienos, - pamelavau, man amžinai jų per mažai. Jos akys suspindo mėlyna ugnele.

- Aš tik įspėju, - šyptelėjau ir patraukiau jos pirštą įremtą į krūtinę, apkabinau klubus ir patraukęs plaukus nuo veido įsisiurbiau į jos piktas lūpytes. Iškart pajutau kaip ji atsipalaidavo ir atsakė į mano bučinį.

Stipriai sumerkiau akis, nenorėjau prisiminti Evos kai esu su Armante. Bet…bet net nuo prisiminimo mano oda pašiurpo.

- Kas nors negerai? - paklausė ir spustelėjo mano skruostus. Taip, blogai, aš - išprotėjau. Visiškai, mane reikia uždaryt į minkštų sienų ir lubų kambarį, tik nemanau, kad tai padėtų, nes minčių man niekas nesuveržtų taip kaip rankų, jos balsiai prabiltų ir užrašytos būtų ant minkštų sienų į kurias dieną naktį trankyčiausi, kad jos kuo daugiau į save sugerčiau.

- Ne, viskas gerai, - pramerkiau akis ir nedrąsiai pažvelgiau į ją, prieš akis šmėžavo tai Evos, tai Armantės veidas, vėl užsimerkiau, kad liktų tik vienas. Jos lūpos jau ragavo manas, atsakiau į bučinį, atsakiau ne tik jai… Atsisakiau Evos.

……….

Po savaitės.

Linara, Emilija, Ieva, Laura, Mantė, Gabija, Mari, Rozalija, Anabelė - tai tik dalis tų, su kuriomis per vieną savaitę permiegojau ir iškart palikau, nes nei viena iš jų nesugebėjo išvyti Evos iš mano minčių. Sesija baigėsi, liko tik vienas egzaminas. Stengiuosi kuo mažiau rūkyti, o apie gėrimą nėra jokios kalbos, net alaus per šią savaitę negėriau. Nenoriu būt alkoholikas, nenoriu, kad ji mane tokiu paverstų. Eva daugiau nieko neatsiuntė, na ir ačiū jai, nereikės bent vėl apie ją galvot.

Vakar su Donce buvom krepšinio varžybose, aišku, jis kaip visada sirgo už priešininkų komandą, kurie vieno taško persvara laimėjo, taip kad turėjau jam sumokėt penkiasdešimt litų, juk buvom susilažinę, o tas žaltys netvėrė džiaugsmu laimėjęs, ot šunsnukis.

Pijus poryt daro vakarėlį, aišku, aš nekviečiamas ir neketinu ten eiti, nes sutiksiu ją, tipo Gustės išvykimo proga, na kaip ir atsisveikinimo vakarėlis. Visgi noriu surasti tą vienintelę, kuri man padėtų užmiršti Evą, kuri priverstų taip kaip ji privertė mane galvoti vien apie ją. Aišku, jei tai tik įmanoma, nes pastaruoju metu imu tuo abejoti, aš net blogai jaučiuosi būdamas su kitom, tartum, mane kažkas dar jungia su Eva. O, taip, jungia: mano širdis, jei ji būtų netokia, o… jei ji būtų taip nepasielgusi aš tikrai norėčiau su ja būti labai, labai ilgai, gal net visą gyvenimą, nes…. Bet, kai ji taip elgiasi, noriu ją užmiršt, dabar atrodo, kad tai yra grynų gryniausios mano eilinės haliucinacijos, o šiaip eilinis proto užtemimas negavus cigaretės. Bet vien prisimenant ją oda pašiurpsta pasiilgau tos… jos… Evos. Kažkas paskambino į duris: Saulė - vienadienis mano nuotykis. Gal ji man padės?

Tris dienas nerandu vietos nei po saule, nei po antklode. Tris dienas nesudėjau bluosto, o tik vadinau save kale ir dėl visko kaltinau. Tris dienas iš eilės nesustabdomai verkiu. Tris dienas mes jau išsiskyrę. Tik tris dienas, kurios virto amžinybe. Sekundės - valandom, o valandos - amžiais, kuri žudo mane laiko tėkmės lėtumu. Dabar laiką skaičiuoju ašarom ir jų kapsėjimo greičiu, bei dažniu, kurios jau tapo įprastu reiškiniu.

- Eva, nurimk, - eilinį kartą paprašė Gustė, jau tris dienas nepalikdama manęs vienos.

- Aš kalta, Guste, aš, - apsikabinau kelius ir pradėjau garsiai kūkčioti sėdėdama svetainėje.

- Dėl nieko tu nekalta, jis supras ir atleis tau, - tvirtai pasakė ir apkabino mane.

- Jis…teisus…aš…k..alė, - užsikirsdama kalbėjau. Jis dėl visko teisus: aš paleistuvė, kuri nesuprato ką turėjo kol neprarado. Kol, kol nepamatė koks jis man svarbus ir reikalingas, kol širdis plyšo pusiau, o aš bandžiau ją prisiminimų klijais klijuoti taip tik dar labiau kankindama save. Jis dėl visko teisus. Visada. Net negalėjau įkvėpti, atrodė, kad net plaučiai pilni ašarų garsiai šniokštė vos pakilus diafragmai. Než…nenor…negaliu be jo.

- Net negalvok taip, tu - nuostabi, - net neketinau ja tikėti, ji baisiai klydo, jaučiausi baisiai vien dėl to, kad ji nepalieka manęs. Aš pats baisiausias žmogus, koks tik kada nors buvo. Aš…pati sugrioviau viską, ką jis sukūrė, per tuos kvailus savo žaidimus.

Elgiausi kaip tikra…kekšė, kuri eina su kiekvienu bet kur ir bet kada. Jaučiausi purvina, tartum, būčiau išprievartauta. Ant savo kūno jutau kitų prisilietimus, bučinius, žodžius sukuždėtus į odą, ir nuo prisiminimų gausos ant mano kūno rodos neliko nėvienos vietos, kuri būtų švari, kuri būtų tyra, nesutepta, nepažymėta, kuri priklausytų tik jam. Kuri priklausė jam. Neliko. Skruostais riedėjo ašaros ir gėrėsi į treningines kelnes.

………..

- Labas, Pijau, - pasisveikino šnekėdama telefonu. Suklusau. - Blogai. O jis? Ne. Kaip nori. Gerai. Iki.

- Ką sakė? - paklausiau. Ji atsisėdo prie manęs.

- Mes turim pora valandų pasiruošti ir varysim linksmintis, - išsišiepė. O, ne, jau tik ne tai su tokia mano savijauta. Linksmybės reiškė tik viena - šypsena, o aš mažiausiai norėjau pakelt nusvirusius ir rodos sulituotus lūpų kampučius, kurie net neketino daugiau pakilti, kad ir kiek saulių auštų, ar kad ir kiek rojų atsivertų. Norėjau pranykti skradžiai, norėjau… Per daug, to neleido net fantazijos ribos kiek aš norėjau. Nors atrodo tiek mažai, tik vieno dalyko: kad viskas būtų gerai. Visgi to nebus, su juo jau niekada.

Ir vėl vos laikiausi neapsiverkusi. Pažiūrėjau į viršų, kad sulaikyčiau ašaras.

- Aš nenoriu, aš tikrai niekur nevažiuosiu, - užprotestavau.

- Tavęs niekas neklausia, nori ar ne, tau to reikia.

- Gal aš geriau žinau? - pakėliau antakius.

- Šiandien ne, - nusijuokė ir nubėgo į vonią. Atsinešė kosmetinę ir pradėjo mane dažyt.

- Guste, aš tikrai niekur nevažiuosiu, aš tik gadinsiu jums nuotaiką.

- Ša, tu, - nutildė ir tušu padažė akis.

………

Sėdėjom picerijoj. Aš, Pijus, Gustė ir Simas. Mačiau kaip ji jautėsi nepatogiai ir vis atsiprašydama į mane žiūrėjo, kai Simas ją apkabindavo arba pabučiuodavo. Negalėjau į tai žiūrėti. Nuleidau akis, prieš kurias iškilo prisiminimai.

- Eva, tu mane erzini, - suniurzgėjo į kaklą ir susirado lūpas.

- Tu mane labiau,- i šsišiepiau, jis atsegė mano liemenėlę taip ir neatitraukdamas lūpų. Švelniai tariant norėjau suklykti iš laimės.

- Myliu tave, -  pakštelėjo į nosies galiuką. Numoviau jo kelnes, prisiglaudžiau visu kūnu, kad pajausčiau kuo daugiau jo vienu metu.

- Myliu, - atsakiau ir pasinėriau į nuodėmę. Viskas išnyko, tai buvo taip tikroviška, kad atrodė jaučiu jo rankas. Jutau kiekvieną jo prisilietimą ir žodį, kurį jis tąnakt kuždėjo, kai tirpau jo glėby, kai… Ant stalo nukapsėjo ašara. Greitai nusivaliau akis, kad jie nepastebėtų. Pijus po stalu spustelėjo mano ranką. Atsisukau į jį, pro jo akis nepraslydo tas skaidrus lašiukas. Prisislinkau arčiau ir leidau, kad jis mane apkabinų, mane reikėjo jausti kažką šalia. Kažkokį vyrą šalia, kurį mylėčiau, kuris man įrodytų, kad visi išskyrus jį yra kiaulės. O Pijus ir buvo tas vaikinas.

- Viskas gerai, - tyliai pratarė ir pabučiavo mano kaktą, kol Gustė su Simu kažką flirtuodami aptarinėjo. Viskas buvo blogai, klaida buvo, kad sutikau čia važiuoti, kad išvis paskambinau Gustei.

- Gal gali išeiti su manim į lauką? - paklausiau ir pakėliau galvą. Linktelėjo. Atsistojau.

- Mes tuoj grįšim, - paaiškino Gustei, kol bandžiau atgauti balsą ir apkabino mane per pečius. Vos išėjom atsirėmiau į sieną, šaltas vėjas gaivino skruostus. - Nesikankink, - paprašė ir apkabino mane. Vėl nukapsėjo lašeliai iš akių ant jo marškinėlių. Atsitraukiau nuo jo. Norėjau jausti visa ko nesuprantu, kas skaudu, kad suprasčiau kaip klydau, kokia kvaila buvau. Jo glėbys per daug ramino, tartum atbukino nuo skausmo. Išsitraukė cigaretę:

- Nori? - ištiesė man. Papurčiau galvą.

- Ateik bent man kompaniją palaikyt, - sukikeno ir paėmęs mane už rankos pastatė ant kojų. Užsimaukšlinau jo marškinėlius trumpom rankovėm ant nuogo kūno.

- Ar žinai, kad nesveika rūkyt? - jis tik išsišiepė ir akivaizdžiai mane nužiūrinėjo. - Ištvirkėlis.

- Šiais laikais net kvėpuot nesveika, - atkirto ir nusivedė mane į balkoną.

Man viskas jį priminė. Kaip aš galiu susitaikyt, kai jie net nenorėdami pila druskos ant žaizdos. Jau jaučiau kaip vėl tuoj pravirksiu, susmukau prie sienos. Pijus įsikišo atgal cigaretę. Atsitūpė prie manęs.

- Atsiprašau, - kaltai pratarė ir apkabino mane.

- Nereikia, Pijau, prašau, - sumurmėjau, nenorėjau, kad jis manęs gailėtųsi, man užtenka ir to ką pati jaučiu.

- Kaip nori.

- Grįžtam, - paprašiau, jis atsistojo ir ištiesęs ranką padėjo man atsistoti.

- Jūs pora? - paklausė mūsų padavėja. Susižvalgėm.

- O ką? - paklausė Pijus ir stipriau glustelėjo mane prie savęs.

- Tiesiog šiandien porų vakaras, - nusišypsojo.

- Kas toks? - įsikišau jau aš.

- Nemokamas maistas porai, - paaiškino.

- Mes nuo vaikystės pora, - tvirtai pasakė Pijus, susiraukiau. Ką jis čia sumanė?

- Man reikia įrodymo, - suspaudė lūpas mus aptarnaujanti padavėja.

- Kokio įrodymo? - pakėliau antakius.

- Bučinio, - atsakė kaip nevisprotei. Jau to ji nesulauks. Atsisukau į Pijų ir pasukiojau akis į šalis, kaip nepritarimą. Jis išsišiepė ir pakėlęs ranką nuo liemens perdėjo ant kaklo ir švelniai glustelėjo arčiau savęs. O tada jis… jis…mano žaliakis, mano „broliukas” mane pabučiavo. Viską užmiršau, net tai, kad aš ir vėl elgiuosi kaip kekšė, bet vos atsakiau į jo bučinį iškart atsitraukiau.

- Myliu tave, - jausmingai sukuždėjo į lūpas ir vėl mane pabučiavo. Kas čia dabar? Nesupratau nieko, tik tai, kad jis bučiuojasi beveik taip pat gerai kaip ir Kajus. Vos paminėjus jo vardą mintyse iškart atsitraukiau nuo Pijaus delnais apglėbusio mano skruostus.

- Man įrodymų pakanka, - akinamai nusišypsojo, bet aš negalėjau į ją žiūrėti, neatitraukiau akių nuo Pijaus.

- Tu gal nori antausio sulaukt už tokius dalykus? - tyliai sušnypščiau, kai jis mane apkabino ir net nekreipdamas dėmesio į padavėją pradėjo vesti mūsų staliuko link. - Ką čia dirbi? - sustojau ir atsisukau į jį, jo žvilgsnis klaidžiojo nuo akių lūpų link. Nuo susigėdusio iki savimi pasitikinčio žvilgsnio. Suspragsėjau pirštais jam prieš akis. - Ketini šnekėt?

- Tai jau negaliu tavęs pabučiuot? Nuo kada? - lengvabūdiškai nusijuokė.

- Šiaip yra milžiniškas skirtumas tarp, - pakštelėjau jam į  lūpas ir įspėjusi žvilgsniu trumpai pabučiavau sulaukiant atsako į bučinį. - Tu Liną turi.

- Žinau, - apkabino mane. - Daugiau taip nedarysiu.

- Kur buvot taip ilgai? - apkabinta Simo paklausė Gustė akinamai šypsodamasi.

- Lauke, - išsišiepė. Atsisėdau, vistiek nesupratau kodėl jis mane taip pabučiavo.

………

Grįžom gal antrą nakties, nes jie užsimanė į naktinį klubą, neliko nieko kito kaip sutikti su jais ir apsimesti „super laimingai.” Taip, gal pora akimirkų tikrai buvo linksma, kol neprisiminiau jo, taip aiškiai, kad užuodžiau jo kvepalus, taip, kad vien nuo prisiminimo oda pašiurpo, o akys prisipildė ašarų. Gustė su Simu išvažiavo namo, o su manim liko Pijus.

- Negalvok apie jį, - paprašė ir gurkštejo mineralinio.

- Neprimink tai ir negalvosiu, - atkirtau, nusimetus kaukę, kurią visą laiką buvau užsidėjus tik, kad jie galvotų, jog mane išblaškė.

……..

Paklojau jam lovą svečių kambary. Užsigesinau šviesą ir atsiguliau. Jaučiau į mane įsmeigtas akis, pasikišau rankas po galva ir užverčiau galvą į lubas.

- Tu britkus,” - pagyriau” ir užsiklojau veidą antklode nuo saulės ir nuo atkaklių jo lūpų, kurios mane prižadino.

- O taip, aš toks, - sukikeno ir palindo pats. Pirštais perbraukiau jo veidą.

- Neleidi man miegot, - suniurzgėjau, nors tai man jau nerūpėjo.

- Pati kalta, kad atsibundi, - nusišypsojo ir vėl mane pabučiavo tik jau neprižadindamas, o erzindamas.

- Kajau, neužknisk, - nusisukau nuo jo, bet kur tau, jis tik pakibo virš manęs, o aš jau nežaidžiau, nenervinau nei jo, nei savęs ir pasidaviau ne tik jo lūpoms, bet ir jam pačiam.

Atsisėdau. Į mane žiūrėjo meškinas. Išlipau iš lovos ir iš stalčiaus pasiėmus žirkles jį sukarpiau. Ašaros ritosi skruostais, o ant žemės krito stambūs parolono pluoštai. Nusivaliau ašaras, kad matyčiau vaizdą ir sudėjau viską į maišą. Nuvilkau patalynę, kuri atsidavė jo kvepalais, sukarpiau ją ir sudėjau į tą patį maišą, negalėjau čia miegoti, negalėjau išvis miegoti. Man jau nesąlyginis refleksas tapo užmigti glėbyje, jo rankose, jo kvėpavime, man kiekvienam atliekamam veiksme jo trūko. Įkišau maišą į dėžę ir užklijavau izoliacija, tikėdamasi, kad tai padės, kad jis ir jo kvapas liko toje dėžėj, kad visi prisiminimai jau užklijuoti ir niekada nebepasieks manęs.

Atitraukiau užuolaidas, palikusi suverstą lovą ir ant žemės meškino nosytę nuėjau į virtuvę. Išgėriau dvi stiklines ledinio vandens, nusiploviau veidą, kad nesimatytų ašarų, kad jos susilietų su vandeniu. Garsiai atsidusau ir nuėjau į svečių kambarį. Pijus gulėjo kryžium, atsiguliau prie jo, jis iškart atsisuko į mane ir apkabino.

- Prižadinau? - atsisukau į jį.

- Ne, klausiau ką tu, ten darai, - pirštais perbraukė mano liemenį, sukuteno.

- Siuntinį pakavau, jei galėsi ryt nuvežk į paštą, - paprašiau ir prisiglaudžiau arčiau jo, kad nurimčiau. Linktelėjo. - Myliu tave, Pijau.

- Tik ne taip stipriai kaip jį, - sumurmėjo, kilstelėjau galvą, kad matyčiau jį.

- Taip, - stipriai suspaudžiau lūpas.

- Žinau, - atsiduso ir kilstelėjęs mano smakrą pakštelėjo į lūpas. - Pabandyk užmigt, kiek girdėjau nemiga kankina.

- Kodėl mane pabučiavai? - tiesiai šviesiai paklausiau.

- Norėjau tave išblaškyt, vakarienę laimėt ir šiaip, labai norėjau tave pabučiuot.

- Gerai. Labanakt, - tyliai pasakiau ir atsirėmiau į jo krūtinę, paskutinis punktas man visiškai nepatiko. Pijus švelniai mane apkabino ir raminamai braižė apskritimus ant odos. Atsipalaidavau, užmigau su savo „broliuku” beveik kaip vaikystėj, kaip tada, kai man jo labiausiai reikėdavo.

……..

Visą naktį ramiai miegojau. Atsibudau su šypsena veide. Pakėliau galvą:

- Am…labas rytas, - pratariau. Pijus bandė išmušti lubose skylę žvilgsniu. Net nesureagavo. Pradėjau jį kutenti.

- Jo, labas, - sukikeno ir patraukė mano rankas. Pakštelėjau jam į skruostą ir išlipau iš lovos.-Ei, kur eini?

- Į vonią, zuikuti, - sukikenau, jaučiausi…laiminga, kad atsibudau jo glėbį, jis…lyg išgydė mane. Norėjau jį išbučiuoti už tai.

……..

Parašiau raštelį: „Nuo paleistuvės, kalės ir so on. Manyk ką nori, man nesvarbu. Dabar jau tikrai žinau: tu manęs nepažįsti.”-širdis spurdėjo, ašaros bėgo ir liejosi suliedamos raides, džiuvo ir vėl drėko lapelis. Įkišau jį pro dėžės kampelį ir padaviau Pijui. Jis kreivai nužvelgė mane pamatęs siuntinio adresą.

- Neklausinėk, - sumurmėjau ir atbula ranka nusivaliau ašaras. Pijus paglostė mano plaukus ir išėjo, daugiau nepratarė nei žodžio kaip ir prašiau. Sukniubau ant grindų, negalėjau visko pakelti.

- Po velnių, - suklykiau visa gerkle, kumščiais trankydama grindis. Dabar jau nieko neslėpiau, visos emocijos prasiveržė su tokia jėga, jog plaučiai šniokštė įkvėpus, lyg kibiro vandens pripilti.

Aš - kalė, kekšė, paleistuvė. Aš dėl visko kalta, tik aš, visada aš. Atsistojau nuo grindų ir nuėjau į virtuvę, išsiėmiau peilį ir ašmenimis vos juntamai perbraukiau per riešą. Atsirėmiau į šaldytuvą ir susmukau, kojos dar niekada taip nevirpėjo, kaip lapai nuo vėjo, vaizdas liejosi, o kūnas visiškai neklausė manęs. Plaukai sušlapo nuo ašarų. Įrėmiau kairę ranką tarp kelienių, o dešine suspaudžiau peilį. Dabar pats laikas padaryti tai, ko nepadariau tiek metų. Nusižudyti, dabar man jau nebuvo svarbu, niekas nepasikeis jei manęs neliks, niekas per daug nekentės, taip kaip aš dabar. Visko per daug. Jausmų, skausmo, net ilgesio su meile. Aš pamilau taip, kad dėl jo galiu mirti, per stipriai mano kūnui ir sielai kartu sudėjus. Peilio ašmenys perrėžė odą, užsimerkiau, norėjau paskutinį kartą pamatyti jį, nors ir mintyse. Prisiminimai iškilo aiškiau nei niekad.

- Eva! - atpėšė duris ir įbėgo prie manęs, jo lūpos jau spaudė manas, o kūnas reikalavo artumo. Suvirpėjau iš laimės. Peilis nukrito ant žemės, iš rankos pliūpstelėjo kraujas. Kūnas dilgčiojo iš baimės, baimės mirti ar suprasti, jog netekau jo amžiams? Nesusilaikiau, nuo spintelės nutraukiau skudurėlį ir prispaudžiau prie riešo. Galva apsvaigo, sukniubau ant šaltų plytelių. Taip, aš kekšė, o dabar jau ir ta, kuri dėl jo mirtų, jei tik jam nuo to būtų geriau. Net nenorėjau galvoti, ką Kajus padarys kai pamatys siuntinį. Bet turbūt jam nesvarbu, aš juk jam esu…

Sėdėjau namie, na tiksliau erdvėj, kuri jau beveik du metus turi tokį pavadinimą: gėriau ir rūkiau vienu metu. Pirštuose smilko cigaretė, kitoj rankoj pilna stiklinė, o prieš mane pustuštis viskio butelis ir tuščias metaksos.

- Už kales, - pakėliau pilną stiklinę ir iš karto ją ištuštinau. Vėl prisipyliau pilną. - Už kekšes, - sumurmėjau ir vienu mauku išgėriau visą stiklinėje esantį skystį. Tėškiau stiklinę į prieš mane esančią sieną. Šukės pasklido po grindis ir orą, atsimušė man į koją, susmigo į džinsus, nubraukiau smulkutes šukes ranka, pora susmigo į delną. Pabraukiau juos atbula ranka ir nukračiau ant žemės.

- Kalė nelaiminga, - sušnypščiau, prieš akis iškilo vaizdas, kai vidury miesto parko, susitarus susitikti su manim, vietoj to, kad lauktų manęs, gulėjo ant suoliuko prispausta to pačio Ugniaus, apie kurie man pudrino smegenis, kuris ją grabaliojo ir bučiavo, o ji kaifavo iš malonumo.

Trenkiau kumščiu į stalą, ranka nuo stalo nušlaviau metaksos butelį, aplink mane pabiro dar daugiau šukių, bet man tai nebuvo svarbu. Pasiėmiau nuo stalo viskio butelį ir užsivertęs išmaukiau tiek kiek galėjau: daug. Per daug, netgi man. Stipriai sugniaužiau butelio kaklelį, stiklas garsiai sutraškėjo įskildamas ir perrėždamas odą. Atsivėdėjau ir tėškiau jį į grindis. Šukės pasklido po visą kambarį, o deginantis skystis išsiliejo ant balto kilimo ir grindų.

- Blet, - atsistojau, kojom praspardžiau šukes, padai iškart permirko viskiu, iš rankos nulašėjo pora lašų kraujo, žaizdoje puikavosi ir maža stiklo šukė. - Nu, tu kūrva nachui, - sušnypščiau, kai bandydamas ją ištraukti tik dar giliau įstūmiau, o į padą sulindo kita šukė. Eilinį kartą ir iš ten pradėjo bėgt kraujas, išsiėmiau iš baro baltos butelį ir gurkštelėjęs apipyliau juo kraujuojančią ranką, kad dezinfekuočiau. Žaizdą nemaloniai nudegino ir pradėjo graužti. Įgrūdau butelį atgal į barą užsidegiau cigaretę, kratydamas pelenus į ant stalo stovinčią peleninę, per šukes vaikščiodamas ir nejausdamas skausmo kaip koks supistas jogas, surūkiau šešias cigaretes iškart. Galva apsvaigo, kraujas iš rankos jau nekapsėjo.

- Kalė, blet, kūrva! - užrėkiau tiek ant jos, tik dėl to, kad prisigėriau ir pasigėriau. Išmečiau pro balkoną peleninės turinį. Vaizdas sukosi, galvoje vis dar pulsavo nuo įsiūčio. Susmigau ant sofos, daugiau jau neturėjau noro pakilt, akyse visiškai aptemo. „Eina nachui, visos kalės.” - dar spėjau pagalvoti ir tada tuščia. Koma.

……

Po trijų dienų.

Visgi mano koma tęsėsi nei daug, nei mažai: penkiolika valandų, tol kol atsibudau išsimiegojęs su skaudančia galva ir tokiom didelėm pagiriom kokių jau senai neturėjau.

Grįžau iš paskaitų ir vis dar pagiriojantis ant stalo pasistačiau mineralinį ir peleninę. Jau trys dienos, kai per dieną surūkau po du pakelius. Vaistai nuo galvos, net užgeriami balta nepadeda, ką jau kalbėt apie paprastą, laipsnių neturintį vandenį. Ta barakuda niekaip nepalieka mano minčių, na nebent tada, kai prisilaku ir nusmingu arba apsirūkau, ir nusmingu. Esmė viena, tik tada kai: nulūžtu. Kažkas paskambino į duris. Nuėjau į koridorių ir atidariau:

- Sveikas, - šaltai pratariau, į mane spigino piktos Pijaus akys. Jo, atėjo Evutės ginti, kaip kitaip. Šaunu, geriau nebūna, bus dar viena proga apie ją pagalvoti. I-de-a-lu.

- Tuoj tu būsi nelabai sveikas, - subambėjo ir pastūmęs mane įėjo į vidų.

- Apsieikim ir be to. Ko nori? - atšiauriai paklausiau.i

- Kiek aš tau kartų kartojau, kad jei ją įskaudinsi užmušiu? - vėl pastūmė.

- Eik nachui, man ant tos antikrizinės prostitutės pochui.

- Kas ji tokia? - užstaugė.

- Paleistuvė, - iškart gavau smūgį į lūpą, burnoje pajutau kraujo skonį.

- Išsiblaivyk.

- Neaiškink, - atrėmiau jį už pečio į duris, kad daugiau nesišakotų.

- Kodėl tu ją skaudini?

- Aš tik pasakiau tai kas akivaizdu: ji duodasi su kiekvienu, taip, kad nemanau, jog bus sunku atsigaut, aš jai eilinis vienos nakties nuotykis.

- O, tu, negi kaip šventas Petras buvai jai ištikimas? - pakėlė antakius apkaltindamas mane.

- Ji bent jau manęs nematė.

- Tai nebuvai.

- Aš dėl jos visas kitas palikau, o ji ką dėl manęs padarė? Oj, jinai daug ką padarė, turbūt ir visiem kitiem prisiekinėjo meilę. Gal ji kokį sąrašiuką turi: kada su kurio ką ir kur daryt? - paklausiau. Pijus sušnypštė ir jau ruošėsi kirsti man vėl į lūpą, bet numušiau jo ranką.

- Tu manai, kad atsisakei kitų tai jau geras? Ji viską žino apie tave.

- Tai ko dar nori?

- Galvojau tu protingesnis, žinojau kaip tu žaidi, bet mačiau ką jai, o ji tau daro, - užgriaudėjo stipriai sugniauždamas kumščius.

- Ir ką aš jai padariau?

- Ji prisirišo prie tavęs, dar niekada nemačiau jos tokios laimingos ir taip kenčiančios, - kažkur giliai man jos buvo gaila, aš net jos pasiilgau, bet… per daug pykau, kad sugebėčiau atleist. Per tiek kartų kai ją užtikau su kitu ji taip ir nepasimokė. Pati kalta, dabar nebus jokių: „Mažuti.” „Gražuoli” „Mėlynaki” ir t.t. Vien pagalvojus, kad ji taip sako kiekvienam suima siutas. Daugiau jokių cackinimųsi, kiek gi galima jai atleisti už tokius dalykus. Turi Ugnių gali būt su juo laiminga.

- Tai tegu sau skendi euforijoj, - sušnypčiau ciniškai.

- Ji tave labiau brangina nei mane ir Gustę kartu sudėjus, - bandė prabilti mano sąžinei. Ačiū dievui, ji buvo gerai išdresiruota ir klausė. Taip, kad nustūmiau ją ten, kur negirdėčiau ir vėl nagrinėjau klausimą, kurį jau norėjau paversti veiksmu: uždrožti Pijui.

- Nesvaik, jei kitas ją užgulęs vidury miesto čia branginimas? Dar pasakyk, kad tai meilė, - suprunkščiau.

- Ji tave tikrai myli. Ir tu ją myli, - pridūrė.

- Eik nachui, jau tik ne ją, su tokiu elgiasiu.

- Atleisk jai, - paprašė. - Aš nežinau kaip kitaip jai padėt, jai trūksta tavęs.

- Nuvežk į raudonųjų žibintų kvartalą, ten jai tikrai padės ir patenkins visus įgeidžius visi ir visą parą, dar sumokės. Jai ten tikrai patik, - pasiūliau. Jis kirto man į skrandį. Kodėl mane visi į skrandį tranko? Šiek tiek susiriečiau.

- Blet, galvoji ką šneki? - užrėkė. Jau įsivaizdavau ją ten stovinčią ir kaip ji užsidaro kambary su visais iškart. Kaip meiliai čiulba jiems į ausis, kad myli ir glosto plaukus, jau nekalbant apie tai, kaip dovanoja jiems tik man priklausantį savo kūną. Kaip aimanuoja, o langai pravirksta nuo emocijų, nuo nesustabdomo aistros proveržio.

Kaip bučiuoja mano lūpas, o aš jai pasiduodu, kaip sako, kad be manęs negali, o aš ja tikiu, kaip verkia, o aš ją raminu. Ne. To nebus. Daugiau man nereikia visų šitų nesąmonių, man net jos nereikia, jei galėjau be jos gyvent anksčiau, tai galėsiu ir dabar. Gal. Kaip nors. Kada….nors…

- Patikėk, ji tame dalyke turi patirties, jai nebūtų lygių, - atsitiesiau. Pijus suskersavo į mane akimis ir vėl norėjo vožti. - Nachui tu mane daužai?

- Nusipelnei. Pažiūrėk ir pats koks pasidarei.

- Perduok mano „meilutei”, kad geriausias dalykas kokį ji man suteikė tai buvo: seksas, - gavau smūgį į antakį. Po galais, jis jį praskėlė, dabar reiks važiuot, kad susiūtų.

- Tu nesveikas.

- Aš sveikas, dėkui už rūpestį, bet tavo draugužė, kurią taip gini yra tikrai daužta.

- Jei bent pamatysiu tave prie jos, patikėk, daugiau nereikės tau oro, - pagrasino.

- Nyk iš čia.

- Kajau, net nebandyk, - iškėlė pirštą.

- Eik tik pas ją, nes jau mamą ir tėtį žaidžia su kokiu nors pacanu, - suspaudžau lūpas.

- Tu gailėsiesi, bet jau bus per vėlu, - apibendrino ir išėjo. Pažiūrėjau į veidrodį: ne nebuvo taip baisu kaip tikėjausi, iš vaistinėlės išsiėmiau pleistrą ir užsiklijavau ant pulsuojančio antakio iš kurio jau skverbėsi kraujo kūneliai.

Jau ko, ko, bet, kad aš grįžčiau pas ją tai jis nesulauks, nenoriu net matyt jos prasiskverbiančių pro melą it rentgeno akių ir užuosti jos vasara atsiduodančių kvepalų. Jos tobulo kūno, nes tai tik patvirtina, kad jei išorė graži - vidus tuščias. Jos švelnių prisilietimų. Jos artumo. Jos trapumo. Ne. Nepasiilgsiu, ji neverta net mano vienos minties apie ją. Ji išvis nieko neverta, net spjūvio į veidą. Nieko.

Ji gyvatė, angis, kuri skaudžiai įgėlė ir suluošino. Įlašino į mane nuodų, kurie pavadinti: „aistra.” Kurio šalutinis poveikis: pavydas ir… meilė.

Aš ją vistiek myliu, net ir dabar, kai noriu nekęsti, kai ją keikiu taip kaip tik moku, kai noriu išrėkti viską jai į veidą ir klausyt kaip ji tyliai verkia. Net ir dabar aš ją myliu ir nenoriu, kad ji kentėtų. Aš noriu… net ir dabar noriu jai gero, net kai ji taip elgiasi. Bet ne tik ji, o ir aš pats turiu suprasti, kad už visa būna atlyginta, kad ji to nusipelnė. Ji kekšė, bet…mano, ne kekšė, o mano mergytė, ta, kuri varo man iš proto ir priverčia būti romantišku, kaip kokiam nusususiam vaikėzui iš kaimo, ji ta, kuri, bijo įkvėpti dėl savo praeities pilnus plaučius oro, ji ta, kuri man pirmam viską papasakojo. Ji….mano…mergytė.

Nuėjau prie baro išsiėmiau tą patį baltos butelį ir užsiverčiau. Nenorėjau ir vėl apie ją galvoti. Mąstyt apie tai kas man geriau ir tai kas teisingiau, nes šie du dalykai buvo nesuderinami. Norėjau greičiau ją pamiršt, išbraukt iš jausmų, iš širdies ir galvot, kad tai tebuvo žaidimas, kaip ir su visom kitom. Kad aš kaip visada laimėjau, o ne atvirkščiai. Kad ji dabar verkia dėl manęs, kad prarado, o aš keliu tostą už savo dar vieną pergalę.

Deja. Mano rankoj buvo baltos butelis, kuris tapo mano geriausiu draugeliu, po mylimiausios panelės: cigaretės. Kad ne tik aš, o ir ji mane suvystė ir aš įklimpau taip giliai, kaip net negalvojau, jog tai įmanoma. Kad ji dabar neverkia, o turbūt bučiuojasi su kitu ir juokiasi iš manęs, kaip iš eilinio kvailio, kuris ją paliko, nors kai ant jos rėkiau tikrai maniau, kad ji mane myli ir ne tik tada.

Mačiau, kaip ją žeidė kiekvienas mano žodis, bet negalėjau sustoti, man reikėjo išsakyti viską jai į akis, nes jei būčiau n-ąjį kartą nusileidęs ir ale tipo ja patikėjęs tai kartotųsi ir galiausiai aš į tai jau nebekreipčiau dėmesio. Negalėjau tverti to jausmo kai ji… kai jis… Po velnių, man jau net balta nepadeda. Užsukau butelį ir padėjau į barą. Išsiėmiau brendžio. Atsisukau. Išgėriau tiek, nuo kiek pasidarė bloga. Pasiėmiau vaistų nuo galvos, kad ryt būtų lengviau. Užgėriau juos tuo pačiu brendžiu. Gerklė jau trečia diena degė, o skrandis regėjo beveik tik skysčius ir labai mažai maisto, bet man jo nereikėjo, kuo mažiau valgai, tuo mažiau ir gert reikia, kad nusmigtum. Auksinė taisyklė. Nuėjau į lovą ir kritau paslikas. Tai jau trečia diena kai man koma.

………..

Žadintuvas suskambo pranešdamas, kad jau laikas keltis, vos sugebėjau pramerkti akis galvoje spengė, pykino. Šiaip ne taip išlipau iš lovos ir palindau po lediniu dušu, kad nors šiek tiek prasiblaivyčiau, ar geriausiu atveju bent pabusčiau, tikėdamasis, kad neišvysiu vakarykščio maisto, tiksliau gėrimų kol kas tūnančių mano kūne.

Atsigėriau stiprios kavos ir susidėjęs daiktus išėjau į univerą.

……….

Lindėjau sporto klube. Bandžiau išsiblaškyti, prie manęs priėjo kažkokia juodaplaukė ir valiūkiškai nusišypsojo.

- Sveikas, gal gali man padėti? - papūtė lūpas. „Sexy” juoką kelia man šitie gestai.

- Žinoma, - šyptelėjau. - O ką?

- Pažiūrėk ar gerai atlieku pratimą, nes mano trenerio nėra, - nulipau nuo bėgimo takelio ir nusekiau paskui ją. Ji atsisėdo ant specialaus suolelio ir pradėjo atlikinėti pratimą. - Ar aš gerai viską darau?

- Pala, - šiek tiek kilstelėjau jos paliegusias rankas ir pataisiau.

- Jau gerai? - pasilenkiau prie jos, mūsų veidai buvo vienam aukštį. Ji atleido rankas ir apkabino mane per kaklą.

- Jau blogai, - „nusivylęs” pratariau ir nusišypsojau. Jos neaiškios spalvos akys kerinčiai sužibo, o lūpos išsilenkė į šypseną. Prisitraukė mane prie savęs ir pabučiavo, tiesiog rijo mane, o aš ją.

- Va dabar gerai, - atsitraukus pratarė.

- Nieko nieko, - nosimi perbraukiau per jos kaktą.

- Aš - Milda, - prsistatė.

- Kajus, - linktelėjau ir vėl ją pabučiavau.

……..

Po valandos.

Jau sėdėjau pas ją namie. Sakot per greitai? Oj, ne, juk į lovą dar neįlipom.

- Kiek tau metų? - atitraukiau save nuo apmąstymų.

- Aštuoniolika, - pasitaisė savo ilgus juodus plaukus ir atsisėdo arčiau manęs. - O tau?

- Devyniolika.

Tuo pokalbiai ir baigėsi, po poros minučių ji jau buvo miegamajam ir bandė kuo greičiau nurengt mane ir save kartu. Nenustojom bučiuotis, neatlipom vienas nuo kito it klijais sulipinti.

- Kajau, ar būsi mano vaikinas? - paklausė įsisupusi į antklodę atsisukusi į mane.

- Aišku, - sumurmėjau ir apkabinau.

……

Palaukiau kol ji užmigs, o tada susirinkau savo daiktus ir išėjau. Ir kaip jos nesupranta, kad man tai tik žaidimas, o ypač po…

Ėjau iki sporto klubo, kad pasiimčiau mašiną, kai mane pašaukė:

- Kajau? - tą balsą bet kur ir, bet kada atpažinčiau. Po galais, geriau jau ji nesipainiotų dabar mano kelyje, nes gyva neliks. Lėtai atsisukau. Jos palaužtos akys iškart prisipildė ašarų vos sutiko manas.

Gustė tiesiogine ta žodžio prasme klykė, tik tyliai. Dar niekada jos nemačiau taip verkiant, kad net lietus susigėstų nuo jos ašarų kiekio. Nespėjo jų valyti, nuplauti, sulaikyti, o jas jau būdavo pakeitę kitos. Ir vėl riedančios: skruostais, lūpomis, kaklu žemyn, skaidrūs lašeliai nesutramdomi.

Net nepajaučiau kaip ir aš pravirkau, tam net nereikėjo pastangų nieko, tai nebuvo iš skausmo ar iš prisiminimų, man buvo gaila jų. Aš nenorėjau jų skaudinti. Jie neturėjo šitaip sureaguoti. Jau geriau būtų trenkę durimis ir išėję, nei taip reagavę, taip kentę.

Pijaus žvilgsnis buvo kaip kankinamo žmogaus, atrodė, kad ne aš, o jis viską patyrė. Atrodė, kad jautė kiekvieną mano žodį, kiekvieną nepasakytą eilutę ir tai kas nuskambėjo tarp jų. Lyg skaitytų praeitį.

Skruostais vis dar riedėjo ašaros, o aš vis dar bandžiau nuraminti Gustę, nors jau ir pati buvau panašioj stadijoj. Pajaučiau rankas švelniai, bet tvirtai mane apkabinančias. Iškart atsisukau, nereikėjo nei klausti, šito prisilietimo savininką net mirusi atpažinčiau, dėl jo prisikelčiau, kad tik dar bent akimirkai jį pajausčiau.

- Neverk, prašau, - tyliai pratarė ir atsisėdo ant fotelio mane pasisodindamas ant kelių. Žinau, kad turiu nurimti, bet mygtukas, kuris turėjo išjungti ašaras dingo, jo tarsi neliko. Nesugebėjau jų suvaldyti, tad tiesiog apsikabinau jį ir be garso bandžiau išsiverkti.

- Guste, - sumurmėjo Pijus girdėjau kaip ji vis dar kūkčiodama prisislenka prie jo sučežindama sofos odą. Nusivaliau ašaras ir nurijusi gniutulą gerklėje pakėliau akis į Kajų. Jis liūdnai žiūrėjo į mane ir vis dar raminamai glostė. Skruostu prisiglaudžiau prie jo skruosto.

- Myliu tave , -sukuždėjau kaip tik tuo metu, kai jis tą patį man kuždėjo į kairę ausį. Aš tikrai nežinau ar tai meilė ar šiaip kas nors, bet… Bet jei tai meilė tai ir daly pasakų yra tiesos. Tik turbūt ji pasireiškia kiekvienam skirtingai, nes bent jau aš jokių drugelių pilve nejuntu, tai veikiau mažos boružytės ropinėja per pilvą ir visą odą kai jį matau, ar juntu. Ta aistra kai pamatau jo akis, tai niekai palyginti su visu jo švelnumu. Man net jo erzinimai patinka, jau nekalbant apie tai, kad jis man dainą parašė. Ne, tai tikrai nemeilė. Tai kažkas stipriau, kažkas kas drebina mane ir priverčia virpėti. Kai kas nežemiško, neapčiopiamo, lyg miražas, lyg ligonio haliucinacijos. Taip, kažkas nerealaus.

Jis nuvalė paskutinias mano ašaras pirštų galiukais. Vos matomai šyptelėjo, nudžiugęs, kad nusiraminau.

- Nori parūkyt? - atsistojau. Nuėjau į virtuvę ir užkaičiau vandens. Jis jau rūkė balkone. Atsisėdau ant palangės ir ramiai stebėjau miestą, kol kitam kambary jie bandė suvirškinti gautą informaciją.

- Kaip manai, jie supras? - tyliai paklausiau, kad jie neišgirstų. Kajus vos matomai krūptelėjo ir atsisuko į mane.

- Neišgirdau kaip atėjai, - pasiteisino, nekreipiau į tai dėmesio. - Supras, Pijus jau suprato, - priėjo ir išpūtė dūmus man į veidą. - Nori?

- Ne, - atsirėmiau į langą. Kajus surūkė cigaretę ir atsistojo greta manęs, visas buvo įsigėręs dūmais. Nenorėjau kalbėti, norėjau, kad greičiau viskas pasibaigtų, norėjau likti viena, užsisklęsti savo mintyse, ar dar geriau: sėdėti jo glėbyje tyloje. Taip tyliai, kad savo mintis žodžiais palaikyčiau, kad jos sklęstų ore, erdvėje aplink mane ir iš skonio suprastum apie ką jos. Tarsi šlapiomis pėdutėmis ant sienų parašytum ir nebyliai perskaityt galėtum. - Apie ką galvoji?

- Nieko, - liūdnai šyptelėjau.

- Nebijok.

- Net neketinu, - tvirtai pasakiau, nors sudrebėjau. Jo akys iškart tai pastebėjo.

- Nemeluok man.

- Nemoku, - išdavikiškai balsas užstrigo, tuoj pat įkalino mane savo glėbį. Stipriai sugniaužiau kumštukus, kad nepravirkčiau, nenorėjau ir vėl prarasti kontrolės.

- Evu, - sumurmėjo plaukus. Įrėmiau rankas į jo krūtinę ir išsivadavau iš jo gniaužtų. Atsidariau duris ir grįžau į svetainę, kur mane jau pasitiko nurimusios Gustės ir sutrikusio Pijaus akys.

- Atsiprašau, - tyliai pasakiau ir neišlaikiusi jų žvilgsnių nuleidau akis. Kajus sustojo prie pat manęs, dar niekada nesijaučiau tokia saugi ir kartu tokia sutrikus.

- Eva, bet ko jis nori iš tavęs dabar? - paklausė Pijus.

- Nežinau, jis kaltina mane dėl mamos mirties.

- Bet, juk tu nekalta, - pasipiktino abu.

- Tai aišku, kad ji nekalta, - pritarė Kajus man už nugaros.

- Jūs nežinot, - sumurmėjau.

- O taip, mes žinom, - užprotestavo. Bet aš buvau kalta. Dėl visko, net mano gimimas buvo klaida, mano egzistencija buvo pati didžiausia klaida, kokią pasaulis kada nors tik padarė ir padarys.

- Eva, nustok, - suraukė antakius, užsikišo tamsius plaukus už ausies.

- Ką?

- Tu vėl grauži save, šitą išraišką net užsimerkus atpažinčiau, - papurkštavo.

- Nieko aš negraužiu.

- Tu nesi dėl nieko kalta, mes apie tai jau šnekėjom. Prašau, - aišku jis gavo pritariamą Gustės ir Pijaus žvilgsnį. Atsuko į save. Ranka perbraukė per mano skruostą. - Prašau.

- Baik, nustok. Mes nieko nesitarėm, - patraukiau jo ranką sau nuo veido ir atsisėdau ant fotelio.

- Tai tu baik galvot apie tai. Viskas jau praėjo, jis tavęs daugiau nei pirštu nepalies, tu jo išvis daugiau nematysi, - patikino ir atsisėdo šalia. Taip nematysiu, bet girdėsiu, jei ne telefonu, tai savo mintyse. Vien ta mintis atnešė jo šlykštų balsą, kuris kėlė šiurpą ir slogius atsiminimus. „Tu, dėl visko kalta.” Norėjau atsijungti, kad negirdėčiau šitų žodžių, kurie kaip karuselėje sukosi mano galvoje. Tyliai suvaitojau. Prie manęs iš karto pripuolė Kajus su Pijum.

……….

Jie išėjo: vėlai vakare. Pagaliau patikėję ir įtikėję, kad viskas ką sakiau yra tiesa. Buvo tiesa. Buvo dalis mano gyvenimo, kuris dešimt metų nešė skausmą. Tiek fizinį tiek dvasinį, dar nežinau ką iškęsti sunkiau, jau nebe prisimenu, nes jie per daug surišti, it veiksmas su atoveiksmiu, nes kenčiau juos abu iškart.

- Ar gali nusišypsot? Juk jie viską priėmė kuo puikiausiai, - darydamas arbatą iš virtuvės paklausė. Atsisukau į jį ir dirbtinai išsišiepiau.

- Patenkintas?

- Ne.

- Kaip nori, - nusisukau ir toliau paišaliojau į sąsiuvinį kažkokias figūras.

- Eva, nusiramink, tu visą dieną vien apie tai galvoji, - padavė man puodelį su garuojančia raudona arbata.

- Tu negali skaityt minčių,- atkirtau. Atsisėdo šalia.

- Aš pažįstu tave.

- O aš tavęs ne, - atkirtau pakėliau puodelį prie veido ir įkvėpiau jos aromato.

- Nurimk, - paprašė.

- Neaiškink.

- Nori rūkyt?

- O turėčiau? - nežinau kas man užėjo, norėjau tik ramiai būti šalia jo, bet vietoj to pati atsikirtinėjau ir užsiėmiau erzinimu, kuris erzino ir mane pačią.

- Dėl to ir klausiu.

- O sakai, kad mane pažįsti, - subambėjau.

- Ar geriau pasijautei kai pasierzinai? - klausimai sužiuro į mane.

- Ne, - atsidusau.

- Nemanau, kad pavyks, jei tesi tai ir toliau, - ramiai paaiškino. Padėjau galvą ant jo peties.

- Tikrai nesiaiškinsiu ir nesiteisinsiu.

- Žinau, tau buvo sunki diena, - ir vėl ta ramybė, kuri stebino, bet buvo nepakartojama. Tiesiog sėdėti šalia jo ir jį jausti, kalbėti ir nusišnekėti, išlieti ant jo tą sumaištį, kurią juntu ir jausti, kad jis nepyksta, o supranta, tartum jaučia mane. Sėdėti. Šalia. Puodelis šildė mano delnus, o Kajus - mano vidų, jaučiau kaip nurimstu ir atsipalaiduoju.

- Taip, - tyliai ištariau.

- Gal aš važiuoju namo? - paklausė po kiek laiko tylos ir arbatos siurbčiojimo.

- Nesvaik, - nuraminau jį.

- Šiaip paklausiau, - suprunkštė ir pašiaušė man plaukus.

- Neklausinėk.

………

- Einu į svečių kambarį, - pusnuogis nuėjo ir užsidegė šviesą, nusekiau paskui jį.

- Kajau, nedaryk nesąmonių, aš nenoriu būt viena.

- Aš tik nenoriu tavęs spausti.

- Aš jausiuosi geriau jei būsi šalia, - nejaukiai jausdamasi pasakiau.

- Eva, tu neturi rūpintis manim. Man bus gerai ir čia.

- Kajau, jau geriau tiesiai šviesiai sakyk, kad nenori būt šalia manęs ir kad nusibodau, - šaltai pasakiau, nors jaučiausi nekaip.

- Aš jau sakiau: nenoriu tavęs spausti, - pasiaiškino.

-T ai neapkabink taip stipriai ir nesuspausi, - pavarčiau akis.

- Aš tik noriu tau gero.

- Tai ateik pas mane į kambarį, - priėjau prie jo. - Aš tik noriu jausti tave šalia. Man reikia.

- Tikrai? - pasitikslino, nors jau pasidavė.

- Ne, žinok, aš čia šiaip sau kalbu kaip paauglė, - pavarčiau akis. Kajus nusijuokė man į lūpas ir pabučiavo. Nuėjo su manim į kambarį ir atsigulė šalia. Taip, man tik reikia jį jausti šalia ir jaučiuosi: laiminga, saugi, rami. Užmigau su šypsena veide nuo jo bučinio į plaukus.

……….

Po savaitės.

Liko trys savaitės ir Gustė išskris. Jos neliks čia, su manim, su Pijum. Nežinau kas bus tada, bet jau dabar jaudinuosi, kad su ja praleidžiu per mažai laiko ir kad vėliau gailėsiuosi.

Nors vakar siautėm per barus ir naktinius klubus, nenukabinau nevieno vaikino. Man jų nereikia, nejaučiu jokio noro, net nerandu nevieno, kuris patrauktų mano dėmesį. Kuris tikrai patiktų. Tenkinuosi vienu ir nepakartojamu: Kajum. Manau be jo jau neišgyvenčiau, išgyvenčiau, bet man jo labai truktų. Dar per šią savaitę nebuvo tokio ryto kai jis manęs nepažadintų, o aš nepagalvočiau apie jį. Aš ištisai apie jį galvoju, na ne tik apie jį.

Dar turiu, juk ir Ugnių. O su Kolinu niekas neaišku, bet. Niekaip nepalieku Ugniaus, kažkuo jis mane traukia: tas jo mokėjimas bendraut bei šypsena žavi, priverčia ir mane šypsotis, ir jaustis gerai. O Kolinas, su juo viskas labai painu, bet tuo ir traukia: bučinių vogimas, ledų valgymas ir valiūkiškas žvilgsnis pritraukia. Labai, kodėl aš negaliu matyti ko nors blogo juose, o tik gera. Kodėl jie visi kažkuo traukia ir turi tai, ko kitas neturi?

- Apie ką galvoji, saule? - paklausė Ugnius. Sėdėjom parke prie namų ant suoliuko jau kokią valandą.

- Tave, - šyptelėjau.

- Na ir ką? - primerkė akis, rudos akys žėrėjo.

- Nieko svarbaus, - atmestinai pasakiau.

- Pasipūtėlė, - pavartė akis, neišlaikiau ir nusijuokiau, o jis aišku nutildė mane bučiniu. Atsirėmiau į suoliuko atlošą ir prisitraukiau jį prie savęs. Mūsų liežuviai žaidė, saulė plieskė į akis priversdama užsimerkti, o vėjas maloniai gaivino aistra pulsuojančius kūnus. Kažkas užstojo saulę, o jau tuoj ir ant manęs Ugniaus neliko, jis tarsi nupūstas buvo.

- Ką čia išdarinėji? - užstaugė ant…Kajaus. Jo akys žudė įsiučiu. Mes, juk buvom susitarę susitiki pas mane. Jis perliejo mane tokiu žvilgsniu, kad norėjosi mirti. Ugnius kirto Kajui į pilvą, o Kajus jam atsaką į žandikaulį. Atsistojau.

- Baikit! - užrikau ir atsistojau tarp jų įniršusių kūnų.

- Tu geriau patylėk, - atsisukęs į mane piktai pratarė ir šiurkščiai sugriebęs už rankos pasodino ant suoliuko. Turbūt liko jo pirštų atspaudai.

- Ugniau! - suklykiau kai jis kirto Kajui į skrandį.

- Nerėk, blet, - suinkštė atsisukęs į mane mėlynas akis. Norėjau jam padėti, bet negalėjau nieko padaryti, ničnieko kas jam padėtų.

- Sakei, kad jis tavo pusbrolis, - atsisuko į mane Ugnius.

- Sakiau, kad jį myliu, - lediniu balsu pasakiau. Kajus atsitiesė ir jau paruošė smūgį į Ugniaus sprandą. Negalėjau žiūrėti - užsimerkiau. Girdėjau kaip jis nekrinta ant žemės, nuo smūgio stiprumo. Užgniaužė kvapą. - Aš jį myliu, - tyliai pakartojau ir atsimerkiau kaip tik tuo metu, kai Ugnius atsistojo. Net neatsisuko į mane ir perlietas mirtino Kajaus žvilgsnio paliko mane vieną su juo. Pabėgo.

- Blet, sakai buvęs? - sušnypštė ir pakėlė mane nuo suoliuko.

- Paleisk mane! - surėkiau, nes jis taip suspaudė mano ranką, kad maniau sutrupins ją. Šiek tiek atleido, bet nepaleido.

- Ar tu gali su kiekvienu sutiktu nesilaižyt? - nuo jo balso tono ir pykčio bijojau net pakelt akis, ką jau kalbėt apie įkvėpimą. - Sakai myli mane? Tu nesupranti tokio žodžio kaip meilė. Klydau, kad likau su tavim, - pagiežingai pratarė, jo ranka ir vėl sugniaužė maną taip stipriai, kad vos nesuklykiau.

- Aš tikrai tave myliu, - tyliai pratariau.

- Kam man tavo meilė reikalinga, kai tau reikalingas kiekvienas?

- Nekalbėk taip.

- Tu - kekšė, - pasibjaurėjęs paleido mano ranką ir žengė žingsnį atgal.

- Kajau… - vėl priėjau prie jo ir nuvaliau nuo praskeltos lūpos kapsintį kraujo lašelį. Akyse nebuvo jokio švelnumo, tik pyktis.

- Blet, pisk nachui nuo manęs. Gali eit per visus. Leidžiu, - numušė mano ranką. Akyse susikaupė ašaros.

- Nustok, - graudžiai pratariau, balsas užlūžo.

- Nevaidink, gali eit laižyt žaizdas savo bernui, man dzin ant tavęs, - stipriai sugniaužė kumščius.

- Kajau… - vėl priėjau.

- Užpisai, eik nachui, nes trenksiu, tikrai nesusilaikysiu, - sušnypštė. Ir nužvelgęs mane net sušvilpė. - Žiūriu pasismaginai su Ugnium, gražiai tavo blizgį nulaižė. Eik, eik, pas jį, žinau, kad aš teisus.

- Klysti, - kiekvienas jo žodis atrodė, kad pjausto mano vidų, žeidė, žudė, dar niekada jo tokio nemačiau, jis tikrai man neatleis, daugiau niekada. Tai mūsų pabaiga.

- Tu - kalė. Sėkmės tau sporte ir asmeniniam gyvenime. Už seksą nemokėsiu, gausi iš kitų, - apsisuko ir nuėjo.

- Nekenčiu tavęs, Kajau, nekenčiu! - suklykiau, būtų gerai, kad tai būtų tiesa, gal bent tada neskaudėtų, nes jausmas ne iš smagių. Jis suplėšė mane į gabalus. Išgydė, o poto nužudė. Per greitai, kad suprasčiau, bet per lėtai, kad nespėčiau pajust. Sukniubau ant suoliuko, veidu jau ritosi ašaros. Drebančiomis rankomis išsitraukiau telefoną ir surinkusi numerį, vos galėdama kalbėti pratariau:

- Guste? - sukūkčiojau.

- Eva, kas tau?

- Man reikia tavęs, prašau, Guste atvažiuok, mirsiu, - ant kelių nukrito stambios ašaros. Jutau kaip su kiekvienu jo ištartu ir prisimenamu žodžiu vis blogiau ir blogiau jaučiuosi.

- Kur tu?

- Parke prie namų. Prašau, paskubėk, - neišlaukus atsakymo padėjau ragelį. Va dabar tai tikrąja ta žodžio prasme norėjau mirt, kad tik neprisiminčiau jo žodžių. Suklykiau neišlaikius skausmo, visgi sielos skausmas yra skaudesnis nei fizinis. Va dabar įsitikinau, dar niekada nesijaučiau tokia palaužta ir sugniuždyta.

Negalėjau įkvėpti, nenorėjau net bandyti, nes užuosiu jo kvepalus, stipriai užsimerkiau, kad nematyčiau to ką matė jis. Užsimerkiau prieš visą pasaulį, kad jis galėtų jį stebėti. Ašaros ritosi skruostais ir kapsėjo ant žemės, kuria jis eina. Norėjau uždust, kad jis galėtų kvėpuoti oru, kurio neteršiu aš. Visgi aš buvau teisi: aš kalta. Kalta dėl visko.

- Duokit man du latė, - paprašiau ir iškart sumokėjau. Per radiją tyliai užgrojo mano mintinai mokama daina. O Rimas tikrai pasistengė, vien per dvi dienas girdėjau ją penkis kartus, o prie radijo tikrai nesėdžiu ir neklausau, jau nekalbant apie tai, kad pinigai pervesti į banko sąskaitą. Pasiėmiau kavą ir nuėjau atgal į mašiną. Vos pradariau dureles išgirdau Rimo interviu, iškart perjungiau kitą stotį.

- Nenori nieko man pasakyti? - vėl įjungė Rimą, gurkštelėjo kavos ir sužiuro į mane.

- Turbūt ne,  -nusijuokiau, bet buvo ir taip aišku, kad ji išgirdo tai ko nederėjo.

- Kaip nori, - atsirėmė į sėdynės atlošą. Užvedžiau mašiną ir nurūkau normalios civilizacijos link.

- Tai jau sakyk, - įstačiau kavą į padėkliuką ir užkišau jos plaukus už nugaros, kad matyčiau bent dalį veido.

- Ką? - žiūrėdama kažkur į tolį paklausė.

- Ką nori sakyt, - pavarčiau akis.

- Turi pats suprast, - atsiduso, veidu pasirėmus į stiklą užvertė galvą į dangų ir stebėjo debesis. O supratau aš viską, tik aš nenorėjau jai nieko sakyt, tai buvo per daug susiją su ja. Ne, tai nebuvo paslaptis, bet…

Daugiau nešnekėjom. Keliukus keitė keliai, o kelius-autostrada. Ji neatsakė į nei vieną mano klausimą, pasidavęs, nustojau kalbint ją, nes siena tikrai greičiau prabiltų. Tris valandas ji stebėjo debesis net nekrustelėdama, o aš kelią bandydamas kuo patogiau įsitaisyti. Sėdėjau beveik kaip normalus žmogus, tik kiek per dažnai sukiodavausi, ranką uždėjau Evai ant kojos, galiausiai nesulaukęs jokio atsako, po pusvalandžio pajutau kaip ji nutirpo. Jaučiausi kaip koks netikėlis, kuris negali net priversti kalbėti savo panos, jaučiausi tikrai apgailėtinai, man žiauriai reikėjo parūkyt. Jau jautau burnoj tą kartumą ir vos juntamą deginimą gerklėje. Kaip išlėto nurimstu, atsipalaiduoju su kiekvienu įkvėpimu.

Pasistačiau mašiną po buto langais. Atidariau tylos įžadus paskelbusiai mergytei duris ir palaukiau kol išlips.

- Kada būtum man pasakęs, kad rašai dainas? - atsistojus priešais paklausė ir pasitaisė sukilusius languoto audinio marškinius ant juodų aptemtukių.

- Galima sakyt aš jų nerašau, - bandžiau išsisukti.

- Ne, tu jų nerašai, neesmė, kad per dvi dienas ji jau tope. Ne, tai ne rodiklis. Kada? - suzirzė ir atsirėmė į mašinos stogą, kuo toliau nuo manęs. Rankas susinėrė po krūtine.

- Nebūčiau, - šyptelėjau.

- Kada ją parašei?

- Prieš tai kai parašiau tau, kad atsiprašau.

- Naktį? - nepatikliai sužiuro į mane.

- Naktį, ten tavo daina, - priėjau arčiau jos, ji kaip visada tokioj situacijoj pradėjo žiūrėt - tai į mano akis, tai į lūpas ir be abejo sutikus žvilgsnį drąsiai jį atrėmė.

- Tai kodėl nenorėjai man apie tai sakyt?

- Nes…nežinau, - priėjau dar arčiau jos.

- Dėkui, - tyliai ištarė žiūrėdama į lūpas.

- Kai pradėjai ją niūniuoti buvo geriausia padėka, - šyptelėjau. Ji priėjo arčiau ir pakštelėjo man į lūpas.

- Negalvojau, kad tu menininkas, - suprunkščiau.

- Nesikeik tu prie manęs, aš - skaičių žmogus, - ji neišlaikė ir garsiai nusijuokė.

- Dar nei vienas vaikinas man nesukūrė dainos, - pagyrė ir apkabinus per kaklą vėl pabučiavo.

……….

Sėdėjom svetainėj. Eva tarp pirštų išsimaldavus šlamino mano „dainų” sąsiuvinį, nekenčiau to jausmo, kai skaito žodžius, kurie tau kažką reiškia, jaučiausi silpnas, jaučiausi, kad ji tarp pirštų ne sąsiuvinį, o mano nešvarią sielą laiko ir ją tartum per mikroskopą tikrina ir stebi. Lyg nešvarius skalbinius į dangų kelia ir visam pasauliui rodo. Neišsėdėjau, daugiau negalėjau stebėti jos ir to sąsiuvinio vienoje vietoje. Atsistojau ir išėjau į balkoną, išsiėmiau iš pakelio cigaretę ir užsirūkiau. Vieną, dvi, tris, keturias. Jaučiau kaip atsipalaiduoju.

- Em… - atidarė duris ir atsistojo šalia. - Tu labai gražiai rašai.

- Nori? - atsisukęs paklausiau ištiesęs į ją pusė penktos cigaretės. Šyptelėjo, paėmus ją įgudusia ranka prisidėjo prie burnos ir įtraukė.

- Bet, Kajau, pripažink, turi talentą, - išpūtė dūmus man į veidą.

- Aš už tai gaunu pinigus, manęs niekas su muzika nesieja, na nebent mano gitara, - atmestinai pasakiau. Nors su muzika mane siejo kai kas daugiau, juk prieš pora metų turėjau grupę ir buvau pagrindinis vokalistas ir gitaristas, Aistė ne kartą ir ne du matė mūsų koncertus baruose, bet dar nei viena daina nebuvo jai adresuota. Apie tai žinojo tik ji ir artimiausi mano šeimos nariai, o dabar ir Eva.

……..

Vartėmės mano lovoje. Valgėm, mušėmės pagalvėmis, bučiavomės ir užsiiminėjom kai kuo rimčiau…. Atsiguliau prie jos, lauke švito, buvo maždaug apie pusė penkių ryto.

-Tave ryt kelt į mokyklą? - į kaklą sumurmėjau.

- Ne, man pamokų nėra - egzai prasideda. Pavargau.

- Nuo ko? - suprunkščiau.

- Užtilk, pavargau ir tiek, nuo tavęs, nuo ko gi daugiau, - sukikenau jai į plaukus, ranką uždėjau ant liemens.

- Rudi ilgi plaukai, gražiausios akys, kokias tu tik matei, bučiniai tokie ilgi, nuo jų budrumą per greitai prarandi. Tyla tau jau per karti, vanilinė oda per saldi, negali jai niekaip atsispirti, kontrolę prarandi. Jausmus ji atblokuoja, veto ženklus išminuoja, - paniūniavau jai.

- O aš galvoju, kodėl tu taip gražiai dainuoji, - spustelėjo mano pirštus.

- Tau jau haliucinacijos. Miegok.

- Kas tu per gyvis? - piktai paklausė ir kaip visada patogiau įsitaisė kuo arčiau manęs.

……..

Po dviejų dienų.

Su Eva susitinkam kiekvieną dieną. Tiesiog pasilinksminam ir išsiskiriam. Ne tik jai prasideda egzai, o ir man įskaitos, tad į univerą per savaitę reikia eiti tik vieną arba du kartus. Ėjau į sporto klubą, ausyse skambėjo garsi muzika. Kažkas palietė mano ranką. Iškart atsisukau. Prieš mane buvo: Samanta. Išsitraukiau ausinukus.

- Ko? - piktai paklausiau.

- Labas, Kajau, - kaltai pratarė. Sustojau. Atsisukau į ją.

- Apsieikim ir be to. Ko nori?

- Pasišnekėt, - akyse sužibo ašaros.

- Klausau.

- Pasiilgau tavęs, pasiilgau tavo rankų, bučinių, viso tavęs, - pavarčiau akis. Pala, kur aš tai girdėjau? Mane nervino vien jos ašarojančios akys, jos plaukai, veidas, net jos rankos liečiančios mane. Ji mane erzino, atbaidė ir šiurpino. Kaip jos gali būti tokios atkaklios?

- Samanta, - kreipiausi į ją. Jos akys sužibo, pagalvojus, kad aš vėl būsiu su ja. Pasilenkiau prie jos veido. Šiek tiek kilstelėjau smakrą. - Aš myliu kitą, labai, - lūpomis braukiau per jos skruostikaulį lūpų link. - Man ji žiauriai patinka, tau nėra šansų, - ji sukūkčiojo, mano lūpos sudrėko nuo jos nusiritusios ašaros. Nesustojau. Spustelėjau jos smakrą, mano lūpos palietė josios. - Tu man nepatinki, viskas baigta, - ji smarkiai suspaudė savo akis. Nuo ašarų šiek tiek nuvarvėjo tušas. Nubraukiau ašarų takelius ir jos veidą įkalinau tarp savo pirštų.

- Kajau, tu nusišneki, - vos girdimai pasakė.

- Aš nejaučiu tau nieko. Aš myliu ją, aš priklausau jai, o ji tik man, - grybštelėjau jai į lūpą ir švelniai patempiau į save.

- Kajau, - sukūkčiojo.

- Nustok, nežemink savęs, tu man nereikalinga, - atleidau jos veidą ir žengiau atatupstas pora žingsnių. Ji vėl priėjo prie manęs.

- Prašau, aš noriu tavęs, -vos veidu nusirito ašara.

- Sam, nustok, nes iškviesiu policiją, -piktai pasakiau, nors galėjau pagrasinti kai kuo kitu: Marium, bet nenorėjau ir vėl kišti rankų į tą šūdą.

- Maldauju, - priėjo ir apsikabino mane. Šiurkščiai patraukiau nuo savęs, stipriai prispaudžiau jos rankas prie šonkaulių. Pakėliau smakrą.

- Neerzink, - sumurmėjau jai į lūpas ir atsitraukęs palikau stovėti. Vėl įsikišau ausinukus ir nuėjau, mano telefonas suskambėjo. Išsitraukiau: Eva.

- Labas, Evu, - linksmai pasisveikinau.

- Sveikas, gal gali pas mane atlėkti? - paklausė mano mergytė.

- Dabar?

- Kuo greičiau tuo geriau, man labai reikia tavęs, - kažkaip įtemptai pasakė.

- Kas nors nutiko? - paspartinau žingsnį.

- Aš noriu viską papasakot Gustei su Pijum, jie turi tai žinot.

- Gerai. Gal ko nors atsinešt?

- Ne, paskubėk, prašau, - tyliai paprašė tankiai kvėpuodama.

- Būsiu už dešimt minučių, - padėjau ragelį. Apsisukau į kitą pusę ir nuskuodžiau tiesiu taikiniu pas ją.

……..

- Labas, mergyte, - vos atidarė duris pasisveikinau.

- Labas, - atsiduso taip, lyg jai būtų palengvėję, kad mato mane.

- Kada jie bus čia?

- Po pusvalandžio maždaug, bijau, - pridūrė. Apkabinau ją.

- Aš su tavim - neturi ko bijot.

- Jie kitaip žiūrės į mane.

- Aš kitaip nežiūriu, - paleidau ją iš glėbio. Pasikabinau drabužius. Atsisėdom svetainėj. Eva padavė man puodelį kavos.

- Einam parūkyt, - nervingai pasakė ir išėjo į balkoną. Išpūčiau akis, nusekiau jai iš paskos ir išėmiau po cigaretę.

- Nesinervink, jie myli tave, - apkabinau iš nugaros, jaučiau kokia ji įsitempus, rankomis patryniau jos rankas.

- O gal atšaukt? - žiūrėdama pro langą paklausė ir išpūtė dūmus. Prisidegiau cigaretę, atsistojau šalia jos.

- Viskas bus gerai, - patikinau ją, atsisuko į mane, paėmiau ją už laisvos rankos.

- O kas jei ne?

- Visada turi mane, aš tikrai tavęs nepaliksiu, - nusišypsojau. Eva linktelėjo ir prisiglaudė prie manęs, ant plytelių nukrito cigaretės pelenai apkabinau ją viena ranka.

- Jie tikrai tavęs neišduos, - pakėliau galvą nuo jos plaukų ir išpūčiau dūmus.

- Gerai, - atsiduso. - Dėl to man ir reikėjo tavęs, - šiek tiek atsitraukė ir vėl įkvėpė. Išmetė pro langą cigaretę. - Pijus su Guste, - lediniu balsu pratarė ir jiems pamojavo.

- Nebijok, - paprašiau ir priėjęs atsukau į save.

- Nesvaik.

- Klausyk manęs, - pasilenkiau prie jos ir pabučiavau į karstelnančias lūpas. Paskambino į duris. - Atidarysiu, o tu sėdi čia, - sukomandavau ir pasodinau ją ant sofos. Atidariau duris:

- Sveikas, Kajau, - visiškai nenustebo Gustė ir priėjus apsikabino.

- Sveiki, - iškart su abiem pasilabinau ir paspaudžiau Pijui ranką

- Labas, tai kur Eva? - pakėlė antakius Pijus.

- Am… čia, sveiki, - išlindo iš už kampo. Priėjo ir apkabino Gustę.

- Rūkei? - pauostė Evą ir nepatikliai sužvairavo į mane.

- Taip, jis veda mane iš doros kelio, - patvirtino klausimą ir apsikabino Pijų.

- Kajau, gausi į galvą, - pagrasino Pijus ir nusijuokė.

- Tai apie ką nori pasišnekėt? - paklausė Gustė. Eva priėjo prie manęs, sunėriau mūsų pirštus.

- Apie save, apie tai ką jūs turit žinot, - rimtai pratarė, tvirčiau spustelėjau mūsų pirštus. Pijus su Guste susižvairavo. Nuėjom į svetainę. Su Eva atsisėdom ant sofos, o jie prieš mus, apkabinau ją per liemenį.

- Myliu tave, - tyliai pasakiau, kad tik ji išgirstų ir tada ji pradėjo pasakojimą. Gustė iškart apsikabino Pijų ir pradėjo kūkčioti, o Pijus vis purtė galvą į šalis. Kiekvienas žodis kaip ir pirmą kartą kėlė jai skausmą, o man kuo toliau tuo giliau įstrigo atminty. Viską mačiau tartum filme, kiekvieną jos žodį ir tai ko ji nepasakė, per daug ryškiai.

- Jis mane mušdavo, - užsikirto, Evos skruostu nuriedėjo viena ašara, stipriau ją apkabinau. Gustė įsikniaubė veidu į Pijaus marškinėlius.

- Kodėl mums ankščiau to nesakei? Kodėl nesakei man? - paklausė Pijus.

- Negalėjau, - nuleido galvą.

- Viskas gerai, - nuraminau ją.

- Bet tu..? - užstrigo. Nutilo, bandė nuraminti Gustę.

- Kajau, einam su manim, - paprašė ir atsistojo. Vėl nuėjo į balkoną. - Jie pyksta, aš..aš negaliu žiūrėt į Gustę, ji…ji… -  dabar jau ir Eva sukūkčiojo. Priėjau ir apkabinau ją, nežinojau ką daugiau galiu padaryt, kad ji nurimtų.

- Neverk, turi pabaigt savo istoriją, - į plaukus sumurmėjau. Ji pakėlė akis į mane.

- Kajau, ar tu matei Pijaus akis? Ar tu bent girdėjai kaip Gustė kūkčioja? - jos skruostu ir vėl nusirito ašara.

- Tu nenorėk, kad sėdėtų kaip belgai, kai kalbi apie tokius dalykus, - paglosčiau jos skruostus.

- Aš negaliu, nenoriu jų matyti kenčiančių, aš skaudinu juos, - dabar jau aš negalėjau leisti kalbėti jai tokių nesąmonių.

- Nurimk, viskas gerai.

- Kalbi taip, lyg tau nerūpėtų.

- Arba per daug rūpėtų, - vėl ją apkabinau.

- Grįžtam, - sumurmėjo. - Tik nepaleisk manęs, - paprašė ir pakštelėjo į lūpas.

- Guste, nusiramink, - tyliai paprašė Pijus laikydamas ją glėby, o Eva prisiglaudė arčiau manęs, kaip prie skydo galinčio ją apsaugoti nuo viso blogio ir skausmo.

- Tai ne pabaiga, - atsisėdo ant fotelio. - Aš persikruščiau gyventi pas tetą dėl to gyvulio kaltės, dėl jo turėjau išsiskirti su mama,-liūdnai pasakė. Apkabinau ją per pečius, Gustė išlėto tai rimo, tai vėl kūkčiojo, o Pijus niekaip neatitraukė akių tai nuo Evos, tai nuo manęs - tvirtai ją glaudžiančio prie savęs.

- Eva, juk tai tik pasaka? - atsisuko į ją apsiverkusi Gustė.

- Ne, pasaka dar tik bus, - pakėlė akis į mane, nesusilaikiau ir pakštelėjau jai į nosies galiuką.

- Pasaka - dabar, - pataisiau ją.

- Eva, kodėl man ankščiau nepasakei? Juk būčiau supratęs, padėjęs.

- Bijojau, - kaltai pratarė ir atitraukus mano rankas įpuolė į Pijaus glėbį.

- Daugiau nieko neslėpk, - apkabino ją.

- Eva, bet…bet tai baisu, neįmanoma…netikiu, - atsisakė tuo tikėti Gustė.

- Tikra, Guste, tai tikra, - nusipurtė, lyg ką prisiminus. Iškart norėjau ją apkabinti, bet juk negaliu jos ginti net nuo minčių, nors tai būtų geriausia ką galiu padaryti. Ji apsiverkė. Girdėjau kaip ji kūkčioja, vis stipriau ir garsiau, kaip apsikabina Gustę ir jau nebevaldo savęs. Neiškenčiau. Priėjau. Pijus pritariamai linktelėjo ir švelniai apkabinau ją iš nugaros. Eva iškart į mane atsisuko ir apsikabino. Jos skruostais ir vėl ritosi ašaros, kaip tą naktį, kaip tas naktis. Kaip vaikystėj.

- Neverk, prašau, - raminau ją. Ji linktelėjo ir pabandė susitvardyti. Atsisėdau ant fotelio, užsikėliau ją ant kelių ir glosčiau, kad tik jai neskaudėtų, vidaus, sielos, širdies, nesvarbu. Kad tik ji daugiau nesikankintų, nes vien tas jausmas kai ji verkia yra baisus, lyg pats sau kenkčiau. Žudyčiau…

Akys pačios atsimerkė, o gal mes jau vėluojam? Jaudinausi prieš tas kvailas vestuves, juk ten bus dar daugiau jo šeimos narių. Nupurtė drebuliukas ir tik dabar supratau, kad atsibudau nuo vėsumos. Bet…

- Kajau, atsibusk, - tyliai jam pasakiau, buvo taip tamsu, nors durk į akį. Jo nebuvo šalia manęs, išskėčiau rankas ir apčiupinėjau lovą. Kažkas sučežėjo, pasislinkau arčiau garso šaltinio.

- Kas, Evu? - neaiškiai paklausė per miegus, kažkur kitam gale lovos, atrodė, kad ji poros kilometrų pločio, nors buvo mažesnė už įprastinę dvigulę.

- Keliamės, pavėluosim.

- Dar labai anksti. Miegam.

- Bet… - padėjau galvą ant pagalvės.

- Ša, ateik pas mane, - pajutau kaip nesuradęs manęs pats prisislenka arčiau, o pažįstamas kūnas priglunda ir dovanoja man savo šilumą, kurios nejaučiant atsibudau. Atsisukau į jį. - Miegok, Evu, - sumurmėjo ir nosimi pabrūžino mano kaklą. Turbūt jis teisus, dar tikrai labai anksti. Iškart išsimontavau.

……..

- Pavėluosit. Kelkitės, - paliepė moteriškas balsas, iškart nesupratau kieno jis, turbūt sapnuoju, įsikniaubiau į Kajaus ranką. - Kajau, Eva, - staiga kažkas subarškėjo ir tiesiai į veidą tvoskė ryškūs saulės spinduliai. Užsiklojau akis, kad nereikėtų jų pramerkti. Kajus kažkaip irgi užsidengė, vis dar laikydamas ant mano klubų ranką. - Tikrai pavėluosit, - nuklojo mus ir ėmė kutenti padus iškart atsisėdau. Prieš mane stovėjo jau apsirengusi ir pasidažiusi Kajaus mama, iš gėdos nukritau atgal  į Kajaus glėbį, mano skruostai turbūt liepsnojo. Kaltai pakėliau į ją akis, o ji visai nematydama čia nieko blogo nusijuokė. - Atsiprašau, kad taip prižadinau, bet jūs turit tik dvi valandas, - žvilgtelėjau į Kajų: sėdėjo sau laimingas, apsimiegojusiom akim, bet tai neslėpė jų kibirkščiavimo.

- Labas rytas, abiems, - nusijuokė ir pakštelėjo man į lūpas.

- Kelkis, mes nespėsim.

- O kaip spėsim, kai prižadinai vidury nakties, - pavartė akis kreivai besišypsodamas. Stryktelėjau iš lovos. Jo mama kaip tik išeidama uždarė duris. Nubėgau į dušą ir nusirengusi palindau po šaltu vandeniu.

- Kaip miegojai? - paklausė atidarydamas kabinos duris ir jau įeinantis vidun.

- Dink, Kajau, - įrėmiau į jį rankas, bet kur tau, jis tik nusijuokė nuo bandymų jį išstumti ir uždarė duris, aišku, liko su manim kartu.

…….

- Išsiimk kaklaraištį, - paniškai lakstydama po kambarį ir nerasdama vieno auskaro paprašiau, kol jis gulėjo ir juokėsi. Pagaliau radau, baltais ir violetiniais kristaliukais puoštą auskarą ir įsisegiau. Atsistojau prieš veidrodį ir dar kart šukomis perbraukus ištiesintus plaukus dabar jau siekiančius beveik liemenį žvilgtelėjau į veidrodį: alyvinė su plonomis šleikutėmis šilkinė suknelė šiek tiek žemiau kelių, darė mane beprotiškai elegantišką ir vėjavaikišką vienu metu. Gan didoka iškirptė tik pabrėžė mano privalumus ir ploną liemenį, o atgal sumesti plaukai žėrėjo kaip deimančiukai. - Aš baigiau, - Kajus žiūrėjo į mane net neslėpdamas susižavėjimo, kurio jis pastaruoju metu neblokavo, o visais įmanomais būdais bandė man įrodyti ir parodyti, bet kitaip nei visi vien sakydamas: “myliu”, man žodžiai nieko nereiškia, bet akys, čia jau kas kita, jos niekada nemeluoja, nors Kajus tai ir moka, bet… Tiesiog matosi iš jo kūno, iš to saugumo jausmo kai jis šalia, kad jis netuščiažodžiauja. Išardžiau jo padarytą kaklaraikščio mazgą ir sunėriau šiek tiek kitokį, kokį mane buvo mokius mama. Nusišypsojau ją prisiminus, dabar nesuspaudė širdies, ne, tiesiog mielas prisiminimas, kuris nepaliks manęs niekada. Užnėriau jį Kajui ant kaklo ir užsegusi marškinių sagutę sutvirtinau.

- Pasiruošę? - nusišypsojo ir perbraukė mano nuogus, jo lūpų išbučiuotus pečius.  

- Kai tik užsidėsi švarką, - kreivai nusišypsojau ir atsitūpusi užsisegiau baltų basučių dirželius.

- Man dar reikia špakliaus užsidėt, - nusitampė.

- Labai juokinga, - pavarčiau akis, jis išsitraukė kvepalus ir pasikvepino. Tas kvapas… toks… koncentruotas, svaigino, išmušė iš vėžių, jaučiausi taip, lyg ragaučiau jo lūpų, jo kūno…

…….

Vestuvės kaip vestuvės, Kajus nenustojo kikenti iš savo pusbrolio, kurį rodės kas smaugtų, o prakaitas žliaugė kaip po kroso; tik vienas dalykas vos mano mėlynakis pamatė nuotaką sustabarėjo kaip koks kelmas, o po to jau labai norėjo išsisukti nuo susipažinimo. Iškart supratau kas ne taip.

- Buvus? - tyliai paklausiau, kol jie tarė “išganingąjį”: “Taip.” Kajus atsuko į mane savo akis ir pažiūrėjo tokiu žvilgsniu: “iš kur žinai?” - Buvus? - pakartojau klausimą, jis palenkė galvą prie mano ausies, žodžiai kuteno ir šildė vienu metu.

- Vanesa, prieš pusę metų draugavom.

- Rimtai?

- Nežinau. Nelabai, mėnesį, gal daugiau, - atmestinai pasakė.

- Tai kas tada blogai?

- Man Gytis sakė, kad su ja jau metus draugauja, - suprunkščiau, viskas aišku, nuotaka truputį į neištikimybę linkus. Pagaliau jie ištarė tą savo taip, ir atsisukę į mus pasibučiavo. Visi pradėjo ploti ir braukti laimės ašaras, o aš su Kajum bandžiau įminti paslaptį, kurią žinau dabar jau ir aš. - Ša, tu.

- Kad man juokinga, - į ausį sušnabždėjau. Jaunavedžiai praėjo pro mus. - Einam pasveikinsim, tavo buvusią, kad ištekėjo už tavo pusbroliuko, - papūčiau lūpas, o šis tik susiraukė.

- Nepavydi? - stebėdamasis paklausė.

- Vienas mano vaikinas man pasakė: “pasitikiu tavimi”, - pacitavau Ugniaus žodžius ir išsišiepiau. -Tavęs? Man? Mėgsti juokus, mažuti, - ciniškai pratariau. Likom bažnyčioj tik mes du, kada visi išėjo? Kajus palinko prie manęs, ir stebint kunigui bei visų šventųjų statulėlėms įsisiurbė man į lūpas, taip kaip dar niekad. Visgi bažnyčia, kažkaip turėjau jį priversti nulipti nuo manęs, o save atsitraukti nuo jo, kas atrodė neįmanoma tiek vienu tiek kitu atveju. Visgi geriausias dalykas kokį tik sugalvojau tai: išsišiepiau iki ausų, jis iškart atsitraukė.

- Viskas, skiriamės, užknisai, - atsistojo.

- Puiku, tai gal išsiskiriam prie altoriaus? - kilstelėjau antakius. Kajus linktelėjo ir nuvedė mane prie jau tuščio altoriaus.

- Ar sutinki, Evelina, išsiskirti su manim po dviejų mėnesių draugystės? - dalykiniu tonu paklausė, laikydamas mano ranką ir numaudamas nuo piršto mano žiedą.

- Taip. Ar sutinki, Kajau, mane palikti ir daugiau nebelįsti, jau nekalbant apie bučiavimą? - šypsodamasi pratariau. Kajus linktelėjo.

- Jei yra kas nors, kas nori, ką nors pasakyti, tegul sako dabar, arba užtyla amžiams, - vėl oficialus tonas. Sekundė. Dvi… Atsivėrė bažnyčios durys ir įėjo jo antros eilės pusseserė, jei neklystu.

- O, štai kur jūs, vėliau susituoksit dabar einam, - sucypavo maždaug ketverių metukų mergytė. Neišlaikiau ir nusijuokiau. Kajus atgal į vietą užmovė mano žiedą taip pareikšdamas, kad mus išsiskirti visgi sutrukdė ir pradėjo mane vesti mergytės link.-Stop! Bučinį!-pareikalavo, abu su Kajum pavartėm akis, bet iškart sustojom ir pasibučiavom, tik šį kart be šypsenų.

- Emi, jau gerai, ar dar ją ir išnešt turėsiu? - kilstelėjo antakį pritūpęs prie jos.

- Tu jos nepaneši, bet mane galėtum, - susidrovėjus nuleido akutes, atrodė kaip tikras angeliukas: ilgi auksiniai plaukučiai nuvilniją garbanėlėmis per visą nugarytę ir balta su rožiniu suknytė, didelės beveik kaip Kajaus tik žalios akys, o dar tos mažos nėriniuotos pirštinytės. Kajus atsisuko į mane ir šyptelėjo, paėmė ją ant rankų ir išnešė kaip tikrą nuotaką iš bažnyčios, visi jiems pradėjo dar garsiau ploti nei tikriesiems jaunavedžiams. Pastatė mažąją princesę ant žemės, o ši pasilenkus apsivijo jo kaklą ir pabučiavo į skruostą. Negalėjau nustot šypsotis.

- Myliu tave, Kajau, - sucypė netverdama iš laimės ir nuliuogsėjo prie savo tėvelių.

- Tik dėl Emi, - iškėlė pirštą ir bakstelėjo juo man į nosies galiuką. Taip, skyrybos neįvyko tik dėl jos.

- Ji labai graži, - nusišypsojau ir patraukiau jo pirštą, o jis nepatikliai pažiūrėjo į mane.

………

Sėdėjom salėj, tiksliau šokom salėj, visgi su jaunavedžiais dar nekalbėjom. Kajus šoko su manim, o aplink mus lakstė ne tik vaikai, bet ir suaugę.

- Duok bučkį, - papūčiau lūpas.

- Ne, - gal penkias minutes aiškinomės, kodėl jis mane turėtų pabučiuoti. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad užgrojo kažkokia nauja, žiauriai užvedanti daina, o po jos visi pradėjo garsiai ploti, nukreipdami ovacijas mūsų porai, tik niekaip nesupratau kodėl, juk šokom kaip ir visus kitus šokius. Visgi Kajus nekreipė jokio dėmesio į aplodismentus ir toliau šoko su manim, kai tuo metu jaunavedžiai pjaustė tortą, ai, ne, tuo metu jie mokėsi bučiuotis. Į vestuves beveik nekreipiau jokio dėmesio, tiesiog linksminausi su Kajum.

- Šita tikrai nereali, - prie mūsų prisiartino kažkur šešiolikmetis vaikinas ir mirktelėjo Kajui, jis iškart niukstelėjo jam į petį.

- Dink, Laimonai, - piktai pasakė, o tas išsišiepė iki ausų, bet pasitraukė mums iš kelio.

- Ko ant vaiko pyksti?

- Erzina jis mane, tai cigarečių prašo, tai tave lygi… - nutilo supratęs, kad pasakė per daug.

- Su kuo mane lygina..? - pakėliau antakius.

- Manau įtikinai, kad tave reikia pabučiuot, - nusuko temą, laikydamas mano nugarą šiek tiek palenkė prie žemės ir pabučiavo.

- Kajau? - sucypė, iškart atsitraukiau nuo jo, o jis pakštelėjo man į lūpas ir pastatė ant kojų.

- Taip, Emi, - nusišypsojo.

- Pašok su manim, - paprašė. Kajus linktelėjo. Pritūpiau ir sukuždėjau jai į ausytę:

- Saugok, mano gražuolį, kaip savo pirštinytes, - paprašiau. Ji linktelėjo - geltonos garbanos suspyruokliavo. Pakštelėjau jai į skruostą ir išėjusi į lauką stebėjau kaip Kajus ją paėmęs ant rankų suka ratu, o ji krykštauja taip garsiai, kad net lauke girdėt.

- Nori parūkyt? - kai prisėdau ant suoliuko prie manęs iškart prisistatė Laimonas.

- Noriu, - atsidusau. Pasiėmiau iš jo cigaretę, kurią jis man iškart pridegė ir įtraukiau, net pati nežinodama kodėl tai darau. - Tu pilnametis, kad rūkai?

- Ne, - savimi pasitikėdamas atsakė, tuo buvo panašus į Kajų. - O ką, patinka jaunesni? - garsiai nusijuokiau.

- Man patinka tik vienas, - mirktelėjau ir išpūčiau dūmus. Pro langą mačiau kaip Kajus stebi mane su Laimonu, nusišypsojau jam, Emilija apsikabino jo kaklą ir kažką krykštavo į ausį.

- Tarkim, - ciniškai pratarė, net neatsisukau į jį pasižiūrėti, bet tuoj pat pajutau kaip jo lūpos paliečia manas priversdamos išpūsti dūmus jam į burną. Iškart jį atstūmiau.

- Atsiprašau, bet tu labai graži, - kaltai pratarė. Nieko nesakiau. Išmečiau cigaretę į šiukšliadėžę ir toliau stebėjau pro langą vestuves lyg judantį atviruką.

- Laimi, geriau jau dink, nes atjungsiu, - pagrasino, net nepastebėjau kaip atėjo, iškart sutikau jo žvilgsnį, kuris tikrai nieko gero nežadėjo.

- Neaiškink gerai, - norėjo pasirodyti prieš mane.

- Tu seniai grindinį bučiavai, kad lendi prie Evos? Mauk tik iš čia, - Laimis nuleido galvą žemyn ir grįžo atgal į vidų. - Gal galiu sužinoti, kodėl tu rūkei, jei man neleidi? - šypsodamasis paklausė ir atsisėdo greta.

- Norėjau, - nusišypsojau.

- O man galima? - linktelėjau. - Nenoriu, - ramiai pasakė, nuo jo balso nupurtė drebuliukas, aišku, viską ne taip supratęs Kajus išsinėrė iš švarko ir jį užmetė man ant pečių. Jo kvepalai tvoskė beveik kaip ryte. - Einam į vidų, tortą pjausto, - sukikeno ir apglėbęs per klubus nusivedė atgal.

………

Pataisiau jo kaklaraištį, užveržiau taip, kad truputėlį jį prismaugčiau.

- Laikas mane supažindinti su tavo buvusia, - paaiškindama pasakiau ir atleidau kaklaraištį.

- Einam, - atmestinai pasakė, alkoholis jam tikrai padėjo. Paėmė mane už rankos ir nuėjo prie jaunavedžių stovinčių šokių aikštelėje. - Sveikas, - pasisveikino Kajus savo pusbrolį.

- Labas, - šiek tiek įkaušęs linksmai atsakė.

- Gyti, Vanesa -čia Eva. Eva - Gytis, Vanesa, - sumosikavo rankomis. Nesos akys išsiplėtė iki skausmo pamačius Kajų ir mane apsikabinusią jį.

- Tai sveikinu susituokus, - abu kartu susitarę pasakėm, pakštelėjau abiem į skruostus, Kajus paspaudė Gyčiui ranką, o Vanesai pabučiavo skruostą.

- Dėkui,  -sausai atsakė nuotaka.

- Tai likai tik tu nevedęs, o jau pilnametis, - išsišiepė Gytis ir padavė Kajui į rankas stikliuką su skaidriu skysčiu, kurį jis iškart išgėrė.

- Nuotaką jau turiu, - mirktelėjo man. Mačiau kaip Vanesa krūptelėjo.

- Eva, netikėk juo, jis iš prigimties melagis, - apkabino mane per pečius Gytis.

- O kas sakė, kad aš juo tikiu? - nusijuokiau.

- Einam pašokt su manim, - apkabino mane per liemenį ir pradėjo šokti, Kajus tą patį padarė su Vanesa. Bus apie ką jiems pasišnekėti..  

………

- Eva, tu nepabėgsi rytoj? - atsisėdus man ant kelių paklausė Emiliukas laikydama Kajaus delną, iš šono atrodėm kaip maža šeima.

- Ne, aišku, kad nepabėgsiu, būsiu su šitu pakvaišėliu, - parodžiau akimis į Kajų. Emi sukrykštė.

- Jūs vyras ir žmona? - sušveplavo.

- Ne, Emi, mes tik pora, - atsakė už mane Kajus ir paglostė jos skruostą.

- Bet susituoksit? - žiūrėdama tai į mane tai į jį paklausė.

- Gal, - nusišypsojau ir švelniai glustelėjau prie savęs šitą mažą lėlytę.

- Eva, bet kai aš užaugsiu atiduosi jį man. Gerai?

- Aišku, kad gerai, - sukikenau.

- Emile, einam miegučio, - priėjo jos mama - Eliza.

- Ne, aš dar noriu pabūt su jais.

- Eik, mažute, ryt susitiksim, - paglostė jos pirščiukus Kajus.

- Eva, o tu?

- Ryt būsiu su tavimi, - šyptelėjau, ji stipriai mane apsikabino ir pabučiavo skuostą, o poto apsikabino Kajų ir nubėgo su Eliza.

………

Apie trečią ryto.

Vaikai jau senai miega, o mes? O mes linksminamės, jau nesuskaičiuoju kiek taurių šampano išgėriau už jaunavedžius, kiek šokių sušokau, ar kiek dainų sudainavau, jau nekalbant apie tostus ir pokalbius, su puse Kajaus giminės, kuri tikrai labai gausi ir puikiai mane priėmė. Na tik Vanesa pradžioj įtariai žiūrėjo, bet po šokio su Kajum viskas labai jau greitai pasikeitė.

- Na kaip, nesigaili, kad tave čia atsitempiau? - sukuždėjo man į ausį, kol visi kiti dainavo: „Karti, karti degtinė karti.”

- Pakol kas dar ne, - šyptelėjau, o jis prie savo tėvų, visų giminių, jaunavedžių atsistojo, pasistatė mane ir parodė visiems kaip reikia bučiuotis. Tiksliau persiėmė mokytojo vaidmenį ir mokė jaunavedžius vietoj piršlių. Smagu, išraudau kaip burokas, bet Kajus ir tai pavertė pamokėle, norėjosi jį pritvoti, bet jo šypsena mane nuginklavo, o visų plojimai sukėlė juoką ir jau bemaž atvėsusių skruostų užkaitimą.

- Tu ir vėl išraudai, - nusijuokė ir atsisėdo su manim kartu.

- Baik daryt nesąmones, ką tu sau manai? M?- š ypsodamasi piktai paklausiau, kad kiti nekreiptų dėmesio.

- Manau, kad esu girtas ir, kad labai myliu tave.

- Taip, tu tikrai girtas, - nusijuokiau, nors net nesijautė, kad jis būtų girtas, iš jo visada galima visko tikėtis. Kajus įsipylė mineralinio į stiklinę.

- Nuo tavęs, - suprunkščiau, o jis ir vėl mane pabučiavo prie visų. Kai liksim dviese jam bus šakės. Jis tikrai nevaikščios žeme.

……….

Apie šeštą ryto visi pradėjo skirstytis. Su Kajaus tėvais viena mašina grįžom namo ir vėl užlipom į jo kambarį. Vos nusirengiau suknelę ir griuvau į lovą, o Kajus šalia.

………

Kitą dieną.

Ryte užkandom ir nuvažiavom į vilą. Šiandien veiksmas tesėsi pirtyse, baseinuose ir bankete. Emi lakstė su manim ir Kajum, užgrojo ta pati gera daina pagal, kurią šokom vakar su Kajum. Priedainį iškart išmokau mintinai ir pradėjau ją niūniuoti, o Kajus vos pastebimai šyptelėjo.

- Eva, juk tu myli mano pusbroliuką? - supdamasi ant supynių paklausė, kol Kajus buvo išėjęs atnešti mums atsigert.

- Iš kur tokie klausimai pas tokią mažą mergytę? - pakėliau ją nuo supynių ir laikydama už riešų apsukau pora ratų. Nuleidau ją ant žemės, o mane iškart apkabino Kajaus rankos.

- Tau labai tinka vaikai, - sumurmėjo į kaklą. Sukikenau.

- Man tinka Emi, - atsisukau į jį.

…….

Galva plyšo. Išvažiavom vėlai vakare. Jo tėvai įdėjo kalną lauktuvių tiek man, tiek Kajui. Užsisegiau saugos diržą, o prie kojų pasidėjau mineralinio buteliuką, tiksliau tris. Pradėjau niūniuoti tą dainą, kai ji užgrojo per radiją, Kajus iškart perjungė.

- Įjunk, - suzyziau.

- Kas už tai?

- Tu nusitempei mane į vestuves, - priminiau. - Tu nusitempei mane į lovą, - suprunkščiau. - Įjunk.

- Gerai, - daina jau buvo baigusis.

- Dėkui, Kajau, - ciniškai pratariau.

- Nėruž ką, saule, - nusijuokė.

……

Sustojom nusipirkti kavos. Kajus išlipo, o aš likau sėdėti mašinoj. Perjungiau kitą stotį ir vėl užgrojo mano jau mintinai žinoma žiauriai gera daina. Pradėjau ją dainuoti.

- Šitą dainą kaip ir kitas jūsų dainas sukūrė tas pats žmogus? - atsklido iš radijo balsas. Suklusau.

- Taip, - ir tada aš išgirdau žmogaus vardą ir pavardę, kurį puikiausiai pažinojau, bent jau lig tol taip maniau. Dabar man jau niekas neaišku. Kajus pradarė mašinos dureles, pakvipo stipria kava, mano akys bandė sudėlioti mintis, tačiau viskas buvo ir taip aišku.

Kajus nuvežė mane į mokyklą…. savo motociklu. Buvo baisu, bet gera, per daug, kad būtų realu: jausti vėją plaukų galiukuose ir šilumą sklindančią iš jo kūno, glausti šalia ir įsikniaubti veidu į nugarą, kai jis lenkia mašinas kaip visada viršindamas greitį. Bet gera, labai, nors nulipus vos pastovėjau, o jis mirė iš juoko tai pamatęs, vien dėl to verta.

- Eva, tu čia ar kitam pasauly? - sumosavo prieš nosį Gustė, per pamoką.

- Turbūt kitam, - sukuždėjau ir atsisukau į ją, Gustės šypsena beveik iki skausmo suspindo.

- Visą savaitgalį tavęs nebus?

- Šiandien po pamokų atvažiuos manęs pasiimti, - nusišypsojau.- O velnias! - per garsiai pasakiau, atsisukusi mokytoja nutildė mane trūksmingu žvilgsniu.

- Kas?

- Kolinas, velnias, aš gi su juo susitariau po pamokų susitikt.

- Kolinas? - pakėlė antakius.

- Susipažinau klube, - paaiškinau. - Guste, pridengsi mane dėl paskutinės pamokos?

- Tai aišku, bet nepamiršk Kajaus, - priminė geroji draugė samarietė.

- Pasakysi, kad blogai pasijutau, istorikė tikrai mane išleis, - išsiėmiau telefoną ir parašiau Kolinui: “Planai keičiasi, būk prie mano mokyklos po penkiolikos min.”

Iškart gavau atsakymą: “Būsiu prie pagrindinio įėjimo.” Šyptelėjau ir įsigrūdau telefoną į kišenę. Pertikrinau Gustės, o ji mano namų darbus ir išsitaisę klaidas padavėm mokytojai sąsiuvinius už kurios gausim paskutinį pažymį.

- Jau leki?-kai dėjausi knygas į spintelę paklausė.

- Jo, tik pasakyk istorikei. Dėkui, Gustuk, - pakštelėjau į skruostą.

- Tai susitiksim tik pirmadienį?

- Taip, iki, - atsisveikinau ir apkabinau ją.

- Smagiai pabūk, čius, - nusisukau ir nuėjau pas manęs jau laukiantį Koliną.

Jis stovėjo atsirėmęs į mokyklos sieną. Rudi plaukai styrojo ežiuku į visas puses, pilkos akys rijo mane žvilgsniu, o vos pastebima šypsena tuoj pat išplatėjo.

- Labas, o tu greitas, - pagyriau ir pakštelėjau jam į lūpas.

- Sveika, gražiai atrodai, - ėmėsi komplimentų. Šiandien atrodžiau kitaip nei visada: šviesiai mėlyni apsmukę džinsai, violetiniai kedukai ir violetinis treningiukas, aukštai į netvarkingą arklio uodegą surišti plaukai ir spindinčios iš džiaugsmo akys, dėl rytinio Kajaus apsilankymo.  

- Dėkui.

- Na, tai kaip laikaisi?

- Pamokos… - pavarčiau akis.

- Dvyliktokė? - linktelėjau. Atsisėdom prie netoliese stovinčio suolelio. Suskambo skambutis į pamoką. Visi sugužėjo atgal į vidų, o mes dviese likom lauke.

- O tu studijuoji?

- Kitais metais, - šyptelėjo ir tesė. - Kūno kultūrą. O tu?

- Architektūrą, - svajingai pasakiau, pasisukau į gatvę ir žvelgiau į tolius. Kolinas pasilenkė ir pabučiavo mane, pradžioje suabejojau, bet pasidavusi atsisukau į jį ir atsakiau į bučinį.

…….

Vis dar sėdėjom ant to pačio suoliuko, pastebėjau kaip į aikštelę įvažiavo Kajaus mašina.

- Klausyk, aš turiu lėkti, - atsistojau.

- Dėkui, kad sutikai susitikt, - nusišypsojo ir paėmęs mano ranką pabučiavo krumplius.

- Gerai, donžuane, viso, - ištraukiau ranką ir nubėgau prie mašinos. Kajus susimąstęs žvelgė į vairą ir net nepastebėjo manęs. Atidariau dureles atsisėdau šalia jo ir pasilenkusi pakštelėjau į skruostą.

- Jau baigėsi pamokos? Galvojau dar teks palaukt, - atsisuko.

- Baigėsi jau. Važiuojam pas mane, pasiimsiu daiktus. O mes pas tave namuose nakvosim? - paklausiau kai jau važiavom gatvėmis.

- Taip, aprodysiu tau miestelį, - atsisukęs pasakė ir padėjo delną ant mano šlaunies.

- Puiku, - norėjau daugiau sužinoti apie jį, apie jo šeimą, nes nežinojau beveik nieko. Tik tai, kad jo tėvas perleis jam savo verslą, vos Kajus baigs studijas. - Einam ir tu.

- Bet tik trumpam, - iškėlė sąlygas, nesupratau kodėl jis toks susimąstęs. Pirmą kartą toks. Atrakinau duris ir įpuoliau į savo kambarį. - Gal tau ką padėt?

- Iš vonios paimk dantų šepetuką ir atnešk man,- j is greitai prisistatė prie manęs ir įmetė jį į lagaminą. Klestelėjo ant lovos ir užsimerkė. Sumečiau reikalingiausius daiktus į lagaminą ir jį užsegiau. Išsiėmiau papuošalus prie suknelės iš skrynutės stovinčios prieš lovą ant komodos ir įmetus į kosmetinę, priėjau prie Kajaus.

- Kas tau? - atsigulus šalia paklausiau ir pirštu perbraukiau jo kaktą lūpų link.

- Nenoriu skųstis, bet tuoj užmigsiu, - suniurnėjo ir vis dar užsimerkęs atsisuko į mane, mano ranka sustingo ant jo skruosto.

- O mes labai skubam?

- Taip, - nusižiojovo. - Išblaškyk mane.

- Einam, vairuosiu aš, - jis iškart atsimerkė, bet aš nejuokavau, o kalbėjau rimtai.

- Tu bent teises turi? - linktelėjau ir atsistojus išėmiau jas iš stalčiaus.

- Ar kada nors sėdėjai už vairo?

- Nelaikyk manęs buka, gerai? Kad neturiu mašinos dar nereiškia, kad nemoku jos valdyt, - vyptelėjau.

- Aš tikrai neužmigsiu kai tu vairuosi, nes tikrai prisitvosi prie kokio nors medžio.

- Ai, baik, sakyk kur važiuot, mano telefone yra gps.

- Tu tikra?

- Aišku, kad taip, negaliu į tave tokį žiūrėt, tau žiauriai reikia pailsėt, - per aštriai pasakiau.

Jis nusileido. Nunešė mano lagaminą ir įkišęs jį į bagažinę įsitaisė keleivio vietoj. Užsikūriau variklį, o Kajus nenuleido nuo manęs akių visą laiką kol išvažinėjau iš miesto.

- Jau įsitikinai, kad moku vairuot? - atsisukus į jį paklausiau ir spustelėjau akseleratorių, variklis maloniai sumurkė, ėmiau pateisinti jį dėl greičio viršijimo.

- Gal, - vėl nusižiovojo.

- Išsiimk iš rankinės mano telefoną ir įjunk tą kvailą bobos balsą, kad galėtum miegot, - po kelių minučių mašinoje buvo tylu, tik karts nuo karto britkus moters balsas pranešdavo kur sukti. Važiavau šiek tiek viršindama greitį, tad ji pradėjo staugti ant manęs, teko paklusti jos įsakymams. Sustojau prie degalinės ir išlipusi nusipirkau stiprios kavos. Atsisėdau į mašiną ir pritildžiau muziką, nenorėdama prižadint.

- Labas rytas, - sukikeno, akys pagaliau spindėjo.

- Geriau jautiesi?

- Taip, keičiamės, nes mišku reiks važiuot, kelio neras šitas daiktas, - atsisegė diržą ir išlipo iš mašinos. Apsikeitėm vietom. Jis išgėrė pusė mano kavos.

- Toli dar?

- Maždaug pusantros valandos, - jau guviau atsakė, linktelėjau. Užsisegiau saugos diržą ir patraukėme jo namų link, kol mano širdis su kiekvienu nuvažiuotu kilometru vis labiau trankės krūtinėj.

………

Kelias mišku tęsėsi beveik visą laiką, jis žinojo kiekvieną posūkį ir šaką, tad važiavo nestabdydamas, ranką laikydamas man ant kojos. Čiauškėjo visokias nesąmones ir juokino mane.

- Atvažiavom, - pratarė ir įvažiavo į atidarytą garažą. Prieš mane atsivėrė raudonų plytų namas apsuptas vešlios žolės ir berželių iš visų pusių.

- Kaip gražu, - išlipau iš mašinos. Prie namo prijungtas stiklinis žiemos sodas, šalimais metėsi takelis į stiklinę pavėsinę su židiniu viduje.

- Tu palauk kai pamatysi vidų, - apėjo mašiną ir pakštelėjo man į nosies galiuką.

- Koki greiti, - atsklido mums už nugarų malonus moteriškas balsas. Iškart pasisukom į jo pusę. Kajus paėmė mane už rankos, jutau kaip visas kūnas įsitempė. Prie mūsų artėjo šiek tiek vyresnė nei keturiasdešimties metų moteris, šviesiai rudais pečių nesiekančiais plaukais ir žydromis akimis spindinčiomis net iš tolo.

- Labas, mama, - pasisveikino ir pakštelėjo jai į skruostą.

- Tu tikriausiai - Evelina, - maloniai nusišypsojo.

- Eva, - abu kartu su Kajum pataisėm, nekenčiau kai mane vadina Evelina.

- Aš - Albina, man labai malonu, - ištiesiau ranką, o ji priėjo arčiau ir mane apkabino. Nosį sukuteno saldžių kvepalų aromatas. Vos mane paleido, Kajus iškart globėjiškai apkabino iš nugaros, pajutau kaip atsipalaidavau: baisiausia jau praeity.

- Aš sakiau viskas bus gerai, - suniurnėjo, kad net vos aš išgirdau. Vos laikiausi nesukikenus.

- Na, išalkę, pavargę? - paklausė.

- Nekantrauju kibt į darbus, - juokdamasis pratarė. - Kur tėtis?

- Parduotuvėj, tuoj turėtų grįžt. Kajau, pasidėk daiktus, eisim bent arbatos išgert, - Kajus paleido mane ir atsidaręs bagažinę išėmė lagaminus.

………

Sėdėjom baltoj svetainėj su raudonais baldais, Kajaus tėtis priėmė mane taip kaip ir mama, o mano mėlynakis net nebandė nuo manęs trauktis, viską darė taip natūraliai: norėdavo pabučiuodavo mane, erzino mane, atsisukdavo į mane ir žvelgdavo į akis-nors bendraudavo su savo šeima. Jaučiausi taip, lyg būčiau dalimi. Dalimi laimingos jo šeimos. Suspaudė širdį. Spustelėjau sunertus mūsų pirštus.

- Kas nors negerai? - tyliai paklausė, jo tėvai jau šnekėjo apie politiką.

- Viskas puiku, - nutaisiau kuo linksmesnį veidelį, bet jis pastebėjo, pakėlęs ranką paglostė mano skruostą.

- Atsiprašau, kad priminiau, - sumurmėjo. Papurčiau galvą į šalis, kad išmesčiau tai iš galvos.

- Kajau, gal galėsi man padėt prie mašinos? - atsisukęs į jį paklausė jo tėtis.

- Aišku.

- O aš galėsiu jums ką nors padėti, - pasisiūliau.

- Puiku, padarysim užkandžių, - nusišypsojo ir atsistojo. Padėjau jai nurinkti nuo stalo puodelius ir lėkštutes.

……..

Kajus dirbo garaže, o aš jau dvi valandas gaminau sumuštinukus vestuvėms ir čiauškėjau su Albina.

- Ar Kajus tau pasakojo, kad grįžo Aistė? - paduodama man duonos paklausė. Negi čia ta pati Aistė, kur atsiliepė?

- Ne, bet ji atsiliepė jo telefonu vieną kartą.

- Nežinau kaip jie dabar bendrauja, bet prieš tris metus labai mylėjo vienas kitą, - pažiūrėjo į mano akis, kad suprastų ką galvoju. Visgi mano veidas nieko neišdavė. - Bet Aistė turėjo išvykti į Vokietiją ir jie išsiskyrė, nuo tada Kajus pasikeitė.

- Kaip?

- Anksčiau buvo linksmas, akys žėrėjo, jis mylėjo, buvo atsidavęs, rūpestingas, ne toks ciniškas…

- O dabar? - nusišypsojau ir užtepiau sviesto ant duonos.

- O dabar jis… nežinau, manau jis pagaliau atsigavo…tavo dėka, - nusišypsojo, kaip tik ant tų žodžių pro duris įėjo Kajus visas tepaluotas ir murzinas.

- Eik praustis, - paliepė Albina ir nusijuokė. Net jo nosies galiukas buvo suodinas.

- Tuoj, - pavartė akis ir priėjęs prie manęs pakštelėjo į lūpas. - Duosi paragaut?

- Vėliau, - šypsodamasi atsakė mama. Kajus pažiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kad negalėjau atsispirti. Paėmiau mažiuką sumuštinuką ir įmečiau jam į burną.

- Eik prauskis, murziau, - jis vėl pasilenkė ir pabučiavęs mano lūpas nuėjo į vonią.

- Jis geras vaikis, bet neklauso manęs visiškai, - nusijuokė.

- Jis nieko neklauso kiek pastebėjau, - pridūriau. Abi pradėjom garsiai juoktis. Kajus išlindo iš vonios, kai jau baigiau daryti sumuštinius. Atsisėdo prie manęs ant kėdės. Jo telefonas suskambo. Tuoj pat pamatęs kas skambina nutaisė šaltą veidą ir atsiliepė.

- Klausau. Puiku. Pinigus į sąskaitą. Jo, į tą pačią. Taip. Kaip visada. Lauksiu, - padėjo ragelį.

- Ir vėl pradėjai savo reikaliukus? - reikliai paklausė.

- Jau šiandien tai išgirsit, - nusijuokė. Kokie reikaliukai? Ką jis ir vėl prasidėjo su Šarūnu? Jo mama žino? Nuo kada?

- Kas per reikalai? - neišlaikius paklausiau.

- Nieko, nesvarbu. Nori į miestą? -nusuko temą.

- Dar noriu padėti, - šyptelėjau.

- Važiuokit ir taip man labai daug padėjai, liko tik saldainius supilstyt ir bus viskas paruošta.

- Na tai kaip?

- Važiuojam, - nusišypsojau. Kajus nusivedė mane į kambarį kur buvo mano lagaminas. Greitai išsispyriau iš džinsų ir įsiaviau į trumpą sijoną ir aukštakulnius, užsidėjau ploną su petnešėlėmis palaidinukę ir nuėjau į lauką kur manęs jau laukė persirengęs Kajus.

………..

Apvažiavom miestelį, jis man aprodė gražiausias vietas. Grįžom kai jau buvo sutemę, jo namuose degė šviesa.

- Sveiki, - pasisveikinom.

- Norit vakarienės?

- Valgėm restorane.

- Kajau, pasirūpinsi Eva? - žiūrėdama į mus paklausė Albina.

- Tai aišku, - jau žinojau ką jis galvoja: aš visada ja rūpinuosi. Ir kalnas šauktukų, o rūpinuosi raudonu tušinuku pabraukta.

- Eva, išsirink kambarį, kuris tik tau patiks, - pasiūlė. Kajus pervertė akis. Nesusilaikiau ir suprunkščiau. - Tai aš jau einu, dar turiu pora ataskaitų sutvarkyt. Nenaktinėkit ilgai, ryt anksti keltis.

- O tėtis kur?

- Darbo kambary, - atsistojo. -Eva, jei kas ko, nesijaudink ir kreipkis arba į Kajų, arba į mus.

- Gerai, - nusišypsojau ir ji išėjo.

- Einam į kambarį, dar ne viską pamatei, - dviprasmiškai nusišypsojo ir paėmęs mane už rankos nedegdamas šviesų nusivedė laiptais aukštyn į trečią aukštą.

- Šiaip tave nuogą ne kartą mačiau - nebus įdomu.

- Rizikuoti verta, - atkirto ir įjungė šviesas.

- Čia tavo kambarys? - neatsistebėdama paklausiau. Visas kambarys buvo išklijuotas mėlynais tapetais, lubose - langai, atsigulus ant lovos matės žvaigždės. Prie ąžuolinės žemos lovos buvo patiestas baltas kilimėlis, o prieš ją stovėjo spinta su rašomuoju stalu ir kompu ant jo.

- Turi maudomuką? - paklausė, akyse lakstė velniukai.Linktelėjau - Tai renkis, turiu staigmeną, - kerinčiai nusišypsojo. Vartydama akis susiradau maudomuką ir persirengiau. Vos atidariau kambario duris pajutau jo žvilgsnį ant kūno.

- Nematęs mergos, kad taip spoksai? - ciniškai paklausiau ir plaukus susimečiau į priekį.

- Ai, baik, - atmetė plaukus atgal ir prisiglaudė prie manęs savo raumeningu kūnu. Jo lūpos palietė mano lūpų kamputį, bet tuoj pat atsitraukė. Vėl paėmė mane už rankos kitoje laikydamas du didelius rankšluoščius nusivedė mane į lauką.

- Ką tu čia darai? Šalta, - cypavau.

- Šaa, - nutildė ir paspartinęs žingsnį išjungė lauko lempą. Sustojo ir pasilenkęs atitraukė dangtį. Į veidą tvoskė garas, vanduo raibuliavo visokiom spalvom nutviekstas povandeninių lempų, virš galvų spindėjo žvaigždės, o pirštų galiukai jau lietė virpantį vandenį. Iškart šokau į vandenį, vanduo buvo šiltesnis nei tikėjausi. Kajus sugriebė mane už rankos ir prisitraukė prie savęs. Šįkart visą dieną iškęsti trumpi pakštelėjimai į lūpas virto ilgu lūpų šokiu. Tiesiog prilipau prie jo, Kajaus rankos atrišo mano maudomuko viršų iškart jį sustabdžiau:

- Užrišk, mus pamatys. Kajau, - sušnypščiau, jis visiškai manęs neklausė. - Ar tu girdi, ar ne?

- Niekas mūsų nepamatys, - pabandė mane nuraminti.

- Kajau, - suzirziau, bet jis nekreipė dėmesio.

- Jau tik nesakyk, kad to nenori, - sukuždėjo, mano savitvarda baigė palūžti.

- Prašau, - vien lūpom ištariau, mano maudomuko viršutinė dalis buvo tvarkingai padėta ant atbrailos. Prisiglaudžiau prie jo, kad tik mūsų niekas nepastebėtų rankomis bandydama sugriebti maudomuko raikštelius.

- Neprašyk manęs to ko negaliu tau duoti, jau tik neliepk man sustoti, - suurzgė lūpomis slysdamas kaklu žemyn ir traukdamas mus į vidurį.

- Kajau, aš tave užmušiu jei tu ketini tai daryti čia. Rytoj tavo lavonas jau plūduriuos. Baik, - piktai sušnypščiau, jis įkvėpė oro, rankomis apglėbdamas mano klubus palindo po vandeniu ir pabučiavo mano klubą, pilvą. Man buvo visai nejuokinga. Pirštais įsivėliau į jo plaukus ir ištraukiau jo galvą į viršų. - Baik! - užstaugiau.

- Kaip nori, - susitaikęs pratarė.  

- Pasakyk, už ką man tave mylėt, - paprašiau. Jis šyptelėjo ir ranka brūkštelėjo man per pilvą-oda net vandeny iškart pašiurpo.

- Už tai ir už… - suniurnėjo ir pabučiavo mane. Iškart nuo drėgnų jo lūpų po kūną pasklido tuntai boružėlių ir susitelkė į vieną vietą ties pilvu. - Dar vardint?

- Ne, to užtenka, - nusišypsojau ir pirštais perbraukiau jo drėgnus plaukus. - Tavo mama labai miela.

- Neužkankino negyvai? - nusijuokė ir apkabino.

- Grįžo Aistė? - paklausiau. Pajutau kaip jis šiek tiek įsitempia, žinojau, kad jis gali man meluoti, vyliausi, kad suprasiu. - Papasakok apie ją.

- Aš ją mylėjau, - šaltai atsakė.

- Bet ji grįžo. O dabar myli ją? - per daug reikliai paklausiau.

- Labiau nei įmanoma, - dabar jau ne tik jis sustingo. Suledėjau, nors sėdėjau karštame sūkuriniame baseine po žvaigždėtu dangumi. - įsimylėjau tave: nuo juoko iki plaukų galiukų.

- Bet ji grįžo, tu buvai su ja susitikęs, ji atsiliepė tavo telefonu, - išvardinau tiek kiek žinojau.

- Aš jos nebemyliu, ne taip stipriai kaip anksčiau, - šiek tiek atitraukė mane nuo savęs, kad matytų akis, jutau kaip viduj darosi vis blogiau ir blogiau, lyg pykintų, nors nepagavau jo meluojant.

- Tu mane išdavei, - tai nebuvo kaltinimas, veikiau noras sužinoti tiesą. Jis nusuko žvilgsnį į šalį. Giliai įkvėpė:

- Taip, - o tada padarė klaidą. Kai jau buvau beveik nurijus tą gniutulą, atsuko į mane, tas savo mėlynos ugnies rusenančias akis ir supratau, kad viskas ką sakė yra tiesa. Kad jis mane išdavė, bet… gailisi. Jo akys prašė atsiprašymo, atleidimo - maldavo jo.

- Kajau, kodėl tu verti mane būti tokia patiklia? - paglostė mano plaukus, o aš ir vėl prisiglaudžiau prie jo, kad tik nematyčiau paralyžuojančio žvilgsnio.  

- Neklausinėk, net pats nenutuokiu, žinau tik tiek, kad tu man labai svarbi, - ramiai atsakė. Garsiai atsidusau. - Daugiau niekada neversiu tavęs pavydėt,-tvirtai pasakė ir pabučiavo mano petį. Vėl atsidusau, nes šį pažadą jam bus labai sunku tesėt, su tokia prekine išvaizda, kokią turi jis.

- Nežadėk nieko, - atsitraukus nuo jo pasakiau ir išslydus iš jo glėbio nuplaukiau toliau. Alkūnėmis pasirėmiau į baseino kraštą, veidą priglaudžiau prie plytelių. Vanduo tyliai suteliuškavo ir jau kitą akimirką pajutau Kajų šalia.

- Nepyk, - paprašė pažiūrėjau į jį. Jis užvertęs galvą žiūrėjo į dangų. Nuo vandens ant jo veido atsispindinti ryškiai mėlyna spalva darė jį nežemiškai gražų.

- Nepykstu, juk norėjau žinot, - sausai atsakiau ir jis atsuko savo akis į mane. Žiūrėjo nenuleisdamas akių, bandydamas mane nuraminti savo žvilgsniu, bet jo artumas trigdė. Apvedė mano lūpas šlapiais pirštų galiukais palinkdamas vandens pėdsakus. Atsitraukiau ir priplaukus prie laiptelių išlipau. Įsisupau į rankšluostį ir kojas įmerkiau į vandenį. Mačiau, kad gailisi man viską pasakęs, jo akys nesugebėjo paslėpti nieko. - Galvojau, bus blogiau su tavo tėvais.

- Patikai jiems, - nusišypsojo ir priplaukęs prie manęs padėjo galvą ant mano kelių. - Tėtis, dar ilgai klausinėjo apie tave.

- Lipk, šalta man jau, - susinepatoginus pasakiau, veidą apšvietusi raudona spalva maskavo užkaitusius skruostus, jis sukikeno ir išlipo, atsistojau. Nepasiėmė savo rankšluoščio, o šlapiu kūnu prisiglaudė prie manęs. Nusijuokiau ir įsisiurbiau į jo lūpas.

- Dingstam, tu drebi, - pasilenkė ir uždengė dangtį.

- Paimk, - ranka parodžiau į savo maudomuko viršų. Jis įjungė šviesas ir paskui mane nubėgo namo. Užsiropščiau į trečią aukštą, atidariau jo kambario duris ir palindau po dušu, Kajus atsekė iš paskos. Kol išlindau iš vonios lova jau buvo paklota. - Tik nebandyk užmigt, - pavarčiau akis, o jis dingo už durų. Užsiklojau, kūnas vistiek dar šiek tiek drebėjo, prieš akis iškilo Kajaus ir Aistės vaizdas šitam kambary, bet negi ji jam nieko nereiškia? Užsimerkiau, pajutau labai jau pažįstamą kūną šalia. Atsisukau į jį.

- Užmigsiu, Kajau, tikrai neištversiu, - pagaliau jutau jį greta, jo ramų kvėpavimą sau ant odos ir rankas tvirtai saugančias mane nuo visko. Beveik dvi paros be miego paėmė viršų, akys pačios merkėsi.

- Miegok, mergyte, - pabučiavo į lūpas, bet vos turėjau jėgų atsakyt į jo bučinį, atsiguliau arčiau, o Kajus užgesino šviesą ir stebėjo žvaigždes braižydamas man ant odos ornamentus.

- Labas Lina, - pasisveikinau, kai ji buvo pora žingsnių nuo manęs. Rudomis sruogelėmis dažyti plaukai suspindo nuo žibintų skleidžiamos šviesos. O rudos akys atrodė šiek tiek sutrikę, lyg bijotų ką nors sutikti dairėsi aplink.

- Sveikas, - įsitempus pratarė ir žvilgtelėjus į šalis įsliuogė į mano glėbį. Kilstelėjau jos smakrą ir prisiliečiau prie lūpų, bet tik akimirkai, jaučiausi kaltas? Jaučiausi lyg išduočiau. Evą. Net pats nenorėjau glaustytis prie Linos, kai galvoje šmėžavo mėlynų akių savininkė, užbarikadavusi visus išėjimus iš klaidžių smegenų labirinto ir vis dar pykdanti mane. - Senai nesimatėm.

- Jo, senokai, - palinksėjau galva. Jaučiausi tartum mane kas nors stebėtų. - Gal einam į kavinę?

- Galim, nesinori lauke būt, - nusišypsojo. Apkabinau ją per pečius ir nuėjom į artimiausią kavinukę. Užsakiau karšto šokolado.

- Ko tokia įsitempus? - nusijuokiau, atsisukau į langą. Besileidžiančios saulės šešėliai apgaubė gatves, visi skubėjo namo: piko valandos.

- Nežinau, ir pats atrodai kaip nesavas, - gurkštelėjo šokolado.

- Aš turiu merginą, - prisipažinau stebėdamas jos reakciją. Nieko, regis jos tai nėkiek nejaudino. Net nežinau kodėl tai jai pasakiau.

- O aš vaikiną, - velniukiškai šyptelėjo.

- Tu rimtai? - nepatikėjau. Linktelėjo. - Tai kodėl būni ir su manim?

- Nežinau, tu mane kažkuo trauki, - pakėlusi ranką brūkštelėjo man per skruostą smakro link.

- Tai kuo tavo vaikinas prastas? - susidomėjau.

- Jis tobulas, bet aš negaliu pakęst jo draugės. Ji mane siutina, jo elgesys mane siutina.

- Nelabai supratau, - sumurmėjau pertraukdamas ją.

- Įsivaizduok: būni su juo, bet jam paskambina ir jis išlekia pas ją. Aš jaučiuosi kaip tuščia vieta, žinau, kad tai ne tik draugystė, žinau, kad tarp jų vyksta kai kas daugiau.

- Pavyzdžiui?

- Ką daro bernas su merga kai lieka dviese? Naktį? Kai ji paskambina jam vidury nakties, ir aš lieku viena jo lovoje, o jis važiuoja pas ją. Draugystė? Nemanau. Akivaizdu? - linktelėjau. Taip, dėl to verta susirasti kaip ir… meilužį? Jo, aš meilužis. - Juk supranti mane?

- Taip.

- O kuo ji tau neįtinka, kad turi mane? - išsišiepė. Regis ši tema jai labai patiko.

- Ji negali atsitraukti nuo savo seno gyvenimo. Tiesiog, ji neatsispiria pagundoms ir aš negaliu palikti jos vienos, nes žinau ką ji darys: tuoj skambins kokiam Ugniui ir kvies susitikti, kai tuo tarpu man prisiekinėja, kad myli. - Nenoriu jos prarast! O jei pasakau jai tai ką galvoju mes susipykstam. Kaip šiandien. Dabar, per mano kvailą galvą ir dėl jos pamestą protą. - Logiška? Ne. Pateisinama? Mano pavydas taip. Jos elgesys ne, -sulaukiau pritariamo linktelėjimo.

- Tai tu ją myli, - tai nebuvo klausimas, akyse atsispindėjo supratimas. Negi tai taip pastebima?

- Net ir dabar apie ją galvoju, - prisipažinau.

- Prieš savaitę to nebuvo, - suniurnėjo.

- Savaitės užteko, kad įsitikinčiau tuo ką jaučiu, - kaltai šyptelėjau.

- Nesijaudink, viskas liks tik tarp mūsų, nelabai noriu, kad mano vaikinas apie tai sužinotų, - suspaudė lūpas.

- Koks minėjai jo vardas?

- Pijus, - staiga viskas stojo man į vietas. Pijus, juk buvo minėjęs, kad jo mergina - Lina. Eva buvo minėjus, kad Lina ją išvadino: kale, kad Pijus pas ją atvažiuoja, bet kada kai žino kad jai to reikai, jis niekada jos nepalieka, o Lina pavydi. Viskas pagaliau išaiškėjo: aš susitikinėjau su savo draugo mergina, su savo mylimosios geriausio draugo mergina. Negi viskas negali būti dar labiau komplikuota? Turbūt, jau ne, stengiausi kuo greičiau atgauti veido raumenų kontrolę, kol to nepastebėjo Lina, visgi ji suspėjo įžvelgti pasikeitimą.

- O ne, tik nesakyk, kad tu jį pažįsti, - maldavo manęs.

- Jis mano geras draugas, - prisipažinau. Ji iškart įkalino veidą delnuose, garsiai šnopuodama.

- Man galas, kaip aš pažiūrėsiu jam į akis? - balsas virpėjo. Patraukiau jos rankas nuo skruostų, pakėliau veidą į save.

- Mes nieko blogo nepadarėm.

- Taip, tik pora naktų praleidau pas tave, - ciniškai pratarė.

- Nebūtina to visiems skelbti, - ir pats netryškau noru, kad kas nors tai sužinotų, tuo labiau Eva su Pijumi ar Gustė, kuri tikrai viską jiems pasakytų, dėl tokio “menkniekio” tikrai nenorėjau prarasti savo mergytės, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų iš mano lūpų.

- Jis vistiek supras, per daug protingas, kad nepastebėtų.

- Jei nepastebėjo pusę mėnesio nepastebės ir dabar, - patikinau ją, prieš akis matydamas Evos nusivylusias manim akis, kurios tikrai nepridėjo laimės.

- Kajau, jis tikrai mane paliks, aš numirsiu be jo, - veidu nuriedėjo ašara. Atsisėdau prie jos ir apkabinau.

- Nebijok, viskas bus gerai, viskas susitvarkys, pamatysi, - švelniai pasakiau. Ji apglėbė mane ir veidu įsikniaubė į marškinėlius.

- Aš tikrai neiškęsiu, jei jis mane paliks, - sukuždėjo. Paglosčiau jos plaukus.

- Nurimk, reikia viską gerai apgalvoti, - būtent, man dvigubai. Ji pakėlė galvą nuo mano krūtinės ir sužiuro į mane.

- Ką siūlai?

- Tikrai nieko nesakyt, tarkim tarp mūsų nieko nebuvo. Gerai? - linktelėjo. Toliau kurpiau planą. - Tarkim mes vienas kito net nepažįstam. Tinka?

- O kas jei kas nors mus matė?

- Niekas mūsų nematė, - nuraminau ją.

- Prižadėk, kad tai liks tik tarp mūsų. Kajau, prisiek.

- Prisiekiu visu ką tik turiu, - rimtai atsakiau, jau ko ko, bet tikrai šito niekam nesakysiu. Tai buvo klaida, per daug didelė, kad kiti tai sužinotų. Aš paslydau, ji paslydo. Atsikelsim ir daugiau neslysim. 

- Gerai, - atsiduso. - Manau, aš jau eisiu, - atsistojo.

- Kaip nori, - abejingai pasakiau. Ji apsirengė lietpaltį ir nusisuko eiti.

- Kajau? - atsisukus paklausė. Pakėliau į ją akis. - Tikrai manau, kad tavo mergina tave myli, arba pamils, tau neįmanoma atsispirt, - šyptelėjo ir dingo. Daugiau mūsų niekas nebesieja. Nuo šiol aš jos nepažįstu. Jos žodžiai aidėjo mano galvoje. Gurkštelėjau dabar jau šalto šokolado, kuris vistiek nudegino gerklę.

……..

Gulėjau lovoje, tiksliau imitavau, kad miegu, vaidinau pats prieš save.

- Aš per ją net užmigt negaliu, - garsiai pasakiau, žodžiai susigėrė į nakties sienas. Atsisėdau lovoje. Atsilošiau į atlošą ir tamsoje tyliai niurnėjau sau po nosimi kažkokius žodžius, kurie kuo toliau tuo labiau panašėjo į dainos priedainį. Neišlaikiau. Iš spintos išsitraukiau jau spėjusią apdulkėti gitarą, pirštais perbraukiau per stygas. Paskutinį kartą ją laikiau rankose savaitė prieš kai sutikau Evą. Maždaug prieš du mėnesius su trupučiu. Už geros valandos sąsiuvinyje vingiavo natos ir tekstas. Dar kart sugrojau melodiją, visai nieko, šiek tiek apdailinau, padariau netokią „kampuotą.” Užverčiau sąsiuvinį ir gitarą padėjau ant žemės.

Atsiguliau. Jaučiausi pavargęs, bet negalėjau užmigti, akys nesimerkė. Žiūrėjau į lubas. Rankas pasikišau po galva. Jei Evą domina kiti-gerai. Suprantu, bet aš užsitarnausiu jos meilę, ji bus priklausoma nuo manęs, taip kaip aš nuo jos. Nuo jos ritmingo kvėpavimo ir noro priversti blakstienas virpėti, net kai nesu šalia. Ji bus su manim, bet kokia kaina ir čia ne šiaip sau užsispyrimas ar kvaila pagunda, kaip antai pradžioje, ne, dabar tai rimta, labai, nes aš…myliu ją. Myliu labiau nei galiu.

Švito. Vis dar nemiegojau, rankos nutirpo, saulė kuo toliau tuo labiau brovėsi į mano akis sukeldama perštėjimą vokuose.

- Aš per ją numirsiu, iš nemigos, - sušnypščiau ir kumščiais trenkiau į čiužinį. Dabar vėl buvo užėję tos dvidešimt minučių iš valandos šiąnakt, kai ji mane erzino, kai norėjau ją pastatyt į vietą. Aišku, nieko aš nepastačiau, tik mintyse ją iškeikiau už kvailumą, o save už pernelyg lakią vaizduotę. - Uch.. . -garsiai atsidusau ir pagalve užsidengiau veidą.

……..

Neišlaikiau. Pasiėmiau telefoną nuo žemės ir parašiau jai žinutę: „Kai susitiksim tau bus.”-ištryniau. „Nustok mane kankint.” - vėl ištryniau, nieko gero nepasieksiu jei rašysiu taip. Labai norėjau ją pamatyt, apkabint ir įsisiurbt į saldžias lūpas. Turbūt dar gyvenime taip nenorėjau jausti ko nors šalia. Jos šalia. Mano visas kūnas man priešinosi ir tryško noru nuvažiuoti pas ją, kad ir dabar: lygiai penktą valandą. Visgi suspaudęs kumščius toliau gulėjau savo kambary, kurio sienos man jau įgriso. „Atsiprašau…” - po kiek laiko parašiau ir išsiunčiau, kol dar nepersigalvojau. Galvoje liko tuščia, tartum tik to ir trūko, kad užmigčiau. Tik jos atsiprašyt, bet tikrai nenuleisiu rankų, ji vistiek bus mano. Net nepajutau kaip užsimerkiau, o prieš akis pamačiau pirmus sapno vaizdus, pagaliau be Evos akių, kurios visą dieną mane stebėjo.

……..

Atsibudau septintą. Miegojau apie dvi valandas per dvi paras. Žavu. Visgi atsikėliau žvalus, greitai atlikau visas rytines procedūras, anksčiau nei derėtų išėjau į lauką ir užsėdau ant motociklo. Supratau kur atsidūriau tik tada kai nuo jo nulipau. Prieš mano akis buvo: Evos namas.

Greitai užlipau laiptukais ir užkilęs liftu paskambinau į duris. Vieną…du…tris kartus. Raktas duryse suskambėjo ir ji atidarė duris. Šilkinis odos spalvos chalatėlis buvo beveik jos odos spalvos, ji spigino į mane nesuprantamu žvilgsniu, atrodė, kad ką tik išlipo iš lovos ir dar nelabai orientuojasi aplinkoje.

- Užeisi? - prikimus paklausė ir net nelaukusi atsakymo nutipeno į vidų rišdama į kuodelį susivėlusius plaukus.

- Eva, - švelniai pasakiau. Ji atsisuko ir aiktelėjo, kai pamatė, kad esu per du centimetrus nuo jos.

- Atleista , -atsakė į klausimą išskaitytą akyse ir pasitraukė toliau nuo manęs lyg nenorėtų liest. Koridoriuje pamačiau vaikino batus ir striukę.

- Turi svečių? - nenorėdamas jos kaltinti paklausiau, bet tai buvo aiškiai justi, žinojau, kad ji išgirdo, pavydas sukilo per sekundę, o vakarykštė vaizduotė taipogi apsireiškė.

- Jo, Pijus dar miega, - neatsisukus pratarė ir nuėjo į miegamąjį. Atsirėmiau į sieną. Pijus pas ją, o aš vakar išsiskyriau su jo mergina. Pijus ir vėl nakvojo pas Evą, “tik kai žino, kad man reikia jo” - galvoje suskambo Evos žodžiai, kažin kas jai nutiko, kad kvietėsi jį?

- Kajau, aš tikrai ant tavęs nepykstu, - patikino. Priėjo ir įpuolė į mano glėbį. Jutau, kad visą tą laiką tik tvardė save, o dabar jau pagaliau atsibudusi pratrūko. Pabučiavau jos kaktą. Ji sunkiai atsiduso. - Galvojau neparašysi, - pakėlus akis pasakė.

- Jau galvojau gausiu antausį, - sukikenau jai į plaukus ir truputį pakėlęs nuo žemės apkabinau.

- Tu neprilygsti meškinui, - nuleidus akis pratarė.

- Per tave aš antrą naktį nemiegojau.

- Ne tu vienas, - pasiskundė ir tai patvirtindama nusižiovojo. Nusijuokiau.

- Kas vyksta? - užsimiegojęs išniro Pijus iš kambario. Abu su Eva pradėjom juoktis. - Mh, sveikas, Kajau, - šyptelėjo pastebėjęs, kad Eva prisiglaudus prie manęs. - Tai va kodėl ji taip vartėsi. Pro langą naktį įlipai? - besikrapštydamas akis paklausė.

- Įskridau, - pataisiau jį.

- Jo, jūs čia burkuokit, aš einu į vonią, - sukrizeno ir praėjo pro mus. Išsispyriau iš sportbačių.

- Tai sakai nemiegojai naktį?

- Per daug užsispyrusį berną turiu, - sukikeno ir atsisėdo prie manęs ant sofos.

- Aš tikrai atsiprašau, jei matysi, kad darau nesąmones sakyk man, - rimtai pasakiau. Ji linktelėjo. - Priminsiu, - Eva delniukais apglėbė mano skruostus ir prisilietė lūpom prie manų. Taip, tik ji taip mokėjo.  Jau galvojau, kad taip ir neatsitrauksim vienas nuo kito, bet Pijus išlindo iš vonios ir aišku pradėjo:

- Neprarykit vienas kito, dar nemoku skrodimo atlikt, - juokdamasis pratarė, Eva iškart atsitraukė ir sukikeno, bet nuo manęs nepasitraukė, kaip tik patogiau įsitaisė kuo arčiau. Apkabinau rankomis jos liemenį.

- Nemanau, kad reikės, - į jos plaukus suniurnėjau visai į jį nežiūrėdamas.

- Tai labas rytas, balandėliai, - pasisveikino ir atsisėdo prieš mus.

- Labas rytas, - linksmai atsakė Eva, nereikėjo nei žiūrėti, balse jautėsi, kad šypsosi.

- Kajau, nori parūkyt? - žiūrėdamas į mane savo žaliom akim paklausė.

- Noriu,  -paleidau rankas nuo Evos liemens ir jau ruošiausi stotis, kai Eva padiktavo savo sąlygas:

- Ne, jis nenori, - tvirtai atsakė ir atgal sugrąžino mano rankas. Noriu! Nutylėjau, nenorėjau ir vėl su ja pyktis. Tik ne dabar.

- Man atrodo nori, - išsišiepė Pijus.

- Aišku, kad nori, bet aš jam neleisiu nuo dabar, - savimi tikėdama pasakė ir atsisuko į mane. Pakėliau antakius. - Tu nejauti saiko, arba rūkai mažesniais kiekiais, arba aš tave metu.

- Mažesniais kiekiais, - sutikau, be to dar galiu gyventi, be jos jau ne. Jei dėl jos atsisakiau visų savo merginų, kad turėčiau tik ją vieną, tik įrodžiau kokia ji man svarbi tapo per pora mėnesių. Norėjau padaryti viską dėl jos, kad tik ji būtų laiminga. Paglosčiau jos veiduką, kuris visąlaik karaliauja mano mintyse.

- Ir daugiau jokių rūkymų naktį, ir ryte, - toliau diktavo sąlygas. Lnktelėjau. Jei ji nesukels man pavydo tikrai to neprireiks, bet jei…

- Ne per daug sau leidi? - vėjavaikiškai paklausiau.

- Ne, - šyptelėjo ir įsisiurbė man į lūpas. Pijus tyliai pasišalino į balkoną parūkyt kaip tik tuo metu, kai užsikėliau Evą ant kelių. Taip, ji leido sau tikrai nedaug, tik tiek, kad mano visas kūnas atsisakė paklust man ir priėmė tik ją ir pakluso tik jos sprendimams. Tikrai nedaug.

- Po velnių, pavėluosit į mokyklą, o tu į univerą, jei dar čia glamonėsitės, - išlindęs iš balkono sudrausmino mus. Eva nusišypsojo man į lūpas.

- Myliu tave, - sukuždėjo, kad tik aš išgirščiau. - O tu gausi galvon, jei dar man aiškinsi, - atsisukus į jį piktai pasakė.

- Taip, taip, - pavartė akis.  Dar kartą prisitraukiau Evą ir vos juntamai pakštelėjau į lūpas, o tada jau paleidau. - Na, neišvarė iš proto šita neklaužada? - atsisėdęs prieš mane paklausė.

- Išvarė, - nusijuokiau. Eva išlindo iš už kampo ir nusiviepė. - Eva, tau nieko, jei šiandien iškart po pamokų važiuosim pas mano tėvus?

- Nieko, o ką? - mama jau dvi dienas iš eilės skambino ir ūžė, kad manęs pasiilgo, kad ir vėl ją užmiršau, ir kad jai reikia pagalbos, o kai užsiminiau, kad atvažiuosiu su Evelina išvis pasiuto, kad nieko jai nepasakoju. Santrauka: mano mama trykšta noru susipažinti su mergina galutinai užkariavusia mano širdį. Bus linksma. Man jau dabar gaila Evos.

- Reikia jiems pagalbos, nebent nenori, tai aš tavęs atvažiuosiu pasiimt rytoj. Kaip tu nori.

- Šiandien.

………..

Univere per pertrauką paskambinau Rimui:

- Sveiks, Kajau, - linksmai pasisveikino guvus balsas.

- Jo, labas.

- Turi man naujienų? - jis visada džiaugdavosi mano skambučiu, nes jis jam visada atnešdavo kalną pinigų, kurių dalį pasiimdavau aš pats.

- Jo, atsiųsiu į paštą, manau tau patiks, lauksiu atsakymo, - kontroliuodamas situaciją pasakiau.

- Manau vyrukams patiks, paskambinsiu dar šiandien.

- Puiku, - sausai atsakiau ir padėjau ragelį. Paskaitos baigėsi vos prasidėjus. Greitai grįžau namo ir į lagaminą susikrovęs daiktus pasukau Evos mokyklos link. Laukia sunkus savaitgalis. Labai, labai sunkus, ne ji viena nemėgsta vestuvių. O jei, jau įsivaizdavau, kaip už tokį pasiūlymą ji mane iškeiktų. Nors?

Pirmas pasaulinis karas….. Vakarų frontas…. Sen žermeno paliaubos….kontribucija….laikinasis seimas….akto signatarai…pirmas pasaulinis karas….rytų frontas….Neji taika….kolonijos…Ruošiausi kitą savaitę vyksiančiam istorijos egzaminui. Galvoje buvo tuščia, po kelių minučių jau nebeprisiminiau apie ką skaičiau, akys lipte lipo. Per tą ožį naktį taip ir neužmigau, negalėjau sumerkti akių. Lova atrodė per didelė, per šalta, kai nejaučiau jo šalia, pagalvė per minkšta ir žema, nes smagiausia miegoti ant jo krūtinės. Jau buvau sugalvojus pati jo atsiprašyt, bet kai nuėjau į svečių kambarį, kur jis turėjo miegoti, jis sėdėjo balkone ir rūkė. Pora minučių jį pastebėjau ir vėl tyliai nusliūkinau į šaltą lovą. Vos tik atsiguliau į lovą, išgirdau kaip jis atėjo prie manęs ir nubraukęs nuo veido plaukus paglostė skruostą. Vos. Vos, sugebėjau nepramerkti akių ir neprisitraukti jo prie savęs. Vos. Guodžiausi tik tuo, kad ne viena nemiegu, bet kartu jau būtų geriau jei jis būtų miegojęs, būčiau atsigulus šalia jo, o ryte anksti atsikėlus ir išsliūkinus iš jo kambario. Visgi nepadariau to, nes buvau per daug užsispyrus, per daug atkakli, kad taip lengvai jam atleisčiau.

Bet vos jis ryte mane apkabino neatsispyriau, būtent, daugiau jau nebegalėjau ant jo pykti, nurijau tą gniutulą ir jam atleidau, juk ir pati bučiavausi su kitu. Bet vistiek tai nieko nekeičia. Kaip gali sakyt, kad myli, o bučiuotis su kita? Kažkas nelogiško. Hmmm… Ir vėl galvoju apie jį. Papurčiau galvą, kad išmesčiau minčių savininką sėdintį už sienos ir toliau skaičiau sausą tekstą.

Pirmas pasaulinis karas…. Vokietija kariauja dviem frontais…Komjemeno paliaubos… Italija išstoja iš Trilypės…Rusija pasitraukia…

- Būsiu, turiu jau eit, - mano ausis pasiekė tik šitas garsas, iškart suklusau. Daugiau nieko nesakė atsistojau nuo kėdės ir žiūrėdama pro kampą patenkinau smalsumą:

- Kur eisi? - jis šiek tiek sumišo, bet giliai mačiau, jog tikėjosi, kad to paklausiu. Nusišypsojau ir priėjau prie jo. Atsisėdau ant fotelio prieš jį.

- Am… reikia kursiokei projekto, tai nuvežt turėsiu, - linktelėjau.

- Kokį projektą? - bandžiau jį prigriebti meluojant ir patenkint savo neišpasakytą smalsumą.

- Ataskaitą reikia pateikt apie įmonės darbą, - išpyškino. Turbūt nemeluoja, o jei ir meluoja nemanau, kad bandytų susitikti su kokia nors merga, nes jo skruostai tikrai neatlaikytų, turbūt, ne tik tai.

- Pasiilgau Gustės, - suniurnėjau.

- Šiandien matėtis, - suprunkštė ir nuo stalo pasiėmęs popierius įniko į juos. Stebėjau, kaip jo kaktoje vis gilėje raukšlelė, kuri rodės jau įsirėžė visam gyvenimui. Priėjau ir pirštais išlyginau ją. Kajus pakėlė į mane kažkokias tartum atgailaujančias akis. - Nori pasimatuot drabužius?

- Ne, - mažiausiai norėjau vėl rengaliotis, šiandien man jau to gana, užteko ir pusės dienos praleistos matavimosi kabinose. Jis išsišiepė kaip mėnuliukas ir prisitraukęs mane arčiau pakštelėjo į lūpas.-Nori valgyt?

- Tik nesakyk kad ruošiesi gamint pietus?

- Aš nesakysiu, o padarysiu, - nelaukiau jo atsakymo, nuėjau į virtuvę, Kajus toliau kažką skaičiavo. Norėjau eit pamiegot, bet su juo tai tiesiog neįmanoma, jau įsivaizduoju, tuoj įsirangytų šalia ir pradėtų bučiuoti ar kažką kalbėti. Nusižiovojau - užgulė ausis. Greituoju supjausčiau svogūnus, česnakus, čili pipirus. Makaronus įdėjau virti į puodą. Apkepiau faršą ir galiausiai viską sudėjau į lėkštes.

- Spagečiai? - paklausė akivaizdaus dalyko atsisukęs į mane. Linktelėjau ir ant viršaus užbaščiau čili prieskonių. Kajus metė popierius ir atskriejo į virtuvę šviesos greičiu.

- Tu gal nėščias, kad taip valgyt nori? - rimtai paklausiau. Jis neišlaikęs suprunkštė.

- Ta nuotaikų kaita ir pykinimas rytas tikrai kažką reiškia.

- Kažin kas vaiko tėvas, pfu, motina?

- Tai gal tu? - iš stalčiaus išėmė įrankius ir padėjo prie lėkštelių. - Ką gersim?

- Mineralinį?

- Vyną?-linktelėjau, jis išėmė taures ir iš baro balto vyno butelį.

- Tai už tavo vaiką, - iškėliau taurę.

- Ir jo motiną, - suprunkštė ir skimbtelėjo taures.

…….

Vėl mokiausi istoriją, o Kajus kažką skaičiavo. Daugiau dirsčiojau į jį, nei į knygą, kaip jis gali nepasimesti tarp tų skaičių? Negi čia jo svajonių darbas, kuris susideda iš skaičių? Žiauru.

- Nesusikaupi, - konstatavo atsisukęs į mane, mintys galvoje lakstė beprotišku greičiu. Kajaus akyse ruseno mėlyna ugnis. - Gal tau ką nors padėti?

- Ne, gal kitą kartą, - šyptelėjau ir užsikišau plaukus už ausies.

- Apie ką galvoji? - širdyje jaučiau kažkokį keistą nerimą persipynusį su baime, tik nieku gyvu negalėjau jam to sakyt, nes misteris teisingumas, būtų iš manęs išsišaipęs, aš jam atkirtus, o tada susipykę.

- Aš tik noriu namo, - liūdnai pasakiau, nors žinojau, kad to visai nenoriu, man per daug patiko būti su juo, bet reikėjo susitikti su Ugniumi, o ir Kolinas jau parašė žinutę. Jo akys iškart surimtėjo, tapo liūdnos, šiek tiek atšiauresnės, ne tokios atviros kaip prieš akimirką. - Kodėl tu nenori manęs išleist?

- Nes žinau ką tu darysi, - piktokai pasakė. Nenorėjau, kad jis pyktų, jo kaktoje ir vėl įsirėžė raukšlelė, o lūpos tvirtai susispaudė.

- O tu, žinai, nes darysi tą patį, - konstatavau atsikirsdama.

- Lėksi pas Ugnių? - pakėlė antakius. Nekreipiau dėmesio į jo pastabą.

- Jo, dar pas Simą, Martyną, Gedą, Timą, Laimoną, ai, dar Kiprą, - akinamai nusišypsojau.

- Tai jau bėk. Neužmiršk kitų, - ciniškai pratarė. Įsižeidė.

- Kai atsileisi paskambink, - priėjus pasilenkiau ir pakštelėjau jam į skruostą.

- Mhm, - numykė ir atsistojo. Nuslinkau į koridorių ir apsirengiau. Pasiėmiau daiktus. Kajus stovėjo balkone atsirėmęs į turėklą ir vėl rūkė. Priėjau.

- Gal jau užteks žudyti save? - apkabinau jį iš nugaros, jis net nekrustelėjo. Tyla. Išpūtė dūmus. Įkvėpiau jo kvapo . -Gerai, einu, nepyk, - atleidau rankas. Ant palangės gulėjo beveik pilnas pakelis cigarečių, pasiėmiau jį, nes kitaip Kajus jį surūkys vienu kartu. Išėjau. Jis toliau rūkė, lyg manęs jau nebūtų buvę. Kartais jis tikrai užknisa. Pasiėmiau tašę ir įlipau į manęs jau laukiantį taksi. Jaučiau jo žvilgsnį stebintį mane pro balkoną. Sudrebėjau, bet neatsisukau. Būčiau pasielgus kvailai, tiek vienu tiek kitu atveju, nes jie buvo tik du: bėgti pas jį ir nusileisti, arba atsisukti ir ką nors jam sušukti panašaus į: “Kaip tu mane užknisi.” Abu variantai apgailėtini, vien dėl to ir neatsisukau.

……..

- Sveikas Ugniau, - linksmai sučiauškėjau ir apkabinau jį.

- Labas, gražuole, - apsimetė, kad nieko neįvyko.

- Ugniau, aš žinau, kad matei mane.

- Taip.

- Tai neįdomu su kuo aš buvau? - išplėčiau akis. Ugnius papurtė galvą. - Kaip čia taip?

- Nemačiau nieko blogo ką darytum, - abejingai pratarė. Mano žvilgsnis vis dar išliko budrus.

- Ir tu nepavydi?

- Pavydžiu, bet pasitikiu tavimi, - sukikeno. - Aišku, nepamaišytų tavo versija.

- Jis mano pusbrolis, aš jį beproto myliu, o tą dieną paskyriau jam ir prižadėjau, kad būsiu tik su juo, - pasakiau pirmą į galvą šovusią nesąmonę.

- Ir su juo vaikščiojai po pardotuves?

- Tai juokinga, bet taip, vaikščiojau su juo po parduotuves, rinkom dovaną, - na ne per daugiausiai melavau. Proto ribose. Linktelėjo.

- Nori pačiuožinėt ant ledo? - rudi plaukai užkrito ant akių, nubraukiau juos, kad matyčiau šokoladines akis, kurios kerėjo valiūkiškumu. Sukrykščiau.

- Aišku, kad noriu, - jo delnas atsidūrė manajam. Patraukėm ledo link.  

……..

Su Ugnium pabuvau geras pora valandų, o poto buvau priversta išsiskirti. Priversta: Kolinas nerimo. Nenorėjau šiandien su juo susitikti, apsiribojau tik telefoniniu pokalbiu, susitarėm susitikti ryt iškart po pamokų. Iš Kajaus jokios užuominos apie atleidimą. Mano telefonas suskambėjo. Džiūgaudama, kad tai jis, atsiliepiau:

- Labas.

- Sveikutė, ko tokia linksma? - išgirdau nelauktą Gustės balsą.

- Gera nuotaika labai, - jau ramiau pasakiau eidama namų link, saulė maloniai šildė apnuogintus pečius.

- Keistai, ką veiksi šį savaitgalį? Turiu pasiūlymą, - sukrizeno.

- Su Kajum važiuosiu į vestuves, - bandžiau išlaikyti kuo laimingesnį balsą, bet nelabai pavyko, kažin ar išvis ten važiuosiu po šiandien… Žinant Kajų visai tikėtinas ir toks variantas, kad jis ir pats ten nevažiuos spjovęs ant visos savo šeimos.

- Kada važiuosi? - viltingai paklausė.

- Šeštadienį ryte, o grįšim sekmadienį, - atsidariau laiptinės duris ir užlipau tuos nelemtus aštuonis laiptelius.

 -Gaila, tada nieko neišeis, - nusivylė.

- Kitą kartą, - nusijuokiau.

- Būtinai. Viskas lekiu.

- Gustuk?

- Nu?

- Myliu tave, - atsidusau ir padėjau ragelį, nenorėjau atsakinėt į jos klausimus. Atrakinau namų duris. Palaimingai atsidusau. Nusirengiau. Mano akis užkliudė Kajaus dovanotas meškinas. Priėjau ir apkabinau jį, taip stipriai kaip tik galėjau. Jei jis nebūtų toks užsispyręs viskas būtų gerai, bet ne, principai, juk yra aukščiau visko. Tai nervino, kai jau atrodė, kad viskas tobula, amžinai kas nors viską sugadina, bet dabar laimę sunaikino žmogus pats ją sukūręs, dėl jo ji buvo sukurta. Tik dėl jo. Po paraliais, jaučiausi klaikiau nei klaikiai.

Pasiėmiau telefoną ir paskambinau Pijui, pasiilgau jo. Dabar man jo labiausiai reikėjo, reikėjo jo glėbio ir pokalbių.

- Labas, Evu, - po vieno pyptelėjimo atsiliepė, jaučiau, kad šypsosi.

- Labuka, ką veiki šiandien?

- Kiurgsau namie ir bandau skaityt apie kažką iš vadovėlio, - nusijuokiau.

- Smagu… Gal nori pas mane?

- Dabar? - netikėjo

- Taip.

- Tu pas Kajų?

- Ne, namie, - sausai atsakiau. Širdutė ir vėl sukirbėjo. Kvailas, idiotiškas užsispyręs ožys, kuris mano, kad mane laiko pririšęs prie trumpo pavadėlio, ir kad klausysiu jo kaip kokio…Dievo. Smagiau ir būti nebegali.

- Būsiu už penkiolikos minučių, - nusišypsojau. Aprinkau daiktus, kai tik baigiau į duris paskambino Pijus.

- Labas vakaras, - formaliai pasisveikino ir šyptelėjęs pakštelėjo į skruostą. - Na, tai jau persikraustei namo?

- Šiandien, - bandžiau neišsiduoti kaip išties jaučiuosi.

- Susitaikėt, - kabindamas drabužius paklausė.

- Turbūt ir vėl susipykom. Kaip tau su Lina? - nukreipiau kalbą kita linkme, kuo tolia nuo savęs.

- Nežinau, kažkur išlėkė su drauge susitikt šiandien vakare, nieko nerašė.

- Kaip ir tu, - šyptelėjau ir atsisėdau ant sofos. Pijus atsisėdo priešais. Niuktelėjo man į koją.

- Tai pasakok, ką vakar iškrėtė Kajus.

- Laižėsi su kita, pora žingsnių nuo manęs, - susinėriau rankas po krūtine. Pijus pradėjo garsiai juoktis. - Kas?

- Jūs juokingi: abu nesąmones darot, o pykstat nesveikai vienas ant kito.

- Nemanau, kad tu taip elgiesi su Lina, - pyktelėjau.

- Aišku, kad ne, aš per daug moralus, - dar garsiau pradėjo juoktis, va dabar jau ir aš neišlaikiau. - Bet jūsų bendravimas išties keistas.

- Na ir kuo gi? - pakėliau antakius.

- Nežinau, bet jūs per rimtai žiūrit į viską, niekada nenusileidžiat vienas kitam, o ir… Nežinau, bet jus sieja tikrai kažkas stipraus. Kito paaiškinimo aš neturiu, - rimtai išdėstė savo mintis.

- Žinau, va tas mane ir erzina, nes aš negaliu, jau dabar kaip jo pasiilgau, - sunkiai atsidusau.

- Kai susipykdavai su ankstesniais savo vaikinais nekreipdavai dėmesio, o dabar aš jau neatpažįstu tavęs šituo klausimu, tau jis rimtai rūpi, - konstatavo.

- Manau myliu jį, - nedrąsiai pratariau žiūrėdama į kelius.

- Tu rimtai? - pakėlė mano smakrą ir atsuko į save. - Bet juk tu netiki meile.

- Manau klydau, - nusukau žvilgsnį į šalį. Pijus stipriai mane apkabino, jis geriausias, nežinau kaip bet jis juto tą maišatį mano viduje. 

………..

Paklojau jam svečių kambary lovą, kai jau ėmė švisti apie ketvirtą ryto. Palindau po karštu dušu. Pijus vis dar sėdėjo svetainėj.

- Labanakt, žaliaki, - persisvėriau per sofą ir pakštelėjau jam į skruostą.

- Saldžių, - sukikeno ir nusliūkino į vonią.

Užsidegiau savo kambary naktinę lempelę. Atsisėdau ant lovos. Pasiėmiau meškiną ir jį apkabinusi atsiguliau į tuščią lovą. Mano oda tuoj pat atšalo, net meškinas neatstojo Kajaus, jo kūnas daug tvirtesnis, kietesnis, šiltesnis, mielesnis. Man reikėjo Kajaus, o ne žaislo. Teko pasitenkinti ir meškinu.

- Miegi su meškinu? - stovėdamas tarpdurį paklausė. Išsišiepiau.

- Dovana.

- Kajaus? - veikiau ne klausė, o konstatavo. Linktelėjau.

- Viskas aišku tada, - akinamai nusišypsojo. Sukikenau. - Labos, gražuole, - pamojavau jam ranka.

Taip ir neužmigau, nors miego norėjau. Lygiai 5. 32 mano telefonas suskambo. Pasiėmiau jį nuo spitutės ir perskaičiau žinutę:

„Atsiprašau…” - iškart supratau nuo ko ji, tai jau antra naktis kai miegam atskirai ir neužmiegam. Po visą kūną pasklido šiluma. Veidu įsikniaubiau į meškiną ir užmigau su šypsena veide.

Eva šoko su kažkokiu vaikinu, vos ji tik nusisuko prie manęs prisistatė kažkokia neaiški blondinė. Šyptelėjau ir pradėjau šokti su ja.

- Aš - Gintarė, - į ausį pasakė ir priėjo arčiau manęs.

- Kajus, malonu, - šiek tiek pasilenkiau prie jos ir apglėbęs jos klubus prisitraukiau visai šalia savęs. Pažvelgiau į Evą, ji pasilenkusi prie to tipo kažką šnekėjo, jo rankos šiek tiek kilstelėjo žėrinčią jos suknelę dar labiau atidengiant kojas ir tada jis pradėjo ją bučiuot.

- Supyktum jei padaryčiau vieną dalyką? - atitraukdama dėmesį nuo Evos paklausė Gintarė, jau žinojau apie ką ji kalba, jos akys šelmiškai sužibo, kol viduje mano kraujas ėmė virti.

- Priklauso nuo to ką padarysi, - ji tik šyptelėjo ir pradėjo mane bučiuoti, taip lėtai, erzinant, bet vis greitėjant, iš galvos visai išėjo, kad dabar Evą ryja kažkoks tipas, kai aš už poros metrų, bet aš, juk ir pats ne ką geriau elgiausi. Į mano ranką kažkas sustukseno, iškart atpažinau prisilietimo savininkę ir atleidau Gintarės skruostus sukaustytus mano delnuose. Pažiūrėjau į Evą, vien jos išvaizda nieko gero nežadėjo, turbūt nuo jos žvilgsnio jau turėjau būti miręs, bet kadangi tai neįvyko ji trenkė man antausį. Skruostas iškart užkaito, oda degte degė, turbūt liko visi jos pirščiukų anspaudai - tatuiruotė visam gyvenimui.

- Kas tau darosi? - užstaugiau, ji visiškai nekreipdama dėmesio pasisuko į nieko nesuprantančią Gintarę.

- Kas tu tokia? - suspigo Gintė.

- Šitas į mane kreipiasi žmona, manau supratai viską, - garsiai pasakė ir atsisukus ciniškai man nusišypsojo.

- Ką? - netikėdama spoksojo į mane. Eva jau iškėlė ranką kirsti ir Gintarei, sugriebiau ją už riešo ir atsukau į save. Jutau žmonių žvilgsnius įsmeigtus į mus.

- Tu eini su manim, - užgriaudėjau, Eva laisva ranka kirto man į kitą skruostą, mačiau, kad ją įskaudinau.

- Pasvajok, - kas jai darosi, ko ji taip siunta? Pati laižėsi su pirmu pasitaikiusiu bernu, o man čia kažką aiškina ir dar to nebūtų maža dar ir atitrankė.

- Nurimk! - užrėkiau ir gniauždamas jos riešą pradėjau vesti iš čia.

- Paleisk, skauda, - sustojau, atleidau jos riešą, ji savo kulniuku specialiai užlipo ant mano bato.

- Uch.. - paėmiau ją ant rankų, kaip kokią nuotaką ir išnešiau iš ten, kol ji koliojo mane visais sau žinomais žodžiais.

- Debile, paleisk mane! - užkliko ant visos gatvės.

- Eva, užtilk, - sušnypščiau. Ji vėl ataudė mane iš kumščių. Jaučiausi kaip bokso kriaušė. Labai smagu. Neišpasakytai. Tiesiog tobula, tik, kad ir kaip ji stengėsi iš visų jėgų mane lupti, ar kaip kitaip tai pavadinti - aš buvau per daug susierzinęs, kad tai jusčiau, ar imčiau į galvą.

- Tu gal netildyk manęs? - piktai paklausė, pastačiau ją ant žemės prie mašinos. - Vežk mane namo, - sukomandavo.

- Tik ten ir vešiu, - suburbėjau ir atidariau dureles. - Kas tau užėjo?

- Ai, kas man? Po galais, vos nusisukau tu - su kita ir dar klausi kas man užėjo? - vėl paleido savo kakarinę visu smarkumu, su ja būnant reiktų pradėt nešiot ausų kumštukus, nes mano būgneliai tikrai neatlaikys jos skleidžiamų decibelų.

- Juk nepalikau tavęs vienos, - ciniškai pratariau ir užvedžiau variklį. Daugiau nekalbėjom. Užtat įtampa sklandė ore, jutau jos žvilgsnį, bet net nežvilgtelėjau į ją.

- Sakiau, vežk mane namo! - pagaliau nutraukė tylos įžadus, kai jau stačiausi mašiną savo kieme.

- O čia ne namai. Ne, čia stepės, - atšoviau ir išlipau iš mašinos, atidariau tai ožkai dureles ir palaukiau kol ji išlips. Viena mintis niekaip nelindo iš galvos: „Ko ji taip pyksta, juk tai nieko nereiškia. Mano jausmų jai, tai nekeičia. Bet visgi, jai ir vėl nervinis išsekimas ar krizė ir žinoma, ji išsilieja ant manęs. O kaipgi kitaip. Kito varianto aš neturiu.”

Ji išsiėmė telefoną ir eidama į laiptinę paskambino kažkam. Tyliai sekiau jai iš nugaros.

- Pijau? Gal gali atvažiuot manęs pasiimt? - iškart ėjo prie reikalo, jos kulniukų kaukšėjimas turbūt girdėjosi visoje Lietuvoje. - Taip, aš dar pas Kajų. Taip, dabar jei gali. Atsiprašau, kad prikėliau. Dėkui, - nuoširdžiai pasakė ir įsikišo telefoną į striukės kišenę. Iškart gavau žinutę nuo Pijaus:

„Susipykot?” -išsišiepiau.

„Manau, susitvarkysiu, nevažiuok.”

„Kaip nori, kaip ji?”

„Pyksta.”

„Karštas šokoladas. Pabandyk.” -mano šypsena nesutilpo į lūpas kai perskaičiau šitą.

„Dėkui. Viskas lekiu, išsijunk telefoną.” -įsikišau telefoną į džinų kišenę ir įlipau į liftą. Žinojau, kad Pijus man padės. Atrakinau duris ir ją įleidau. Ji perskaitė kažkokią žinutę ir sunkiai atsiduso - Pijus.

- Eva, nepyk, nu, - paprašiau. Laikrodis rodė lygiai pusė keturių ryto.

- Einu miegot, - nuėjo į miegamąjį ir atsinešė pagalvę. Padėjo ją ant sofos ir nuėjo į dušą. O ji rimtai pyksta, karštas šokoladas jau nebepadės, reikia ko nors geresnio. Bet ko?

- Eva, eik į mano kambarį, aš išsimiegosiu svečių kambary, - atsistojęs pasakiau kai ji grįžo, nuo jos plaukų galiukų varvėjo vanduo.

- Man ir čia bus gerai.

- Baik spyriotis, nes nunešiu, - ji nepatenkinta padarė kaip liepiau. Išsiėmiau iš lovos pledą.

- Labanakt, Kajau, - šaltai pasakė taip liepdama man dingti iš kambario. Nusisukau ir palikau ją. Nuėjau į vonią. Nusiprausiau, išmečiau rūbus skalbt ir vėl grįžau į svetainę. Išjungiau šviesas ir užmetęs akį į savo kambarį atsiguliau svečių kambary. Girdėjau kaip ji vartosi neužmigdama, nors jei būčiau šalia išsimontuotų per akimirką, pats niekaip negalėjau užmigt.

- Ach… - atsiduso ir papurtė pagalvę. Nusišypsojau luboms, išlipau iš lovos ir atsidaręs balkoną atsisėdau jame. Visiškai nenorėjau miego. Išsiėmiau ant palangės padėto cigarečių pakelio cigaretę ir užsirūkiau stebėdamas tuščias gatves. Dvi. Trys. Keturios. Nebeliko. Grįžau į kambarį, bet vietoj to, kad atsigulčiau į lovą nuėjau prie Evos. Nuo veido nubraukiau jau beveik išdžiūvusius plaukus ir paglosčiau skruostą. Miega. Nusišypsojau ir man jau buvo kilusi mintis atsigulti šalia jos, bet… Ji tikrai mane užmuštų jei prabustų, geriau jau nebudinti joje tūnančio žvėries.

Grįžau į tą nelemtą kambarį ir atsiguliau į lovą. Viena, dvi, trys… penkiasdešimt…šimtas šešiolika…du šimtai vienas… turbūt taip ir neužmigsiu, ši naktis bus sunkiausia mano gyvenime, girdėjau kaip Eva pasivertė ir kažką per miegus sumurmėjo, norėjau būti šalia jos. Bet taip kojos ir neiškėliau iš lovos prirakintas prie jos savo pačio noru, tiksliau Evos liepimu. Du šimtai vienas…trys šimtai septyniasdešimt… Ties begalybe plius vienu atsijungiau.

Į mano akis spigino saulė. Užsidengiau veidą antklode ir vėl bandžiau užmigti, bet išgirdau kaip kažkas vonioj kažką daro. Iškart stryktelėjau iš lovos ir nuėjau į vonią. Eva buvo duše, dabar arba niekada, turiu su ja kaip nors, bet kaip susitaikyti. Jaučiausi kaip sumuštas, ai, jo, juk vakar mane ir mušė, išsišiepiau, akys jau dabar lipte lipo, visgi pora valandų miego nėra taip gerai, kaip galvojau. Tyliai atsidariau kabinos duris ir atsistojau šalia jos, net pats nepajaučiau kai apkabinau ją iš nugaros.

- Kajau, dink, - sustingus kiek per garsiai pasakė išgąsdinta prisilietimo.

- Eva, nepyk ant manęs, - paprašiau taip atgailaujančiai kaip tik galėjau.

- Po velnių, kas sakė, kad aš pykstu? - patraukė nuo savęs mano rankas. - Dink, palik mane vieną.

- Ne, - užprotestavau.

- Ko tu nori? - atsisuko ir pakėlė antakius, jos visas veidas buvo nusėtas tekančių lašelių.

- Atsiprašyt, susitaikyt, pasibučiuot. Lyg ir viskas, - išsišiepiau, ji pavartė akis.

- Dink, - be nuotaikos paliepė.

- Eva, aš myliu tave, - pasakiau tai ką jutau, be jokio melo, net pats nepatikėjau kaip tvirtai tai nuskambėjo. Negi aš tikrai taip stipriai ją myliu, kad nusižeminau ir atėjau taikytis, o gal aš tik jau toks įgudęs melagis, kad pats vos atskiriu kur melas kur tiesa? Galbūt.

- Nori pranešiu gerą žinią? Aš tavęs ne-ken-čiu, - išskiemenavo paskutinį žodį ir paėmus dušo galvutę atsuko ledinį vandenį į mane. - Išsiblaivyk. Ir nerūkyk bent naktį, - visgi ji dar nemiegojo kai buvau jos kambary. Ir ji buvo pas mane, nes kitaip ji manęs matyt negalėjo.

- Priimsiu kaip atleidimą, - išsišiepiau, bet ledinis vanduo tuoj buvo nukreiptas į mano šypseną.

- Kai išsišveisi tos blondės bučinį nuo lūpų, tada šnekėsim, - padiktavo savo sąlygas.

- Tik nesimušk, - švelniai paprašiau ir įrėmiau rankas į sieną taip ją įkalindamas. Atėmiau iš jos nusvirusių rankų dušo galvutę ir pakabinau mums virš galvų atsukdamas šiltą vandenį. Eva nenuleido nuo manęs sprendimą priėmusių akių. - Man labiau patinka brunetės, - sukuždėjau ir pabučiavau ją, žinojau, kad ji man atleido, jos delnai įsitaisė ten, kur vakar liko žymės. - Myliu tik tave.

- Bet vis tiek ant tavęs pykstu, - suniurnėjo, bet jau ne piktai. Pagaliau.

- Aš ir; juk ne aš vienas bučiavausi, - ji neteko žado. Cha, prigavau. - Bet aš nesitrankiau, ir nerėkiau.

- Bet… juk…, - nusivalė nuo veido vandenį.

- Mhm, taip kad lygiosios, abu atsiskaitę, - nusišypsojau ir ranka perbraukiau per jos šlapią petį. Eva sunėrė mūsų pirštus.

- Atsiprašau tada, - nuleidus akis sunkiai pratarė, bet negi ji manęs atsiprašė? Kažkas nerealaus. Neįmanomo.

- Pala, aš gerai išgirdau, tu manęs ką tik atsiprašei?

- Užsičiaupk, - pratarė ir prisiglaudusi prie manęs įsisiurbė į lūpas. Taip, ji man visiškai atleido, tik ar aš tai padariau?

- Mums pamokos, - prisiminęs pasakiau vis dar laikydamas glėby.

- Ko anksčiau nesakei? - pakėlė į mane akis.

- Truputį buvau užsiėmęs, - nusijuokiau.

- Programa: uždusinkim Evą, - vėl pavartė akis, vanduo krito tiesiai ant jos veido.

- Būtent, pavadinimas kaip tik, - ji išlipo iš dušo ir įsisupus į rankšluostį ėmė valytis dantis.

- Bet aš tikrai važiuosiu šiandien namo, - tvirtai pasakė šlapiomis kojomis palikdama ant grindų pėdsakus.

- Ką? Niekur tu nevažiuosi, - užprotestavau iš dušo.

- Kajau, man reikia.

- Tai pyksti, - ji su šepetuku rankoje atidarė kabinos duris, kad mane matytų ir atsirėmė į jas.

- Ne, bet pasiilgau namų, o ir Gustę senai mačiau. Aš negaliu su tavimi gyvent.

- Nepatinka?

- Patinka, bet taip negalima, kaip atrodo: turiu savo namus, o gyvenu pas tave, - suprunkščiau.

- Dabar pusė Lietuvos gyvena susimetę, - mirktelėjau. Užsukau dušą. Eva atmetė man rakšluostį. Apsijuosiau juo liemenį, bet nenuleidau akių nuo jos.

- Man taip netinka, aš ne taip buvau auklėjama.

- Tai einam tuoktis tada, nes ir aš nebuvau taip auklėjamas, - tvirtai pasakiau.

- Tu rimtai? - linktelėjau. - Durnius, tik valykis ir varom, nes nespėsim, - nukreipė temą, jaučiausi Įskaudintas(?)

- Nenori būt mano žmona? Juk vakar tai galima sakyt buvai.

- Aš nekenčiu vestuvių, manau čia yra svari priežastis.

- Reiškiasi ir manęs nemyli, - užsispaudžiau ant šepetėlio pastos ir ėmiau valytis dantis, kol ji galvojo atsakymą, patempusi lūpą. Pažiūrėjau į veidrodį, mano vyzdžiai buvo išsiplėtę kaip kokio narkomano, akys visiškai juodos, jokio mėlio.

- Ne, - užsiropštė ant mėlynos keramikinės spintelės per visą sieną, kurioje buvo įmontuota kriauklė. - Ne tai noriu pasakyt. Aišku, kad myliu tave, bet man to nereikia, ne toks mano gyvenimo tikslas: susituokt devyniolikos, susilaukt vaikų ir tapti nurašyta moterimi, aš noriu: baigti universitetą, siekti karjeros, turėt pinigų, susirasti vyrą, o jau tada galvoti apie šeimą.

- Susirasti vyrą. O aš kas? Bubutė? - mane juokino toks jos atsakymas. Išspjoviau pastą ir išsiskalavau burną. Eva nušoko nuo spintelės.

- Tu mano diedukas, bet tu ir pats, juk nesieji su manim viso gyvenimo. Nemanai, kad šitas jausmas laikinas? - su Aiste jis buvo laikinas, bet su Eva viskas kitaip… Kažkaip stipriau, nenuspėjamiau, aistringiau - daug geriau.

- Va būtent, aš nežinau ar tai laikina, to niekas nežino, - mačiau kaip ji šiek tiek išbalo. - Sakai nori pinigų? Jei duočiau tau šešiasdešimt štukų sutiktum? - jos akys išsiplėtė, tiek mano sąskaitoje tikai buvo, gal net šiek tiek daugiau. Visgi norėjau pažiūrėti ką ji atsakys, nors klausimas užduotas buvo tik dėl atsakymo, man tikrai rūpėjo ar ji sutiktų, jei sutiktų tai kodėl(?)

- Ne.

- Kodėl? - nesupratau jos mąstymo. Nori pinigų, bet jei jų duočiau neimtų…

- Nes tu mane nusipirktum kaip daiktą, o ir šitas jausmas taptų bevertis. Tiesiog negalėčiau su tavimi gyvent, jausčiausi kaip prostitutė, kuriai sumokėjo iš anksto, - šyptelėjo. O jei man kas nors nepatiktų aš jai prikaišiočiau. Taip, atsakymas teisingas. Bet kas būtų, jei jos kelį pasitaikytų milijardierius senukas, negi ji pasielgtų kaip lakudra? Kažkodėl sunku įsivaizduoti ją tokioj situacijoje, su tokiu jos charakteriu.

 -O jei pasiūlytų kas nors kitas? - pakėliau antakius, manau ji suprato kur link suku.

- Tai nieko nekeičia, manęs neįmanoma nupirkt, - tvirtai pasakė ir pagavusi dabar jau nuo vandens juodą plaukų sruogą apsuko aplink pirštą.

- Papirkt įmanoma, manyčiau, - nusišypsojau.

- Ir tikrai norėtum su manim nugyvent visą gyvenimėlį. Su manim viena? Ir turėti pora britkių Evų ir nenuoramų Kajų? - pakėlė antakius ir išsiėmė džiovintuvą. Negalėjau atsakyt, ta mintis, taip ji buvo įdomi, bet ar to dabar trokščiau nežinau. Nenorėjau jos įskaudinti, nežinodamas kiek laiko tai tęsis, geriau jau nesitęstų, nes tai pribaigs. Visi tie jausmai susuko man protą, aš jau net nežinau ko noriu iš gyvenimo, nežinau ar jaučiuosi blogai kai būnu šalia jos. Ne, tai aš žinau, su ja būdamas aš jaučiuosi tobulai. Kaip dar niekad gyvenime, bet visgi, visas tas pavydas, pyktis daro mane kitokį, pats juntu kaip keičiuosi, ir nežinau į kurią pusę, turėčiau į gerąją, bet kai taip jos pavydžiu tai nieko gera neduos nei man, nei jai tuo labiau, o ypač kai ji pamilo mane. Pirmą kartą. Taip, geriau tas jausmas niekur nedingtų, bent kurį laiką, per gera jo būtų ir vėl atsisakyti.

- Tu užduodi per sunkius klausimus, - apkabinau ją iš nugaros. - Bet mes tikrai gražiai kartu atrodom, - Eva nesusilaikė ir kerinčiai nusišypsojo. Abu švelnios odos, abu mėlynų akių, aš aukštas, ji liekna, išvis ji tobula. Abu klastingo žvilgsnio, ir panašaus mąstymo.

- Atsiprašau dėl antausių ir dėl įvairių kreipinių, - man einant persirengt pratarė susigėdus.

- Atleista.

- Kajau, atnešk man rūbus, - paprašė. Užpyliau kavą ir nuėjau į jos/mano kambarį. Išėmiau mano išrinktą apatinį trikotažą ir vieną petį apnuoginančią apsmukusią juodą palaidinę su džinsais. Nunešiau.

- Tiks? - ji dažėsi akis, nustebo nuo netikėto mano klausimo ir matyt susigadino makiažą. Išsišiepiau, o ji kažką tyliai sumurmėjo.

- Am.. jo, labai, - atsitokėjus pasakė ir paėmus drabužius prie manęs nusijuosė rankšluostį ir persirengė. Negalėjau nuleisti nuo jos akių. - O tu su rankšluosčiu važiuosi? - kikendama paklausė. Jo, visai užmiršau save.

- Nenoriu gąsdint miesto, - nusijuokiau ir nėriau iš vonios pats persirengt. Užsidėjau tamsius džinsus, paprastą maikutę ir sportinį treningą su užtrauktuku . -Eva, gyva? - iš kambario pašaukiau.

- Kavą geriu, - atsišaukė, jaučiau, kad šypsosi. Tuoj pat buvau pas ją. - Labai vėluojam?

- Ne, normaliai, pusryčių nori? - atsidariau šaldytuvą.

- Pasiimsiu, - išsiėmė iš lėkštės kriaušę ir perpjovusi pusę išsiėmė sėklas. -  Nori?

-Aš noriu mėsos, - kaip vilkas pasakiau ir pasidariau sumuštinį. Evos juokas užpildė visą erdvų mano butą.

………

Vos baigėsi jos paskaitos važiavom ieškoti drabužių, tas visas tąsymasis po parduotuves, man jau įgriso iki gyvo kaulo, norėjosi išvažiuoti kur nors pasilinksmint, o ne vaikščiot po prekybcentrius. Šiandien nusipirkom vestuvėms drabužius, na tiksliau aš tik kaklaraikštį, nes kostiumų turiu apsčiai, o Eva suknelę ir papuošalus. Abu susiderinom, taip, kad dėl vestuvių rūpesčių jokių. Eva darbo kambary ruošėsi egzui, kai man paskambino Lina:

- Sveika, - pasisveikinau, kaip tik garsiai, kad Eva nepagalvotų, jog ką nors nuo jos slepiu.

- Labas, senai nesimatėm, gal nori susitikt? - viltingai paklausė.

- Galim, jei nori.

- Šiandien šeštą būk centrinėj aikštėj, - padiktavo sąlygas.

- Būsiu, turiu jau eit, - norėjau greičiau baigt pokalbį, kad tik Eva nieko nesuprastų.

- Susimatysi, - pasakė ir padėjo ragelį.

- Kur eisi? - iš už kampo išlindo mano mergytė, turbūt jos klausa kaip šikšnosparnio. Taip, tai dar vienas eilinis kartas kai jai meluosiu, tik kuo toliau tuo sunkiau tai daryti.

Gulėjau įsisupusi į geltoną antklodę prisiglaudusi prie Kajus, kuris vis dar rankomis keliavo mano pašiurpusia oda sukeldamas virpuliukus.

- Pasiilgai manęs? - į plaukus paklausė.

- Kas čia per meilės priepuolis? - atsakiau klausimu į klausimą ir pakėliau galvą, kad matyčiau jo akis.

- Nepatinka? - kerinčiai nusišypsojo ir nukariavo mano lūpas pasigrobdamas bučkį.

- Mmm, - sumurkiau ir padėjau galvą ant jo krūtinės.-Myliu tave,-dabar jau nebereikėjo nieko slėpti, jutau visu jo kūnu, kad jis jaučia kažką panašaus į mano jausmus. Viskas buvo tobula, gal net kiek per daug nei buvau įpratus ir tai šiek tiek gąsdino, bet dabar, kol jutau jį šalia, tai nebebuvo svarbu. Viskas buvo perdėtai gera: aš, jis ir tas nepatirtas, bet vis labiau juntamas jausmas. Kažin kiek tęsis visa šita laimė.

- O aš tavęs pasiilgau, - suniurnėjo ir pasivertęs įkalino mane tarp savo rankų. Prieš mano akis buvo jo randelis, neišlaikiau liežuvio ir paklausiau jo:

- Papasakok kaip čia atsirado randelis, - pirštu apvedžiau jo kontūrus. Mūsų akys susitiko: jis nenorėjo pasakoti. - Prašau.

- Prieš maždaug metus, - išsisukinėjo ir atitraukė rankas nuo manęs, lyg susigėdęs.

- Aš neketinu niekam pasakoti, tik man smalsu, aš noriu žinoti, - pasirėmiau alkūnėmis į lovą.

- Tai jau praėjo, - atsilošė į lovos atlošą.

- Man nesvarbu koks tu buvai, aš myliu tave tokį koks esi dabar.

- Tik tu nori žinoti ir mano praeitį, - užbaigė mano mintį ir sunkiai atsiduso. Atsisėdau kitam lovos gale. - Kai man buvo septyniolika susipažinau su Šarūnu, jis man pasiūlė užsidirbti daug pinigų, aišku, kad aš sutikau. Žinojau, kuo jis užsiima, bet žiubsnelis rizikos ir adrenalino tuo metu man buvo reikalingi. Net nepajutau, kaip mane paskirdavo į vis sudėtingesnes ir didesnes kontrabandos operacijas, už pusmečio buvau dešinė Šaro ranka, ar kaip čia pasakyt. Kažkaip aš sugebėdavau išsukti juos iš tokių situacijų kai mums ant kulnų lipdavo mentai, ar kai pakliūdavom į jų pinkles, bet aš susitardavau su jais. Aišku, pinigai buvo nerealūs, per daug dideli, kad galėčiau jų atsisakyt, - jis kaltai pakėlė į mane akis, bijodamas mano reakcijos. Šyptelėjau, tai pamatęs jis tesė toliau:

- Operacijos vis didėjo, mūsų grupuotė taip pat augo, mane užvaldė: pinigai, adrenalinas, neteisėtas verslas ir merginos. Neįsivaizdavau gyvenimo be to. Smulki cigarečių kontrabanda peraugo į alkoholio. Augo ir pinigai, už kiekvieną operaciją gaudavau keturiasdešimt procentų - tiek pat kiek ir Šaras, o visi kiti dalindavosi likusiais dvidešimt, manydami, kad tai didžioji dalis pelno.

- Kiek daugiausiai buvai gavęs? - nutraukiau jį.

- Keturiasdešimt tūkstančių, tai buvo mano paskutinė suma, - linktelėjau. - O poto Šaras pradėjo skiest apie ginklus. Mano kantrybė trūko ir aš išėjau. Bet buvo ir kita grupuotė: Mariaus. Ir jis užsimanė manęs, nes aš prisiviriau košės. Šarūnas man paskyrė perimti į savo rankas jo kontrabandos siuntą ir aišku man pavyko. Bet Marius susirado mane ir maždaug prieš metus, nusitempęs į kažkokį kaimą bandė nužudyt, bet nepataikė, o tik perskrodė ranką. - Suvirpėjau. Kajus iškart tai pastebėjo. - Prisimeni kai buvai su Guste restorane ir aš tave palikau? - aišku tai prisiminiau kaip dabar tą jo žvilgsnį. - Daugiau niekada nevažiuok į tą restoraną. Ten Šarūnas su savo gauja tvarko reikalus, o tą vakarą aš ir vėl turėjau su juo susitkiti, nes reikėjo gelbėti jau Šarūno kailį.

- Bet..? - nesupratau.

- Aš jau išėjau, bet visgi jis manim pasitiki labiausiai ir jis prisidirbo Mariui.

- Į tave vėl šovė? - viską supratus paklausiau ir atropojau prie jo, negalėjau patikėt, kad tai tikra, atrodė, tai rodo tik per televizorius, o visgi tai buvo realu ir ant plauko kabojo Kajaus gyvybė. Žmogaus, be kurio dabar jau neįsivaizduoju normalios savo dienos. Žmogaus, kuris žino apie mane viską. Vaikino, kurį myliu.

- Ne, bet norėjo, kad jam dirbčiau.

- Sutikai?

- Pinigų reketavimas, narkotikai, prievartavimai, žudymai, nelabai mano profesija, - šyptelėjo. Apkabinau jį. - Aš tikrai jau nesu toks, koks buvau.

- Žinau, ir dėl to myliu tave dar labiau, - stipriai lūpomis prisispaudžiau prie jo, norėjau jį jausti šalia ir pamiršti, kad jo vos nenužudė. Tai atrodė neįmanoma.

- Eva, aš nenoriu, kad ką nors blogo apie mane galvotum, - surėmė mūsų kaktas.

- Dėkui, kad pasakei, - sukuždėjau. Jis vis dar tyrė mano reakciją.

- Tu tikrai manęs nebijai? Negalvoji, kad aš ne toks, kokį tu mane laikei?

- Kodėl aš turėčiau tavęs bijot? Kajau, tu pats geriausias ir atkakliausias žmogus, kokį tik esu sutikus.

- Reiškiasi mažai žmonių pažįsti, - liūdnai pasakė ir atitraukė rankas nuo mano skruostų, mačiau, kad bjaurisi pačiu savimi.

- Visi mes nesam tobuli, baik čia knisinėtis, tu dabar toks nesi, ir man visai nesvarbu, koks tu buvai prieš dešimt minučių, kiek tau dar reikės tai kartoti?

- Eva, už kontrabandą sodina į kalėjimą, o už nešvarius pinigus tai pat, - paaiškino.

- Tada tu tikrai nerealus, - bandžiau jį pralinksminti.

- Nejuokinga, - garsiai atsiduso. Po galais, ar jis nesupranta, kad mane nervina kai taip elgiasi, kai nematau jo išsišiepusio ar mane erzinančio, aš nenoriu, kad jis liūdėtų, man to nereikia.

- Baik dūsaut, dar visas gyvenimas prieš akis, - subariau jį ir iškart atsidūriau jo glėbį.

- Negalvojau, kad taip reaguosi, galvojau išsigąsi ir pabėgsi, - pasakė ir apdovanojo mane bučiniu. Po galais, šitas, mėlynakis, mane išvarys iš proto, jutau kaip išlėto mano stogas čiuožia, bet buvo per daug gera, kad man tai rūpėtų. Pirštus įvėliau į jo plaukus ir įkvėpiau jo veido. Jo lūpos niekaip neatlipo nuo manų ir vis reikliau jas grobė sau. Manęs neliko, nebuvo tokios kaip vienos ir atskiros: tik jo. Jam priklausančio padarėlio valdomo it marionetės. Dabar jau galutinai tapau nuo jo priklausoma, o jo praeitis tik suteikė kažkokio polėkio ir …. kažko, kas viską sustatė į vietas, jis man atsivėrė, aš jam atsivėriau, dabar neliko paslapčių, na gal, bet netokių svarbių.

- Myliu tave, - sukuždėjo į lūpas, bet mano ausyse tai skambėjo garsiau už viso pasaulio garsus kartu sudėjus. Garsiau už visa. Visu kūnu pajutau jo balsą, jo žodžių tvirtumą ir svarumą. Taip. Manęs kaip Evos nebeliko. Liko tik Kajaus mergytė, kurią jis pasigrobė sau ir neketino su niekuo dalintis, aišku, mergytė buvo per silpna, kad atsispirtų jo kerams ir jam paprieštarautų, ji to nepajėgė, nes jai per daug patiko jos naujasis šeimininkas.

- Kajau? - į lūpas paklausiau ir šiek tiek delnais surakintą jo veidą stumtelėjau nuo savęs.

- Nu? - mano akys nukrypo į jo šiek tiek paraudusias lūpas. Šyptelėjau.

- Nori išgirst ką sapnavau? - paklausiau, žinojau, kad jis nesugebės atsispirti, žinojau, kad jam tai išgirsti svarbu beveik taip kaip ir man apie jo randelį. Jis palaimingai nusišypsojo.

- Žinoma, - bet greitai ir vėl surimtėjo supratęs, kad tai nebus laiminga istorija.  Linktelėjau, lyg patvirtindama jo žvilgsnį. - Jei nenori, gali nepasakot.

- Ne, aš noriu, reikia, - paaiškinau ir atsisėdau. Kajus paėmė mane už rankos ir spustelėjo mano šiltus pirštus. - Kai man buvo septyni man gimtadienio proga mama padovanojo molbertą. Išėjau į sodą ir piešiau saulėgrąžas, juk matei: kai aš piešiu, man nebelieka aplinkos, viskas tartum išnyksta. Mama stovėjo už mano nugaros ir neatsistebėjo piešinio tikroviškumu. O tada viskas išnyko. Aš sėdėjau po medžiu. Pavakarėje, ir tada aš išgirdau klyksmą. Mano mama gulėjo kraujo klane, o tėvas laikė kruviną peilį, - mano balsas išdavikiškai užlūžo. Kajus apkabino mane, bet man teko jį atstumti, nes tikrai būčiau pravirkus. Užsiklojau ir atsilošiau į galvūgalį. Kajus stebėjo mano veidą ir vėl paėmė už rankos. Gerklėje riogsojo gumulas, neleidžiantis man šnekėt. Tas vaizdas iškilo prieš akis. Pažiūrėjau į viršų, kad tik nepravirkčiau ir vėl, jau per daug mano ašarų jis matė ir mato. - Ir tada aš išbėgau į lauką, o mama pradėjo šauktis pagalbos, liepė man grįžti bet aš nepajėgiau ir tada pabudau, - pati griuvau į Kajaus glėbį, ne visa jam papasakojau, nenorėjau, kad jis žinotų kaip ištikrų ir mane vaikėsi tėvas su peiliu, negalėjau, jam to pasakoti. Kajaus rankos buvo vaistas nuo visų ligų, net geresnis už česnaką, nežinau kiek kartų jau verkiau jo glėbį, buvau raminama, ir guodžiama, jis greičiausiai nuimdavo visą nerimą vienu prisilietimu.

………

- Mergyte, varom į miestą? - paklausė vakare, kol aš nardžiau internete.

- Ką veiksim? - iškart susidomėjau.

- Į klubą? - pakėlė antakius.

- Šiandien ketvirtadienis.

- Vistiek pusė nakties nemiegosim, o naktinėsim. Tai kaip, nori? - nusišypsojo. Padėjau jo kompiuterį ant stalo ir pašokusi ant kojų nuskuodžiau į jo kambarį, kur buvo buvo mano drabužiai. Užsidėjau trumpą aptemtą juodais žvyneliais išsiuvinėtą suknelę su didele iškirpte, tamsiai mėlyną odinę striukutę, tamsiai mėlynus aukštakulnius su adatos plonumo kulnu ir pagaliau pasirodžiau Kajui, kuris jau ir buvo persirengęs: tamsiai mėlyni džinsai, juodi sportbatukai ir juodi marškinėliai trumpom rankovėm.

- Gražiai atrodai, - pagyrė ir priėjęs pasidžiaugė atviros suknelės privalumais. Jo, vaikinukui hormonai, beveik kaip ir man siautėja. Šyptelėjau. Kajus suniurzgėjo ir atsitraukė nuo manęs.

- Ar žinai kaip nemalonu, kai bučiuojiesi, ir pradeda šypsotis, jokio efekto nelieka, - pasiskundė, spustelėjau jo smakrą.

- Oj, oj, oj, kokie mes šiandien romantiški, - nusijuokiau.

- Nu žinai, kai tą romantiką sugadina žmogus dėl kurio ji buvo įžiebta, tai nekyla rankos pradėt iš naujo, - rimtai kalbėjo, neišlaikiau ir sukikenau.-O dar kaip pradeda šaipytis tai išvis, viskas pasidaro tobula.

- O, labai atsiprašau, kad savo berniuką įskaudinau, - patempiau lūpą, dabar jau Kajus išsišiepė.-Bet žinai, kai ima kutenti, negali nenusišypsot.

- Oj, oj, oj, kokie mes protingi.

- Nesiskundžiu, - truktelėjau pečiais.

- Tik pabandyk dabar nusišypsot, tai gausi velnių, - prigrasė ir vėl mane pabučiavo.

- Va pabandyk pakutent, - sumurmėjau.

- Ne, nu, su tavimi neįmanoma normaliai, - suburbuliavo, bet priėjus arčiau jis nebesakė nieko, o tik bučiavo mano lūpas.

……….

Prie klubo stoviniavo eilė žmonių, bet Kajus lyg jų nė nematydamas laikydamas mane už rankos nuėjo prie augaloto apsauginio.

- Sveikas, Kajau, - nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų.

- Labas, Tomai, - šyptelėjo.

- Nauja pupa? - paklausė, Kajus tvirčiau glustelėjo mane prie savęs, lyg saugotų nuo Tomo, kuriam nusišypsojau.

- Nauja, - sausai atsakė.

- Tai užeikit, gėrimai kaip visad - nemokami, - šyptelėjo ir mus įleido.

- Nemokami? - paklausiau garsiai į Kajaus ausį, nes per muziką nieko nesigirdėjo.

- Man visi klubai čia atidaryti ir viskas nemokamai, aš juk jiems pinigus užkalinėjau, - velniškai nusišypsojo, net prieblandoje mėlynos akys sužibo.

- Čia visas atsivedi? - paklausiau prisiminus tą „nauja pupa?” Kajus tik išsišiepė ir linktelėjo.

- Kitą kartą varysim kitur, - sukikeno į ausį ir pabučiavo duobutę po ja. - Tikiuosi mėgsti šokt, - tai mano stichija, paėmiau jį už rankos ir nusitempiau į šokių aikštelę, kur vietos jau beveik nebuvo.

……..

Niekaip nenustojau šypsotis iš Kajaus reakcijos dėl mano šokio judesių, beveik šoko būsena jam. Mano klubus palietė kažkieno rankos. Staigiai atsisukau. Kažkoks žavus vaikinukas ėmė glaustytis prie manęs. Pamerkiau Kajui akį ir prisiglaudžiau prie naujo šokių partnerio.

- Aš - Kolinas, o tu? - paklausė į ausį.

- Evelina, bet kaip tau tiesiog Eva, - šyptelėjau, mano rankos nuslydo jo kaklu žemyn. Žvilgtelėjau per petį: prie Kajaus jau buvo prilipus kažkokia peroksidinė blondinė, kurios šviesaus plaukų atspalvio pati saulė pavydėtų. O Kajus labai jau geranoriškai ją apkabino ir viliojamai kažką prie ausies sučiulbėjo.

- Man atrodo tavo draugė nukabino vaikiną, - ne taip viską supratęs sučiulbėjo man į ausį Kolinas. Nusijuokiau, duosiu aš jam draugę, kūtvėla kažkokia neraliuota. Nusišypsojau ir toliau šokau. „Čia tik šokis, Eva, nurimk” - raminau save. Kolinas tikrai gerai šoko. Mūsų akys susitiko, mačiau kaip jis nesusilaikęs priartėjo ir įsisiurbė į mano lūpas, o aš negalėjau jo nuo savęs atplėšti. Mūsų liežuviai žaidė tarpusavį, o kūnai vis dar judėjo šokio ritmu.

- Eva, gal nori išgert su manim? - paklausė atsitraukęs. Bando nugirdyt - tiesiog žavu. Atsisukau į Kajų. Jis labai jau meiliai bandė suvalgyt tą peroksidinę blondinę, kuri už poros minučių taps tik iškamša.

- Einam? - dar kart pakartojo klausimą, o aš negalėjau nustoti žiūrėti į Kajų, kuris ją be jokių skrupulų bučiavo tą padlą iki uždusimo tik man priklausančiomis lūpomis. Pajutau pliūstelint adrenaliną. Kolinas surakino mane savo rankomis ir pabučiavo į kaklą. Aš jį užmušiu!

Vaikščiojom po „Akropolį” ir rinkom dovaną mano pusbroliui ir jo merginai ale tipo greitai tapsiančiai ir jo žmona. Kažkaip jau labai šiurpiai skamba. Nusijuokiau nuo tokios minties, o Eva sužiuro į mane.

- Neišgirdau pokšto? - spustelėjau mūsų sunertus pirštus.

- Mintis skaityt moki? Ne. Tai ir pokšto negirdėjai, - linktelėjau erzindamas ją.

- Žinai ko dabar noriu? - flirtuodama paklausė sustojus ir atsisukus į mane vidurį salės. Persimetė plaukus ant vieno peties ir pradėjo lėtai artėti prie mano veido.

- Mane pabučiuot, - šyptelėjau.

- Neatspėjai, - šelmiškai nusišypsojo ir pirštų galiuku palietė mano apatinę lūpą. - Galvoju kaip tave iškastruot padoriau ir humaniškiau, - šaltai pasakė ir nusisukus pradėjo eiti. Suprunkščiau ir pasivijau ją, Eva nekreipė į mane jokio dėmesio. Sustabdžiau ją ir švelniai paėmęs už alkūnės atsukau į save.

- Meluoji, tu nori mane pabučiuot, - savimi pasitikėdamas pasakiau, jos žvilgsnis lakstė tai nuo mano akių, tai prie lūpų, taip tik patvirtindamas mano žodžius.

- Nereikia savimi taip pasitikėt, - garsiai nurijus seiles pasakė, kas privertė mane nusijuokt, o ją parausti.

- Optimistė, - ir man jau neberūpėjo, kad dabar „Akropolį” žmonių daugiau negu visoje likusioje Lietuvos dalyje, ne, tai jau nebebuvo svarbu, mano lūpos prisilietė prie jos, po kelių sekundžių mano rankose atsipalaidavo. Nusišypsojau. - Tai už ką dabar, ketinai keisti mano tikėjimą?

- Tu man nieko nesakai, visąlaik, - suniurzgėjo ir ištraukė pirštukus iš mano plaukų.

- O tu ir neklausi.

- Iš ko juokeisi?

- Jaunavedžių, - vėl neišlaikęs suprunkščiau įsivaizduodamas savo pusbrolį vis taisantis jį smaugiantį kaklaraikštį. Eva linktelėjo.

- Netikiu, - pakštelėjo vėl į lūpas. - Kaip manai, gal jiems tiktų dovanų čekis?

- Koks?

- Neįsivaizduoju, dėl to ir nekenčiu švenčių, - suniurzgėjo. Apkabinau ją per liemenį.

- Jau tik nesakyk, kad nepatiko gimtadienis.

- Na, kaip čia pasakius, mano kompanijonas nelabai pagal mano skonį buvo parinktas, - atmestinai pasakė.

- Kitą kartą turėsiu omeny, - taip pat kalbėjau.

- Beto, mano kai kurios dovanos sutapo.

- Čia jau techniniai nesklandumai.

- O ir naktį man miegot neleido, ištvirkėlis vienas, kuris niekaip nuo manęs neatsikabina, - pasiskundė.

- Reiktų man jo numerį gaut, pamokyčiau aš jį.

- Kad jis nežino tokio dalyko kaip telefonas, jau kai nulipo nuo manęs, tai tris dienas nepaskambino.

- Tai aš kaliošu į stulpą, kas čia ta Lietuva - vienas telefono laidas per visą ją nutiestas.

- Tai, kad jis net kaliošų nenešioja, išvis, jis toks keistesnis, - dairydamasi į vitrinas kalbėjo. - O rėkia kaip garsiai ant manęs.

- Man atrodo tu jo nekenti, - konstatavau.

- Va čia ir yra esmė, nes aš jį myliu.

- Keistai, myli, bet šneki kaip apie priešą, - vos laikydamasis neprasijuokęs pasakiau. Eva atsisuko į mane ir pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, kad mano akys paskendo jos mėlyje, jaučiausi kaip užhipnotizuotas.

- Kajau, tikrai pamilau tave ir kartais to jausmo nekenčiu, - sukuždėjo ir švelniai prisilietė prie lūpų, bet su tokia jėga, kad norom nenorom jutau jos jausmus ir niekaip negalėjau neperteik savų, ji viską gavo ką norėjo, ji kaip kokia šamanė vos pabučiavus išpešdavo visas mano jausmų analizes perteiktas lūpomis. Ir aišku, ne tik ji viena suprato mane, nes jos jausmai, jausmeliai, buvo kaip ant lygaus paviršiaus paberti ir vanile apibarstyti.

- Man atrodo aš praregėjau, - ji nusijuokė man į lūpas ir šiaip ne taip, nepatenkinta atsitraukė, kad nutraukiau mūsų viešą meilės proveržį.

- Ir ką gi tu matai?

- Einam į ten, - paėmiau ją už pagaliau jau šilto delno ir nusivedžiau į priešingą pusę, nei buvom prieš tai.

…….

Stovėjom prie kasos. Su trim dideliais vestuviniais kaspinais.

- Tuokiatės? - paklausė konsultantė matydama mane rūpestingai apsikabinusį Evą, kuri iškart vos vos nuraudo.

- Jo, už dviejų savaičių, - tvirtai pasakiau. Eva pakėlė į mane savo pasimetusias akis, mirktelėjau.

- Sveikinu, jūs labai graži pora, - maloniai nusišypsojo.

- Kaip manot, su ja aš galėsiu nugyvent visą gyvenimą? - toliau tęsiau spektaklį, Evos ranka liečianti maną pavirto ledu.

- Manau ne vieną, jūs idealiai atrodot, - tvirtai tuo tikėdama pasakė konsultantė ir padarė mums penkiasdešimt procentų nuolaidą, kaina gavosi bemaž juokinga. - Čia vestuvinė dovana, nuo mūsų parduotuvės. Dar kartą sveikinu.

- Labai malonu iš jūsų pusės, viso geriausio, - švelniu balseliu atsisveikino Eva ir paėmė maišelį. Visgi spektaklio pabaigai reikėjo gero bum.

- Mažute, mums liko tik kelionę išsirinkti, - atsidusęs pasakiau. Konsultantė išsitraukė kažkokį lapelį ir padavė man į rankas.

- Čia su labai didele nuolaida kelionės. Pasakykit, kad siuntė Vaiva iš apačios ir jums bus už savikainą, - išsišiepiau. Eva atsisuko į mane ir patenkinta pabučiavo į lūpas. - Sėkmės, jums,  -dar kart sučiauškėjo, bet mes jau nebekreipėm dėmesio - bum.

- Kas čia buvo? - vos išėjus iš parduotuvės paklausė nenustodama juoktis.

- Taip reikia rinkti dovanas, - nusijuokiau.

- Mes tuokiamės? Ideali pora? Visą gyvenimą? - suprunkštė.

- Kad ideali tai aišku, dėl kitų dar negarantuoju, - šyptelėjau ir užkišau jai plaukus už ausies. 

- Mhm, kai bus ideali, painformuok mane, - linktelėjau. Apkabinau ją per liemenį ir ėjom ieškot kelionių agentūros. Eva sustingo mano rankose. Pažiūrėjau kas jai atsitiko, jos akys lakstė tai nuo manęs, tai nuo salės durų.

- Kas tau? - pasekiau jos nuklydusį žvilgsnį, vidury salės stovėjo vaikinukas, kuris į mane atsitrenkė jos laiptinėje su viena veido išraiška: „Ką tai reiškia?” Kiek ji turi tų bernų? Mūsų akys susitiko, mačiau kaip ji susigūžė nuo mano žvilgsnio ir pats išsigandau savęs, aš juk taip nesielgiu, nors… Kai būnu su ja aš visada taip elgiuosi, vos pamatau ką nors kas ją nužiūrinėja: man užverda kraujas, degina venas, galvoje pulsuoja, negaliu mąstyt. Mano protas visiškai atsijungia lieka tik begalinis pavydas. Eva paėmė mane už skruostų ir įsitempė į parduotuvę.-Ką tu darai?-nesupratęs klausinėjau, ji bandė akyse įžiebti aistrą, kuri nenustojamai ruseno, kad tik užmaskuotų sumišimo pėdsakus. Pavyko. Pastvėrė pirmą pasitaikiusią palaidinę ir su manim įlindo į persirengimo kabiną, kol aš bandžiau nurimti. - Dabar jau gali man paaiškinti?

- Tik nepyk ir nerėk, - iš karto paprašė. Linktelėjau. Atsisėdau ant suoliuko ir laukiau. Eva atsirėmė į sieną, jos trumpa geltonom gėlytėm išsiuvinėta suknelė patraukė mano dėmesį, papurčiau galvą, kad išmesčiau šitas mintis iš galvos, dabar tai neturėjo būti svarbu. - Jis mano buvęs vaikinas.

- Ugnius, - pratariau. Eva kaltai pažvelgė į mane pro blakstienas ir priėjo arčiau. Atsisėdo ant kelių.

- Nepavydėk, jis jau praeitis, tada kai tu jį pamatei pirmą kartą aš jį palikau, - ramiai pasakė ir paglostė mano skruostą.

- Netikiu.

- Kajau, prašau, pasitikėk manim, - užkėlė nusvirusias mano rankas sau ant liemens. Jos suknelė ties liemeniu buvo susegta plonučiu oranžiniu dirželiu kas ir vėl patraukė mano dėmesį. Jos veidas apgaubtas stambių garbanų darė ją dar švelnesnę, o plonas oranžinis lankelis derėjo ne tik prie diržo ir basučių, o ir suteikė valiūkiškumo.

- Pykstu ant tavęs, - atsidusau.

- Pyk, bet prašau pasitikėk manim, aš tikrai nemeluoju, prašau, - švelniai paprašė. Ji prašė, kad aš ja pasitikėčiau, kai aš ją išduosiu. Tik dabar tai jau nebeskamba grėsmingai, dabar tik kaip tolimas vos prisimenamas sapnas, negi aš rimtai meluoju ne tik jai, bet ir sau?

- Šakės, kaip tu mane nervini, tu mane į kapus vieną dieną nuvarysi, - pratariau dabar norėjau tik parūkyti.

- Ačiū, - laimingai pasakė ir apdovanojo mane bučiniu. Taip, kabinos tikrai geras daiktas, o ir pakankamai erdvus. Net neketinau nutraukti mūsų bučinio tol kol nurimsiu ir galėsiu šaltai įvertinti situaciją, bet kai būni šalia jos, šaltumas - neįmanomas. Negi aš rimtai taip giliai įklimpau?

……….

Ta trauka ir aistra peraugo į kažką daugiau ir aš tai jutau visu savo kūnu. Kažkas rimto, kas neprilygo niekam. Ji virtuvėje darė salotas, kai viską trenkė ir atėjo pas mane į svetainę.

- Kas yra?

- Nežinau, apkabink mane, - paprašė, padėjau ant stalo savo kompą, ji iškart prisiglaudė prie mano krūtinės. Rankomis apsivijau ją ir švelniai glosčiau nugarą.

- Viskas gerai, - suniurnėjau į plaukus. Ji sunkiai atsiduso. Visada jai padėsiu. Kiek tik reikės, ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad aš pats to noriu. Tas noras ją saugoti ir ginti net nuo vėjelio, tas noras ja rūpintis augo su kiekviena akimirka šalia arba jos nematant. Ji atrodė tokia trapi, gležna, kad net menkiausias vėjelis ją galėjo palaužti. Juk tai ir buvo viena iš priežasčių kodėl grįžau, aš jau nepajėgiau įsivaizduoti savo gyvenimo be lašelio jos erzinimų ar švelnumo, nes jis buvo kitoks nei iš kitų, toks… tikresnis.

- Kas atsitiko? - tyliai paklausiau. Ji papurtė galvą ir veidu įsikniaubė į mano kaklą. Daugiau nieko neklausiau, o dar norėjo važiuot namo. Gerai, kad jos neišleidau, o gal greičiau reikia sakyt nepaleidau? Nenorėjau jos palikti vienos: naktį, dieną, nesvarbu, negalėjau leisti jai išeit.

- Dėkui, - sumurmėjo ir pakėlė galvą, kad matytų mane.

- Kas čia buvo?

- Prisiminiau sapną.

- Nori papasakot? - pasidomėjau vis dar ją apkabinęs.

- Ne dabar, vakare, - prižadėjo. Negi aš išsiaiškinsiu dar vieną jos paslaptį? Dar vieną? Bet kiek jų ji dar turi? Ar man užteks laiko jas visas įminti? Bet dabar laikas tapo labai abstrakčia savoka, jis tęsis tol, kol… Kad ir visą begalybę, dabar tai jau nesvarbu.

……….

Trumpam palikau Evą, nes Aistė jau nerimo, visgi nekalbėjau su ja dvi dienas. Paskambinau į jos duris.

- Sveika, - kaltai pasisveikinau ir apkabinau ją.

- Labas, skenduoli, - nusijuokė ir paleido mane. Atsisėdom svetainėje ir šnekėjomės neutraliomis temomis, kai prasidėjo tai:

- Gal turi mūsų seną nuotrauką, tą kur mes prie ežero? - paklausė atsigulus man ant kelių.

- Gal kompe ir yra kažkur, o ką? - nesupratau kur ji suka.

- Pala, tuoj parodysiu tau kai ką, - ji atsistojo ir nuėjus į savo kambarį atsinešė laptopą. Greitai jį įjungė ir surado reikiamą nuotrauką. - Pameni ją?

- Tai aišku, - nusišypsojau. Du veidai spinduliuojantys meile žvelgė į ekraną. Susikibę už rankų ir susiglaudę taip, kad net musė nepraskristų. Tai buvo pati geriausia vasara su Aiste, po to ji išskrido. Jos šviesūs plaukai šiek tiek susidarkę, o mani beveik geltoni, tik akys, akys abiejų nepakito. - O ką? - Aistė priartino mano akis šioj nuotraukoj.

- Anksčiau visąlaik taip į mane žiūrėdavai, o dabar taip žiūri tik kai imi nekantraut išeit, arba pirmas kelias minutes atėjęs pas mane, - kitaip tariant, kai ateinu pas ją prieš tai buvęs su Eva, arba kai po to einu pas ją. - Kajau, tu įsimylėjai ir tai tikrai nesu aš, - liūdnai pasakė. - Esu beveik šimtu procentų tikra, kad tai toji Eva, - konstatavo. - Aš klystu?

- Ne, bet aš nežinau ar ją myliu.

- Iš šalies atrodo kitaip. Kajau, mūsų istorija baigėsi kai aš išskridau, tą naktį.

- Tule, aš nežinau, - negi ji teisi? Bet juk viskas atitinka: pyktis, begalinis pavydas, noras suteikti jai visa kas geriausia ir ginti, bei saugoti nuo bet ko. Jau nekalbant apie aistrą, geismą, kuriuos aš jai jaučiu visą laiką ir visus kitus dalykus.

- Aš klydau, galvojau, kad tu nemoki be manęs gyvent, bet tu išmokai. Maniau, kad esu tau reikalinga, kad vis dar mane myli, bet klydau. Dabar tavo deguonis - ji. Tavo akys sužiba kai eini pas ją, juk žinai, kad aš teisi.

- Turbūt…

- Tu pasikeitei, jau giminės susitikime mačiau, kad tu kitoks, tik dar nebuvau tikra, bet kai pamačiau šitą nuotrauką neliko jokių abejonių, - mačiau kaip ja sunku kalbėti, ji vos laikė ašaras. Delnais apglėbiau jos skruostus ir paskutinį kart pabučiavau į lūpas. Ji atidavė mane kitai, dėl manęs.

- Ačiū, visada tave mylėsiu, - atsitraukęs pasakiau ir atsistojau. Ji pradėjo garsiai kūkčioti ir jau nenulaikė ašarų. Palikau ją, uždarydamas duris girdėjau kaip ji tyliai suklinka, bet jau buvo per vėlu. Išėjau į lauką ir užsidegiau cigaretę, buvo keista ir kartu gera. Surūkiau tik vieną cigaretę ir nuvažiavau namo, kur manęs laukia ji.

Iš mašinos išlipau su sprendimu, tiesiog, kito varianto nebuvo: aš neatšaukiamai ją įsimylėjau. Kiek stipriau nei įmanoma, ir kiek mažiau, nei norėčiau. Neįmanomai stipriai, taip, tai nebuvo paprasta trauka, tai buvo kažkas daugiau. Mano senai palaidoti jausmai prabudo naujam gyvenimui.

Atrakinau duris ir įėjau į koridorių.

- Žmonyte, aš jau namie, - juokdamasis pratariau, o ji išlindo už kampo.

- Nuo kada aš žmona? - pakėlė antakius. Nusimoviau batus ir puoliau į jos glėbį.

- Nuo dabar, - sukikenau jai į lūpas.

- Po galais, nebūtina suvalgyt manęs iš karto, - pasiskundė kai užsikėliau ją ant liemens nepaleisdamas lūpų.

- Ššša, nu, - subariau ir paguldžiau ją ant lovos žaliam savo kambaryje. Mūsų drabužių neliko per akimirką. Visas atsidaviau tam venas deginančiam jausmui, kuris tik įrodė kaip tai gera ir vėl jausti. Ir tai buvo taip kaip seniau, tik daug stipriau, ir nepalyginamai geriau. Neįmanomai. Du centimetrai nuo aukščiausio debesies. Kažkur ties dangumi.

Papasakojau jam apie save viską, ko kiti nežino, ko Gustė, Pijus net nenutuokia. Kitaip tariant atsivėriau, net pati nežinodama kodėl tuo metu. Dabar jau žinau. Ne, tai aš dar galėjau laikyti savy ir man nebūtų sunku, bet… Bet tas jo rūpestis, švelnumas ir kažkur giliai pakištas smalsumas prieš kurį aš ir neatsilaikiau galutinai mane palaužė, žinojau, kad juo galiu kaip niekuo kitu pasitikėti, jutau tai., norėjau išsipasakoti, norėjau, kad bent vienas žmogus pasaulyje mane suprastų ir galutinai mane pažintų.

Jis padavė man į ledines rankas jau spėjusią ataušti arbatą. Stebėjo kiekvieną mano judesiuką. Kažkaip nuraminau rankas ir jos dabar jau tik vos vos drebėjo. Pridėjau puodelį prie lūpų ir gurkštelėjau arbatos. Skruostu nuriedėjo stambi ašara ir baltą arbatą pašlakstė sūriu vandeniu.

- Neverk, - paprašė. Atbula ranka nusivaliau jau ir vėl pasiruošusias iš akių skruostais lyg nuo kalno rogutėmis čiuožti ašaras ir padėjusi puodelį prisiglaudžiau prie Kajaus, vienintelio palaužusio mano savitvardą ir vienintelio, kuris žino mano paslaptį. Jo rankos apsivijo mano liemenį ir bijant prarasti spaudė prie savęs, garsus kvėpavimas įsipynė į mano plaukų sruogas. Stipriai sugniaužiau jo drėgnus baltus marškinius ir vėl nesusivaldžiusi pravirkau, nes prieš akis iškilo, odoje pulsavo, visi to vyro prisilietimai, visas kūnas nusėtas mėlynėmis, kurios nespėję sugyti ir vėl atsirasdavo. Dilgčiojo.

Skaudėjo, kaip naktim kai tyliai inkšdavau pasislėpusi po barbės antklode, kai neiškentusi tyliai išbėgdavau į lauką ir atsisėdusi prie upės kranto garsiai verkdavau netverdama skausmo visomis įmanomomis prasmėmis. Tik dabar tai buvo kitaip. Daug stipriau, prisiminimai buvo tokie ryškūs, kad atrodė su peiliu rėžia iš vidaus.

- Nebijok, aš su tavim, - sukuždėjo ir priglaudė lūpas prie galvos. Pro ašaras vaizdas liejosi, bet mačiau mėlynes, mano visos rankos buvo jomis nusėtos, šviesesnėmis, tamsesnėmis, bet visos, nei vieno sveikos odos lopinėlio. Pirštu perbraukiau per ryškiai matomą įbrėžimą, kurį jis man paliko su šakute brėždamas per odą. Kajus nuvalė mano skruostus. Tankiai sumirksėjau. Pirštu ir vėl paliečiau odą: įbrėžimo nebebuvo. Tik prisiminiau. Sunkiai atsidusau ir skruostu prisiglaudžiau prie jo krūtinės, kol Kajus buvo atsirėmęs į lovos atlošą.

Kažkur ties tuo laiku, kai mano ašarų latakai atsisakė veikti ir daugiau jau nebepajėgė išskirti ašarų, kurios kėlė tik dar didesnį skausmą, o Kajaus marškiniai sušlapo nors gręžk, mano prisiminimai dingo. Tiesiog atsijungiau, jo glėbyje, jo ramiam kvėpavime.

Stovėjau savo sode iš vaikystės, po tuo pačiu medžiu kaip ir naktim tik šalia manęs buvo ne katinas, o Kajus. Atsirėmęs į kamieną stebėjo mane dievinančiom akim, veidą blausiai apšvietė mėnulio spinduliai.

- Kajau? - klustelėjo balsas iš telefono. Aistės balsas. Kajus iškart atsistojo ir nubėgo prie jos. Apkabino.

- Nepalik manęs, prašau, aš nemoku gyvent be tavęs, - tyliai sukuždėjau, o veidu nusirito ašara. Kajus atsisuko ir ciniškai šypsodamasis vis dar laikydamas prieblandoje vos įžiūrimą Aistės siluetą sučiulbėjo:

- Tai buvo tik žaidimas ir nieko daugiau. Nepriimk asmeniškai, - ir įsisiurbė į jos lūpas.

Prabudau. Pro langą į akis spigino pilnatis, kambarys skendėjo jaukioje prieblandoje. Atsisukau į Kajų. Jis ramiai miegojo, net nenujausdamas, kad jį sapnavau. Pirštu paliečiau jo lūpas.

- Mhhh, - per miegus sumurmėjo ir patogiau įsitaisė prie manęs. Pakėliau jo ranką ir išlipau iš lovos. Ant pirštų galiukų nutipenau į vonią.

Šaltu vandeniu nusiprausiau paraudusį nuo ašarų veidą ir apžvelgiau save. Kajus buvo mane aprengęs savo balta maikute. Negalėjau nenusišypsoti. Geltonu rankšluosčiu nusišluosčiau veidą. “Tu jį myli” - suspurdėjo širdis.

- To jausmo nėra, - suburbėjau panosėj ir nuėjau atgal į jo kambarį. Kajaus veidas apšviestas kaip sapne pilnaties spindulių atrodė beveik netikroviškai tobulai. Toks atsipalaidavęs, ramus, gražus, švelnus. Mano protas pasidavė, vos jį pamačiau. Aš jį įsimylėjau. Širdis džiūgavo ir iki skausmo plakdama bandė iššokti iš krūtinės. Atsiguliau prie jo ir pabučiavau į petį.

- Eva? - per miegus neaiškiai pratarė, paglosčiau jo plaukus.

- Nekenčiu, kad privertei pamilt, nekenčiu tavęs, Aferiste, - tyliai sukuždėjau ir sužlugdytu protu, bet prizą laimėjusia širdimi užmigau prie šilto jo kūno.

……..

Atsibudau anksti. Kajus miegojo prispaudęs mane prie nuogos jo krūtinės. Bet… Ar aš tikrai jį myliu? Atsakymo nereikėjo. Tai buvo grynų gryniausia tiesa, dabar jau nereikėjo to slėpti, nors aš ir neslėpiau, aš tiesiog netikėjau, bet jis man įrodė ir parodė, kad tas jausmas yra. Pabučiavau jo smakrą, neiškenčiau ir kilstelėjusi galvą pakštelėjau į lūpas. Kajus iškart surakino mano liemenį ir atsimerkęs atsakė į bučinį.

- Labas rytas, - tarp bučinių pasakiau. - Prižadinau?

- Jau senokai atsibudau, - pavartė savo žydras akis pasirėmęs ant alkūnių, kad geriau mane matytų.

- Melagis, - konstatavau. - Tu net naktį nejautei, kai aš išėjus buvau, - šyptelėjau.

- Blogai jauteisi? Kas nors atsitiko? - apibėrė klausimais.

- Ne, nieko, viskas gerai, - pasiteisinau.

- Eva, kaip jautiesi? Gal galiu kuo nors padėt ar padaryt dėl tavęs? - rūpestingai klausinėjo. Tas jo rūpestis šildė ne tik savimeilę, dabar ji buvo likus antram plane.

- Apkabink mane ir nepaleisk, bučiuok iki uždusimo, - paprašiau šypsodamasi.

- Myliu tave, - taip tvirtai pasakė, kad net pats nesusiprato ir susigėdo(?)

- Aš ir, - tik tiek pasakiau, bijodama išgirsti savo balsą tariant tuos žodžius. - Mano kortelė tavo telefone?

- Juk girdėjai kaip vakar kalbėjau, - kaltai pratarė. Ausyse vis dar skambėjo jo žodžiai: „Jei jūs jos tėvas, kodėl ją skaudinat?” - taip piktai, bet kartu taip rūpestingai, kiekvienas jo žodis aidėjo jo kambaryje vakar, nors jis ir bandė tyliai kalbėti. Jis vieną detalę po kitos sudėjo mano dėlionę, tai buvo tik viena iš priežasčių kodėl jam viską pasakiau: jis turėjo išgirsti mano versiją. Linktelėjau. - Atsiprašau, kad priverčiau visa tai prisiminti.

- Tu ne kaltas.

- Vistiek, - ginčijosi.

- Dabar jau tau pasakysiu: baik graužtis, nes net neįsivaizduoji kaip man padėjai, aš net pati to nesuvokiu, - subariau jį.

- Na ir kaip? - netikėdamas paklausė.

- Vien tavo buvimas šalia ramino, man reikėjo kam nors tai papasakoti.

- Tu tikrai manim taip pasitiki? - primerkė akis.

- Jei pasakiau manau tai įrodžiau, - jis skverbėsi į mano akių mėlį bandydamas įžvelgti klastą. - Gali duot telefoną?

- Būtinai dabar? - viliojamai paklausė.

- Taip. Man reikia parašyt Gustei, nes ji norės žinot kur aš ir kaip man sekėsi su tavimi vakar, - išsišiepiau.

- Na ir kaip tau vakar sekėsi su manim? - pakėlė antakius.

- Neskaitant to, kad pusė nakties žliumbiau tave apsikabinus ir miegojau su tavimi tavo bute, manau, kad reikia skirtis.

- Melagė.

- Aš rimtai, duok telefoną parašysiu Pijui, kad atvažiuotų manęs pasiimt, - atstūmiau jau pradėjusį artėti jo veidą ir išlipau iš lovos. Kajus klausiamai žiūrėjo į mane. - Aš visiškai rimtai. Skiriamės. Tu laisvas, - šaltai pasakiau. Stovėdama prieš jį. Trumpam išjungiau širdį ir pagaliau mano protas buvo ten kur jam ir vieta.

- Kaip tai? - prakalbo atsisėdęs.

- Kajau, duok telefoną - dinkstu iš čia, - sukomandavau.

- Net neketinu, - užsispyrė, jo kaktoje atsirado raukšlelė, o žandikauliai šiek tiek išsišovė. Tiesiog įbėgau į jo glėbį ir nuverčiau jį ant lovos.

- Negi patikėjai? - į ausį sukuždėjau apžergusi jį.

- Tai aišku, su tavimi galima tikėtis visko: nuo A iki B chronologine tvarka nepraleidžiant Z, - sukikeno ir pačiupęs mane už liemens švelniai priglaudė prie savęs.

- Tu - maniakas, - sukrizenau, kai mano „naktinukai” nukrito ant žemės. Ir tai buvo pirmas kartas kai aš tapau jo iš meilės. Na gal nevisai pirmas, bet tai tikrai pirmas, kai aš pagaliau tai pripažinau sau. Aš priklausau jam, o jis man, tik man, nuo šiandien, nes mano protas ir vėl išsijungė. Paleidau savo rankas tvirtu jo kūnu su vieninteliu tikslu: sukelt šiurpuliukus. Ne mano vienos oda iškart pašiurpo, pro langą spindinti saulė suspindo kitomis spalvomis, lyg prikelta naujam gyvenimui…

……..

Kajus išlėkė nupirkt maisto, nes tiesiog reikalavo, kad būčiau pas jį, pasiteisino tuo, kad bijo mane palikt vieną, telefonas paliktas man suskambėjo.

- Klausau, - atsiliepiau.

- Kur tu? - suspigo moteriškas balsas.

- Pas Kajų, - nesupratau kas skambina. - O, kas?

- Ne, nieko, jam šakės, - pratarė ir padėjo ragelį. Nieko nesupratau. Tai ko ji norėjo? Uch.. Įsijungiau ramią muziką iš jo kompiuterio. Telefonas ir vėl suskambo.

- Labas, gražuole. Nori naujo telefono, ar tenkinsiesi mano senuku?

- Turi pasiūlymų?

- Rinkis: juodas, baltas ar pilkas?

- Aišku, kad juodas.

- Pakuokit šitą, - girdėjau kaip ištaria.

- Tuoj grįši?

- Pasiilgai?

- Ne, - nusijuokiau.

- Būsiu už dešimt minučių, aš ir dar ne, čius, jau lekiu.

- Laukiu, -padėjau ragelį.

Atradau jo kompiuterį labai seną nuotrauką: jis su kažkokia blondine, kokių penkiolikos šešiolikos metų. Abiejų akys žiba, abu meiliai susiglaudę ir susikibę už rankų. Išjungiau tą nuotrauką, nenorėjau žiūrėti ir gadintis sau nuotaikos. Parašiau Gustei žinutę kaip man sekėsi, atsakymo net nelaukiau, į duris paskambino Kajus. Atidariau.

- Greitas, - pagyriau ir pasistiebusi pabučiavau jį į lūpas.

- Nenusibodo laukt? - paklausė nešdamas pirkinius į virtuvę. - O čia tavo, - ištiesė man juodą dėžutę.

- Kiek kainavo? Aš tau pinigus atiduosiu, - pakuodama šnekėjau.

- Čia dovana, - nusišypsojo ir palikęs maišus ant stalo apkabino mane iš nugaros.

- Tai gal jau užteks dovanų?

- Net nesitikėk, - į ausį sukuždėjo.

- Aš rimtai, Kajau, net neketinu priimt jei darysi tokias nesąmones. Kiek?

- Penki šimtai bučinių, čia su šešiasdešimties procentų nuolaida, - atsuko į save. Padėjau telefoną ant stalo.

- Neišsisukinėk kiek, nes užpyksiu ir važiuosiu namo.

- Mokėsi taip kaip pasakysiu? - linktelėjau. - Tai man natūra prašyčiau, - kumštelėjau į jo pilvą.

- Durnius, kiek? - užsispyriau, o jis išsišiepęs įsisiurbė man į lūpas.

- Per pora metų išsimokėsi, - į lūpas sumurmėjo surakinęs mane savo glėbį.

………

Kitą dieną.

Šiandien eisim rinkti dovanos vestuvėms, mano naujas telefonas nerealus, o Kajus turi skonį. Užsidėjau paprastą gėlėtą trumpą suknutę, basutes, švarkelį, lankelį. Kajus: šviesius džinsus ir baltą maikutę, kuri tobulai išryškino jo raumenis. Apkabino mane per liemenį ir pradėjom vaikščioti po parduotuves. Salės koridoriuje pamačiau vaikščiojant Ugnių, sustingau. Jis sutiko mano žvilgsnį ir tuoj pat pamatė kas su manim, jo išraiška sakė tik viena: “Ką tai reiškia?”. Dabar tai bus. Kajus įsmeigė savo akis į mane, tik niekaip nespėjau suprast ar jis pamatė Ugnių, ar pajuto, kad sustingau? Ir vėl įklimpau!

Sėdėjom restorane, norėjau jos atsiprašyti, norėjau, kad ir vėl viskas būtų taip kaip prieš tas tris suknistas dienas, kurios mane galutinai palaužė. Jau buvau apsisprendęs, kad ją palinksiu, kol ji neprisirišo, bet… Bet aš pats prie jos jau prisirišau. Man jos trūko, nepadėjo, nei Aistė, nei nauja mergina-Lina. Niekas, net mokslai, ar draugai.

Man trūko tų kvailų mūsų išsikalinėjimų ir atsikirtinėjimų, vienas kito erzinimo, ir… Man tiesiog trūko jos. Jaučiuosi, kaip penkiolikmetis paauglys pirmą kartą įsižiūrėjęs į merginą, vien tas jausmas žudo. Išvis. Pastarosiomis dienomis, jaučiausi kaip visiškas nusmurgėlis, nuo kažko apkvaitęs.

Cigarečių pakeliai kiekvieną dieną rankose ištirpdavo vis greičiau ir greičiau, per šitas tris dienas surūkiau devynis pakelius su trupučiu ir visgi net tai nepadėjo. Ir tai dar labiau nervino, o Aistę stebino, ir juokino. Pažiūrėjau į Evos akis, jose atsispindėjo didžiulė sumaištis, turbūt beveik kaip manose. Spustelėjau jos pirštukus, po mano delnu. Ji pakėlė savo drąsias akis į mane ir nepaleido žvilgsnio. Jos telefonas suskambėjo, nuo netikėto garso - krūptelėjo.

- Aš tuoj grįšiu, - nusišypsojo ir persisvėrusi per stalą pakštelėjo į lūpas, taip švelniai ir greitai, kad vos spėjau pajust, bet to užteko mano odai, kad ji pašiurptų.

- Gerai, - stebėjau kaip ji greitai atidariusi restorano duris išeina į lauką. Kalbėdama ji vaikščiojo pirmyn atgal, kairę ranką sugniaužė į kumštuką. Veidas buvo ledinis. Ir kas ją taip nervina?

Vedamas smalsumo pakilau nuo stalo, iš piniginės išsitraukiau pinigų ir padėjau prie sąskaitos su nemenkais arbatpinigiais, kol ji it robotas kampuotais judesiais judėjo pirmyn atgal.

- Nedrįsk šitaip su manim kalbėti, - garsiai pasakė vos tik atidariau duris. - Tu neturi jokių teisių! - užriko. Priėjau prie jos, mus skyrė didelis žingsnis. Nieko nesupratau, su kuo ji pykstasi, kodėl pykstasi? Išvis kas čia vyksta. Eva nusisukusi nuo manęs klausė ką sako jos pašnekovas. Iš vis dar pakeltos prie ausies rankos iškrito telefonas ir pabiro į tris dalis. Priėjau arčiau, nuo žemės pasiėmiau: atminties, „Sim” kortelę ir įsidėjau į kišenę, visa kita buvo jau beverčiai. Eva sukniubo ant kelių prieš mano akis. Greitai apėjau ją, jos skruostais sruvo ašaros, rodės ji net nematė manęs.

- Eva, mažute, kas tau? - paklausiau ir pakėliau jos galvą, kad matyčiau akis. Dar niekada nemačiau taip kenčiančio žmogaus. Atrodė, kad ji drasko save iš vidaus. Jos akys žudė skausmu.

- Aš kalta… aš, - verkdama kalbėjo nekreipdama dėmesio į mano klausimą.

- Mergyte, dėl ko? Kas nutiko? - nieko nesupratau. Jos akys lakstė kaip paklaikę. Stipriai apkabinau ją ir pakėliau nuo žemės. Ji atrodė geriau net tą dieną, kai nuvežiau ją į ligoninę, ji bent jau atrodė… gyva. Gyvesnė, o dabar… Atrėmiau jos galvą į savo petį, ramindamas glosčiau ją ir spaudžiau prie savęs, bet ji rodos to net nejuto, tik garsiai kūkčiojo. - Eva, ar gali pasakyt kas tau skambino? - po kiek laiko paklausiau, ji papurtė galvą į šalis. - Gerai, važiuojam namo, - paėmiau ją ant rankų, nunešiau į mašiną. Jos skruostais nepaliaujamai sruvo ašaros, užsegiau diržą. - Neverk, viskas bus gerai, - atsisukęs pasakiau, o ji tik dar garsiau pradėjo verkti, paėmiau jos ranką į savo delną. Ką aš ir vėl ne taip pasakiau? M?

Nežinojau ko galiu tikėtis, kas jai nutiko, ji nepajėgė kalbėti, tylėjo ir iš akių mačiau, kad graužia save. Ta kančia kokią aš sukeliu joms, nėtrupučio neprilygo Evos skausmui, jis liejosi iš akių, iš jos pačios. Kas ir ką jai padarė, kad ji šitaip kenčia?

- Eva, nakvosi pas mane. Gerai? - švelniai paklausiau bijodamas ją ir vėl užgauti besistatant mašiną po savo buto langais. Tylėjo. Išlipau iš mašinos ir apėjęs ją atidariau dureles. Atsegiau saugos diržą ir išėmiau savo mergytę. Vis dar laikydamas ją glėbyje atrakinau duris.

- Neverk, - paprašiau ir pasodinęs ją svetainėje švelniai nuvaliau nesustabdomas ašaras. Ji tik dar garsiau pravirko.

- Aš… kalta, - pasakė sau ir sukūkčiojo.

- Tu dėl nieko nekalta, - tvirtai pasakiau ir delnais apgėlbiau jos skruostus. - Aš nunešiu tave į lovą ir padarysiu arbatos. Gerai? - ji linktelėjo. Kas jai skambino ir ką pasakė, kad ji taip verkia? Vėl paėmiau ją ant rankų ir nunešęs paguldžiau ant lovos, numoviau batus. Užklojau. - Tuoj grįšiu, - pabučiavau ją į kaktą ir palikau gulėti. Greitai nuėjau į virtuvę, užkaičiau vandens iš kišenės išsitraukiau kortelę ir įdėjau į savo telefoną. Nuėjau į koridorių ir nusirengiau. Prašė pin kodo. Koks? Suvedžiau jos gimimo metus. Bingo. Užpyliau arbatą, įdėjau cukraus. Pažiūrėjau paskutinį gautą numerį. Perskambinau. Gal bent čia ką nors išgirsiu? Ką nors kas galės man viską paaiškinti, ar bent užsiminti?

- Tai persgalvojai, Evelina? Aš taip ir maniau, - ciniškai pasakė vyriškas balsas.

- Kas jūs ir kokią teisę turit taip elgtis su Eva? - piktai paklausiau, visai užmiršęs, kad ji kitame kambaryje.

- Kas aš? Kokią teisę turiu? - pradėjo garsiai juoktis. - Po velnių, aš jos tėvas! - užstaugė. Bet dabar jau aš netekau žado, negi…? Mano kūnas pavirto į akmenį. Kaip..? Gal aš ne ten pataikiau? Bet…stipriai suspaudžiau kumštį, galvoje ir vėl nemaloniai pulsavo.

- Jei jūs jos tėvas, kodėl ją skaudinat? - nesusivaldęs vėl užrikau, negalėjau ramiai kalbėti, net mąstyt logiškai ir šaltai nesugebėjau, o ką jau kalbėti apie objektyvų vertinimą.

- Nes ji dėl visko kalta, - išspjovė žodžius.

- Dėl ko ji kalta? M? - apkaltinau. Norėjau gerai jį pamokyti, kas, kad jis jos tėvas, vienas smūgis nenuims tėvo statuso.

- Dėl visko.

- Jūs pasigydykit, - piktai pasakiau ir kumščiu kirtau į stalviršį. Galvą prirėmiau prie stiklinės spintelės. Negalėjau patikėti, kad jis taip gali skaudinti savo dukrą, nes ji tikrai su juo kalbėjo, tai jis.

- Kas tu toks, kad taip su manim kalbėtum?

- Kaip jūs sakėt: persigalvojau, aš neketinu su jumis kalbėti, - pasakiau ir padėjau ragelį. Negalėjau. Siutau, kaip dar gyvenime nesu siutęs, jaučiau, kad galiu ką nors pritrėkšti ir man bus dzin, kad galiu į smilkinį įremti pistoletą ir jis išaus, ir tai tikrai nebus klaida, mano ranka tikrai nesudrebės. Man reikia parūkyt, bet tai užims per daug laiko, o Evai dabar reikia manęs. Negalėjau toks pasirodyti jai. Man reikėjo nurimti ir greitai, nes ji įtars, nors jau ir taip manau, kad suprato ar bent išgirdo.

Telefoną taip tvirtai sugniaužiau, kad jis net trakštelėjo kelis kartus mano delne. Norėjau pamatyti tą vyrą ir jį taip atbaladoti, kad jis net neprisimintų jos. Kad tik daugiau taip neverstų kentėti. Giliai įkvėpiau tris kartus. Pasistengiau nuvyti jo ir mano vaizdą iš minčių, aš tikrai jo nepasigailėčiau, tikrai su malonia šypsena, be jokios sąžinės graužaties jį gyvą pakasčiau, kad tik ji daugiau nekentėtų. Atitraukiau galvą nuo spintelės. Paėmiau puodelį, prieš tai pats gurkštelėjęs, burną nemaloniai nudegino ir patraukiau mano kambario link.

Ji sėdėjo taip kaip ir ją palikau, atrodė net nebuvau išėjęs, jos skruostais vis dar nepaliaujamai sruvo ašaros, kūnas buvo įsitempęs. Tik šis bei tas pasikeitė: aš žinojau kas jai skambino, o ji žinojo, kad aš žinau. Atsisėdau prieš ją. Padėjau puodelį ant juodos spintelės prie lovos. Ji giliai įkvėpė ir padėjusi galvą ant kelių pradėjo pasakoti:

- Mano vaikystė buvo tobula: mylinti šeima. Aš ir pati buvau labai gera, nekėliau rūpesčių, visiems šypsodavausi, gerai mokiausi. Viskas buvo tobula iki tol, kol mama įsidarbino ir išeidavo į darbą kai man sukako penkeri, o aš likdavau su juo, - prisislinkau arčiau ir ją apkabinau, jos kūnas drebėjo. Jaučiau, kad tai jai pasakoti labai sunku. Po kiek laiko ji tęsė.-jis man liepdavo eiti į kambary ir ten piešti. Pas mus labai dažnai ateidavo kažkokių moterų. Tas dažnai tai kiekvieną dieną, kartais po kelis kartus. Aš sėdėdavau savo kambary ir piešdavau, po kokio pusvalandžio išgirsdavau kaip jis nusiveda moterį ir užsirakina savo kambaryje, sklisdavo visokie garsai. Man buvo septyni metai kai aš supratau ką jis su jomis daro. Aš jam pasakiau, o jis prigrasė nieko nesakyti mamai, nes ji ne tik, kad manim nepatikės, bet, kad ir mane jis muš kai mama išeis į darbą. Aš tylėjau, o už tai sulaukdavau dar ir smūgių kiekvieną dieną. Mama suprato, kad kažkas ne taip, nes aš atsišnekinėdavau jam, neatsakinėdavau į klausimus, nesišypsodavau ir visada prašydavau, kad mane vestųsi į darbą. Ji klausdavo to vyro, naktį girdėdavau kaip mama rėkia ant jo. Girdėdavau, tai beveik kiekvieną naktį. Bet mano mama kentėjo, ji žinojo kas vyksta, bet per daug jį mylėjo, nežinojo ar be jo mokės gyventi. Per daug, - ji vėl prapliupo verkti.

- Ššaa, nurimk, saule, - prašiau glostydamas jos nugarą. Ji įsikibo į mano marškinėlius. Po kelių minučių tesė:

- Jis mane mušdavo. Dažnai, kiekvieną dieną, kartais po kelis kartus. Po kiek laiko mama pamatė, kad sumušimai dažnėja, teisinausi, kad užsigavau, bet ji netikėjo manim ir išsiuntė mane gyventi pas savo sesę, kai man buvo devyni. Ten ir susipažinau su Pijum. Jis gyveno kitame name. Namo grįždavau tik du kartus per metus. Per mamos gimtadienį ir Kalėdas. Bet vos ten pasirodydavau tėvas ir vėl man grasindavo, mušdavo, vieną kartą po mamos akim pastebėjau mėlynę. Po to karto daugiau ten nevažiavau. Teta buvo man labai maloni, ji tikrai mane mylėjo ir suprasdavo, bet smerkė tokią mano neapykantą tam vyrui. Mama atvažiuodavo aplankyti manęs, o dešimtoj klasėj man nupirko šitą butą. Tą pačią dieną susirinkau daiktus ir persikrausčiau į čia. O gal už pusės metų numirė mano teta pas kurią gyvenau ir maždaug tuo pačiu metu čia atsikraustė Pijus su tėvais. Ar įsivaizduoji ką man reikėjo iškęsti, kai aš kiekvieną dieną girdėdavau dejones iki devynių metų, o kai tik grįždavau namo mane mušdavo, kodėl aš jau namie? Aš nenorėdavau namo grįžt iš mokyklos. Aš ten kiauras dienas lindėdavau. Jis mane mušdavo, kad negražiai su juo kalbu, mokytojai mane vesdavo pas socialinius darbuotojus, bet visada sakydavau, kad užsigavau. Kaip tu manai ar manim kas nors tikėjo, kai ateidavau į mokyklą su mėlyne po lūpa, po akim, ar kai rengdavausi kūno kultūrai, o mano kūnas būdavo suspardytas ar pamėlęs? Aš jo nekenčiu! Nekenčiu! - rėkė. Aš jį tikrai užmušiu! Nežinau kas tuo metu vyko ir virė many, bet mano noras jį nudėti kilo su kiekviena akimirka, su kiekviena Evos ašara, su kiekvienu jos skausmingu žodžiu, nes tik jis kaltas dėl jos skausmo. Dar nekasa gyvenime taip netroškau kito žmogaus skausmo, tokio lėto ir stingdančio. Mirtino. Stipriau ją priglaudžiau prie savęs ir įkvėpiau jos kvapo, kad šiek tiek nurimčiau. - Gyvendama pas tetą, su mama telefonu kalbėdavau kas antrą dieną, ji labai dėl manęs išgyveno, bet suprato, kad ten negalėsiu gyventi. Karts nuo karto man skųsdavosi, kad skauda galvą. O kai mirė jam paliko sodybą, į kurią nežadu grįžti, o man šitą butą. Ir dabar jis mane kaltina dėl mamos mirties.

- Tu dėl nieko nekalta, - pasakiau jai į ausį ir paglosčiau plaukus.

- Ar įsivaizduoji, kad aš pati norėjau mirt ne vieną kartą, aš tai net bandžiau daryti, buvau nusipirkus vaistų, bet visada sustabdydavo mintis, kad kentės mama, tik dėl jos vaistų neišgerdavau. Tik dėl mamos. O dabar jis kaltina mane dėl jos mirties ir iš dalies jis teisus, nes jai aš nebūčiau išvažiavus ji nebūtų taip dėl manęs jaudinusis. Tai aš dėl visko kalta.

- Eva, ar gali paklausyt, Eva. Tu nesi dėl to kalta. Nesi. Ar supranti? - paklausiau ir pakėliau jos smakrą į save. - Net nebandyk kaltint savęs. Dėl manęs. Prašau.

- Ar supranti, kad aš nuo mažumės save kaltinau, kad mama nyksta akyse kai tik ją pamatau. Ji kiekvieną kartą atrodydavo lyg serganti, kartais net vos paeidavo ir vistiek dėl manęs aukojosi… O jis prisiminė mane po tiek metų. Aš jo net tėvu nelaikau, - pagiežingai kalbėjo, norėjau, kad ji greičiau tai pamirštų, norėjau greičiau jį primušti. Norėjau jai padėti, tik nežinojau kaip. Jos akys ir vėl prisipildė ašarų. - Jis niekšas! Nekenčiu jo! - kumščiu trenkė į čiužinį.

- Neverk, mažute, jis nevertas, - paėmiau jos kumštį į savo delną, ramindamas braižiau apskritimus. Ant jos kelių nukrito stambi ašara, dar ir dar viena, o poto kaip lietaus lašai: nesustabdomai. Ji pradėjo garsiai kūkčioti. Leidau išsiverkti, kad tik ji šiek tiek pasijustų geriau, nors net nenumanau ar jai padedu, ar tik trukdau.

- Jis buvo pas mane prieš įskaitą, - prisipažino ir vėl sukūkčiojo.

- Kodėl man tai pasakei? - nesitikėdamas paklausiau.

- Nes tau pirmam tai papasakojau, dabar tai jau neturi reikšmės, - pakėlė į mane apsiverkusias akis. Pirštų gailiukais apglėbęs jos skruostus nuvaliau ašaras.

- Atsiprašau.

- Tu turėjai tai sužinoti ir anksčiau ar vėliau būtum išsiaiškinęs, - šiek tiek nusišypsojo.

- Nesikankink, - paprašiau, ji apžergė mane kojomis, padėjo galvą ant peties. Jos kūnas vis dar drebėjo nuo ašarų. Tik tvirčiau apkabinęs ją šiek tiek nuraminau save, savo pyktį jos tėvui, nes svarbiausia buvo ne parodyti ką aš jaučiu, o jos jausmus nuraminti. Nuo ašarų sušlapo mano maikutė, tvirčiau ją glustelėjau prie savęs.

Evos tylios ašaros drebino ją ir mane, raminamai glosčiau jos nugarą, ramindamas ne tik ją. Ji man atskleidė didžiausią savo paslaptį - man atsivėrė, tik aš niekaip nesuprantu, kaip tas gyvulys taip galėjo su ja pasielgti, kaip galima mušti savo vaiką, savo kūną, kraują. Kaip? Tai nežmoniška, o ji turėjo tai iškęsti ir iškentė. Pabučiavau ją į susitaršiusius plaukus. Tik kodėl nesidžiaugiu atskleista paslaptimi? Žinoma, jos turiniu ir nereiktų džiaugtis, bet juk turėčiau būti laimingas vien todėl, jog ji man tai atskleidė. Visgi nesidžiaugiu, galvoje vis dar pulsuoja, o iškvėpti sunku, niekaip neišsklaidau jos pasakojimo mano galvoje pavirtusiu filmu, tokiu žiauriu, kad norisi užsimerkti, bet tai nėkiek nepadeda. Jos ašaros ir vėl riedėjo nespėdamos susigerti į mano permirkusius drabužius, bet tai nebebuvo svarbu. Aš jau nežinau ar tai vis dar žaidimas…

Žmogus yra laisvas tol, kol laisva jo valia, nepalaužta siela ir tikėjimas. Bet ar esi laisvas tada, kai vien pamatęs akis, išgirdęs balsą, pajutęs kūną - užgniaužia kvapą. Kai dėl kito žmogaus gali paaukoti save: mintis, kūną, kvapą, balsą, net sielą. Kai užtenka vieno mirksnio, vienos minties, kad paaukotum savo svajonę dėl jos pačios; kai geriausia ką gali jai duoti - tai jos atsisakyti. Ar esi laisvas tada, jei tavo balsas, siela, mintys kažkam priklauso. Kažkam  kas yra materija visam, visam tavo pasauliui, sutelpančiam į viena, bet talpinančiam visa. Ar esi laisvas, jei kažkam priklausai, ne išore, o vidumi, taip kaip mintys priklauso lūpom, o ausys širdžiai. Ar net ir tada esi laisvas, kai tavo protas, mintys nepriklauso tau? Kai tu esi savo noru kažko užvaldytas? Kas išlėto tave varo iš proto ir daro priklausomą prie to juntamo, bet neapčiuopiamo jausmo.  Esi laisvas?  Patricija Bobinaitė. Ištrauka iš „ Nebylios lūpos”.

Pamokos baigėsi. Lėtai išėjau iš mokyklos ir atsistojusi ant paskutinio mokyklos laiptelio parašiau Kajui žinutę: „ Nevažiuok manęs, nakvosiu pas Gustę.” - dar tiksliai nežinau ar aš, ar ji pas mane nakvos. Priežastis kodėl nenoriu jo matyti buvo visiškai kita ir man daug svarbesnė. Tas mūsų idealus bendravimas man nepatiko, tiksliau tariant per daug patiko.

Trumpos, ilgos, nesvarbu, man reikėjo pertraukos ir kuo greičiau tuo geriau. Nes boružėlių ropinėjimas per odą sukelia ne tik šypseną, o ir kažką daugiau, ko negaliu įvardinti. Nuo ko jau tapau priklausoma, it jis nuo cigarečių. Kai nuo prisilietimo pradeda nesustabdomai virpėti užsimerkusios blakstienos. Man tai jau net per daug patinka. Man reikia poilsio, trumpo atokvėpio, vėjo gūsio, kuris man primintų dėl ko su juo esu, koks mano tikrasis planas, kad bent trumpam atgaučiau sveiką protą, kurio netenku šalia jo. Reabilituotis nuo jo.

- Einam? - iš kažkur išdygusi paklausė Gustė. Linktelėjau.

- Guste, kada išskrendi? - tiesiai šviesiai paklausiau.

- Po trijų savaičių, - liūdnai atsakė ir įsikibo į mano parankę.

……….

Sėdėjom su Guste jos svetainėj ant žemės ir krykštavom iš prisiminimų.

- Eva, tau rimtai patinka Kajus? - kažkaip labai jau keistai paklausė akimis tirdama veidą. Nežinojau ką jai atsakyti, aš net pati nežinau. - Ką tu jauti kai būni su juo? - patikslino klausimą.

- Su juo viskas daug stipriau, lyg koncentruota. Kūnu laksto malonūs virpuliukai, oda iškart pašiurpsta, pavydžiu - nežinau. Su juo jaučiuosi labai saugi… - net negalvodama trumpai apibūdinau savo savijautą.

- Megyt, tu rimtai įklimpus, - sušvilpė. Pakėliau antakius.

- Nekalbu hormonų valdoma kalba, - prisimerkiau.

- Eva, tu jį įsikliopinai, - suplojo delnais.

- Į lietuvių kalbą prašyčiau, - sukrizenau. Gustė pavartė savo rudas akis.

- Tu įsimylėjai jį iki ausų, - kažkuri atsiskyrusi mano kūno dalis iš visų netikinčiu šiuo jausmų rėkte rėkė, kad tai tiesa, bet tas klykiantis balsas buvo labai greitai užtildytas.

- Tu gėrei? Ar rūkei ko nors? Tik nesakyk, kad Simas tau parūpino žolytės.

- Aš rimtai.

-Gerai, einam miegot, arba keičiam temą, - šyptelėjau, susimečiau plaukus ant vieno peties.

- Neaiškink, - iškišo liežuvį, mečiau į ją pagalvytę.

……..

Pusė vakaro su ja taip ir prasimušėm. Iš Kajaus nesulaukiau jokių žinių. Gal jis ir bando reabilituotis nuo manęs? Visgi nenustojau žvilgčioti į telefoną, kuris badė man akis. O galvoje vis iškildavo nemalonūs jo ir įsivaizduojamos Aistės veidai kartu. Dėl to jaučiausi tikrai ne kaip. Gustė kitą rytą tai pastebėjo, kai tik pramerkus akis pasiėmiau telefoną nuo spintutės ir patikrinau ar nėra žinutės, ar praleisto skambučio. O kai pamačiau tuščią langelį sunkiai atsidusau ir nukritau atgal į patalus.

- Pasiilgai jo? - pasirėmusi ant alkūnės paklausė spigindama smalsiomis akimis.

- Ne, - išsigyniau, nors tikrai jaučiau ilgesį, bet negi… O gal tai tiesa? Bet jei tai tiesa, tai ir Gustė teisi. „Cha, aš teisi.” Vėl pabandžiau nutildyti tą jau garsiau aidintį balsą galvoje. Vos, vos pavyko, jis vis dar tyliai aidėjo mano mintyse, atnešant į jas dar daugiau ilgesio, kuris apnuodijo mane.

- Eva, aš pažįstu tave.

- Nežinau, Guste, susipainiojau. Neklausinėk, prašau, - neslėpdama jausmų švelniai pasakiau. Ji linktelėjo.

………

Išsiskyrėm su ja po pamokų. Aš lėkiau namo, nes Ugnius pakvietė mane į kiną, o Gustė bėgo pas Simą, kuris nedavė jai ramybės telefonu. Nuėjau į spintą ir stovėdama ant vienų apatinių išsirinkau paprastą džinsinį trumpą sijoną, palaidinę, megstuką ir spobatukus.  Iš Kajaus vis dar jokių žinių. Aktyvus ignoras, kuris dar labiau mane veda iš proto, jei būčiau nuoširdi sau, pripažinčiau, kad tas vis garsiau galvoje aidintis balsas, kurio jau nepajėgiu užtildyti yra teisus. Vos tveriu pati nepaėmus telefono ir jam nepaskabinus. Ilgesys jau nepakeliamas, va tai tai pripažįstu. Pasiilgau to mėlynakio ir kuo toliau tuo labiau.

- Sveikas, - pasisveikinau ir pakštelėjau jam į skruostą.

- Labas, gražuole, - apkabino per liemenį, rudos akys saulėje žėrėjo netikroviškai. Jokių boružėlių, jokio odos pašiurpimo. Kaip aš galiu rebilituotis, kai mano visos mintys sukasi tik apie jį? Kaip?

- Kaip laikaisi? - šyptelėjau. 

- Puikiai kai matau tave, - sukikeno. - O tu?

- Labai gerai, - pamelavau ir prisiglaudžiau arčiau jo, kad nors jusčiau šilumą.

……….

Pažiūrėjom filmą. Romantinę komediją, per kurią visiškai viską pamiršau apie Kajų, liko tik nenutrūkstantis juokas aidintis visoje kino salėje. Filmas baigėsi tikrai labai banaliai, net ir man, užtat Ugniaus ir mano bučinys atstojo dešimt filmo baigiamųjų judesių. Buvo gera. Atsisveikinom prie mano namų. Lėtai vos lipdama neturinti jėgų, šiaip ne taip atsiradau šalia lifto. Nusirengiau ir prisileidus į vonią karšto vandens stengiausi nustoti bambėti.

………

Po dviejų dienų.

Su Ugniumi jau dvi dienas iš eilės ryte bėgiojam. Iš Kajaus nulis žinių, mano jausmų fronte dar didesnė maišalynė nei buvo prieš tai, nei buvo išvis kada nors. Susidėjau pamokas į rankinę, apsirengiau ir išėjau į mokyklą. Gustė jau nebeklausinėja ar jo pasiilgau, tai akivaizdu, gal net šiek tiek per daug, bet jau nebekreipiu į tai dėmesio. Mano telefonas suskambėjo vidury pamokos.  

- Atsiprašau, - laikydama telefoną rankose išlėkiau iš kabineto net nepažiūrėjus kas skambina.

- Klausau, - laikydama telefoną prie ausies pratariau atsirėmus į geltoną koridoriaus sieną.

- Sveika, Eva, - kaltai pasisveikino. Mano kūnu nuo jo balso nuvilnijo virpuliukai.

- Ko nori? - piktai paklausiau, nors ir džiaugiausi, kad jis paskambino, kad pagaliau jį ir vėl girdžiu, bet buvau per daug ori, kad parodyčiau ką jaučiu.

- Eva, nepyk, - liūdnai pratarė. Arba jis gerai vaidina, arba jaučiasi panašiai kaip ir aš.

- Tu man neaiškink. Ko nori? - pakartojau klausimą keikdama mintyse jį visais įmanomais žodelaičiais, kad privertė pasiilgti, o dabar kaip nusidėjėlis prašo manęs atleidimo.

- Susitikt, pasiilgau tavęs, mažute, - prisipažino, balsas tikrai nemelavo, jaučiau kaip nuo šitų žodžių balsas galvoje pradėjo šūkauti it patrakęs.

- Kur? - šiek tiek ramiau pasakiau, visgi mokykla.

- Atvažiuosiu pas tave aštuntą, - laimingas pratarė.

- Sutinku tik dėl to, kad įsitikinčiau tuo kas tu iš tikrųjų esi, - šaltai pasakiau. „Kad įsitikinčiau, kad pavogei mano širdį.” - nuaidėjo galvoje, netylantis balsas.

- Žinau, myliu tave, - vėl liūdnai pasakė. „Ir aš myliu tave!” - palaimingai sučiulbėjo balsas galvoje, ačiū dievui tik ten.

- Nekenčiu, - suburbėjau ir padėjau ragelį. Kodėl aš sutikau, kai jis taip elgiasi, kas aš jam, kad jis mane prisimena po trijų dienų? Įsikišau telefoną į kišenę ir grįžau į klasę.

- Kas skambino? - sukuždėjo Gustė.

- Kajus, - sausai atsakiau įsigilinus į tekstą, kad tik nukreipčiau mintis kita linkme.

……..

Aštuonios atėjo per greitai. Nežinau kur eisim. Užsidėjau juodas kostiumines aukštu liemeniu kelnes, baltus marškinukus sukištus į jas ir juodus aukštakulnius. Į mano duris paskambino Kajus. Erzindama jį lėtai jas atidariau.

- Sveika, - kaltai pratarė vengdamas mano akių, atrodė liūdnas, prasikaltęs.

- Labas, - atsainiai pasakiau, jo žydros akys sutiko manas. Neišlaikiau ir trenkiau jam į krūtinę, o po to apkabinau. Kajus sunkiai atsiduso man į plaukus.

- Labai pasiilgau tavęs, - prisipažino, nieko neatsakiau, šiek tiek pakėliau galvą ir pakštelėjau į jo lūpas. - Myliu tave.

- Žinau, - išsilaisvinau iš jo glėbio ir pasiėmiau rankinę. - Kur tu buvai?

- Reikalus šiokius tokius tvarkiau, -linktelėjau, netikėjau juo, bet ar tai svarbu jei jis su manim dabar. Jei ir vėl mėgavausi jo bučiniu. Ne, tai nesvarbu, nors pyktis ir niekur nedingo.

……..

Sėdėjom prabangiam restorane.  Jis niekaip nenuleido nuo manęs išsiilgusių akių, kurios jau nespėjo blokuoti jausmų.

- Žinai, savaitgalį vestuvės, - šyptelėjo. Išsižiojau.

- Mes neturim dovanos, drabužių, aš tikrai nevažiuosiu, - tvirtai pasakiau.

- Važiuosi, nes be tavęs aš niekur neisiu, - rimtai atsakė.

- Kajau, - suniurzgėjau.

- Dar turim laiko, - palietė mano ranką, oda iškart pašiurpo. Sukikenau. „Buke, tu jį myli, tau dar neužtenka įrodymų?” - sukliko ant manęs mano pačios mintys, o gal veikiau širdis? Susiraukiau. Aš išprotėjau? Turbūt. “Optimistė,” - ciniškai užginčino. Kajus ištiesė ranką su šakute ir įdėjo man į burną gabalėlį pyrago. Mano telefonas suskambo.

- Tuoj grįšiu, - persisvėriau per stalą ir trumpai pabučiavau jam į lūpas. Boružėlės ir vėl ropojo, nesusilaikiusi nusišypsojau.

- Gerai, - linktelėjau ir išėjau į lauką. Prisidėjau telefoną prie ausies ir atsiliepiau.

- Klausau?

- Labas vakaras, Evelina, - ištarė toks pažįstamas šleikštulį keliantis balsas. Stipriai suspaudžiau kumščius, kad nepradėčiau klykti. Mano praeitis ir vėl mane pavijo ir smogė mirtiną smūgį. Giliai įkvėpiau ir laukiau tolimesnių žodžių. Kodėl dabar? Kodėl ir vėl tai sugrįžo? Ko jis nori? Mano visas kūnas aptirpo, išsitiesiau kaip styga ir pasiruošiau mirtinai kovai ir skausmui viduje, kurį sukels šis pokalbis.

Niekaip nevaldžiau savęs, vieną akimirką pykau, o jau kitą bandžiau nurimti. Kaip 56 kilogramus sverianti būtybė gali sukelti tiek tiek jausmų? Iš kur? Jaučiausi taip lyg man būtų PMS. Smagu. Galvoje nemaloniai girdėjosi širdies dūžiai. Ir vėl.

- Aš…atsip… - spėjau pasakyti, o ji apsivijo rankomis mano kaklą ir prisispaudė prie manęs. Vos mūsų lūpos susilietė, jausmai ir vėl paėmė viršų, nesugebėjau jų kontroliuoti. Stipriai suspaudžiau ją glėbį taip arti, kaip tik sugebėjau. Ji grybštelėjo man į lūpą.

- Skauda, - paaiškino ir pradėjo erzindama mane vos juntamai atsitraukinėjant bučiuoti. Sukišau ranką į jos plaukus ir prisitraukiau neleisdamas atsitraukti. Stengiausi ją liesti taip švelniai, lyg ji būtų pats trapiausias daiktas pasaulyje, kad ji vos justų, bet kur tau… Užsikėliau ją sau ant liemens, kol ji glostė mano skruostus žaisdama su lūpom.

Po velnių, aš negaliu, nesugebu atsitraukti, nustoti, palikti ją, aš jau pats imu meluoti sau, kai būnu su ja. Kai ji šalia, aš tikrai netenku proto. Ir vėl, vėl ir vėl. Tai niekada nesustos, nenusibos, nei jai, nei man, bet kada nors tai vis tiek turės įvykti. Kada nors. Bet ne dabar.

- Kajau, - suniurzgėjo į lūpas, primindama, kad turiu elgtis švelniau su tokia savo būsena, aš net pats nesupratau kaip jaučiuosi. Labai, labai keistai. Pykau, niršau, siutau, pavydėjau ir… Ir. Geriau jau patylėsiu. Nunešiau ją iš balkono į miegamąjį ir paguldžiau ant lovos…

- Nekelk pagrindo man pavydėti, nes išprotėsiu, - sumurmėjau. Ji šyptelėjo.  

- Ar aš galėčiau? - nutaisiusi nekaltą veidelį paklausė.  

- Tu viską galėtum.  

- Bet tu rimtai - labai pavydus žmogus, - konstatavo, bet ji klydo. Ne, aš nesu pavydus, aš pavydžiu tik jos vienos ir pirmą kartą taip stipriai, kai kumščiai patys susigniaužia, o galvoje jauti širdies dūžius, kai mintyse lieka tik vaizdas kaip priplot prie sienos kitą, o kūnas reikalauja veiksmo.  

- Nenukreipk temos, tikrai nenoriu tapti dėl tavo kaltės serijiniu žudiku, - šyptelėjau. - Mylėjaisi su juo? - jau rimtai paklausiau.

- Aš priklausau tau. Neabejok tuo, - paprašė, jaučiau, kad sako tiesą.

- Būtų idealu jei taip lengvai pavyktų, - pirštu apvedžiau jos krūtį, raktikaulį, kaklą, lūpas.

- Kajau, myliu tave, - sukuždėjo į mano pirštą ir pakėlusi galvą pakštelėjo į skruostą.

- Ką? Ką tu pasakei? - erzindamas ją klausinėjau. Mano planas - kaip per sviestą.  

- Net nesitikėk, kad pakartosiu, nes iš mano lūpų tai skamba nepakartojamai, - savo firmine ciniška intonacija paaiškino prikasdama apatinę lūpą.  

- Mano mergytė myli mane, va čia tai staigmena, - uždainavau. Eva sukikeno man į petį ir padėjo galvą ant krūtinės. - Noriu butuko, - kaip mažas vaikas paprašiau.  

- Apseisi, - sukikeno.  

- Duok, nes neleisiu miegot, - pagrasinau.

- Ir kaip neduosi?  

- Dainuosiu.

- Puiku, nors ir visą naktį, - atsisukus pasakė, nuvogiau bučkį ir išsišiepiau iki ausų.

- Labos, gražuole, - dabar viskas tobula, tik kiek ilgai? Kiek laiko praeis, kad mūsų idilė būtų sudrumsta? Kiek laiko aš sau leisiu būti su ja? Pajutau kaip jos kūnas atsipalaiduoja, paglosčiau jos nugarą ir pats užmigau grumdamasis tarp savo jausmų.

…….

Mano telefonas suskambėjo lygiai šeštą ryto. Vis dar užsimerkęs pasiėmiau jį nuo spintutės ir prisidėjau prie ausies.

- Klausau, - suniurnėjau neaiškiai.

- Labas, tikiuosi nepamiršai, kad kitą savaitę vestuvės, - priminė tėvas.

- Ne, nepamiršau, - aišku, aš jas buvau užmiršęs, bet ne, būtina paskambint šeštą ryto ir prikelt mane.

- Gerai, tada miegok ir nepamiršk į paskaitas.

- Mhm, labanakt, tėti, - suniurnėjau ir padėjau telefoną ant juodos spintelės. Bet kur tau, miegas buvo jau visiškai išsilakstęs, o Eva susisukusi į kamuoliuką miegojo prigludusi prie dešinio mano šono.

Gal po dešimties minučių visiškai praradęs mintį užmigti išlipau iš lovos ir apsirengęs išlėkiau pabėgiot po parką. Parku vaikščiojo tik viena moteris, kurią labai greitai aplenkiau, oras buvo gan vėsus, žvarbus, bet kaip rytui pats tas. Atsidavė drėgna žeme ir salsvu žolės kvapu, kutenančiu nosį. Greitai apibėgau didelį ratą ir nuvariau atgal pas Evą.

Palindau po dušu, persirengiau, pasidariau sau ir jai kavos, sumuštinių. Laikrodis rodė be aštuonių septynias, o ji niekaip nesikėlė. Iš po vonios išsitraukiau vandens purkštuką, įpyliau vėsaus vandens ir nuėjau į jos kambarį, su vienintele misija.

Eva miegojo rankas pakišusi po galva, toje pusėj kur turėčiau gulėti aš. Atsiguliau prie jos.

- Eva, labas rytas, - nieko, net nesureagavo. Pasilenkiau ir pabučiavau ją į lūpas - nieko. Jos veidas atrodė toks ramus, toks trapus, kad net bijojosi paliest, kad neišskristų plaštakėm pro langą, kad nesubyrėtų, neišnyktų į dausas. Visgi šiek tiek atklojau jos po antklode paslėptą kūną, kad matytųsi petukas ir spustelėjęs iš purkštuko vandens nusėjau jį smulkiais lašeliais.

- Kajau, dink, - suniurnėjo ir užsiklojo. Šyptelėjau, kilstelėjau ranką ir apipurškiau jos lūpas, Eva iškart susiraukė ir atsimerkė. - Užmušiu, - sušnypštė.

- Ššššaaa, - nutildžiau ją bučiniu į drėgnas lūpas. Pajutau jos rankas traukiančias mane arčiau jos. Net nepastebėjau kaip iš mano rankų išslydo purkštukas, o ji vis dar ragaudama mano lūpas jį paėmė ir įrėmė man į smakrą. Tuoj pat mano kaklu pradėjo tekėti vėsus vanduo. Atėmiau iš jos rankų purkštuką ir numečiau ant žemės prieš tai darkart nusėjęs jos veidą šaltu vandeniu.

- Baik, - liepė ir nusivalė veidą. Šyptelėjau.

- Priversk.

- Gal jau lipk nuo manęs? - pažiūrėjau į ją tokia veido išraiška, kuri sakė: „nesulauksi.” Ir vėl palinkau prie jos, ji užsimerkė ir atsidavė mano rankoms ir lūpoms slysčiojančioms jos kūnu, pabučiavau jos užmerktus akių vokus, jos blakstienos virptelėjo. Doncė klydo, Eva nepriklauso jam ar kam nors kitam, o tik man. Visa nuo minčių iki blakstienų galiukų, absoliučiai visa man, mano. Tik ji priverčia mane taip pavydėti, taip jos norėti ir turėti, taip užvaldyti mintis. Tik ji. Mano lūpos prisilietė prie jos lūpų kampučio.

- Labas rytas, - pratariau, jos akys pagaliau atsimerkė.

- Tavo žadinimai kiekvienąryt vis kvailesni, - patraukė per dantį.

- Būtų miela, kad ir tu kada nors mane pažadintum, nors tai neįmanoma, nes man amžinai kas nors paskambina, - suniurzgėjau.

- Yra toks dalykas kaip žadintuvas, aš jo funkcijų neatlieku.

- Ar tu gali kada nors nustot atsikirtinėt, bent dieną išgyvent be to? - pakėliau antakius. Ji papurtė galvą.

- Be šansų, gali net nesistengt, - išsišiepė.

- Kaip nori, tau šiandien reikia į pirmą pamoką?

- Jo, - prisiminusi pasakė ir atsisėdo atsitrenkdama į mane. - Kajau, nulipk nuo manęs, man reikia eit į vonią, - paaiškino ir vos leidau jai atsistoti išbėgo iš kambario.

Įsijungiau televizorių ir gurkšnodamas kavą žiūrėjau žinias. Nieko įdomaus nerodė. Eva lakstė po kambarius ir ieškojo kuo apsirengt, o aš niekaip nenustojau iš jos kikenti.

- Ar baigsi? Aš tuoj išprotėsiu, - atsklido jos balsas iš miegamojo. Paėmiau puoduką kavos ir nuėjau į jos kambarį. Ji stovėjo spintoje, kuri beveik prilygo pačiam miegamajam ir žiūrėjo į pilnas lentynas drabužių tuščiom akim.

- Ko ieškom? - sukikenau. Ji nutildė mane trūksmingu žvilgsniu.

- Nežinau, nerandu ko noriu, - niršo ir vos išsitraukė gėlėtą suknelę ją vėl pakabino. Padaviau jai kavos. Apsižvalgiau. Išėmiau šiek tiek apsmukusius tamsiai mėlynus džinsus žemu liemeniu, baltą asimetrišką - vieną petį apnuoginančią laisvą palaidinę.

- Tinka? - atsukęs į ją paklausiau. Ji iškart įvertino ir linktelėjo. Padavė man puoduką ir prie manęs apsirengė. Plaukus susirišo į arklio uodegą, užsidėjo paprastus baltus sporbatukus ir pažiūrėjo į veidrodį.

- Nuo šiol tu mano pagalbininkas, - šyptelėjo atsisukus. Linktelėjau ir pakštelėjau jai į lūpas.

- Eik pavalgyk, - sukomandavau.

- Aš nevalgau pusryčių.

- Kol aš čia būnu valgai, -  mirktelėjau ir stumtelėjau ją į virtuvę.

……….

- Atvažiuosiu tavęs pasiimt, - mokyklos aikštelėj pasakiau.

- Kaip nori, - atmestinai pasakė kažko labai jau dairydamasi. Atsukau jos veidą į save ir pasilenkęs pabučiavau į lūpas.

- Myliu tave, geros dienos, - šiek tiek atsitraukęs tariau. Ji nusišypsojo akinančia šypsena ir nuvalė mano lūpas.

- Žinau, - išlipo iš mašinos. Dar kurį laiką žvelgiau kaip ji tolsta ir pradingsta už geltonos mokyklos durų. Ką ji su manim daro?  Ji apsėdo mane! Kodėl juntu, jog nenoriu, kad ji kentėtų? Stop, ką aš pasakiau? Bet… Kajau, tylėk ir jokių bet!

Vėl visiškai pasimečiau savy, viena dalis norėjo ją palikt, kad ji kentėtų, o kita maldavo ją palikt dabar kol ji neprisirišo. Variantai tik du. Pasirinkimas vienas. Tik kas geriau ir ko aš noriu labiau? Ar tai suderinama? Ji visiškai mane išbalansavo. Su ja susidėti buvo pati baisiausia klaida, kokią tik esu padaręs. Apsisukau ir nuvažiavau į universitetą, kol galvoje vis dar analizavau visas galimybes ir tikimybes.

Universitete paskaitos prabėgo net per greitai, gal dėl to, kad visą laiką galvojau apie Evą ir kaip man pasielgti geriau? Visgi savanaudiškoji mano pusė nugalėjo. Aš apsisprendžiau visu šimtu devyniasdešimt procentų. Mano nuomonės jau niekas nepakeis. Net aš pats.

Nuvažiavau pas Aistę, kuri man rašė, kad nori susitikti, visai pamiršęs mintis apie Evą. Vienas žodis, kuris gali pakeisti net mane patį, mano apsisprendimą, tik ar jis bus ištartas? Ir kieno lūpomis? Aistė pamojavo, o aš liūdnai, net nežinodamas kodėl šyptelėjau. Pajutau ilgesį, kuris kuo toliau tuo labiau apėmė mane visą. Tik kam?