Meilės aferistai

- Aš jau turiu eiti, - tarė Ugnius ir atsistojęs nuėjo į koridorių, nusekiau jam iš paskos.

- Ryt bus paskaitos? - klustelėjau, kol jis rengėsi savo ploną sportinę striukę.

- Jo, tik nežinau ar eisiu, - kipšiškai pasakė, velnių priėdę rudos akys dar labiau sužibo.

- Eisi, kur tu dėsiesi, - sukikenau.

- Gerai lekiu, pupa, - linksmai pasakė ir apglėbė mane per pečius. Šiek tiek kilstelėjau galvą ir pakštelėjau jam į lūpas bei skruostą.

- Čius, Ugniau, - atsisveikinau išsišiepus, o jis vis dar stebėjo mane nustebusiu veideliu.

- Dasvidanija, saulyt, - pasiuntė man bučkį ir išėjęs įlipo į iškviestą liftą.

Uždariau duris ir atsistojau prieš veidrodį. Pasitaisiau stambiomis garbanomis sugarbanotus plaukus. Taip, Ugnius mano naujas vaikinas, jis tikrai labai mielas ir linksmas, jau nekalbant apie jo išvaizdą. Tikras berniukas saldainiukas. Rudos akys, rudi plaukai, įdegęs ištreniruotas kūnas ir akinama šysena. Tikrai žavus, bent tiek spėjau pastebėti per dvi dienas praleistas kartu. Į mano duris paskambino, sukikenau pagalvojus, kad Ugnius grįžo dar vieno bučkio užsimanęs.

- Ugn…-spėjau tik tiek pasakyti, kol supratau, kad ten ne jis. Prieš mano akutes stovėjo Kajus. - Labas, mažiuk, - meiliai pasakiau ir kas mane traukė už liežuvio iškart sakyt: Ugniau, net nežvilgtelėjus pro akutę? Kur mano protas? Nutaisiau meilų veidelį ir priėjus pakštelėjau jam į lūpas, melsdamasi, kad tik jis nebūtų pastebėjęs Ugniaus arba kažko supratęs, deja, jo akys, kūnas išdavė ką kitą. Jis net nekrustelėjo, stovėjo sustingęs it statula. Atsišliejau nuo jo ir atsirėmiau į durų staktą.

- Dabar man paaiškink, kodėl ką tik iš lifto išlipęs vaikinas su tavo lūpdažio žyme ant skruosto, - piktai liepė. Mėlynos akys ir vėl žudė, tik jam jau nedaug trūko, kad pavyktų.

- Ateik į vidų, - pasakiau nukreipdama temą ir taip išlošdama bent kažkiek laiko, kol bandžiau atgaivinti savo nuo jo žvilgsnio jau leisgyves smegenis, kurios atsisakė vykdyti bet kokią komandą.

- Tai laukiu, - sušnypštė ir susikišo rankas į kelnių kišenes atsirėmęs į sieną.

- Kad kažkoks debilas vaikšto pabučiuotas tai jau būtinai manęs. Optimistas, - ciniškai pasakiau nutaisiusi nieko neišduodančią išraišką. Bet aš ir kvaila. Išvis kodėl aš nenuvaliau lūpdažio, kodėl įleidau Kajų nepasižiūrėjus kas už durų? Mano smegenys man tikrai nepadėjo, prieš akis iškilo vienas žodis: „error”.

- Tik jau nepradėk, - niršo.

- Ko tu kimbi prie manęs? Kuo tu mane kaltini? - pakėliau antakius, jau tegu jis geriau atsakinėja į mano klausimus, negu aš į jo, su tokia savo mąstymo būsena.

- Aš tavęs niekuo nekaltinu, tu man tik atsakyk į klausimą, - šaltai pasakė, jaučiau įtampą sklandančią aplink mus.

- Aš jo ne-bu-čia-vau, - išskiemenavau. Kajus nėvelnio manim nepatikėjo. Priėjo prie manęs. Šiurkščiai delnais suėmė mano skruostus ir šiek tiek pakėlė į save, nuo jo vėsaus prisilietimo oda iškart pašiurpo. Mano kvėpavimas nutrūko, negalėjau nei iškvėpti, nei įkvėpti. Jis nykščiais spustelėjo mano lūpų kampučius ir nukreipęs savo žvilgsnį į mano akis pasibjaurėjusia veido išraiška paleido veidą.

- Tu pati kvepi vyriškais kvepalais, - konstatavo ir atsistojo vėl prie durų. O kaip nekvepėsiu, kai visą dieną buvau Ugniaus glėbį, nori to ar ne, įsigeri kvepalais, aš ir pati juos jutau. - Kaip tai paaiškinsi?

- Nusišneki, - suprunkščiau, nors viduje miriau iš gėdos du kartus iš eilės.

- Eva, ar tu jauti, kad neturi ką pasakyt?

- Aš tau neprikišu, kad pats tris dienas nežinia kur ir su kuo buvai, - ciniškai šyptelėjau imdamasi kontratakos.

- Dabar kalbam apie tave, kas tas Ugnius? - užgriaudėjo.

- Jis mano draugas, - jo antakiai pakilo, o akyse atsispindėjo ne klausimas, o kaltinimas. Nesuradau žodžių, kuriais galėčiau jam pasiteisinti ir tuo pat metu išsisukt. Tiesiog, žiūrėjau į jo siuntančias, mane kaltinančias akis ir negalėjau nei paneigti, nei sutikti su jo mintimi, nes jis kaltino mane tuo ko dar nebuvo. Buvau įklimpus iki pačių ausų galiukų.

- Viskas, buvo malonu pasimatyt, - išmetė cinišką šypseną ir dingo už durų palikdamas mane vieną. Negalėjau leist, kad jis išeitų. Pamyniau savo išdidumą, ego, visas kitas savybes ir atsidarius duris išėjau į laiptinę. Jis stovėjo atsirėmęs į sieną ir laukė jau atbildančio lifto. Priėjau. Galva atsirėmiau į jo nugarą.

- Kajau… - sunkiai atsidusau. Jis net nekrustelėjo, jaučiau, kad kiekvienas jo raumenukas įsitempęs.

- Eva, dink iš čia, - šaltai liepė.

- Net neketinu, - atkirtau negalėdama nuo jo atsitraukt, mano šnervės prisipildė jo kvepalų kvapo ir visas ilgesys, kurį nešiojausi savy jo nematydama tvoskė visa jėga. Negalėjau jo paleisti.

- Tada dingstu aš, - subambėjo ir įlipo į atsidariusį liftą. Atsistojau prieš jį. Vos užsidarė durys paspaudžiau „stop” mygtuką. Jis persisvėrė per mane ir atspaudė mygtuką. Vėl sustabdžiau liftą. - Ar gali nežaist? - užstaugė, papurčiau galvą į šalis.

- Dabar klausysi manęs, - pasakiau tokia intonacija, kad jis net neprieštaravo.

- Ko nori? - atsisėdo ant žemės prieš mane, beviltiškai žiūrėdamas į mane. Atrodo, kad patalpa sumažėjo tris kartus. Tik dabar pajutau, kad bijau to, o patalpa vis mažėjo ir mažėjo, užtat Kajus plėtėsi, ir galiausiai likau tik aš ir jis atstojantis patalpą. Daugiau nieko. “Gelbėkit! Gelbėkit! Nenoriu tavęs prarasti! Nenoriu!” - nebyliai šaukiau mintyse tikėdama, kad jis mane išgirs.

- Išsiaiškint, - sausai atsakiau, jo akyse nebuvo jokio supratimo mano atžvilgiu, beviltiška situacija. Tik šią akimirką supratau, kaip nenoriu jo prarasti, suvokiau, koks jis man svarbus tapo, o jis spoksojo į mano veidą akivaizdžiai šlykštėdamasis manimi ir tai velniškai skaudino. Nenorėjau, kad jis manytų apie mane kažką blogo, norėjau, kad jis didžiuotųsi, pasitikėtų ir tikėtų manimi. Tyliai sau pripažinau.

- Tu neturi man nieko aiškint, viskas čia ir taip aišku, - pagiežingai pasakė. Ne, jis nepyko, jis siuto ir virė savo kailyje, tai buvo nepavydas, o tikras pyktis, toks, kokio tikrai dar nesu mačius. Atsirėmiau į lifto duris garsiai nurydama paskutinius seilių lašelius burnoje.

- Ir kas tau aišku? M? Ko tu išvis klausinėji nesąmonių?

- Jo, nesąmonių. Tu galvoji ką sakai? Ar jau tavo smegenys degradavo? - būtent, degradavo, tu jas nužudei!

- Nekelk balso, gerai? - užstaugiau jau ir aš. Jis iškart atsistojo ir atspaudė mygtuką, patraukiau jo rankas ir vėl sustabdžiau tą nelemtą daiktą. - Aš ant tavęs nežviegiau, kai atsiliepė Aistė, o tu net nieko nežinodamas ant manęs klyki.

- Man pakanka įrodymų, - nusiviepė suspausdamas lūpas į vieną liniją. Mintyse išbučiavau visą jo veidą ir ant kelių klūpėdama prašiau atleidimo, o realybėje išsisukinėjau kaip tik sugebėjau.

- O man ne. Išvis nesuprantu, kodėl tau aiškinuosi, galvok ką nori, man tas pats, - kategoriškai pasakiau.

- Jei būtų tas pats, nesėdėtum čia su manim, - primerkė savo žydras akis, jo žandikauliai išsišovė. Liečiau juos, jo duriančią barzdelę ir lūpas, blakstienas ir kaktą. Mintyse. Pakankamai jį pažinojau, jog suprasčiau, kad tokioje situacijoje geriau jau to nedaryti. 

- Nebūk toks savim tikras, - sušnypščiau.

- Pasvajok.

- Tavo svajonės realesnės negu gyvenimas.

- O kas sakė, kad tai negali virst realybe? - atkirto stipriai spausdamas kumščius, atrodė nusivylęs manimi visais įmanomais atžvilgiais. Norėjau prasmegti lifto šachtoje viena. Nenorėjau, kad jis suprastų koks man svarbus, tai būtų per žiaurus gyvenimo pasityčiojimas iš manęs.

- Tu nesi tobulas, - “Esi! Esi!” - klykiai tikėdama, kad jis pajaus.

- Tobulesnis už tave, - piktai pasakė, bet jau ne taip garsiai, kimiai, šaltai, tirtelėjau.

- Nebent už mano blakstienos gyvenimą.

- Tobulesnis už visą tavo pasauly, - atsistojo, tiesiog sulindau į duris, Kajus tik šyptelėjo tai pamatęs ir šiurpą keliančia serijinio žudiko išvaizda priėjo prie manęs. Pajutau venose pliūpstelint adrenaliną, kuris jas degino iš vidaus. Jis grubiai, per daug staigiai mane apkabino, net nespėjus pajusti jo mane per stipriai spaudžiančio kūno, šiurkščiai lūpomis prisilietė prie manų. Poros dienų barzdelė dūrė skruostus, bet tai tik dar daugiau suteikė šiurkštumo, kuris man patiko.

Man reikėjo jį jausti, kad ir įsitempusį, piktą ar pavyduliaujantį, man tiesiog reikėjo Kajaus, kad jis mane pastatytų į vietą ar įrodytų kam aš iš tikrųjų priklausau.

-Nekenčiu tavęs,-sumurmėjo ir vėl kaip išalkęs žvėris rijo manas, jo išsiilgusias lūpas. Jaučiau kaip jis pyksta, jis net nepajėgė valdyti, kontroliuoti savęs ir per stipriai spaudėsi prie manęs, mano lūpų, mano kūno, bet tai man dar labiau patiko, nes jaučiau jo ilgesį, kad ir po įniršio ūku.

- Skaitai mintis, - sumurmėjau į lūpas.

- Tu - melagė, - vėl apkaltino šnabždėdamas.

- Tai tik dar vienas mūsų panašumas, - išsisukus nuo jo lūpų pasakiau, bet jis labai greitai mane nutildė.

- Tau manęs maža? - per daug greitai atsitraukęs paklausė atsiremdamas į tolimiausią sieną, aiškiai gailėdamasis, kad nesusitvardė ir pabučiavo mane. Vėl naikino mano egzistenciją ir pyktį, kurio praktiškai nejutau jam.

- Tas pats klausimas apie Aistę.

- Nebeturiu daugiau apie ką su tavimi kalbėt, - šaltai pasakė ir nekreipdamas dėmesio į mane atspaudė mygtuką, nesipriešinau. “Neišeik. Neišeik. Neišeik. Prašau. Juk patinku tau, o tu man. Juk brangini mane. Prašau. Įrodyk man tai.” - meldžiau jo.  Liftas tyliai murkdamas nusileido į pirmą aukštą. Šiek tiek pasitraukiau, kad jis praeitų.

- Pamalonink nuo manęs Aistę, - jau tolstant jam pasakiau ir lifto durys užsidarė. Dar spėjau pamatyt kaip jis sustoja ir sužaibuoja savo bedugnėmis akimis. Nagu barbenau į lifto sieną. Garsas atsimušdavo ir vėl pasiekdavo mano ausis, tai tik dar labiau mane erzino. Išlipau iš tos perdėm ankštos patalpos, kuri būnant su Kajumi kėlė klaustrofobiją ir priėjau prie savo durų. Jos buvo atrakintos, tai ką aš dešimt minučių duris laikiau atrakinus? Taip, mano protas iškeliavo su juo, jis jį visiškai sunaikino. Lėtai atidariau duris. Ne nieko nėra. Viskas tvarkoje.

- Aš jo pasiilgau, o tas kvailas idiotas mane apšaukė dėl nieko, asilas! - bambėjau po nosimi. - Tik įrodė, kaip aš jam rūpiu. Tiksliau spjovė.

Aš klydau: buvau ne viena, kažkas svetainėje įsijungė televizorių ir patogiau įsitaisė ant sofos, girdėjau kaip tyliai sukikena. Pasiėmiau lietsargį ir atkišus jį kaip kardą slinkau palei sienas įsibrovėlio buveinės link. O jei jis nevienas? Jei jie mane užpuls ar kažką panašaus padarys? Kas man padės? Visgi jis buvo tik vienas, taip atsisėdęs, kad matėsi tik trumpi rudi plaukai.

- Bū, - atsisukęs pasakė, akivaizdžiai mėgaudamasis matomu vaizdu. Iš kur jis čia, jis ką gal teleportuotis gali kaip kvailas vampyras?

- Dink iš čia! - surikau, o jis atsistojo prieš mane visu gražumu, veide vis dar atsispindėjo griežtumas ir pyktis, žandikauliai taip ir neatsipalaidavo.

- Aš lietuviškai nesuprantu, aš juk kvailys plius idotas, - nusiviepė. Atrėmiau lietsargį į grindis.

- Kajau, eik iš čia, - griežtai liepiau, jis ir vėl išmetė tą savo cinišką šypsenėlę ir priėjo prie manęs, parodžiau lietsargiu į koridorių. Kajus nuleido mano ranką ir priėjo dar arčiau. Po galais, vos laikiausi jo nepabučiavus, nuvijau šias mintis šalin, o jo lūpos vis artėjo. Prisilietė ir vėl su tokia pačia dinamiška jėga, kuri pakirto kelius. Sugniaužiau kumščius ir net nekrustelėjau, dabar užsiutau aš, visos mintys apie jo branginimą ir panašius jausmus buvo juodu markeriu užtušuotos ir ištrintos.

- Tai gi pati sakei, kad pasiilgai, - priminė ir jau švelniau atrėmė mane į sieną.

- Aš pasiilgau Kajaus, o ne šito įsiutusio gyvulio, - šaltai pasakiau ir stumtelėjau jį nuo savęs. Kajus supratingai linktelėjo ir pasitraukęs nuo manęs nuėjo į balkoną. Nutipenau paskui jį ir atsirėmiau į palangę, jis net nežvilgtelėjęs į mane išsitraukė cigarečių pakelį ir užsirūkė. Pirmą kartą mano akivaizdoje, tarsi jis manęs net nejaustų, tarsi aš net neegzistuočiau. Vieną. Dvi. Toliau žiūrėjau į jo vieną judesį atliekantį kūną. Tamsūs džinsai, šviesūs sportbačiai ir baltas sportinis treningas su gobtuvu, jaučiu net galėčiau pasakyt kur kokia raukšlelė audinio. Tris. Keturias. Jau traukė penktą kai neišlaikiau:

- Gal jau gana?

- Gal aš geriau žinau? - vėl piktai užstaugė, jam net rūkymas nepadeda, išsitraukė jau penktą kartą žiebtuvėlį ir prisidegė.

- Nepastebėjai, kad tau jos nepadeda?

- O jos turi padėt? - ciniškai paklausė ir pagaliau atsisuko į mane. Veidas buvo vos vos nurimęs. Tik truputį.

- Nustok, - gražiai paprašiau ir iš jo pirštų ištraukiau cigaretę, pridėjau prie lūpų ir įkvėpus išpūčiau dūmus kartu numesdama ją ant žemės. - Gali atsipalaiduot ir kitais būdais, ne tik visą pakelį surūkydamas.

- O jei aš nenoriu atsipalaiduot, jei man patinka ir taip? - pakėlė antakius jau gal kokį dvidešimtą kartą šiandien.

- Tai tada dink iš čia, - šaltai pasakiau ir vėl atsirėmiau į palangę.

- Jau tik nepradėk vėl, pati kalta dėl to, kad nenurimstu.

- Ai, tai dabar aš kalta? Kas čia atlėkė ir scenas iškėlė, tau dėmesio stoka, ar šiaip marazmas prieš morčių? - susinėriau rankas ant krūtinės, o jis pažvelgė į mane pro blakstienas.

- Aš… atsip… - tik tiek spėjo pasakyt ir neišlaikiusi apsivijau jo kaklą rankomis, o savo lūpas atidaviau jam. Visgi ne visos mintys buvo užtušuotos ir ištrintos. Taip, jis kvailas, jis idotas, pusgalvis, nevisprotis, beprotis, avinas, ožys, kiaulė, bet man smagu, gera, saugu su juo. Kitaip, mane lyg koks velnias traukia prie jo, jo glėbio, lūpų, minčių, žodžių. Jo viso. Traukia - tai net per kukliai pasakyta, nes traukai galima atsispirti nors ir trumpą laiką, o aš jau net to nesugebu.

Pasikalbinau Aistę, kuri jau buvo įsitikinus, kad aš jos vengiu, ir kartu jau ištisą dieną buvom kažkokioje prašmatnioj viloj - giminės susitikime, kurį kaip visada organizuoja mano tėvai. Aišku, dalyvavimas būtinas, kas dar labiau nervina.

Termometras rodė dvidešimt šešis laipsnius pavėsyje, o mes šutom sausakimšoj salėj su pusšimčiu pirmą kartą matomų giminių ir šimtu jau pažįstamų. Pamiršau paminėti, devyniolika įvairaus amžiaus paauglių, kurie kaip lapai prilipo prie manęs ir Aistės bandydami palikti gerą pirmą arba antrą įspūdį. Žiauru.

- Negi tau nesmagu? - linksmai paklausė atsisukusi Aistė, kol aš stebėjau savo tėvą ir vėl kalbantį apie verslą ir kaip jis jį perleis man.

- Labai, aš taip jų pasiilgau, - ciniškai pasakiau ir nuo stalo pasiėmiau buteliuką mineralinio, nes oras buvo nepakenčiamai tvankus. Šalia Aistės prisėdo mano krikštamotė ir pradėjo pasakoti jai istorijas apie mane mažą. Pavarčiau akis ir stengiausi negirdėti istorijų, kurias aš prisiminčiau net ir netekęs atminties.

Mane nervino tas šurmulys, visų perdėtas džiaugsmas ir apkūnių tetulių riebūs bučiniai, kai išragauji po pora kilogramų nuo kiekvienos, visų galimų ir įmanomų atspalvių ryškiai rožinių lūpdažių, ir skendi saldžiuose kvepaluose. O pirma frazė tik ir būna: „O dieve, kaip tu užaugai, išgražėjai, suvyriškėjai, sutvirtėjai” ir taip toliau, svarbu, kad žodis pasibaigtų „ai”, tai joms sukelia kaip ir euforiją, visi tie mažybiniai žodeliai ir kitas mėšlas. Nors vienas dalykas yra labai pagirtinas: jos jau netampo už skruostų kaip prieš dešimt metų. Nors tiek gerai.

- Atsiprašysiu merginos, einu į lauką, - bandžiau maloniai kalbėti atsistodamas. Delnais apglėbiau Tulės skruostus ir pabučiavau į lūpas.

- Eik, eik, dar suvalgysi mergytę, - nusijuokus pasakė krikštamotė, net nežinodama, kad man priminė Evą - mano mergytę. Jos veidas iškilo mintyse, ir kad ir kaip stengiausi jį iš ten iškrapštyti man nepavyko. 

Nuėjau prie suoliuko ir ant jo atsisėdęs užsirūkiau. Prie manęs priėjo Laimonas - šešiolikmetis mano pusbrolis ir atsisėdo greta.

- Kaip laikais? - paklausiau vedamas tik mandagumo.

- Duok parūkyt, - išsišiepęs paprašė, jo žaliose akyse lakstė velniukai.

- Kai užaugsi, - šyptelėjau.

- Gaila?

- Ne.

- Tai duok, - paprašė.

-  Ar žinai, kad tai kenkia sveikatai? - paklausiau išpūsdamas dūmus. Linktelėjo. - Tėvai žino, kad rūkai? - purtoma galva. - Jei sužinos pakasiu, - kumštelėjau į petį ir išėmiau cigaretę. Laimis čiupo ją iš mano rankų ir jau stojosi kažkur eit. Sulaikiau jį už rankos.

- Ko? - nesuprasdamas paklausė.

- Sėdi čia ir rūkai prie manęs, nes kai pamatys tėvai tai aš liksiu kaltas, o paleisiu tai nueisi prie kitų vaidint, atlėks tuntas mažvaikių prašinėt iš manęs, - vėl linktelėjimas. Mečiau jam žiebtuvėlį, jis įgudusia ranka prisidegė ir atsidusdamas įtraukė dūmus. - Ar ne per stiprios?

- Veža, - kaifuodamas atsakė ir šyptelėjo. - Kada pirmą kartą pabandei?

- Keturiolikos gal…

- Ir nuo tada pleši? - netikėdamas paklausė. Pašiaušiau jo plaukus.

- Nuo septyniolikos beveik, - tyla, jis kažką mąstė, o aš išsiėmiau naują cigaretę ir prisidegiau.

- Tavo merga karšta, - po kiek laiko pratarė.

- Būna ir geresnių, - atsainiai pasakiau, stengiausi užmiršti, kad čia su ja atvažiavau taip, tarsi, grįždamas į praeitį. Prieš akis iškilo įsiutęs Evos veidas. Net pats nepajutau kaip išsišiepiau.

- Mhm, - pritarė. - Bet kaip man tai ir šita gera atrodo, - garsiai nusijuokiau.

………

Veiksmas vis dar vyko toje pačioj viloj, tik dabar jau persikėlė į pirtis ir baseinus, visi buvo žaviai įkaušę, kai kurie net nesvarumo būsenoj, dar kitiems tai pasireiškė perdėtu meilės potraukiu ir pan. Mano tetos niekaip nepaleido Aistės - džiaugėsi nauju žaisliuku, kuriam gali viską iš eilės pasakoti, o ji įdėmiai ir ne tik iš mandagumo klausys. Pabandžiau ją išvaduoti iš jų pinklių, bet pasirodė, kad ne tik tetulėms patinka Aistė, jų jausmai abipusiai, tiesiog nepakartojama. Pasiėmiau bokalą alaus ir prisėdęs prie tėvo įsitraukiau į pokalbį. Po dviejų valandų jaučiau kaip alkoholis pasklinda po kūną ir mane užlieja šiluma, sutikau Aistės akis, kurios net nesidrovint mane nurenginėjo. Atsistojau ir palikęs vyrukų kompaniją priėjau prie jos.

- Einam su manim, - viliojamai pasakiau ir paėmiau ją už rankos.

- Kur eisim? - šyptelėjo ir pasitaisė šiek tiek apačioje pūstą raudoną suknelę. Prisitraukiau ją prie savęs ir net neketindamas čia drovėtis, taip sakant prie visų savų, įsisiurbiau į putlias lūpas. Vis dar ją bučiuodamas išsivedžiau iš salės ir atsitrenkinėdami į sienas ieškojom artimiausio miegamojo.

- Kajau? - sumurmėjo. Atsitraukiau, kad matyčiau akis. Ji nervingai pasitaisė geltonus ilgus plaukus ir šyptelėjo. - Tu tikrai nepyksti? - ar jai būtina amžinai tai priminti?

- Taip, - linktelėjau. Aišku, kad ant jos nepykstu, o kaip čia pyksi, kai aš gyvenu nerealiam savo pasauly. Kai dabar dar esu geresnis, nei kada nors galėjau būti, ar net įsivaizduoti. O ji amžinai…”Nepyksti” „Atleidai”? Tie klausimai tikrai neduoda nieko gero nei jai, nei man. Pravėriau kambario duris ir uždegiau šviesą. Tuščia. Įsivedžiau ją su savim ir užrakinau duris. Aistė pati nusirengė suknutę ir vienais apatiniais atsisėdo ant lovos. Jaučiau kaip ji to nori. O aš? Hmm… kam rūpiu aš? Niekam. Šyptelėjau pats sau ir numetęs maikutę ant žemės pakibau virš jos…

………

Aistė ramiai miegojo nusisukus nuo manęs kitoje lovos pusėje, o aš atsibudau ir niekaip nesugebėjau užmigt. Susirinkau nuo žemės drabužius, atsidariau vonios duris ir palindau po dušu. Perbraukiau ranka plaukus ir grįžęs pažvelgiau į Aistę. Pajutau… nostalgiją, ilgesį? Po galais, kas čia dabar? Iš kur pas mane tokie jausmai? Išvis iš kur jausmai?

Išsiėmiau iš džinsų kišenės telefoną ir išėjęs į balkoną paskambinau:

- Sveika, - kimstelėjęs pasisveikinau

- Labas, - žvaliai pratarė, ką ji jau nemiega? Juk dabar tik pusė aštuonių. Kažkas neįtikėtino.

- Kaip laikaisi?

- Normaliai, kaip tau ten sekasi?

- Nuobodu, - nusijuokiau, ji sukikeno.

- Kada ruošiesi grįžt? - atmestinai paklausė.

- Gal šiandien, - tokia pačia intonacija pasakiau.

- Kajau? - lyg kažką svarbaus norėdama pasakyt paklausė.

- Taip.

- Ne nieko, - tyliai atsakė.

- Tai jau sakyk.

- Ką? - nesuprasdama paklausė.

- Kad myli mane, - pasakiau lyg tai būtų akivaizdu.

- Nesulauksi, - vėl erzino.

- Vistiek tai pasakysi, - išsišiepęs pasakiau.

- Ne. Kodėl turėčiau?

- Nes tai jauti ne tu viena, - rimtai tariau.

- Optimistas, - ciniškai ištarė, įsivaizdavau, kaip prikandus lūpą nusišypso po šių žodžių.

- Negi tau sunku pasakyt?

- Ne.

- Tai laukiu.

- Myliu. Jau geriau? - „nervingai” paklausė.

- Kai grįšiu dar reikės pasitreniruoti. Tik to ir tenorėjau.

- Smagu, kad galėjau padėti.

- Žinojau, kad pasakysi, - šypsodamasis pasakiau.

- Kajau, nenervink!

- Ir aš tavęs pasiilgau, mergyte.

- Su tavimi neįmanoma, - piktai pasakė.

- Mokiausi iš geriausių, - erzindamas ją atkirtinėjau.

- Dar ką nors turi pasakyt? - jaučiau, kad jai nelaiko nervai.

- Jo.

- Tai įdėmiai klausau, - girdėjau kaip barbena nagu į stalą.

- Pasiilgau tavęs, - su aiškiai girdima ilgesio gaidele pasakiau ir tai buvo tiesa. Šimtu dvidešimt penkiais procentais pakeltais kubu. Pasiilgau savo mergytės.

- Aš turėjau omeny ką nors normalaus.

- O čia nenormalu?

- Ne. Viskas iki.

- Iki greito, Eva, - padėjau ragelį, o šypsena taip ir nedingo nuo lūpų kampučių. Kažkieno švelnios rankos apkabino mane iš nugaros ir pabučiavo į sprandą. Tas kažkas buvo Aistė, kad tik ji nebūtų išgirdusi, o gal ir atsibudo nuo to? Mintyse iškeikiau savo smalsumą ir norą išgirsti Evos balsą visais įmanomais keiksmažodžiais kokius tik žinojau, o jų buvo tikrai daug.

- Labas rytas, - sumurmėjau bandydamas nutaisyti nieko neišduodantį toną. Nieko neatsakė tik pabučiavo mano mentę.

- Pasikeitei, Kajau, - po kiek laiko pasakė, kol aš vis dar sustingęs stovėjau jos apkabintas.

- Kuo? - nesavu balsu paklausiau taip tyliai, kad vos pats išgirdau.

- Dar ne laikas, - atsuko į save ir spigindama meile spinduliuojančiomis akimis pabučiavo.

…….

Išvažiavom apie pietus, nors visas renginys ar kaip kitaip jį pavadinti dar tik įpusėjo, kai kurie dar tik šiandien atvažiavo. Aistė bevažiuojant užmigo. Sustojau nusipirkti stiprios kavos. Gurkštelėjau ir įsėdęs į mašiną pasiruošiau ilgai kelionei namo, su miegančia gražuole pašonėj.

…….

Aistė taip visą kelią ir prapūtė, o aš nenustojau žiovauti. Išleidau Tulę prie namų ir nuvažiavau pas Evą.

Iš lifto lipantis vaikinukas nepastebėjo manęs ir atsitrenkė. Jo kvepalai labai jau priminė Evos. O lyg ką tik ką blogo iškrėtęs rudų akių žvilgsnis labai jau priminė vieną dalyką…

- Atsiprašau, - sumurmėjo ir nuėjo šiaušdamas rudus plaukus. Mano galvoje šmėstelėjo labai jau taikliai viską apibūdinanti mintis. Bandžiau tai išmesti iš galvos ir pakilau iki Evos buto aukšto. Paskambinau į duris, kurios atsidarė per greitai. Visgi buvau teisus. Mano kraujas tiesiog virte užvirė…

Padėjau dovanas svetainėje ant žemės, Kajus stovėdamas už manęs uždegė šviesą. Per žingsnį nuo manęs stovėjo už mane didesnė, baltu dovaniniu popieriumi apvyniota su milžinišku raudonu kaspinu dovana. Vis dar išsižiojusi atsisukau į Kajų, jis padėjo laikomas dovanas ant sofos ir priėjo prie manęs.

- Nenori atplėšt? - smalsiai paklausė.

- Šaldytuvą jau turiu, - sukikenau.

- Tau visai neįdomu kas viduje? - stebėdamas mano veidą paklausė.

- Pasakyk, kad ten tarnaitė, prašau, - išsišiepus maldavau jo, o jis tik suprunkštė.

- Kiniečių armija, - sukikenau.

- Ateivis? Striptizo šokėjai? - pakėliau antakius. Priėjau prie dėžės ir nuplėšiau dovaninį popierių, kaip per antras Kalėdas. Atsisėdau ant sofos ir atsegiau juodų aukštakulnių dirželius, išsiaviau iš jų, padai tiesiog degė. Vėl atsistojau prie dėžės ir šiaip ne taip ją atidariau. Dėžėje pūpsojo milžiniškas rudas meškinas ant dar vienos supakuotos dėžės. Išsiėmiau švelnų meškiną ir stipriai apkabinau.

- Čia jei manęs nebūtų, - paaiškino.

- Geriau už ateivį, - nusijuokiau ir vis dar spaudžiau meškiuką glėbį. - Tik nesakyk, kad toje dėžėje kita dovana, - skeptiškai pasakiau.

- Aš nieko nesakau, - išsigynė juokdamasis.

- Mhm, esi labai patikimas, - patraukiau jį per dantį. Dėžutės apačioje ramiai gulėjo vokelis. Paėmiau jį ir atplėšusi pamačiau, kad Kajus man dar padovanojo savaitgalį dviems prie jūros penkių žvaigždučių viešbutį. Ar vis ne per daug visko man padovanojo? Išsiėmiau dar vieną supakuotą dovaną ir atsisėdusi ant kilimo, ant kelių pasidėjusi žaislą atplėšiau ją. Mano pirštuose sušnarėjo beveik perregimas audinys. Išsitraukiau. Šitas ištvirkėlis, man nupirko permatomus naktinukus, -sukikenau nuo tokios minties. Alyvinė suknute vos dengianti kojas, ties krūtine šiek tiek suraukta ir išmarginta smulkiu neperregimu ornamentu, su plonomis petnešėlėmis ir vos matomu alyviniu atspalviu nuo krūtinės plius tokios pačios kelnaitės išmargintos smulkiu raščiuku. - Jetau, kaip gražu.

- Ne per daug atvira, ištvirkę ir taip toliau? - pakėlė antakius. Suprunkščiau.

- Šiaip labiausiai aš mėgstu nuoga vaikščiot, bet pasitenkinsiu ir tokiu vos kūną atidengiančiu apdaru, - sukikenau.

- Taip ir galvojau, - iškišo liežuvį. Linktelėjau ir vėl apsikabinau meškiną. - Čia jis tik tada kai manęs nėra.

- Pavyduliauji? - šyptelėjau. Padėjau meškiną už nugaros. - Ateik, ištvirkėli, tu mano, - pakviečiu jį ir apsikabinau. - Ačiū, labai, labai, labai, - sumurmėjau į jo kaklą. Pakėlė mano smakrą ir įsisiurbė į lūpas, vėl su ta aistra, kuri degino iš vidaus, kuri ir many įžiebė tą jausmą, kurį privalėjau slopinti visą dieną. Nestabdžiau savęs, jo, mūsų, pagaliau mes buvom dviese ir mums niekas netrukdė, pagaliau galėjau atsidžiaugti savo dovana: jo rankose, jo glėbyje, jo trūksmingame kvėpavime. Atbulomis rankomis prastumdžiau dovaninio popieriaus likučius ir atsiguliau ant kilimo prisitraukdama jį už kaklaraikščio kartu. Kajus pakėlė mane nuo žemės ir nunešė į kambarį. - Po galais, dabar jau aš girta.

- Blaivykis, mergyt, ir greitai, - sumurmėjo bučiuodamas kaklą. Atitraukiau jo kaklaraikštį ir numečiau kažkur ant žemės, jis pagaliau atsegė suknelės užtrauktuką ir ją nuvilko, rodės, mano kūnas dega, taip maloniai, lėtai, su rūgštialnančiu saldumu juntamu lūpomis. Atsegiau jo marškinius, neiškentusi išplėšiau paskutinę sagutę ir jie nukrito ant žemės prie mano suknelės. Mūsų liežuviai susiliejo, kūnai pagaliau tenkino poreikius, o tas jausmas nėkiek nesilpo, tik stiprėjo ir jau rodės netilpo į proto ribas, kurios buvo beribės. Mūsų rankos vis dar slysčiojo vienas kito kūnais tapdamos vienu, pareikšdamos priklausomybę į vienas kitą, bučiniai vis ilgėjo ir tapo vienu šiurpą keliančiu prisilietimu, medumi kvepianti oda taip ir nenurimo, o vis dar buvo maloniai pašiurpusi, mūsų neritmingas kvėpavimas niekaip nesinormalizavo, o susipynė it vėjyje plaukų galiukai.

- Na kaip, prasiblaivei? - paklausė šypsodamasis.

- Jaučiuosi nerealiai, - tik tiek sugebėjau pasakyti. - O tu?

- Tobulai, - nusijuokė ir pabučiavo duobutę po ausim. - Tuoj grįšiu.

- Nebijok, nepabėgsiu, - tyliai sukikenau ir paleidau.

Jaučiausi…puikiai, idealiai, neįmanomai gerai, kaip naujai gimus, kaip…kaip pirmą kartą įkvėpusi deguonies pakeisto aistra, kurią jam jutau ir vis dar juntu, tas malonus pilvo kutenimas ir odos pašiurpimas nerealus, neįmanomas, užplūstantis mane vos jis mane liečia. Gal dėl to ir nesitraukiu nuo jo? Nes tas jausmas per daug geras, kad atsisakyčiau, kad atsisakyčiau jau beveik priklausomybės, nuo to? O gal priklausomybės nuo jo pačio? Nuo Kajaus? Eva, mergyt, tu apsvaigus, -teisinau save, bandydama užduoti savo smegenims ne tokius sunkius, o gal taiklius klausimus.

Kaip tik tuo metu grįžo Kajus suversdamas ant lovos kalną dovanų.

- Mes dar šampano kartu negėrėm, - lyg prisiminęs pasakė ir dingo už durų, kai pasirodė jo rankose šalčiu garavo šampano butelis ir dvi taurės.

- Gėrėm jau - priminiau jam, o jis tik šyptelėjo.

- Čia dar negėrėm, - pasakė atsisėsdamas prie manęs. Šampano butelis tuoj buvo atkimštas, o taurės skendėjo skystį skraidančiuose burbuliukuose. - Su gimtadieniu, - darkart pasveikino ir skimbtelėjo mūsų taures. Viena ranka prisilaikiau antklodę, o kita gurkštelėjau šampano ir padėjau taurę ant spintutės. Atsirėmiau į jį nugara, kad nekristų antklodė ir pasiėmiau arčiausiai stovinčią dovaną.

- Jaučiuosi kaip per Kalėdas, - atsisukus į jį pasakiau. Kajus smakru pasirėmė į dešinį mano petį, kad matytų, o rankomis laikė mano liemenį.

- Turėtų būt geriau nei per Kalėdas.

Po valandos dovanų pakavimų ant mano lovos buvo neišpasakytas chaosas. Nustūmiau visus įpakavimus ant žemės, prie dovanų. Išviso gavau: penkis tūkstančius vokeliuose, aštuonis dovanų čekius įvairiuose parduotuvėse. Drabužių, interjero detalių, kvepalų, bižuterijos, parfumerijos… Nuo Pijaus: grandinėlę su saulės pakabuku ir mano gimimo data ant jo. Nuo Gustės: vasarinę gėlėtą suknelę, rankinę ir batelius. Ir dar, bet dalis dovanų vis dar klube. Visgi geriausia dovana buvo Kajus, ne Kajaus, o jis pats: visa šita naktis, jo organizuotas vakarėlis, net mūsų erzinimaisi, tai geriausia dovana.

- Ačiū, už geriausią gimtadienį, - atsisukus pasakiau. Jo žydros akys kažką ir vėl įtemptai mąstė, tartum grūmėsi tarpusavy, viduje. - Kas tau? - paklausiau apglėbdama jo skruostus. Jis papurtė galvą į šalis ir atsipeikėjo.

- Ką sakei? Truputį užsigalvojau, - pasiteisino jau linksmiau, nors akyse vistiek atsispindėjo per daug minčių.

- Ačiū už gimtadienį, - pakartojau.

- Nėra už ką, mergyt, - šyptelėjo ir pakštelėjo į lūpas. Nusižiovojau.

- Kiek valandų?

- Pusė penkių, - šiek tiek prikimęs pasakė ir atsigulė kartu nusitempdamas mane. Perlipau per jį ir pasiėmusi jo dovanotus naktinukus užsitempiau ant kūno, alyvinė spalva šviesino odą, darė beveik pieno baltumo, atsiguliau Kajui iš kairės. Po mano ausimi bildėjo jo širdis.

- Tau patogu? - sumurmėjau. Kajus šiek tiek pasitaisė pagalvę ir sunėrė pirštus ant mano nugaros.

- Tau šita spalva labai tinka, - ne į temą sučiauškėjo. Užgesinau naktinę lemputę.

- Mes rimtai per daug išgėrę, - sukrizenau, nors pati išgėriau vos kelias taures šampano, o Kajus turbūt tik dabar, nes turėjo vairuoti.   

- Kas gėrė, o kas ir ne, - vėl pradėjo.

- Būtent, tau jau reiktų blaivytis pradėt, - ir vėl nusižiovojau. Jo širdis ritmingai dunksėjo po mano ausim atnešdama ramybę.

- O tau išsimiegot.

- Labanakt, Kajau, - sumurmėjau ir patogiau įsitaisiau.

- Saldžių, - į plaukus pasakė. Net nepajutau kaip užsimerkiau ir užmigau ant jo spurdančios širdies, palikdama praeitį aštuonioliktuose gyvenimo metuose.

………

Ant mano spintelės garavo karšta kava. Kajus sėdėjo lovoje ir žiūrėdamas į mane gurkšnojo savąją.

- Labas rytas, - pasisveikinau ir pasirąžau.

- Jau galvojau užmigai latargo miegu, - erzino kaip visada, nusiviepiau ir pasiėmiau puoduką.

- Kiek valandų? - vis dar užsimiegojusi paklausiau, jis pasižiūrėjo į rankinį laikrodį ir tyliai sušvilpė.

- Dar tik devynios.

- Mes miegojom kokias keturias valandas, - netikėdama pasakiau ir gurkštelėjau kavos. - Kaip tu padarai tokią kavą?

- Vanduo, cukrus, kava, - paaiškino.

- O aš galvoju…

- Nori valgyt?

- Ką siūlai?

- Na pilnas šaldytuvas likusio maisto, svetainėje likusi dalis dovanų ir šiaip, manau visko yra.

- Buvo Pijus? - iškart supratau kas čia viską atvežė, o ir anksti prabudęs Kajus buvo staigmena, nekalbant apie tai, kad jis jau buvo apsirengęs.

- Neperseniausiai išvažiavo, - informavo mane. Linktelėjau ir išgėrusi paskutinį gurkšniuką kavos išlipau iš lovos. - Kur eini?

- Tikrai ne pas tave, - paerzinau išsišiepus.

- Oj, oj, oj, kokie mes aršūs, - nusijuokė ir toliau relaksuodamas gėrė kavą.

- Nauji metai, naujos savybės, - pritariau.

- Kuo tolyn, tuo britkyn, - atkirto išsišiepęs.

- Toks gyvenimas, - priėjau prie veidrodžio ir susirišau plaukus.

- Gyveni ir mokaisi, - padėjo puodelį ant spintutės ir garsiai nusižiovojo.

- Ar tu bent kiek miegojai? - pakėliau antakius, jis tikrai atrodė pavargęs: poakiai šiek tiek patinę, iš veido matėsi, kad skauda galvą, o ir atrodė kaip pagiriojantis, tik kažin nuo ko?

- Jo, dvi valandas, - sukrizeno ir atsigulė.

- Tai duodu tau dar pusvalandį, saldžių, - išėjau iš kambario ir uždariau duris.

Šaltas vanduo iškart prikėlė, jaučiausi žvali kaip atsibudus po žiemos miego. Pasileidau plaukus ir juos pakedenusi susisupau į rankšluostį. Svetainėje vėl buvo dovanų, dabar jau tik šešios, kažin kiek iš viso dalyvavo žmonių? Išpakavau: kvepalai, auksiniai auskarai, vokelis su dviejų šimtų litų kupiūra, spą procedūros, dar vienas vokelis su tokiu pačiu turiniu, kvietimas dviems į koncertą. Viską sudėjau ant stalo ir nuėjus į virtuvę iš šaldytuvo išsiėmiau sulčių. Atsidariau balkoną ir apsijuosusi tik rankšluosčiu mėgavausi ryto šiluma. Sultys baigėsi, vandens lašeliai išdžiuvo nuo kūno. Nuėjau į spintą ir išsiėmiau paprastas juodas treningines kelnes ir baltą top‘ą. Plaukus susirišau į netvarkingą arklio uodegą, įpyliau į stiklinę ledinio vandens įmečiau aspirino tabletę ir nuėjau pas Kajų.

Jis iškart pramerkė akis vos tik priėjau prie jo:

- Kaip jautiesi?

- Normaliai, - šyptelėjo, padaviau jam stiklinę vandens su aspirinu. - Nuodinsi?

- Aspirinu? - pakėliau antakius ir atsisėdau prie jo.

- Kas per daug tas nesveika, - atsisėdęs prie manęs pasakė ir iš kart viską išgėrė.

- Tu nebambėk.

- Tavo rūpestis atrodo tikrai keistokai, - konstatavo ir apkabinęs mane pakštelėjo į skruostą.

- Nauji metai - naujos savybės, - priminiau ir surėmiau mūsų kaktas. - Aš rimtai, kaip jautiesi, nes atrodai leisgyvis.

- Galvą skauda, o šiaip viskas puiku.

- Mhm, tarkim, - pavarčiau akis ir įsisiurbiau į jo lūpas.

……..

Po kelių valandų Kajus atrodė kaip naujai gimęs, visgi aspirinas tikrai daro stebuklus. Šyptelėjau pati sau. Sėdėjom prie baro vienas priešais kitą ir imitavom, jog kažką, tiksliau jau salotas valgom. Visgi tik imitavom, bent jau aš.

- Siena prajuokino? - paklausė išsišiepęs stebėdamas mane.

- Būtent, sienos daro stebuklus, - nusiviepiau.

- Eva, aš pora dienų nebūsiu mieste, - jau surimtėjęs tarstelėjo, mėlynos akys skenavo mano jausmus.

- Nuo ko slėpsies? - bandžiau nerūpestingai paklausti ir ačiū dievui jis nesuprato, bet aš, ir pati nesupratau, to „bandžiau”.

- Nuo tavęs, - iškišo liežuvį kaip mažas vaikas. Ištvirkęs mažvaikis misteris melo detektorius.

- Mhm, gerai tai jau gali bėgt tada, - rankas uždėjau ant pečių ir persisvėrusi per barą pabučiavau. Ar jau minėjau, kad man pilvą ir vėl sukuteno, o oda pašiurpo? Taip, minėjau, po galais, tas jausmas veža, beveik taip pat kaip saldus revanšas tik turbūt dar labiau. Staigiai atsitraukiau norėdama pažiūrėt kiek laiko dar tai jusiu. Ir kas mane labiausiai nustebino tas jausmas neapleido, spiginau į jį kaip į kokį magą, kuris su manim kažką daro ir aš niekaip negaliu suprast ką, bet ta paslaptis tik dar labiau prikausto ir traukia. - Kiek laiko tavęs nebus?

- Nežinau, savaitės tikrai neturėčiau užtrukti, gal dieną, gal dvi, - linktelėjau.

……..

Kajus išėjo vėlai vakare. Pasileidau ant garso muziką ir pradėjau šokti kiek tik galėjau, kas, kad tokiu metu triukšmauti negalima? Mano kaimynai tikrai nesupyks, jei aš vieną dieną į dvi dienas pasilinksminsiu. Ne, jie auksiniai žmonės. Atsiguliau apie trečią valandą. Ryte negavau nuo Kajaus žinutės. Užtat parašė Valdas, priėmiau jo kvietimą susitikt ir šiandien einu į pasimatymą.

…….

Valdas? Su juo viskas baigta, jis… galvojau, kad jis protingas, bet pasirodė, kad jis per protingas, jis kaip ir Kajus pradėjo uždavinėt klausimus apie mano praeitį, tik deja mano paslaptimi susižavėjo labiau nei pačia manimi ir buvo pasiųstas ieškotis kitų. Dabar nesinorėjo gilintis į praeitį, norėjosi visą save skirti tobulai ateičiai laukiančiai manęs.

Kajus parašė žinutę, kad yra kažkokiam giminės susirinkime ar susitikime, kažkur… Kas kvailiausia, kad aš pasiilgau to ožio. Tikrai. Ir tai žiauriai glumina, ir mane nervina, nes jaučiuosi nuo jo priklausoma, o aš juk nepriklausau niekam, tik sau. Bet visgi…pasiilgau to jausmo lyg per pilvą ropinėtų tuntas boružėlių ir pašiurpusios odos… Man tikrai pavasaris reiškiasi visu smarkumu, jei aš taip pradėjau galvot.

Nuėmiau ryškiai geltoname svečių kambary kabantį mano nutapytą pienės pūką ir pakabinau šokančią baleriną. Mano telefonas numestas kažkur kitame kambaryje rankinėje vis garsiau ir garsiau skambėjo…

Mačiau iš jos akių, kad ji netiki, galvoja, jog sapnuoja, tvirčiau ją apkabinau. Kai kurie vis dar plojo, Evos skruostai šiek tiek paraudo - nustebinom. Prie mūsų priėjo Evos bendraklasės ir pasveikino ją su gimtadieniu. Nelabai klausiau ką jos ten čiauška, man visiškai nerūpėjo, mano akys nevalingai krypo į šventės kaltininkę ir jos provokuojančią išvaizdą.

- Kada tu viską suplanavai? - šypsodamasi sušnypštė atsisukus į mane.

- Užvakar, viskas jau buvo paruošta, o galvot pradėjau šiek tiek seniau, - ji nepatikliai į mane žiūrėjo.

- Bus dar kas nors? - pakėlė antakį, jos akys spindėte spindėjo.

- Tai aišku, - „nuraminau” ją. Ji tik nervingai nusijuokė.

- Tikrai nebus blogai, - paguodžiau ir vėl sekė sveikinimų banga. Dar gyvenime taip nenorėjau jokios merginos. Negalėjau atitraukti nuo jos akių: trumpa, vos ilgas kojas dengianti juoda blizganti aptemta suknelė, juodi aukštakulniai, su kurių dvylikos centimetrų pakulne išdrįstų į gatvę išeiti ne kiekviena, o jai tai buvo vienas juokas. Vanile ir vasara kvepianti persikinė oda, ryškiai padažytos akys ir besišypsančios lūpos.

Aš vos laikiausi neuždaręs jos kambaryje vienu du, bet turėjau atkentėti šitą vakarėlį, o jau poto… O jau vėliau galėsiu ja atsidžiaugti, nestabdant savęs, kai mums niekas netrukdys. Eva atsisuko į mane ir pamačiusi mano visus jausmus išduodantį žvilgsnį trumpai pakštelėjo į lūpas. Mačiau iš akių, iš kūno, iš jos visos, kad ji galvoja apie tą patį.

- Juk pats tai sugalvojai, - savimi patenkinta pasakė, žydrose akyse atsispindėjo geidulys.

- Jau gailiuosi, - šyptelėjau ir perbraukiau jos tik petnešėlėmis pridengtus pečius, kurie tikrai nepadėjo mano savitvardai. Ar būtina rengtis taip iššaukiamai, atrodyti tokiai karštai ir visą dieną mane kankinti? Bet juk aš pats šitai sugalvojau. Aišku, aš nepamąsčiau apie tai, kad mano kūne ims taip stipriai siautėti hormonai, kad galėčiau it koks Halkas antrasis, ją persimetęs per petį nusinešti į kambarį ir kuo greičiau nuimti nuo jos aistra pulsuojančio kūno tuos tik dar labiau mane varančius iš proto drabužėlius.

Po galais, dar niekada taip nenorėjau jokios merginos. Man reikėjo patenkinti tą norą ir kuo greičiau, nes atrodė, jog išprotėsiu, o ypač, kai sutinku jos tokias pačias mintis išduodančias akis. Kai jos kūnas vis liečiasi su manu, kai jos lūpos neištvėrę susiranda manas, kai ji parausta, nuo žmonių, ar mano bučinių, kai ji šneka su draugėm, draugais, bet visada akimis ieško ją stebinčių manų akių.

Paėmiau dvi taures šampano ir nuėjau prie jos linksmai čiauškančios su kažkokia raudonplauke.

-  Gitana, čia Kajus. Kajau - Gitana, - rankomis sumosikavo.

- Sveika, - pasisveikinau ir padaviau Evai šampano.

- Labas, - pasisveikino ir šyptelėjo. Ji kažkuo man priminė Grėtę, o gal Sam. Ai, jau net nežinau, ji man priminė kažkokią mano buvusią.

- Kaip jautiesi? - paklausiau jubiliatės.

- Puikiai, tik kitą kartą man nedaryk tokių staigmenų didelių, - „pasipiktinus” pasakė. Gitana pradėjo tyliai kikenti.

- Kaip pasakysi, darysiu dar didesnes, - erzindamas ją pasakiau ir gurkštelėjau šampano.

- Kajau, - suniurzgėjo.

- Gerai, palieku jus kalbėtis, - pabučiavau ją į skruostą ir priėjau prie Pijaus.

- Kada antras punktas? - vaišindamasis nuo švediško stalo paklausė.

- Gal už kokio pusvalandžio, visgi turi visi pasveikint, - painformavau jį.

- Kiek bus tų tavo stotelių?

- Mums trys, jums dvi, - šyptelėjau.

- Kaip tai dvi, o jums trys? - perklausė.

- Nes vieną dalį mano dovanos ji gaus būnant dviese, - Pijus piktai nužvelgė mane.

- Kajau, pabandysi ją įskaudint, aš tave užmušiu, žinai, kad man ranka nesudrebės. Aš prisiekiu, - rimtai pasakė. Po galais, padėtis be išeities, čia tas kiekvienas atliktas punktas tik ir priartina mane prie Evos palikimo, iki tol kol ji mane įsimylės, kol aš jai virsiu svajone tapusia realybe. Tik tol, kol paskutinė korta bus išmesta ir aš susišluosiu visus trofėjus. O gal aš jau meluoju sau?

- Nurimk, seni, ne to čia susirinkom, - atsipalaidavęs atsakiau ir apžvelgiau salę. Grupelėmis stoviniavo žmonės ir linksmai šnekėjosi. Gustė su Eva išėjo į lauką. Prie jų prisistatė kažkoks vaikinukas ir sveikindamas pabučiavo Evą, o gal jis visai jos nesveikino? Ir vėl pajutau pavydo jausmą,  - Aš einu, tuoj grįšiu, - pasakiau ir matydamas tik tą neaiškų vaikėzą, vis dar laikantį Evos ranką ir jos flirtuojantį žvilgsnį palikau Pijų. Apkabinau ją iš nugaros. Tas vaikis buvo mano metų, kažkur labai matytas, bet niekaip neatsiminiau kur, jis iškart paleido Evos ranką ir įsmeigė į mane akis, Eva švelniai spustelėjo mano pirštus.

- Pasiilgau jau, - sumurmėjau ir atsukęs ją į save pabučiavau, tik su maža  aistros dalimi, kurią jau visą dieną juntu, taip įrodydamas kam priklauso šita lėlytė, ir kad jam šansų nebeliko. Jis nusisuko ir paliko mus vienus, Gustė kikendama taipogi pasišalino.

- Ką tu čia darai, jis - mano draugas, - neatgaudama kvapo aiškino.

- O aš - tavo vaikinas, - pasakiau vėl grobuoniškai įsisiurbdamas į jos lūpas. Negalėjau tverti, nevaldžiau nei savęs, nei jausmų.

- Ne čia, - sustabdė mane, kai mano rankos ėmė slysčioti jos kūnu. Ačiū dievui, nors vienas iš mūsų sugeba dar šiek tiek blaiviai mąstyti, nes aš jau nebe, ji mane veda iš proto, kiekvienas jos judesys vilioja, kiekvienas jos bučinys vis kitoks ir vis geresnis. Po galais, aš tikrai išprotėsiu. Eva surėmė mūsų kaktas ir giliai kvėpavo, jos akys kartu ir žaidė, ir išliko nuoširdžios. - Tu vėl pavyduliavai, - konstatavo. Dabar jau nebuvo prasmės slėpti. Linktelėjau.

- Mane nervina, kai tave liečia kiti, - pasiteisinau.

- Tai pagaliau atsimerk ir pažiūrėk kaip aš į tave žiūriu, - mirktelėjo ir paliko mane vieną lauke. Vėl mįslė? Kiek dar galima? Užsidegiau cigaretę ir užsirūkiau. Vėjas maloniai gaivino, o saulė tikrai kaip suplanuota negailėjo spindulių. Nieko nesugalvojau. Kaip ji į mane žiūri, tai čia kaip: kas aš jai esu, ar kuo ji mane laiko? Numečiau beką į prie sienos pastatytą šiukšlinę ir grįžau į vidų. Eva iškart pajuto mano žvilgsnį ir atsisuko, klausiamai žvelgiau į ją, o ji tik šyptelėjo ir toliau dalyvavo pokalbyje.

Priėjau prie Gustės, ji geriausiai pažįsta Evą.

- Kaip Eva žiūri į mane? - iškart ėjau prie esmės.

- Ji tave ryja akimis, - ramiai atsakė.

- Aš rimtai klausiu. Tu geriausiai ją pažįsti.

- O aš rimtai ir kalbu, kad ir dabar, - parodė akimis į aptarinėjamą objektą, dar spėjau sutikti jos žydras akis, kurios tikrai mane nužiūrinėjo, bet vos pamatė tuoj nusisuko, o jos skruostai vos vos raustelėjo.

- Guste, aš jai patinku?

- Kas supaistys tą Evą, nors dabar man atrodo, kad tu jai rimtai kritai į akį, - kažkaip lyg nenorėdama to pasakyti tarstelėjo ir įsmeigė į mane akis. O aš jau vos rankas nulaikiau neėmęs ploti. Aš jai patinku. Cha, liko tik, kad ji mane pamiltų. Nors giliai širdyje, visiškai nesidžiaugiau. Kas čia dabar? Kajau užsičiaupk, tu ją paliksi. Taškas; nuraminau pats save. - Kas yra?

- Ne, nieko, kaip manai, gal jau galim važiuot toliau? - nukreipdamas temą paklausiau. Gustė net suplojo delnais iš laimės. - Perduok visiems, kad septintą būtų vietoj, - Gustė tik linktelėjo ir pasišalino iš mano matomumo lauko, priėmiau tai kaip teigiamą atsakymą ir nuėjau prie Evos.

- Viskas, nykstam iš čia, - šyptelėjau ir paėmiau ją už rankos.

- Kur?

- Paslaptis, - vesdamas ją kalbėjau. Atidariau mašinos dureles ir palaukiau kol ji įsės. Paskubom apėjau mašiną ir užvedęs variklį paspaudžiau akseleratorių. Eva visą kelią šypsojosi, o aš spaudžiau kiek tik galėjau. Viršijau greitį, bet kada aš jo neviršiju?

Sustojau prie pat įėjimo ir vėl atidaręs Evai dureles apkabinau per liemenį prieš tai išėmęs maišelį iš bagažinės. Įėjom į spą centrą. Eva vėl klausiamai pažiūrėjo į mane:

- Aš sakiau, kad čia tik pradžia, - šyptelėjau. Už mūsų išgirdau žingsnius.

- Turim tris valandas, - pasigirdo Pijaus balsas.

- Tik tris, - liūdnai atsakė Gustė ir nusijuokė. Evos veide atsispindėjo tik viena išraiška: „jūs ką, juokaujat?”

- Užteks, - pasakiau ir nusivedžiau Evą prie registratorės, jų trejetukas sekė mums iš paskos.

- Laba diena, - maloniai pasisveikino.

- Laba, mes čia užsiregistravę, - pasakiau. Po kokių trijų minučių ta pati ponia mus palydėjo į persirengimo kambarius ir pasakė kur eiti.

- Čia tau, - pasakiau ir padaviau jai maišelį.

- Ar ne per daug visko man? - žiūrėdama jo turinį paklausė.

- Čia tik pirma dovana, bus daugiau, - pasakiau ir nuėjau persirengti. Užsidėjau juodus maudymosi šortus ir išėjau iš kabinos. Pasidėjau daiktus į spintelę ir laukiau Evos. Pijus, Gustė ir Simas nuėjo į sukūrinę vonią.

- Na ir kaip atrodau? - atidarius duris paklausė ir pavaikščiojo aplink mane kaip modelis. Tamsiai mėlynas dviejų dalių maudymosi kostiumėlis jai tiko nepriekaištingai, neveltui Gustė padėjo išrinkti, Evos oda net spindėjo, o ideali figūra buvo tik dar labiau pabrėžta. Prisitraukiau ją prie savęs ir atrėmęs į spinteles pradėjau bučiuoti, nes daugiau kęsti jau nebegalėjau.

- Mes turim tris valandas, - sumurmėjo primindama man į lūpas. Taip, turim tris valandas. Mano protas tikrai aptemo. Įrėmiau rankas į spinteles ties jos pečiais ir šiek tiek atsitraukiau, kad prasiblaivyčiau, nes nuo jos jaučiausi kaip apgirtęs.

- Kas tau? - susirūpinus paklausė.

- Tu vedi mane iš proto, - rimtai pasakiau, o ji nesusilaikius prunkštelėjo.

- Ko tu užgėrei, kad tokias nesąmones kliedi? - linksmai paklausė.

- Man atrodo gyvenimo su tavimi, - kažką neaiškiai pasakiau priversdamas ją tik dar labiau juoktis.

- Bet tu rimtai nusišneki, - sukikeno, pakėlusi rankas pradėjo vedžioti mano pilvo presą. - Papūsk, - paliepė, padariau kaip liepiamas. - Nuo šampano taip apsinešt, gėda, gėda, Kajau.

- Pati sugalvojai, kad aš girtas, - priminiau jai.

- Tai gal tau temperatūra pakilo? - prisimerkė ir pasistiebusi pabučiavo kaktą. - Ne.

- Matyt, jau pati kliedi.

- Norėtum, - ciniškai pasakė. - Ką veiksim tris valandas? - nukreipė temą.

- Einam į baseiną?

……….

Išbandėm turbūt visas procedūras kokias tik leido mūsų senkantis laiko limitas. Eva net švytėjo. Išėjom iš kreminio kambario, kur mums darė kūno medaus kaukę. Apkabinau jos išmasažuotą lipnų kūną ir priglaudžiau prie savęs. Mes tiesiogine ta žodžio prasme sulipome vienas su kitu.

- Patiko? - paklausiau paleisdamas šiltą vandenį duše.

- Mhhh, aš nepaeisiu taip atsipalaidavus, - sumurmėjo ir atsirėmė į mane.

- Nešiu, - sukikenau, šilti vandens lašeliai tekėjo mūsų kūnais nuplaudami saldumą.

- Gal be to apsieisim, - pakėlus galvą į mane atsakė. Paleidau ledinį vandenį. Eva sucypė ir išbėgo iš kabinos. Nusiėmiau dušo galvutę ir atsukęs jau šiltą vandenį nukreipiau srovę į ją. Ji tik sukikeno ir užlindusi už kitos kabinos pradėjo ant mano galvos pilti ledinį vandenį. - Smagu? - velniukiškai šypsodamasi paklausė, o mano kūnu tekėjo lediniai lašai.

- Paliaubos, - pasidaviau spausdamaas už nugaros dušo galvutę. Ji sustabdė vandenį ir prisimerkusi atsistojo prieš mane. Vėl paleidau į ją šiltą vandenį. Tik dabar nepabėgo, o mažino atstumą tarp mūsų laikydama rankas už nugaros.

- Dar neatsibodo? - išsišiepus paklausė jau mano kabinoje, kol aš vis dar laisčiau ją.

- Ne, - greitai pasakiau ir tada ji ištraukus rankas iš nugaros pradėjo mane vanoti vanta. Niekaip negalėjau nustoti juoktis, nes vantos lapai tik prilipdavo prie meduoto mano kūno, o Evą tai jau pradėjo nervinti. Paėmiau iš jos rankų vantą ir numečiau ant žemės, dušo galvutę padėjau ten kur jai ir vieta ir apkabinau garuojantį Evos kūną, kol mus plovė dirbtinis lietus.

- Kvailys, - sumurmėjo, nekreipiau dėmesio ir atrišau jos maudomuko raištelius. Mūsų liežuviai ir vėl žaidė tarpusavį, tik šįkart jau daug greičiau. - Mus pamatys, - sumurkė į lūpas, visiškai nesipriešindama. Bet aš turėjau sustoti, negalėjau leisti, kad tai įvyktų čia.

- Vėliau, - pasakiau ir šiek tiek atsitraukiau nuo jos, ji supratingai linktelėjo, bet lūpų vistiek neatitraukė. O dar sako, kad aš kliedžiu. Kaip aš nekliedėsiu, kai ji šitaip elgiasi, kai užkrauna visą atsakomybę man, o mano savitvarda jau ir taip per dieną baigia palūžti, ji tikrai per daug manim kliaunasi, jau dabar nežinau kaip ištversiu dar pora valandų, kai ji taip arti.

……….

Išėjom iš spą truputį po septynių. Pijus, Gustė ir Simas jau laukė prie mašinų. Akivaizdžiai kalbėdami apie mus abudu.

- Mergyt, tu spindi, - pagyrė Gustė, kai priėjom juos.

- Aš vos paeinu, - nusikvatojo Eva ir sunėrė mūsų pirštus.

- Jau galim važiuot? - paklausė Pijus atsirėmęs į mašiną.

- Jūs pirmi, - pagal planą pasakiau. Pijus inktelėjo ir įsėdo į mašiną.

- Į kiek vietų mes dar važiuosim? - nepatikliai paklausė.

- Kodėl tu taip nori viską žinot?

- Nes bent vienam iš mūsų reikia palaikyti sveiką protą, - užstūmė ant manęs.

-Turėti, o ne palaikyti, - paerzinau ją ir atrakinau mašiną.

…….

Visas klubas buvo užsakytas specialiai jos gimtadieniui, norėjau surengti jai tokį gimtadienį kokio ji nepamirš visą gyvenimą, pirmą ir paskutinį su manim. Norėjau, kad ji tai prisimintų kiekvieną naktį kai ją paliksiu, bet dabar jau nebenoriu. Ne, nu man tikrai aptemo protas! Ai, geriau jau negalvosiu, nes šitos nesąmonės nervina…

Klube jau šoko daug žmonių, kiti kalbėjo atsisėdę ant raudonų fotelių. Kažkokia blondinė pagriebė Evą už rankos ir nusitempė prie kitų. Gal po kokio pusvalandžio visi jau buvo įkaušę, laimingi ir taškėsi šokių aikštelėj. Mano telefonas visą dieną it miręs prisikėlė iš gyvų. Aistė. Atsiliepiau:

- Sveikas, kur tu? - per triukšmą vos ją girdėjau.

- Negirdžiu tavęs, - apsimečiau, kad trūkinėja ryšys. - Aš pas tave rytoj atlėksiu, myliu, - pasakiau ir padėjau ragelį. Įsikišau telefoną atgal į kišenę ir susiradęs Evą pakviečiau šokt.

Ji erzindama rangėsi aplink mane kaip tik galėjo, jos rankos slysčiojo mano krūtine. O ji gerai šoka. Pagaliau perpratau jos taktiką ir mes šokom vienu ritmu, žinodami vienas kito sekantį judesį. Užgrojo kažkokia saldi, lėta daina ji prigludo visu kūnu prie manęs. Apkabinau ją per liemenį ir neiškentęs, palaužta savitvarda sumurmėjau į plaukus:

- Pasiimam dovanas, tortą ir varom iš čia? - ji iškart pakėlė galvą ir velniukiškai šyptelėjo. Paėmiau ją už rankos ir nusivedžiau prie dovanų. Mus apstojo žmonės. Dar kokią valandą dėl akių pabuvom, paragavom torto, Eva atplėšė kai kurias dovanas. Ir tada tyliai dingom iš ten - nesukeldami jokio šurmulio, tegu jie linksminasi. Mus pastebėjo tik Gustė, atsisveikino ir darkart pasveikino Evą su gimtadieniu.

Likusios dovanos jau buvo sukrautos į mano mašiną. Parodžiau Evai pilną bagažinę dėžių ir nuvažiavom pas ją į namus, kur Pijus jau turėjo būt pristatęs mano dovaną. Išlipau iš mašinos. Atsidariau bagažinę ir išėmiau tiek dovanų kiek tik galėjau.

- Duokš ir man, - paprašė ir ištiesė rankas. Sukroviau jai mažiausias dovanas, dar užsikabinau ant rankų aštuonis dovaninius maišelius ir užrakinau tuščią mašiną.

Beveik bėgom pasiekėm jos butą degdami norais ir ketinimais vedini aistros, nejusdami dovanų svorio. Eva atrakino duris. Padėjo dovanas ant žemės svetainėje ir net aiktelėjo, kai uždegus šviesą pamatė už ją didesnę mano dovaną.

Sėdėjau svetainėje, prieš mano akis buvo supakuotas į saulėgrąžomis margintą dovaninį popierių paketas. Giliai įkvėpiau ir kaip maža mergytė po eglute ieškanti dovanų atplėšiau popierių ir… sustingau…negalėjau patikėti savo akimis…neįmanoma. Mano lūpos nuo šypsenos taip išsitempė, kad net skaudėjo. Prieš mano akis buvo trys paveikslai. Mano piešiniai. Juoduose plonuose rėmeliuose į saulę sukosi saulėgrąžos. Testiniai piešiniai - kaip bekomponuotum jie sudarys vieną vaizdą, vieną piešinį trijuose rėmeliuose. Popieriuje radau raštelį:

„Su gimtadieniu, Evelina. Tikiuosi tau patiko. Tavo dėdė - Skirmantas.”  - jau ko ko, bet iš dėdės tikrai nelaukiau dovanų, išvis geriau būtų jei niekas neprisimintų mano gimtadienio.

Ypatingai nelaukiau šio gimtadienio, išvis nelabai mėgau savo gimtadienius, o tam turėjau labai svarbią priežastį. Nuo tada kai gavau molbertą aš jų pradėjau nemėgti, kai idiliškas vaikystės vaizdelis virto košmaru it sapne.  Tikiuosi Gustė su Pijumi jį pamiršo ir pamirš, nors vargu ar tai tikėtina. Tikėkis Eva, tikėkis,-pagalvojau sau ir atsistojusi išmečiau dovanų popierių. Įsipyliau stiklinę ananasų sulčių ir atsidariau balkoną, kad įeitų gryno oro. Lauke temo, kaip tik tuo metu įjungė gatvių apšvietimą. Mano durų skambutis ir vėl nerimo. Pridariau balkoną ir nuėjau prie durų.

- Guste? - netikėdama paklausiau ir įleidusi ją į vidų apkabinau.

- Sveika, - linksmai pasisveikino ir pakabino ploną striukutę ant juodos metalinės pakabos, kuri sudarė ryškų kontrastą su raudonom sienom ir juoda spintele.

- Užeik, - pasodinau ją svetainėje ir nulėkusi į miegamąjį surinkusi sumečiau į komodą stovinčią prieš lovą savo papuošimus, kad tik ji nepamatytų, o tuo labiau neprisimintų.

- Čia tavo piešiniai? - savomis akimis netikėdama ir susižavėjusi paklausė atsisukusi į mane. Linktelėjau. - Kada piešei?

- Senai čia jau, prieš pora metų, - šyptelėjau.

- Kabinsi?

- Jo, bet reikia pirmiausiai šiuos nukabinti, - parodžiau į ant persikinės sienos kabančius du savadarbius testinius paveikslus: vyšnių žiedus.

- Nu bet tu ir gražiai pieši, - pagyrė.

- Eik tu, eik tu, - nusijuokiau.

- Kaip tau su Kajumi sekasi? - iš oro paklausė labai jau susidomėjus.

- Gerai.

- Tas gerai tai kaip?

- Nu puikiai, - šyptelėjau. - Tu pamatytum, kaip jis linksmina mane, - sukikenau prisiminus, kai jis užsispyrė man išrinkti apatinius ir kad parduotuvėje kabinos esti labai patogios ir erdvios…

- Ko juokiesi?

- Nieko, šiaip prisiminiau, jo eilinį juokelį, - išsisukau, nes tikrai nenorėjau jai pasakoti visų detalių, kaip Kajus kabinoje mane glamonėjo, bučiavo ir taip toliau.

- Gal aš galiu pas tave nakvot? - paklausė pusę pirmos, mūsų pokalbiai niekaip neišsisemdavo. Mes kaip kokios netilstančios naktibaldos.

- Tai aišku, kad gali, - užmiršo! Norėjosi šokt laimės šokį, bet kažkaip susivaldžiau, nes tikrai išsiduočiau. Dar po kelių valandų abi paklojom Gustei lovą svečių kambary, o aš nutipenau į savo miegamąjį.

……..

Saulė švietė į akis. Uch, kaip ji mane nervino! Amžinai prikelia ir nebeleidžia daugiau miegoti kaip Kajus, o gal dar užmigčiau? Pasirėmiau alkūnėmis į čiužinį laikrodis rodė jau devynias valandas ryto. Miegojau kažkur apie penkias valandas. Su ta mintimi, vėl užsiklojau ir užmigau, Gustė vis vien dar miegos, nėra ko skubėti, o jei ir būtų prabudusi jau būtų mane pažadinus.

……..

Atsibudau nuo kavos kvapo savo kambaryje. Negi Gustė man padarė kavos? Bet ji, juk jos net negeria, o ir mane verčia atsisakyti. Atsisėdau lovoje ir pasiėmiau garuojantį kavos puodelį į rankas. Už durų girdėjosi tylūs žingsniai ir šnabždesiai, o gal Gustė pasileido muziką? Turbūt. Gurkštelėjau, kava nudegino burną, visai neseniai padaryta,-pagalvojau sau ir padėjau ją ant spintutės. Pasiėmiau telefoną. Trys sms’ai:

“Labas rytas, gal nori šiandien susitikt?” - Valdas. Ne. Aišku, kad nenoriu. Noriu ramiai sau sėdėti namuose su Guste ir užmiršti, kad šiandien mano gimtadienis.

“Atsiprašau, elgiausi tikrai kvailai. Atleisi?” - Do. Jis gal ką? Užsirūkė kažko per stipraus ar užgėrė, ar jam šiaip haliucinacijos? Pats meta aktyvų ignorą, o po beveik dviejų savaičių drįsta parašyt? Išbrauktas, jis jau.

“Labas rytas” - Kajus. Kažkaip net keista būtų negauti kiekvieną rytą panašios žinutės nuo jo. Jau įpratau, kad jis man pirmas visada parašo rytais. Nieko neatrašiau nėvienam. Vėl pasiėmusi puodelį kavos gurkštelėjau ir išlipau iš lovos.

Atsistojau prieš veidrodį. Susirišau ilgus rudus plaukus į arklio uodegą, pasirąžiau, juodi dryžuoti trumpi šortukai su baltu top’u labai tiko prie mano persikinės odos. Nusišypsojau sau ir atidariau duris. Hmmm… Mano burna pati atsidarė iš nuostabos.

- Su gimtadieniu! - tryse sušuko. Gustė išsišiepus, ot velniukė, apmovė mane! Sužaibavau į ją akimis, bet tuoj pat pasiunčiau bučkį. Pijus kikendamas š mano išraiškos ir… ir Kajus. Kaip visada su žibančiom ir skandinančiom akim, bei veido išraiška, kuri skelbė, kad jis tai sugalvojo.

- Su gimtadieniu, - švelniai pasakė priėjęs prie manęs ir apkabinęs per liemenį susirado mano lūpas. Viską užmiršau: kad šiandien mano gimtadienis, kad jie mane sveikina, kad aš nesišukavus, kad jie nepamiršo, kad… Ak, aš atsidaviau bučiniui ir jam, man visa kita tapo nesvarbu.

- Nesuvalgyk jos, - juokdamasis pasakė Pijus, bet aš nekreipiau dėmesio. Kajus nekreipė dėmesio. Man nerūpėjo, kad mus stebi, aš jau dabar norėjau užsidaryti į vieną kambarį su Kajum ir jo nebepaleisti. Dabar norėjau klykti iš laimės ir pirštų galiukais vedžioti jo odą, jo lūpas, jo mintis-visą jį. - Rimtai, susiraskit kambarį, - Kajus nusijuokė man į lūpas ir erzindamas Pijų pradėjo vesti mane į miegamąjį. Jau laikė durų rankeną, kai Pijus ir vėl neištvėrė. - Leisk man bent ją pasveikint, - vistiek tai nepadėjo, nei aš, nei Kajus neatsiklijavom vienas nuo kito, Gustė pradėjo garsiai juoktis. - Kajau, pasakysiu kas bus dieną, - pagrasino ir tai padėjo. Kajus iškart sustingo. Tai ką čia dar nepabaiga? Atsimerkiau ir pažiūrėjau į jo dabar jau ir mane matančias akis.

- Sveikinu, - dar kartą pasakė ir pakštelėjo į lūpas.

- Pagaliau, - atsiduso ir išsišiepęs Pijus apkabino mane, vos Kajus paleido iš glėbio. - Sveikinu, dičke, - nusijuokė į ausį ir pakštelėjo į Kajaus išbučiuotas lūpas.

- Galvojau, kad užmiršit, - kikendama pasakiau.

- Žinojau, kad taip pagalvosi.

- Matai, aš esu labai gera aktorė, čia viskas įvyko tik mano dėka, - eidama prie manęs pasakė Gustė.

- Mano, mergytė, - pagyriau ją ir abi nusijuokusios apsikabinom.

- Myliu, tave saule, labai labai, - sucypė į ausį.

- Aš ir tave, - atitraukiau ją nuo savęs. Abi iškėlėm mažąjį pirštą ir sunėrėm.

- Sesės amžiams, - juokdamosi pasakėm prisiminę seną savo priesaiką niekada nepamiršti viena kitos, kad ir kiek kilometrų mus skirtų. Pakštelėjau jai į skruostą, o ji į maniškį.

- Tai jau galiu ją vestis į kambarį? - išsišiepęs paklausė Kajus laimingas kaip koks mėnuliukas.

- Ne! - užprotestavo mano „sesė ir brolis.”

- Manau, aš turiu tai pati nuspręsti, - dviprasmiškai pamerkdama Kajui akį pasakiau.

- O taip, - kikendamas atsakė ir žiūrėdamas vien į mano akis priėjęs pakštelėjo į lūpas.

- Einu į vonią ir rengtis. Maistas šaldytuve - nesidrovėkit, - šypsodamasi pasakiau, Kajus liko nesusipratęs. Visi prapliupom garsiai kvatoti. Na gal ir nebus taip blogai, juk su jais niekada nebūna blogai, o tik labai gerai. - Vėliau, - tyliai sušnibždėjau pasistiebusi Kajui. Negalėjau patikėti, kad jie man surengė tokį siurprizą, buvau žaviai nustebinta. Palindau po dušu, užsisiaučiu šilkinį kelių nesiekiantį chalatėlį ir susisegiau drėgnus plaukus į viršų.

- Pusryčiavot? - paklausiau kol jie susėdę svetainėje kažką plepėjo.

- Jo, - atsisukę pasakė vienas po kito.

- Kajau, ačiū už kavą, - šyptelėjau. Jis tik mirktelėjo.

- Eik rengtis, - sukomandavo Gustė. Nusijuokiau ir užsidariau savo kambary. Atsidariau spintą ir pasimečiau. Galiausiai išsitraukiau trumpą juodą žėrinčią suknutę ant šleikučių, juodas aptemtukes. Apsirengiau. Kažko dar trūko. Išsiėmiau iš papuošalų dėžutės ilgą metalinę grandinėlę ir tokius pačius auskarus. Kažkas atidarė duris ir staigiai jas uždarė. Priėjo. Apkabino mane iš nugaros.

- O dovanų nenori? - sumurmėjo į nuogą petį. Spustelėjau jo sunertas rankas ant mano liemens.

- Ačiū tau, - atsisukus pasakiau. Jis pakišo rankas po suknele ir pradėjo mauti juodas aptemtukes. - Ką čia darai? - šypsodamasi paklausiau.

- Ar tu girdėjai koks oras? Šiandien virš dvidešimt šilumos bus, - numovęs numetė ant žemės ir pakštelėjo man į šlaunį.

- Vistiek vėsu, - paerzinau.

- O tai tam mane ir turi, kad tave šildyčiau, - užtikrintai atsakė.

- Kur nors važiuosim?

- Nieko nesakau, - šyptelėjo ir atsistojo prie manęs.

- Tai nupiešk, - pasiūliau kikendama, bet jis nutildė mane bučiniu, o jau po kelių sekundžių gulėjau savo lovoje, o jis virš manęs.

- Kajau, lipk nuo Evos, greitai dink iš kambario! - atsklido iš svetainės Gustės balsas, lyg aiškiaregės tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Nusijuokiau. Dar kartą pabučiavau Kajų ir jis nulipo nuo manęs. Pasitaisiau suknelę, atsistojau prie veidrodžio ir pasidažiau, Kajus atsigulė ant lovos, rankas pasikišo po galva ir stebėdamas mane kažką galvojo.

- Tik nesakyk, kad tu viską sugalvojai, - atsisukus į jį tarstelėjau žinodama atsakymą. - Kas tau pasakė kada mano gimtadienis?

- Pati pasakei, kai žaidėm klausimo atsakymo, - linksmai atsakė. Priėjau prie jo ir atsisėdau ant lovos šalia.

- Na ir atmintis, žmogaus, - pagyriau. - Einam, nes tuoj vėl klykt pradės, - jis atsisėdo ir paėmęs mane už rankos atsistojo.

- Labai gražiai atrodai, - paglostė skruostą, tik dabar atkreipiau dėmesį kaip jis apsirengęs: balti marškinukai, juodas plonas kaklaraikštis, juodos kostiuminės kelnės.

- Aš ateisiu ir jus išskirsiu, jei po kelių minučių nepamatysiu prie savęs, - pagrasino Pijus.

……….

Važiavom nežinia kur. Gustė važiavo su Pijumi, o aš su Kajumi, jie sekė iš paskos. Privažiavom kažkokią vilą, ten jau rikiavosi žmonės. Kajus pastatė mašiną, išsišiepęs atidarė dureles ir apkabino per liemenį. Vos įėjau su juo į salę visi pradėjo ploti. Po galais, jie sukvietė visus mano draugus čia. Netikėdama pažiūrėjau į Kajų, jis tik linktelėjo ir pakštelėjo man į skruostą:

- Čia tik pradžia, - įspėjamai pasakė. Jaučiau visų žvilgsnius įsmeigtus į mūsų porą. Šiek tiek nuraudau. Jo, čia tik pradžia. Kažin kiek laki jo vaizduotė?

Buvom prie jos mamos kapo. Ji sumetė vainikus ir žvakes į vieną krūvelę ir tada suklupo. Atrodė, kad jau daugiau ir nebepakils. Pakėliau ją nuo žemės ir atsukęs į save apkabinau.

- Neverk, - šiek tiek atitraukęs ją nuo savęs paprašiau. Jos skruostai vis dar ritosi ašaros. O gražios žydros akys skendėjo liūdesy. Išbučiavau visą jos veidą vis dar spausdamas glėbį. Ji vos vos šyptelėjo ir vėl mane apkabino.

- Važiuojam namo, - tyliai sumurmėjo į kaklą.

- Kaip pasakysi, princese, - švelniai pasakiau, atleidusi rankas atsitūpė ir surinko žvakes. Paėmiau nuo šlapios žemės vainikus. Ji dar kart pažiūrėjo į kapą, ašara, kuri tik4jausi esant paskutinę, net per garsiai atsimušė į žvakės dangtelį. Išmečiau vainikus ant sudužusių stiklinių žvakių šukių. Pasivaliau rankas, Eva palaukė manęs, paėmiau jos delną į savąjį ir spustelėjau.

Nenorėjau ir kartu norėjau, kad ji pajaustų tai ką dabar jutau aš. Tą sumaištį. Norėjau mokėti ją paguosti. Norėjau, kad mano užuojauta jai tikrai padėtų, o ne taip ir liktų tuščiais žodžiais. Tylėjau. Žinojau kaip sunku, kaip dar labiau masina, kai visi sako: „užjaučiu” nors to nejaučia, tai nėkiek nepadeda. Mano atvejis buvo kitoks, bet jau po kelių užuojautos žodžių norėjau visus pasiųsti taip toli kaip tik sugebėjau ir nevieną pasiunčiau, nes tai nervina labiau nei pats išsiskyrimo skausmas. Tai masina.

- Gal nori pasivaikščiot? - paklausiau prie namų.

- Gal kitą kartą, - liūdnai nusišypsojo atsisukus.

- Kaip nori, - pasakiau ir išlipęs iš mašinos atidariau jai dureles.

- Dėkui, kad nuvežei ir pabuvai su manim, - išlipus pasakė ir pabučiavo mane.

- Nėruž ką, - sumurmėjau jai į lūpas ir vėl ją pabučiavau, eilinį kartą galvodamas, kad taip jai padedu. Tik tada dar nesupratau dėl ko klydau, nesupratau, kodėl taip elgiuosi, bet užteko vienos nuotraukos, kad viskas stotų į vėžias.

…….

Kitą dieną. Antradienis.

Sėdėjom svetainėj. Įsijungiau jos laptopą ir padariau ataskaitą rytdienai. Eva atsirėmusi į mano šoną kažką labai jau įsigilinus skaitė.

- Ką čia taip skaitai? - susidomėjęs paklausiau ir atsisukęs permečiau puslapį akim. Kažkas apie psichologiją jei neklystu. Vaikinų psichologiją.

- Knygą, - išsišiepus pasakė.

- Tai tikiu, kad ne orą, - ji toliau įsigilinus skaitė. - Eva, atsisuk.

- Nu, ko nori?

- Pakelk galvą, - sukomandavau. Ji suprunkštė ir pažiūrėjo į mane. Paguldžiau ją ant kelių ir pasilenkęs įsisiurbiau į lūpas, kažką neaiškiai sumurmėjo, bet tuoj pat išgirdau kaip knyga nukrinta ant žemės, o ji įsikibo į mano marškinėlius ir neleido atsitraukti.

- Leisk skaityt, - pasakė į lūpas, bet net pati neatsitraukė nuo manęs. Sukikenau. Kartais ji tikrai pavaro. Tas kartais tai visada, va čia jau konkrečiau.

- Tai apie ką sakei skaitai? - sumurmėjau į lūpas ir abu nusijuokėm.

- Nenori valgyt? - iš oro paklausė įrėmusi rankas į mano pečius ir taip šiek tiek atitraukusi mane nuo savęs.

- Nu, kad ne.

- Nenori braškių su ledais, ar vaisių asorti? - prisimerkus paklausė. Papurčiau galvą. - Kaip nori, bet neduosiu, jei prašysi, - išsišiepus pasakė ir šiaip ne taip išsivadavusi iš mano gniaužtų atsistojusi nuėjo į virtuvę.

Įsijungiau televizorių, kol ji virtuvėje garsiai atidarinėjo ir uždarinėjo spinteles.

- Kajau, nematei kur grietinėlė? - ir vėl uždarė spintutę. Tiksliau ją užtrenkė, kažin kaip jai pavyko durelių nuo vyrių nenukelti?

- Kas tokia? - nesupratau.

- Grie-ti-nė-lė, - išskiemenavo. - Ai, nereikia jau radau.

- Am…mhm…tai gerai, - kažką atsakiau ir iškart išgirdau jos vaikiškai tyrų kikenimą. Pasileidau koncertą ir patogiau įsitaisiau ant baltos odinės sofos, kurioje puikiai išsimiegotų ir ilgio nepristigtų net pats Yao Ming‘as.

Eva atsisėdo kitame sofos gale ir pradėjo teatrališkai ant braškių pūsti grietinėlę iš flakono.

- M..m..mm, - vartydama braškę tarp pirštų sumurmėjo ir įsidėjo ją į burną. - Tikrai nenori? - pasilenkusi prikišo man prie burnos braškę. Išsižiojau. Ji atitraukė ją ir vėl įsimetė sau į burną.

- Nu duok, - paprašiau šypsodamasis.

- Taigi tu nenori, - atkartojo mano žodžius ir pasiėmus iš juodo dubenėlio braškę vėl apipurškė grietinėle. Nepasakyčiau, kad labai jau norėjau tų braškių, aš veikiau norėjau jų iš jos pirščiukų ar kaip čia tai įvardinti.

- Dabar jau noriu, - gražiai pasakiau. Ji atsisukus į mane nusiviepė, pėdas užkėlė ant mano kojų.

- Reikėjo anksčiau sugalvot, - iškišo liežuvį. Pagriebiau jos pėdas ir pradėjau kutenti padus. - Kajau, išmesiu braškes, nu baik, - cypavo juokdamasi.

- Net neketinu, - ir dar labiau pradėjau ją kutent. Gavau spyrį į pilvą kažkur ties skrandžiu, taikli rupūžiukė.

- Kajau, - sucypė nuploninus balsą. Paėmiau iš jos rankų grietinėlę ir užpurškiau Evai ant lūpų, o tada jau ją nuvalgiau, ji visą tą laiką nenustojo kikenti.

- Baik juoktis, - sudrausminau ją ir įdėjau braškę jai į burną, kad ji bent trumpam užtiltų, bet ji vos ja nepaspringo.

- Tai baik juokint, - vos atgaudama kvapą kalbėjo. Atitraukiau rankas jai nuo padų. Ji atsisėdo paslėpdama padus ir kumštelėjo man į petį.

Taip visą vakarą ir prasėdėjom vienas kitą tai kutendami, tai kumščiuodami, bet visąlaik juokdamiesi.

………

Trečiadienį.

Kiekvieną dieną nakvoju pas ją. Dar pas jokią vieną merginą nepraleidau tiek daug laiko. Tiek daug laiko kartu. Dviese. Negalvojant apie nieką kitą. Apie nieką. Iškart po paskaitų, kaip ir kiekvieną kitą dieną, tiesiu taikiniu važiuoju pas Evą, dabar ji mano hobi. Jos gimtadienis jau ant nosies, o aš net neįsivaizduoju ką jai nupirkt, juk ji viską turi, ką tik gali turėti, ko tik gali norėti. Viską. O gal?

Pijus su Guste, kiek žinau jau buvo dovanom pasirūpinę, liko tik maniškė, net ir Pijus nieko nesugalvojo, ką galiu jai nupirkti.

- Gal nori šiandien važiuot pas mane? - paklausiau kol vaikščiojom tam pačiam parke, kur pirmą kart ją pamačiau.

- Kajau, tau nebūtina būt su manim trisdešimt valandų per parą, - linksmai pasakė.

- Trisdešimt? - perklausiau.

- Būtent, nes tu neišleidi manęs iš akių, - atsisukus į mane pasakė.

- O kas tave ryte pabučiuos? Kas tave apkabins? Kas tau ryte kavą į lovą atneš? Kas? M? - prisimerkęs paklausiau. Kažkodėl… aš rūpinausi ja ir ne taip kaip kitom, savanaudiškais kėslais vedamas, o nuoširdžiai, man rūpėjo. Rūpėjo ji, kad ir kaip keistai tai beskambėtų… Man.

- Aš aštuoniolika metų išgyvenau ir be tavęs, - šyptelėjo ir spustelėjo mūsų sunertus pirštus.

- O jei vėl susapnuosi kažką? - vėl uždaviau jai klausimą.

- Iškart skambinsiu tau, - sustojo ir pakštelėjo man į skruostą.

- Tikrai? - linktelėjo. - Kaip nori, bet jei kas žinai į ką gali kreiptis.

- Į Pijų, Gustę ir dabar jau tave, - jos žydros akys šiek tiek sužibo, lyg kibirkštėlė.

……..

Namie, po durų kilimėliu radau Aistės laišką. Iškart atpažinau iš rašysenos. Niekuo nepakitus.

„Kajau, buvau pas tave. Neradau. Nežinau… Nežinau ar… Nesuprantu visko. Man reikia tavęs. Tu žinai, kad tave myliu. Labai. Labiau nei prieš tuos tris metus. Neįmanomai. Nežinau, ar man atleisi, ar išvis norėsi su manim bendraut. Bet aš, juk pati kalta. O gal man dar įmanoma kaltę išpirkti? Nežinau. Tai priklauso tik nuo tavęs ir tavo gyvenimo. Tavo pasaulio. Myliu tave, matematike. Myliu labiau už visa. Per stipriai. Tikiuosi norėsi darkart mane pamatyt, ar išgirst balsą. Palieku tau savo telefoną. Tavo Tulė” - Tulė. Prieš akis iškilo prisiminimai, kai buvom prie ežero ir aš ją pavadinau Tule, o ji mane matematiku. Greitai nuvijau tas saldžias mintis šalin ir surinkau jos numerį:

- Tule? - kreipiausi į ją, vos tik kažkas pakėlė ragelį. Tyla tik gilus kvėpavimas virtęs šniokštimu į ragelį.

- Pasiilgau tavęs, - po kiek laiko pagaliau prabilo.

- Kur tu? - impulsyviai kalbėjau.

- Centre.

- Ateik pas mane, - nuo centro vistiek tik poros minučių kelias.

- Tuoj būsiu, - linksmai pasakė ir padėjo ragelį.

…….

Išėjom į balkoną, ji atsisėdo ant lauko kėdės, o aš atsirėmiau į turėklą, pro kurį matėsi centras visai šalia. Negalėjau, kaip norėjau parūkyt. Aistė stebėjo kiekvieną mano judesį, kiekvieną iškvėpiamą, įkvėpimą ir pučiamus dūmus. Šyptelėjau.

- Ką galvoji? - paklausiau jausdamas jos žvilgsnį ant savo kūno.

- Apie praeitį, - liūdnai pasakė, susikėlė kojas ant kėdės ir atsiduso.

- Galvok apie ateitį, - išpūčiau dūmus ir numetęs cigaretę pro balkoną užsidegiau kitą.

- Kad ji priklausoma nuo praeities, - sunkiai pasakė ir susirišo plaukus į kuodelį.

- Viskas esti priklausomas nuo kažko, - atsakiau žiūrėdamas į jos liūdnas akis. Priėjau ir pasilenkęs pabučiavau ją išpūsdamas dūmus į burną. - Nepykstu ant tavęs, gali nesigraužt, - pasakiau atsitraukęs ir atsisėdau prie jos kojų ant juodų plytelių.

- Tai ne taip lengva padaryti kaip manai, - šyptelėjo ir paglostė mano plaukus.

- Lengva jei nori, - užginčijau.

- Myliu tave. Myliu. Labai, ir tai ne tik žodžiai, myliu, - pasakė ir sugniaužusi mano plaukus įsisiurbė į lūpas.-Myliu,-sumurmėjo ir vėl prigludo prie manęs. Jutau jos jausmus, bet manų nebuvo. Iš savęs nieko nejutau, kad ir kaip stengiausi tai pajusti. Tiesiog neliko, nors ir negalėjau nuo jos atsitraukti. Pakėliau ją nuo kėdės ir nunešiau į savo kambarį. Paguldžiau ant lovos. Jos oda pašiurpo, o mana nėkiek. Jos kūnas virpėjo nuo bučinių, o aš tik norėjau greičiau tai užbaigt, jau dabar jutau, kad tai klaida, o gal aš jau apsisprendžiau? Gal toks ir yra mano sprendimas, ar jo kaina?

…….

Po savaitės. Penktadienis.

Su Aiste susitinku iškart po paskaitų, o jau poto pas Evą. Niekaip neapsisprendžiu ką jaučiu Aistei, kažką kas neleidžia man jos palikti, ir kažką kas nori, kad greičiau ją palikčiau. Nežinau. Susipainiojau. Labai. Išvaikščiojom su ja visą Vilnių, net buvom nuvažiavę į Kauną, atrodo lyg ir viskas idealu. Atrodo. Bet net ir toks artimas bendravimas mane masina.

Visas tas dienas linksminau Evą. Kai susitikdavom ji atrodydavo kažkokia keistoka: linksma, bet kartais išvysdavau jos akyse liūdesį. Buvom: čiuožinėt ant ledo, važinėtis dviračiais, vaikščioti parku ir t.t Linksmiausia buvo kai vaikščiojom po parduotuves ir aš užsimaniau jai išrinkti apatinį trikotažą. Ne ji viena mirė iš juoko. Ir kaip visada užsispyrusi net neketino matuotis to kas jai nepatiko ar neįtiko. Bet daugelis jai įtiko. Buvo nerealu, reikėtų dažniau. Ir akis paganai, ir pasilinksmini.

Su Pijumi susitarėm kaip ryt viskas bus, planavom tai geras pora valandų. Susitikau su Guste ji man šiek tiek patarė dėl dovanos, kaip pora kartų mane mačiusi, elgėsi kaip su šimtą metų pažįstamu žmogumi, aišku, tai labai nustebino. Atrodė per daug nuoširdumo ir atvirumo. O gal dėkingumo? Bet už ką?

Ryt Evos gimtadienis. Nupirkau jai dovaną, po ilgų galvos laužymų ir dar ilgesnių jos paieškų ne tik po „Akropolį” ar kitus prekybcentrius, bet ir po mažas parduotuvėles senamiestyje. Viską sudėjau į milžinišką dėžę turbūt didesnę net už pačią Evą, supakavau ir priklijavau milžinišką raudoną kaspiną. Jai patiks, bent jau turi patikt. Liko tik dar kartelį paskambinti Pijui ir suderinus laikrodžius, bei atsiuntus gerus orus viską įvykdyti pagal planą. Paskambinau Gustei ir pasakiau, kad ji jau gali „netikėtai” užeiti pas Evą ir pasisiūlyti nakvoti.  

Padėjau dovaną prie durų, kad rytoj man jos nereikėtų nešti iš kito kambario. Paplekšnojau per dėžę ir atsirėmiau į ją, kaip tokio dydžio dovana ji svėrė ypač nedaug, va čia, ir slypėjo visa staigmena. Patenkintas savimi suderinau su Pijumi paskutines smulkmenas ir užsistatęs žadintuvą šeštai valandai ryto atsiguliau, nusikalęs po ilgų vaikščiojimų ir išsisukinėjimų. Mano telefonas ir vėl netilo nuo Aistės skambučių, nes visą dieną su ja nešnekėjau, bet nesugebėjau net pagalvoti apie ją. Visos mintys buvo užimtos Eva.

„Visada ateina rytas, kai tenka su kuo nors atsisveikinti visam laikui. Nuo to ryto prasideda naujas gyvenimas, gyvenimas nejaučiant, kad bus dar daugiau tokių atsiskyrimų, atsisveikinimų ir praradimų. Po to kiekviena džiaugsminga valanda apsineša kaip žalvaris nuodinga apnašų plėvele-suvokimu, kad viską, ką turime brangaus, vieną kartą teks prarasti. Mes bijome mylėti. Mylėdama bijome netekti. Baimė mumyse įsikuria ir pasidaro prieskoniu visiems patiekalams ant mūsų šventinio stalo.” Dalia Urnevičiūtė ištrauka iš „Stiklinio namo”.

Atsibudau. Akis graužė iš vidaus, iš išorės ir visų kitų pusių. Jaučiausi nesava. Svetima tiek sau, tiek savo kūnui, niekaip negalėjau patikėti, kad sapnavau mamą. Tą dieną. Ir tokią šiurpią jos pabaigą. Nesupratau, kodėl. Atmerkiau sulipusias nuo ašarų akis. Kajaus nebuvo. Jaučiausi tokia išsekus, kad net ant jo pykti neturėjau jėgų. Vėl užsimerkiau bandydama save įtikinti, jog tai tebuvo košmaras, o gal čia realybė, gal mano įsivaizduojamas tikras pasaulis ištiesų nėra tikras? Gal čia tik sapno užuomazga, o gal kulminacija, mano nušvitimo akimirka? Gal ištikrųjų mano sapnuotas košmaras yra realus, gal ta diena taip ir pasibaigė nenusileidus saulei?

Ne. Visgi čia nėra sapnas, sapnuose nejunti skausmo. O man skaudėjo, ne tiek kūną, o kiek sielą, dabar tikrai galiu pasakyt, jog ji yra ir tikrai nemalonu ją jausti, ji lyg degina iš vidaus kiekvieną tavo kūno lopinėlį. Ir tu jau nebesugebi atskirti kas tikra, o kas ne. Jauti, kaip tavo vidus kraujuoja bespalviu minčių krauju, apnuodindamas kiekvieną tavo ląstelę, kad ir kokia ji nesvarbi bebūtų. Apnuodydamas ir sukeldamas nevaldomą skausmą širdyje ir jos gelmėse.

Susiriečiau į kamuoliuką. Rankomis apkabinau kelius ir bandžiau suturėti jausmus viduje, kurie ašarų latakais jau veržėsi į išorę. Mano visos gynybinės sienos sugriuvo. Stambūs šalti lašeliai kapsėjo mano skruostais ant pagalvės. Jaučiausi taip, kaip tądien kai pasakė, jog mama mirė. Tik su dar kažkuo, lyg koncentruotu skausmu ir ilgesiu, paskleistu po visą mano kūną, ir kaip rūgštis deginanti jį iš vidaus.  

Kažkas atidarė kambario duris. Net neatsimerkiau, stengiausi negirdėti, o suvaldyti save. Sukišti tuos jausmus į dėžutę ir paslėpti giliai savy, kur niekas nematytų, kur net pati nerasčiau.

- Mažute, - švelniai pasakė ir priėjo prie manęs. O gal sapne galima justi ne tik prisilietimus, bet ir skausmą? Jau nesusigaudžiau kur realybė, o kur sapnas. Bet ar tai dabar svarbu? Kajus pasodino mane ir apsivijo rankomis. Nejaučiau kūno. Negalėjau nieko su savim padaryti. Buvau lyg nekontroliojamas mirtinas ginklas. Jo rankos raminamai glostė mano nugarą. - Šaaa, nurimk, neverk, - nuoširdžiai kartojo. Nusivaliau vis dar riedančias ašaras ir stipriai jį apkabinau.  

- Aš…aš…atsipr… - kalbėjau šiek tiek kūkčiodama, jo kūnas vis labiau lietėsi su manu, atnešdamas ramybę.

- Nurimk, viskas gerai, - ramiai pasakė ir pabučiavo mano plaukus. Nekalbėjau. Norėjau nurimti, nes ašaros ir vėl graužė akis, lyg citrinos rūgštis. Nes rankos taip stipriai suspaudė Kajų kaip tik galėjau. Man jo reikėjo kaip nieko kito, kad nurimčiau ir atsipalaiduočiau. Jis geriausiai tai moka. Nereikėjo žodžių. Sėdėjom kaip naktį: apsikabinę vienas kitą, kaip gelbėjimosi ratą skęstant, kaip…. Kaip. Jis nekreipdamas dėmesio į prabėgusį laiką vis dar glostė mano nugarą, stengdamasis, kad nurimčiau. Nurimau, bet jo vistiek nepaleidau. Man jo reikėjo. Reikėjo, nes bijojau atsitraukti, bijojau jo klausimų, savo jausmų, atsakymų. Visko. Veidu įsikniaubiau į jo kaklą ir pabučiavau duobutę prie ausies.  

- Atsiprašau, - sumurmėjau vis dar jį apkabinus.

- Jau geriau? - paklausė glostydamas mano plaukus pasklidusius puse nugaros. Linktelėjau. - Labas rytas, - pasisveikino. Pakėliau galvą, kad galėčiau išskaityti jo jausmus, dabar jau aš susitapatinau su melo detektoriumi.

- Labas, - kaltai pasakiau. - Atsiprašau, kad neleidau miegot.

- Nieko, - šyptelėjo. - Gal nori papasakot ką sapnavai? - jau surimtėjęs paklausė. Tik dabar pastebėjau, kad jis jau apsirengęs. Visgi nepaliko manęs neįspėjęs.

- Nežinau.

- Kai norėsi ir galėsi - tada, - vėl nuoširdi šypsena. Įsisupau į antklodę ir galva atsirėmiau į jį.

- Kaip spėju šiandien nei į mokyklą, nei į paskaitas neisim, - pasakiau. Kajus sukikeno.

- Dabar pirma, galima sakyt, kad mes jau grįžom, - linksmai pasakė. - Nori pusryčių?

- Ne.

- O arbatos, kavos, sulčių, ar dar ko nors? - rūpestingai paklausė.

- Gal kavos, - pakėlusi galvą pasakiau. - Prisimeni ko tavęs prašiau naktį? - jo akys iškart surimtėjo. Linktelėjo.

- Nors ir dabar, - išskaitęs mano klausimą akyse pasakė. Dabar norėjau jam atsiverti, jis atrodė toks artimas, toks rūpestingas, savas. Norėjau, kad jis žinotų viską apie mane, apie mano praeitį, dabartį ir ateitį, troškau jam atsiverti.

- Dėkui, - aš turėjau ten nuvažiuoti, privalėjau, nes mama mane kvietė, bet tik ne viena. Man reikėjo, kad kas nors, bet kas, neleistų man palūžti, reikėjo jausti ką nors šalia. Kas stipriai apkabintų, ar spustelėtų delną, kas nuvalytų ašaras, ar pakeltų nuo žemės, kai jau nebepajėgsiu. Reikėjo, nes kitaip neištversiu, tik nuvažiavus ten galėjau nurimti.

……

Nuėjom į gėlių turgelį. Nupirkau baltų lelijų, kurias mama dievino. Stipriai suspaudžiau jų kotelius ir įlipau atgal į mašiną.

- Ar tikrai nori ten važiuot? - tyliai paklausė, jo balsas buvo vos vos prikimęs. Linktelėjau, Kajus paglostė mano skruostą ir užvedė variklį. Pasakiau jam kokios kapinės. Dabar jau neviršydamas greičio, pasistatė mašiną aikštelėje. Išlipo ir atidarė dureles, kol aš bandžiau normaliai įkvėpti ir iškvėpti.-Viskas gerai?-paklausė pasilenkęs prie manęs.

- Taip, - sausai atsakiau ir išlipau iš mašinos. Net nepalaukusi jo ėjau kapo link. Bijojau sustoti ir parkristi, kojos drebėjo. Kajus pasivijo mane, sunėrė mūsų pirštus. Žvilgtelėjau į jį. Jo veide atsispindėjo tik ramybė ir nuoširdumas. Jis tvirčiau spustelėjo mano delną, lyg nujaustų, kad man to dabar labiausiai reikia.

Sustojau. Prieš mano akis, stovėjo skaudžiai pažįstamas medinis kryželis, su mamos vardu ir pavarde, bei gimimo ir mirties data. Akyse ir vėl susikaupė ašaros, prisiminimai užgožė realų vaizdą. Paleidau Kajaus ranką ir pamerkiau gėles, nuėmusi laidotuvių vainikus, ir užgesusias žvakutes, akyse liejosi. Skruostais riedančios ašaros krito ant žemės, rankas duriančių vainikų, žvakių. Vienintelė žvakutė ramiai degė, žinojau nuo ko ji. Paėmiau ją į rankas ir užpūčiau, numečiau prie kitų.

Sulupau ant drėgnos žemės, daugiau negalėjau to pakelti, atrodė, kad žengiau dešimt žingsnių atgal į praeitį, o gal ir dar daugiau. Kajus iškart mane pakėlė ir atsukęs į save apkabino. Jis ir vėl mane ramino, ir vėl glostė, ir vėl laikas sustojo, ir vėl neliko žodžių, tik tyla. Ta, kuri nepersmelkta įtampos, ar kažkokių labai stiprių jausmų, tik ramybė, ta kuria Kajus spinduliavo, ta kurios man taip reikėjo. Tik jis man dabar galėjo padėti, jo žodžiai ištirpo tyloj, susigėrė į mano odą, o sielą vilties pripildė, kad jam rūpiu, kad jis nori man gero, rūpinasi manim: 

- Neverk, - šiek tiek atitraukęs mane nuo savęs paprašė ir visą veidą apibėrė bučiniais: skruostus, riedančias ašaras lūpomis surinko, blakstienas nuo drėgmės sulipusias, vokus šiek tiek pabrinkusius, drėgną smakrą, sūrias lūpas. Liūdnai šyptelėjau ir vėl jį apkabinau.

- Važiuojam namo, - tyliai paprašiau.

- Kaip pasakysi, princese, - paleidau jį. Atsitūpiau prie kapo ir surinkau šalimais stovinčias dabar jau šiukšles. Kajus paėmė vainikus, o aš žvakutes. Dar kart žvilgtelėjau į kapą. Mano skruostu nuriedėjo pasiklydus ašara ir nukrito į žvakutės dangtelį skambiai atsimušdama į ploną metalą. Nusisukau ir neatsigręždama nuėjau prie šiukšlinių. Žvakutės kaip mano ašaros, garsiai atsimušė į konteinerį ir jį sudrebino, it ašaros mano pasaulį. Kajus vikriai išmetė vainikus. Pajutau jo šiltą delną spustelint manąjį.

……..

Po savaitės.

Sapnai nesikartojo. Kajus liko su manim iki trečiadienio, o jau poto įtikintas, kad išgyvensiu be jo apkabinimų, ir bučinių išvažiavo namo. Kiekvieną dieną susitinkam, jis bando mane prablaškyt, nes aš šiek tiek liūdna, o aš iš jo pastangų tik juokiuosi, aišku mano juokas yra pirmas punktas jo sąraše, kai tai išgirdau prapliupau dar garsiau kvatoti.

Gustė šiandien jau pasirodė mokykloje, pagaliau baigėsi savaitė su trupučiu jos ir Simo atostogų. Pirmas žodis kurį šiandien ji man ištarė buvo: „Tu nepatikėsi!” Ir tada milijonas cypavimų ir dar daugiau žodžių. Pasiilgau jos. Gal kiek labiau nei buvo įmanoma įsivaizduoti.

Do. Hmm. Iš jo jokių žinių, jis tiesiog neprieina prie manęs, nors akimis vis dar ieško. Neketinu žemintis ir pati pas jį eiti. Aišku Do vietą jau užėmė naujas vaikinas: Valdas, su kuriuo susipažinau knygyne. Jis visai nieko, toks kitoks, nei visi kiti. Ramus, tylus, žada studijuoti filologiją, o ir knygą man nerealią išrinko.

Pijus pagaliau susitaikė su Lina, geranoriškumu tai mergai netrykštu, bet juk svarbiausia, kad Pijus laimingas, o jis devintam danguj, gal net aukščiau.

Kažkaip keista nakvoti vienai. Keista, kai ryte tavęs niekas neapkabina ar nepabučiuoja, keista kai niekas nepasako: „labas rytas, mergyte.” Keista kai niekas nenusišypso, arba neima kutenti iš niekur nieko, neerzina. Keista, jog man keista. O dar keisčiau, kad rytoj mano gimtadienis ir kad jau rytoj šeštadienis.

Mano telefonas padėtas virtuvėje ant baro suskambėjo. Išlipau iš lovos, kur dariau papuošimus namams jei sulaukčiau nekviestų svečių, ir paėmusi jį atsiliepiau:

- Jūs Evelina? - paklausė kažkoks spigus moteriškas balsas.

- Eva, - iškart pataisiau ją.

- Jums atsiųstas siuntinys, galite nusileisti žemyn?

- Aš nieko neužsisakiau. Koks siuntinys? Nuo ko? - nežinodama klausinėjau.

- Tai gal nusileiskite žemyn ir pamatysite, - suirzusi suspiegė man į ausį.

- Tuoj, - atsakiau ir padėjau ragelį. Kažin koks siuntinys, o dar įdomiau nuo ko? Išsiropščiau iš lovos, tekina nuskuodžiau į koridorių ir įsispyrusi į šliures išbėgau į lauką.

Jos akys vertė iš koto. Atrodė, kad galiu jas skaityti, bet nesupratau nieko. Ničnieko. Galvoje perkračiau važiuojant sugalvotus atsakymus ir išsirinkęs įtikinamiausią pasakiau:

- Man baigėsi atostogos - prasidėjo paskaitos. Aistė tik draugė, kaip tau Pijus, - teisinausi. Ji nei velnio manim netikėjo. Kaip visada, tai jau tapo įprasta.

- Tai negalėjai ir manęs pažadint? - paklausė pakėlusi antakius.

- Vakar pati sakei, kad tau tik į trečią pamoką, - prisiminęs pasakiau, išsisukdamas.

- Vis tiek galėjai pažadint, - šiek tiek pasimetus pasakė ir užsikišo plaukus už ausies.

- Nepavydėk, man patinki tik tu, - švelniai pasakiau. Ji ciniškai šyptelėjo. Bet tikrai tai buvo tiesa - iš dalies, nes man ji iš tikrųjų patinka, bet… bet Aistė. Dabar ji grįžo ir vistiek kai ją pamačiau kažkas sukirbėjo. Bet net ir ji neįžiebia to ką juntu būnant su Eva, ji kitokia, tik jos taip pavydžiu, tik ją vos pamatęs trokštu aprengti, o gal tiksliau tariant nurengti.

- Jau tik neskiesk.

- Netiki? - pakėliau antakius, ji linktelėjo. Uždėjau rankas jai ant klubų. Pakštelėjau į skruostą, nosies galiuką, smakrą, lūpų kamputį. Ji vaikiškai sukikeno, bet tuoj pat surimtėjo.

- Jei būni su manim, kitų neturi. Man dzin kas buvo vakar, prieš valandą ar prieš penkias minutes. Renkiesi arba mane arba Aistes, - viską apgalvojusi ramiai pasakė, šyptelėjau . - Aišku?

- Sutarta, - laimingas pasakiau, kad ji nusileido.

- Ai, dėl raštelio, tu visoms tokius palieki? - paklausė, bet už to slypėjo kai kas daugiau. Garsiai nusijuokiau. Jos veidą papuošė vos pastebima šypsena.

- Šiaip skirtingus, bet kartais kartojasi, - vėl nusijuokiau.

- Tai kai ruošiesi palikt įspėk, - šyptelėjo.

- Mhm ir tu mane, - pasakiau ir prisitraukiau ją prie savęs. - Tu jos net nematei, o jau taip pavydi, - sušnibždėjau jai į ausį ir aistringai pabučiavau. Man patiko ta mintis, kad ji pavydi. Labai patiko. Ji tiesiog siuto. Pagaliau pajautė ką reiškia pavydėti, pagaliau atsidūrė mano vietoje. Nusišypsojau jai į lūpas.

- Geriau nenorėk, kad pamatyčiau, nes nežinau ką padarysiu, - pagrasino.

- Ką einam veikt? - šiek tiek atsitraukęs paklausiau.

- Gal valgyt daryt? - nusišypsojo.

- Gal ko nupirkt reikia?

- O kur tu ruošiesi? - pakėlus antakius paklausė.

- Namo, man reikia persirengt, - akimis parodžiau į savo skutelius sukarpytus marškinėlius ir vėl pakėliau į ją akis. - Ir knygų pasiimt, kad ryt nereiktų tau raščiuko palikt, - šyptelėjau.

- O gal vėliau?

- Gal dabar, poto bus ramu. Tai ko parvešt?

- Nežinau, visko yra lyg ir. Nebent ko nors saldaus, jei nori, - linktelėjau. Vėl pabučiavau ją į lūpas.

- Torto, pyrago, ledų? - pavardinau pirmus į galvą šovusius pavadinimus.

- Ko pats nori, - šyptelėjo.

- Tai tuoj grįšiu, - paleidau ją ir išėjau.

…….

Vos grįžau namo: persirengiau, susidėjau knygas, konspektus ir visus man reikalingus daiktus. Nuvažiavau į parduotuvę ir nupirkau: mažą torčiuką, ledų ir braškių. Nešinas maišeliu užlipau iki jos buto.

- Sveikas, - pasisveikino vos tik atidariusi duris.

- Laba, - atsakiau. Ji jau buvo padariusi vakarienę, visgi jau pusė septynių. - Na, moksliuke, pamokos padarytos? - paklausiau ir nunešiau pirkinius į virtuvę.

- Man pamokų neuždavė, - iškišo liežuvį ir išėmė lėkštes. - Ką nupirkai?

- Torto, ledų ir braškių. Tiks? -atsisukęs į ją paklausiau.

- Aišku, kad tiks, - nusišypsojo, padengė stalą. Įdėjo į lėkštes vištienos kepsnius su sūriu ir ananaso griežinėliais ant viršaus, plius ryžiais ir salotom. Pavalgėm. Atsisėdom svetainėje. Išsiėmiau knygas ir pasidėjau ant stalo.

- Ką čia mokysiesi? - susidomėjus paklausė ir susikėlė kojas ant baltos odinės sofos.

- Turbūt nieko, - šyptelėjau ir apkabinau ją per liemenį.

- Nekreipk į mane dėmesio, daryk ką tau reikia, - padavė man į rankas vadovėlį, o pati pasiėmė braškių indelį. Atsiverčiau konspektus ir vis dar ją apkabinęs ėmiau skaityti, jau spėjusius įgrįsti terminus. Perskaičiau pusę. Eva nenuleisdama nuo manęs akių stebėjo kiekvieną mano krustelėjimą. Nedrąsiai šyptelėjo kai sutikau jos akis. Užverčiau vadovėlį, konspektų sąsiuvinį ir atsisukau į ją profiliu. Jos žydros akys klampino gylyje ir mėlynos spalvos gamos gausoje. Eva paėmusi braškę apvedė mano lūpas.

- Jau baigiau, - nusišypsojau, ji padėjo galvą ant mano peties.

- Aš labai dažnai galvoju, kaip studijuosiu, tik niekaip nesuvokiu, kad tai bus kitą rudenį.

- Gerąja ar blogąja prasme?

- Gal gerąja, - liūdnai atsakė ir pakėlė galvą į mane.

- Tai kodėl taip liūdnai? - susirūpinęs paklausiau, o ji tik prigludo prie mano lūpų. Reikliai, aistringai ir kartu taip švelniai, vos juntamai, bet kartu su tokiu jausmų proveržiu, koks atrodė net neįmanomas. Neįsivaizduojamas. Jos lūpos kvepėjo braškėmis. Vis stipriau ir reikliau spaudžiausi prie jos. Man patiko justi tuos jausmus, kurių net grįžusi Aistė man neatgaivino, neįžiebė.

- Nežinau ar įstosiu, nežinau kaip man ten seksis, išvis nieko nežinau, - žiūrėdama į akis vardino.

- Aišku įstosi, su tavo duomenim įstotum bet kur, - šyptelėjau. Ji garsiai atsiduso, lyg ją smaugtų kažkokia bloga mintis, bet ji negalėtų man jos pasakyti.

- Baigiam temą, negaliu, - sumurmėjo. - Gal nori kokį filmą pažiūrėt?

- Siaubo? - išsišiepęs pasiūliau.

- Norėtum, - nusiviepė. - Pas mane tokių nė su žiburiu nerastum.

- Net jei gerai ieškočiau? - ji linktelėjo. - Tai aš parsiųst galiu.

…….

Visgi žiūrėjom siaubo filmą. Po ilgų įkalbinėjimų ji šiaip ne taip sutiko. Kai įjungiau ji iškart prisispaudė prie manęs. Stipriai apkabinau ją per liemenį ir susitaikiau su ta mintimi, kad ji aikčios dėl kiekvieno šešėlio. Neklydau. Ji vos ne visą filmą sėdėjo įsikniaubusi į pagalvę arba mane. Niekaip nesuprantu, koks gali būti siaubo filmas su laiminga pabaiga, užtat Evai tai labai patiko.

- Dar noriu žiūrėt skerdynių? - paklausė jau atsipalaidavusi kai išjunginėjau DVD.

- Būtų nieko, bet tavo psichika neatlaikys, - patraukiau ją per dantį.

- Oj, oj, oj, kokie mes visažiniai, - atsistojo ir atėjusi prie manęs tiesiog prilipo. Sulipo su manim. Nu, aš tikrai nesuprasiu jos psichologijos, nes kitų suprantu, o ji nenuspėjama. Paėmiau ją ant rankų ir pradėjau nešti į miegamąjį. Užgesinau šviesą svetainėje, koridoriuje ir pagaliau atsidūrėm kambary.

Paguldžiau ją ant lovos. Nurengiau tamsiai mėlyną maikutę, trokšdamas jos idealaus kūno. Eva pirštų galiukais vedžiojo mano odą, priversdama ją pašiurpti. Likau be maikutės. Pabučiavau jos pilvo presą ir numoviau kelnes, ji negailestingai atsegusi mano diržą numetė jį ant žemės. Ne tik mano kūnas degė aistra…

- Patinki man, labai, - sumurmėjau į braškines lūpas ir tai buvo grynų gryniausia tiesa. Švelniai spustelėjau jos šlaunį, lūpomis slysdamas kaklu….

……

Jos kūnas vos lietėsi su manuoju. Eva šiek tiek blaškydamasi miegojo atsisukusi į mane, jos šiltas kvėpavimas kuteno man odą. Nusišypsojau ir užsimerkiau.

- Ne, ne, ne! - suriko. Nesupratau ar čia sapnas ar realybė, jutau tik tiek, kad Evos nėra šalia, kad nejaučiu jos kvėpavimo. Pramerkiau akis. Ji sėdėjo nusisukusi nuo manęs rankomis košdama plaukus.

- Kas yra? - tyliai paklausiau ir atsisėdau, kad galėčiau ją matyti. Pakėliau jos galvą į viršų. Jos skruostai buvo sudrėkę.

- Ji… aš…mane… - kūkčiodama kalbėjo.

- Čia tik košmaras, tik susapnavai, nurimk, - sušnibždėjau ir apkabinęs ją įsupau į antklodę.

- Ji mane… kvietė… aš… - įsikniaubė veidu į mano kaklą ir kaip maža mergytė pradėjo verkti. Mano mergytė.

- Šššaa, nurimk, viskas bus gerai,- g losčiau jos plaukus. Jos ašaros riedėjo mano pečiu žemyn. Tas noras ją ginti net nuo pačios savęs ir vėl sugrįžo, norėjau ją nuraminti, kad ji jaustųsi gerai ar bent nusiramintų. Be jokių savanaudiškų paskatų.

- Kajau, aš… - ir vėl neužbaigė. Stipriau spustelėjau ją prie savęs.

- Nusiramink, viskas gerai, aš su tavimi, - raminau ją, kažkodėl net nedrįsdamas pagalvoti, kad tai tik dar vienas mano žengtas laiptelis jos įskaudinimo link. Tiesiog negalėjau apie tai pagalvoti dabar. Po maždaug penkiolikos minučių jos ašaros nustojo riedėti.

- Ką sapnavai? - paklausiau.

- Mamą, vieną dieną iš vaikystės, tik su pabaiga tragiška, - pasakė ir apsivijo mano kaklą rankomis.

- Gal nori pasipasakot? - paklausiau glostydamas jos nugarą.

- Man reikia paskambint Pijui, - į kaklą sumurmėjo.

- Pasikliauk manim, - nuoširdžiai pasakiau. Ji šiek tiek atsitraukė nuo manęs, kad prieblandoje matytų akis. Žvelgė kokią minutę, o tada tyliai sukuždėjo:

- Ar galėsi mane rytoj nuvežt į kapines? - linktelėjau.

- Tikrai nori, kad aš su tavimi ten važiuočiau? - uždaviau patį kvailiausią klausimą. Ji tik apkabino mane. Atsakymo nereikėjo. Sėdėjom blausioje rytmečio šviesoje vis dar apsikabinę. Negalėjau jos paleist iš savo glėbio, o ji to ir neprašė. Švito. Iš lėto kambarį pasiglemžė vis daugiau pirmų šviesulių.

- Mums, reikia bent šiek tiek pamiegoti, - sumurmėjo. Linktelėjau ir pakštelėjau jai į plaukus. Eva atsigulė ir užsiklojo. Atsiguliau prie pat jos. Jaučiau, kad ji įsitempus. Apkabinau ją per liemenį ir prisiglaudžiau arčiau.

- Dėkui, - te ištarė ir sunėrė mūsų pirštus. Jutau, kaip jos kūnas išlėto atsipalaidavo, o mane pasiglemžė rytmetinis sapnas.

……..

Apsidairiau. Eva gulėjo atsisukusi į mane, mūsų pirštai vis dar buvo sunerti. Pažiūrėjau į laikrodį: pusė dvylikos. Na ir gerai, šiandien laukia sunki diena, bent man tai atrodo. Stebėjau atsipalaidavusį, bet kartu ir tokį iškankintą naktinio sapno Evos veidą ir per visą pagalvę pasklidusius rudus jos plaukus. Nesusilaikiau ir pakštelėjau jai į lūpas. Ji net nesujudėjo. Lėtai ištraukiau sunertus pirštus ir atsisėdau lovoje. Galvoje šmėstelėjo mintis: „palik ją”. Man beliko tik apsispręsti, dar kart žvilgtelėjau į jos nekaltą veidelį.

- Tai jau pasiilgai, kad skambini? - paklausė eidamas link manęs valgydamas sumuštinį.

- Aš tą asilą iškastruosiu! - iškošiau pro dantis. Pijus atsisėdo prie manęs.

- Nurimk, ką jis vėl padarė? - šypsodamasis paklausė.

- Atsiliepė kažkokia Aistė, o tas ją kirkino tuo metu, - trumpai paaiškinau.

- Eva, - neužbaigė.

- Ką Eva, kad jis mane nervina! Uch… - rankomis ėmiau košti plaukus, manydama, kad tai nuramins mane. Padėjo? Nejuokinkit.

- Mergyte, tu juodai pavydi, - šypsodamasis pasakė bekeldamas mano smakrą, kad pamatytų visa išduodančias akis. Nusukau žvilgsnį į šalį.

- Nieko aš nepavydžiu, - suniurzgėjau paneigdama. Bet ramiai pagalvojus aš tikrai pavydėjau. Aš ir pavydas. Ar tai suderinama? O taip, šiuo atveju. Dabar mielai pamokyčiau ne tik Kajų, bet ir Aistę, pasimaišytų man jie po akim- tai sveiki neliktų, būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus.

- Negi? Nepavydi? Tai ko niršti? - atsisukau į jį. Jo šypsena taip ir nedingo, o žalsvos akys manėsi žiną visus mano jausmus geriau už mane.

- Nes jis asilas, kvailas, idiotas, melagis, pusgalvis ir taip toliau, - toliau siusdama vardinau.

- Bet tu vis tiek pavydi, - savimi patenkintas pasakė.

- Kaip geriausias draugas galėtum ir padėt nurimt, - pasakiau jis prisislinko prie manęs ir apkabino. Padėjau galvą ant jo peties.

- Bet tu tikrai pavydi, - sumurmėjo. Nieko neatsakiau. Jis raminamai glostė man nugarą, o jo kvepalai ištiesų ramino. Aišku ramiai pabūti šiais laikais neįmanoma, mano durų skambutis užgrojo visu gražumu ir beabejo garsumu. Toliau mėgavausi Pijaus kvepalais. - Reikia įleist, - pasakė ir atitraukė rankas.

- Paskambins ir nueis, - kaip tik tuo metu skambėjimas liovėsi. Užtat mano telefonas užkaukė visu garsumu ir nutilo. Pažiūrėjau kas skambina: Kajus. Ir jis dar skambint man ketina, galvoja, kad pakelsiu? Optimistas. Numečiau ragelį. Pijus klausiamai į mane pažiūrėjo.

- Kas skambina?

- Kajus, kas daugiau, - atsakiau ir tada durų skambutis vėl pradėjo groti savo vienanatę simfoniją. Ne, nu, čia ne namas, o durnynas kažkoks.

- Eva, aš žinau, kad tu namie. Įsileisk mane! - iš už durų pasigirdo Kajaus balsas. Iš kur jis čia? Ka..ip? Kada? Ko jam vėl reikia? - Tu ne taip supratai. Eva! - Pijus atsistojo.

- Net nebandyk jo įleist, - sušnypščiau, Pijus tik linktelėjo man, ant pirštų galiukų nutipeno durų link.

- Eva, aš žinau, kad tu viduje! Įleisk nu! - po kokios minutės tylos vėl tesė savo, išgirdau kaip Pijus atrakina durų spyną.

- Sveiks, brolau, - pasisveikino linksmai. Aš jį… Aš juos… Aš juos abu pasmaugsiu. Sakiau nedaryt, neįleist jo, bet ne, kur tau jis manęs klausys. Įleido. Gerai. Užsiimsim rimtais dalykais. Tyla. Atsistojau. Tai ne Pijus įleido Kajų, o pats nuėjo pas jį. Pažiūrėjau pro akutę. Prispaudusi ausį prie durų klausiau jų pokalbio

- Sveikas, - nustebęs pasisveikino atsukęs veidą į akutę. - Evelina yra?

- Jo, slepiasi nuo tavęs, - kikendamas pasakė.

- Padėsi man? - Pijus kaip kokia Teresė Samarietė linktelėjo. Atsitraukiau nuo durų.

- Ko tu čia atsivilkai? - žaibuodama į jį akimis paklausiau, vos jo koja atsidūrė mano bute.

- Nes tu viską ne taip supratai, - bandė aiškintis.

- Tai jau gal tik tu man neaiškink, - susinėriau rankas po krūtine.

- Eva…

- Tark vardą mintyse jeigu patinka, man nereikia primint aš ir pati žinau, kad esu Eva, - atkirtau ir nuėjau į svetainę. Jie kaip kokie asmens sargybiniai sekė paskui mane, norėjau gerai juos abu pakratyti, bet nebūčiau net pajudinus iš vietos.

- Ar tu gali manęs paklausyt? - piktokai paklausė. Ko jis čia siunta? Tai ne jis, o aš čia auka. Cha. Pavariau.

- Net neketinu.

- Eva išklausyk jį, - pradėjo Pijus.

- Kodėl aš turėčiau jo klausyt?! Duodasi su kitom, neraudonuodamas man meluoja ir dar ateina išsiaiškinti santykių kažkokių, kuriuos kaip spėju ryte nutraukė, - įtūžus kalbėjau žiūrėdama tai į Pijų, tai į Kajų.

- Aš parašiau, kad paskambinsiu, - ciniškai pasakė misteris įniršio raumuo.

- Jo ir aš kaip kokia nekaltoji mergelė lauksiu kol mane prisiminsi, - suprunkščiau žiūrėdama į jo kvailas žydras akis ir po velnių, ir vėl skęsdama jų gylyje, tankiai sumirksėjau,-mėgsti juokus, gražuoli.

- Eva, ar gali išklausyt jo versijos?

- Jei taip nori, tai tu jos ir klausyk, man tai neaktualu, - Pijus tik pavartė akis, o aš jau dabar baigiau numirt iš smalsumo, kažin kaip jis dabar man pameluotų?

- Mergyte, Aistė sena mano draugė, - nekreipdamas dėmesio į mano prieš tai pasakytus žodžius dėstė.

- Pirma aš tau ne mergytė, o antra man visiškai neįdomu, taip kad gali neaušint burnos.

- Eva, baik,-jau piktai subarė. Čia tipo taip mane bando nuraminti gyvulys šitas? Absurdo teatras.

- Tai tu ar pasiaiškint ar pykt čia atvažiavai?! -pakėliau antakius.

- Kad su tavim kitaip neįmanoma! - užstaugė.

- Nekelk balso, - priėjau arčiau prie jo.

- Tu man neaiškink, - atkirto.

- Tai kodėl tu man aiškiniesi, jei aš tau aiškint negaliu? - bedžiau pirštu į jo krūtinę.

- Ar gali normaliai manęs išklausyt? - jau ramiau pasakė prieš tai pasižiūrėjęs į Pijų stovintį visai šalia manęs ir kaip spėju viską stebintį leisdamas mums išsiaiškinti vieniems.

- Ne, - atitraukiau pirštą. Pijus neišlaikęs pradėjo:

- Abudu. Baigiat. Užknisot. Greitai išsiaiškinat ir ramu, nes neketinu čia kaip kokia blet, taikos pypkė stebėt jūsų neišsemiamus atsikirtinėjimus. Greitai, - įsakmiai pasakė. Susinėriau rankas ant krūtinės. Kajus susikišo rankas į kišenes. Tikrai neketinu taikytis. - Ne, nu, šakės, nesveiki abudu! Gerai aiškinu viską kaip buvo. Pas Kajų atėjo Aistė. Taip?

- Taip, - sausai atsakė Kajus.

- Jūs kalbėjotės, tada suskambo telefonas, ji atsiliepė. Taip? - Kajus linktelėjo. - na, tai kur problemos?

- Aš nekeliu jokių problemų, - abu kartu atsakėm ir sužvairavom vienas į kitą. Pijus suprunkštė.

- Tai kas dar neaišku? - pakėlė antakius.

- Jis.

- Ji, - vėl žudėm vienas kitą žvilgsniu.

- Nustokit. Ko vėl kimbat vienas prie kito?

- Pijau, paduok man virtuvines žirklutes, - žiūrėdama į Kajų paprašiau.

- Kam tau jų reikia?

- Pamatysi, - ciniškai šypsodamasi Kajui atsakiau. Jis išpūtė pro burną karštą orą man į veidą. Sukuteno. Dar arčiau priėjau prie jo. Pijus padavė man į ranką žirkles ir įkišo ranką tarp mūsų su Kajumi, nes didesnio daikto, ten jau nebūtų galima įkišti.

- Nelabai noriu žaisti siuvėjų, - nusiviepęs pasakė Kajus.

- Pijau, pasitrauk, aš jo dar nežudysiu, man liudininkų nereikia, - atsisukus į jį pasakiau. Jis iškart ištraukė ranką. Pakėliau žirkles ir paėmusi Kajaus marškinėlių apačią perėžiau juos. Jis net nesujudėjo.

- Na ir ką siūsi? - paklausė man į plaukus.

- O kas sakė, kad aš siūsiu? - paklausiau šiek tiek kilstelėjus į jį galvą.

- Ir ką tu čia darysi? - susidomėjo Pijus.

- Kajų kastruosiu, - išsišiepiau atsisukus į jį. Jo juokas sudrebino visą kambarį.

- Aš tau sakiau geriau jos nenervint, - pasakė atsisukęs į Kajų. Nekreipiau į juos dėmesio, o ir toliau lėtai į skutelius karpiau jo juodus marškinėlius.

- Ar supranti, kad tai nesusipratimas? - ramiai paklausė, kai ant žemės prie mano basų pėdų nukrito jau šeštas medžiagos gabaliukas.

- Man nerūpi, - atsakiau truktelėjus pečiais.

- Ji pavydi, - iššifravo mano žodžius Pijus. Mano žirklės šiek tiek susmigo į Kajaus pilvo presą. Jaučiau jo žvilgsnį ant savęs, baisiausia tai, kad aš išsidaviau, nes jei būčiau ir toliau karpius, Kajus nebūtų tuo patikėjęs, bet aš sustojau. Aš jam įrodžiau ir parodžiau, kad pavydžiu. Norėjosi labai riebiai nusikeikti. Sužvairavau į Pijų, jis tik mirktelėjo man. Atitraukiau žirkles ir toliau karpiau jo marškinius.

- Ji tik mano draugė, - pakartojo. Tikėjau juo? Nei velnio.

- Eva, stok į dizainą, - kikendamas pasakė Pijus. Tik pavarčiau akis, šitas vaikis atsiims už tai, kad išdavė mane.

- Na, tai jau renkis, užsiimsim tavo religijos keitimu, - pakėlusi į jį galvą ciniškai pasakiau.

- Gal nesiimkim tokių drastiškų priemonių, - pasiūlė Pijus, bet jis jau liko antram plane, nes aš ir vėl mačiau žaibus svaidančias jo akis, tik jau dabar perpynusius kitokius jausmus, kuriuose vyravo: jėga, pyktis ir aišku netikėtumas su linksmumu, o gal man jau vaidenasi? Mano žirklės nuslydo jo pilvo presu. Sustojo prie diržo.

- Bet tu rimtai pavydi, - konstatavo Kajus.

- O kaip kitaip, - linksmai atsakė Pijus. Misteris melo detektorius pakėlė ranką ir padėjo ją ant liemens.

- Nuleisk ranką, jei nenori tapti dar ir vienarankiu, - ciniškai pasakiau.

-  Nemanau, kad šitos žirklės tiek daug atlaikys,- sumurmėjo ir įsisiurbė man į lūpas. Žirklės iškrito iš rankų. Pirštai įsivėlė į jo plaukus, o kūnas iškart parodė, kaip malonu prie jo prisiglausti ir jausti šalia, aš tiesiog susilydžiau jo glėbį, bučiniu perteikdama visus savo jausmus, aišku, jis viską suprato, o kaip kitaip.

- Na va, ir supistas taikos balandis sutaikė jus, - savimi patenkintas pasakė, kol mes ir toliau bučiavomės. - Palieku jus vienus. Nesugriaukit namų, - nusijuokė ir pasišalino.

- Aš tikrai su tavimi dar nebaigiau, - pasakiau atsitraukus, kai Pijus uždarė duris.

- Tai jau dėstyk, - atsainiai pasakė.

- Tu man normaliai, neišsipisinėdamas, per pusę minutės paaiškini ką reiškia tavo raštelis ryte plius Aistė. Tavo laikas senka, - jo akys ir vėl ruošė jau surepetuotus jausmus ir išraiškas. Jis buvo jau visa suplanavęs. Pasiruošiau „ramiai” jį išklausyti. O mintyse kartojau sau vienintelius žodžius: “Nurimk, Eva, nusiramink!”

Ji pasitaisė savo pusilgius vėjyje besiplaikstančius plaukus ir nedrąsiai nusišypsojo. Priėjau prie jos.

- Kajau?

- Labas Aiste, - šaltai atsakiau. Jos pilkos akys liko nesusipratę.

- Kaip laikaisi? - pabandė užmegzti pokalbį. Susikišau rankas į kelių kišenes.

- Normaliai. Kodėl tu ne Vokietijoj? - iškart ėjau prie esmės, nes uždavinėti klausimus per aplinkui nebuvo nei noro, nei laiko.

- Grįžau.

- Kodėl tu čia? - įsistebeilijau į ją. Jos akys lakstė visu mano veidu.

- Pasiilgau tavęs. Labai, - nedrąsiai sušnibždėjo.

- Man paskaitos, turiu jau eiti, - pasakiau ir apėjau ją.

- Negi negali praleist, anksčiau, juk viską dėl manęs darydavai, - viltingai pasakė.

- Negaliu, šiandien pirma diena po atostogų, - aš visai nenorėjau su ja šnekėti. Jau senai apie ją nebegalvoju. Aš pasikeičiau. Tapau tokiu koks esu dabar. O ji myli mano praeitį, mano senąjį „aš”. Deja, praeitį ištryniau aš. Man jos tiesiog nereikia, dabar netgi dar geriau nei buvo prieš tai. 

- Prašau, - papūtė lūpas taip, kaip anksčiau neatsispirdavau ir įsisiurbdavau į jas, išpildydamas kiekvieną jos troškimą, tai buvo viena iš mano silpnų vietų, kurias ji žinojo. Dabar silpnų vietų neturiu, jų neliko. Jas išsivežė Aistė kartu su savim palikdama mane tuščią.

- Jei nori pasikalbėt trečią būk čia pat, - šyptelėjau. Ji linktelėjo. Dingau už durų, ją palikęs lauke.

Ta žinia, kad ji grįžo, mane sukrėtė, kad ir kaip bandžiau tai slėpti net nuo savęs. Negalėjau tuo patikėti… Užsižiūrėjęs į vieną tašką kaip koks robotas užlipau laiptais ir atsirakinęs duris įėjau į savo butą. Ji grįžo. Po trijų metų. Ir pasiilgo manęs. Tik ar aš jos pasiilgau? Tik ar aš vis dar noriu būt su ja? Nežinau. Nieko nežinau, galvoje liko tik viena mintis, o gal greičiau vaizdas: Aistė, nedrąsiai žvelgianti į mano akis ir kaltai nusukanti žvilgsnį. Ji grįžo… Tik ar mano silpnybės grįžo kartu su ja? Ar aš jas priimsiu? Bet dabar aš jau nebegaliu pasikeisti, per tuos tris metus aš evoliucionavau iš romantiško iki ausų įsimylėjusio vaikėzo į savimi pasitikintį ir dėl Aistės kaltės daužantį kiekvienos sutiktos merginos širdį vaikiną. Man tai patinka.

Susidėjau knygas, persirengiau ir suvalgęs sumuštinį išėjau. Lauke vis dar krapnojo. „Vėl negalėsiu važiuoti su motociklu”-pagalvojau sau ir pasukau prie mašinos. Vos spustelėjau greičio pedalą, o mano ausis pasiekė pats gražiausias garsas-variklio murkimas. Pasimėgaudamas nurūkau universiteto link. Mašiną pasistačiau aikštelėje, vos išlipau pamačiau pažįstamą veidą - Doncę. Jis nepamatė manęs. Šyptelėjau. Išsiėmiau kuprinę, persimečiau ją per petį ir nuėjau jo link.

- Sveikas, Donce, - pasisveikinau eidamas šalimais. Gal jau bus užmiršęs tuos nesutarimus dėl Evos?

- Ko nori? - piktai paklausė ir sustojo.

- Šiaip, norėčiau nueit išgert kada, - pasiūliau.

- Dink tik man iš akių! - užstaugė. Nepamiršo. Gerai Eva jį aplink pirštą apvyniojo, kad jis jos niekaip užmiršt nesugeba, o gal pyksta dėl to, kad jį sulupau tada? Vyriška, užmirštų viską ir būtų ramu, o dabar terliotis su dar vienu reikia.

- Donce, nestauk, normaliai galim pašnekėt? - ramiai kalbėjau, jį tai tik dar labiau sunervino.

- Klausau.

- Tu ją myli? - jis linktelėjo. - Ji tave paliko? - vėl linktelėjimas. - Tai nori aš tau ką pasakysiu? Ji mane du kartus jau paliko, - nusijuokiau.

- Kaip tai? - nesuprasdamas ir jau susidomėjęs paklausė.

- Paprastai, aš jau du laiškelius ant veidrodžio radau ir skaičiau, bet ji vis tiek pas mane sugrįžta. Suprask tavo ir jos istorija jau baigta. Susirask kitą ir viskas. Ir tau ir man bus ramiau.

- Bet kaip tau atrodo: geriausias draugas nuvilioja merginą, kurią tu myli?

- Aš jos neviliojau, - melavau. - Mes susitikom ir taip gavosi.

- Gaunasi tik žolė po lietaus, - sumurmėjo, atsirado mat lituanistas.

- Užsikišk, draugai ar dar kart mušamės? - paklausiau ir pasiraitojau rankoves išsišiepęs.

- Žmogau, tu, mane užpisi, - dar labiau išsišiepiau ir paspaudžiau jo delną. Na, bent vienas rūpestis atkrito. Liko dar koks milijonas.

Paskaitos praėjo per greitai, gal dėl to, kad niekaip neapsisprendžiau ką man daryt su Aiste, o gal dėl surūkyto pakelio cigarečių per pertraukas. Turbūt dėl abiejų ir tai dar labiau mane siutino. Niekaip nesupratau kodėl ji čia vėl atsivilko. O ypač tada, kai mano gyvenimas tobulas, kai jau man dzin ant jausmų. Reikėjo jai čia grįžt ir vėl sukelt many tą jausmų proveržį, bet jau kitokį, nei prieš tris metus. Tada vos pamatęs ją nusišypsodavau, o vienintelis noras ar siekis buvo kuo greičiau sumažinti mus skiriantį atstumą. Tada dar nežinojau ką reiškia kentėti, nors ir dabar turbūt nežinau, man tai ir teliko žodis. Tuščias ir beprasmis kaip ir daugelis. Nes ji visus mano jausmus išsivežė su savim. Aš likau bejausmis. Bedvasis. Kentėjau, bet savaip. Nenubraukiau nei vienos ašaros, o viską dėjau į savo vidų ir pakeičiau ne ilgesiu, o keršto troškimu. Kas, kad palieku kitas įsivaizduodamas ją, juk keršinu dėl jos kaltės. Tik dėl Aistės.

O dabar ji grįžo. Ji ir vėl apvertė viską aukštyn kojom. Aš ir vėl neatsirenku ko noriu, ir kas man geriau. Norėčiau matyt kaip ji kenčia, bet nežinau ar pajėgčiau tai padaryt… Gal sukiltų nostalgija, dėl laiko praleisto kartu, ar dėl akimirkų? Bet ar kada nors aš jaučiu nostalgiją ar ilgesį palikdamas kitas? Ne. Jau senai nejaučiu tokių jausmų. Aš lyg užšaldytas. Lyg modifikuotas įdiegiant naujus jausmus ir pašalinant senus, nereikalingus, beverčius, tik užimančius vietą, vadinamus tokias skambiais pavadinimais kaip: „Meilė”, „Pasitikėjimas”, „Ilgesys” ir taip toliau.

Pasistačiau mašiną prie namų ir išlipęs atsirėmiau į buferį. Pažiūrėjau į laikrodį, šis informavo, kad jau be trijų trys. Jos nebuvo. Apsidairiau ir pamačiau ateinant ją. Trumpas džinsinis smėlio spalvos sijonas, juodi aukštakulniai su pakulne, kokios pavydėtų bet kuris elektos stulpas. Smėlio spalvos prasegtas lietpaltis ir juoda palaidinė po juo. Kol taip ją nužiūrinėjau ji atėjo prie manęs.

- Sveikas, - antrą kart pasisveikino ir nedrąsiai pakštelėjo man į skruostą. Nieko. Net šilumos nepajaučiau. Tuščia.

- Labas, tai gal einam pas mane? - paklausiau.

- Galim jei nori, - vėl nedrąsus šypsnis. Apkabinau ją per liemenį. Ji kažkaip sustingo, pajutau net per rūbus, o tada garsiai atsiduso ir apkabino mane. - Pasiilgau tavęs, - nieko neatsakiau. Nežinojau ką ji nori išgirsti. Po tiek laiko sunku bendrauti, kai net pats nežinai ką junti. Atrakinau duris ir įleidau ją į butą.

- Iš kur sužinojai, kur aš gyvenu? - prisiminęs paklausiau.

- Tavo tėvai pasakė, - šyptelėjo.

- Buvai pas juos? - netikėdamas paklausiau. Ji linktelėjo ir išsivadavusi iš mano glėbio nusirengė. Pasekiau jos pavyzdžiu, nuėjom į svetainę.

- Studijuoji finansus? Taip kaip ir norėjai? - paklausė atsisėsdama prieš mane. Linktelėjau.

- Aktorystė? - paklausiau jos. Kai draugavom mes labai dažnai kalbėdavom apie ateitį, siekius ir visa sakėm darysim kartu. Nei velnio Ji Vokietijoj, o aš Lietuvoj. Toks gyvenimas ir nieko nebe pakeisi, visiškai nesigailiu.

- Ne. Paskutinę akimirką persigalvojau ir įstojau į viešuosius ryšius, - stebėdama kiekvieną mano veido išraišką pasakė. Turbūt galvojo, kad nusivilsiu. Ne, džiaugiuosi, kad ji pasirinko kas jai geriau.

- Nori kavos, arbatos, ar ko nors stipriau? - šypsodamasis paklausiau. Ji prisislinko arčiau. Baikščiai prisilietė prie lūpų. Kitaip nei atsimenu. Mano rankos surakino jos skruostus ir norėdamas prisiminti tuos jausmus pradėjau ją aistringai bučiuoti. Bet jutau tik šilumą ir lūpų drėgnumą. O kur odos pašiurpimas? Kur pilvo kutenimas? Neliko. Tarsi net jos čia nebūtų, o ji būtų eilinė mergina, kuri yra tik dar viena mano sąraše. Buvusių jausmų neliko. Na ir gerai, bet vistiek nesilioviau jos bučiavęs gal tikėdamasis, kad pagaliau kažką pajusiu? Gal.

- Aš tikrai labai tave myliu, - atsitraukus sukuždėjo ir apkabino mane. Ji pavėlavo. Pora metų, o gal ir dar daugiau. Nieko neliko iš tų tyrų ar kaip ten jie jausmų. Neliko to vaikino tikinčio tais jausmais.

- Aiste, kodėl išvažiavai? - paklausiau.

- Mane tėvai išsiuntė, o ir atsibodo Lietuva. Bet kai prabuvau ten pusę metų, jau tada pajutau kaip man tavęs trūksta ir su kiekviena diena vis labiau. Kajau, atsiprašau, - pakėlusi galvą atgailavo. Pakštelėjau jai į lūpas. Nėra už ką atleist, tik dėl jos aš geresnis nei buvau anksčiau, tik dėl jos mano gyvenimas tobulas, nors aš ir priklausomas nuo merginų kančios, vistiek jis tobulas.

- Padarysiu kavos. Gerai? - ji linktelėjo ir prikando lūpą. Nuėjau į virtuvę ir užkaičiau vandens. Man reikėjo nuo jos bent šiek tiek atsitraukti. Viskas per daug komplikuota. Mano telefonas padėtas ant stalo svetainėje suskambėjo. Aistė paėmus jį atsiliepė.

- Ne, čia Aistė, - maloniai pasakė ir patogiau įsitaisė.

- Aiste, atiduok telefoną, - priėjęs paprašiau.

- O kas jai neduosiu? - paklausė pakėlusi antakius, ėmiau ją kutenti. - Gal galiu ką nors perduoti?

- Kas tokia? - netikėdama paklausė pakėlusi antakius ir akimis mane žudydama. Atėmiau iš jos telefoną.

- Klausau, - pasakiau. Aistė vis dar mane žudė žingsniu. Atsakymo nesulaukiau. Tas kas skambino padėjo ragelį. - Kas skambino?

- Tavo mergina, - įsižeidusi pasakė. Būta ko čia įsižeist. Pati mane prisiminė po trijų metų.

- Prisistatė? - pakėliau antakius. Arba Samanta ir vėl bando, arba Eva, o gal kokia Daiva?

- Ne, tik pasakė, kad tavo mergina ir ji labai įsiutus, - perpykus pasakė.

- Koks balsas? - ėmiausi vienintelio metodo kaip jas atskirt.

- Aksominis, labai švelnus, - tarstelėjo. Eva. Ji man skambino. Taigi sakiau, kad paskambinsiu. Uch… Man šakės. - Aiste, gal kitą kartą pasišnekėsim, turiu išsiaiškinti su Eva.

- Gerai, - ji atsistojo ir išėjo. Nusekiau paskui ją. Ji nuėjo net neatsisukdama. Nieko. Sugrįš kai norės. Užsikūriau variklį ir nuvažiavau tiesiu taikiniu pas Evą. Turėjau jai viską paaiškinti. Mano planas per idealus, kad būtų neįgyvendintas…

Vos išlipau iš vonios įsliuogiau į trumpą pižamytę, susidedančią iš tamsiai mėlynų trumpų šortukų ir balto top‘o ir greitai nuėjusi į kambarį palindau po antklode. Kajus iškart po manęs nuėjo po dušu. Girdėjau kaip krenta vandens lašai. Įsijungiau naktinę lemputę ir atsisėdusi išsitraukiau iš stalčiaus savo mylimiausius piešinius. Lėtai perverčiau juos visus. Visi atrodė tokie pažįstami, bet šią akimirką svetimi. Nenorėjau į juos žiūrėti, jie priminė mamą, vaikystę ir netolimą praeitį. Vėl sudėjau juos į stalčių.

Jaučiausi išsekus, nors šiandien vienintelis mano darbas buvo valgio pagaminimas, man Kajus ir tai padėjo. Buvau tarsi be jėgų, be nieko, o net neturėjau nuo ko pavargt. Keistai jaučiausi - lyg bijočiau likti viena. Būtent dėl to ir paprašiau, kad jis pasiliktų, nes man reikia šilumos, ar bent tos iliuzijos, o jis geriausiai tam tinka. Jo kuriama iliuzija jau dabar mane vilioja.

Girdėjau, kaip jis atsidaro vonios duris ir ateina pas mane. Pakėliau akis, jo veidą papuošė nuoširdi šypsena, o mėlynos akys net sublizgo, bet kažkaip jau labai rūpestingai analizavo mano veidą. Priėjo ir atsisėdo prieš mane. Šiek tiek priartėjau prie jo ir pabučiavau. Bet taip švelniai, kad net lūpas man pačiai sukuteno. Jis šiek tiek nusijuokė, mano drėgni plaukai apsivijo kaklą. Išlipau iš lovos ir iš dėžutės išsiėmusi gumuką susirišau juos į kuodelį, jis visą tą laiką stebėjo mane.

- Tau nešąlta? - paklausiau sudrebėdama. Kajus tik nusijuokė. Atsiguliau į lovą ir užsiklojau, pajutau jo kūną greta. Atsisukau ir pakštelėjau jam į lūpas.

- Labanakt, mėlynaki, - pasakiau ir dar paglosčiusi jo skruostą nusisukau.

- Labos, Eva, - Kajus švelniai, bet tvirtai apkabino mane. Jo rankos nevaržė, o maloniai šildė odą. Patogiau įsitaisiau prie jo, priglusdama visu kūnu. Jis pabučiavo man į petį. Atsidusau. Jo kūno šiluma ramino, jo kvėpavimas man į kaklą ramino, o kvapas atpalaidavo. Užgesinau lemputę ir užsimerkiau. Net nepajutau kaip užmigau…

Atsibudau nuo saulės spindulių spiginančių man į veidą. Pramerkiau akis. Pasislinkau arčiau tos pusės kur turėtų būti Kajus. Turėtų būt, labai jau taikliai pasakyta-jo ten nebuvo. Atsisėdau lovoj. Apsidairiusi pamačiau, kad jo drabužių taipogi nėra.

- Kajau? - pašaukiau. Nieko. Tyla. Negi jis išėjo? Išlipau iš lovos ir nuėjau į svetainę. Nieko. Į vonią - nieko. Jis ką, gal skradžiai prasmego? Ant baro pamačiau stovintį puodelį. Priėjau. Šalia jo padėtas geltonas lapukas su užrašu:

„Paskambinsiu…” - jis čia tipo mane paliko? Visam? Ką jis sau mano? Kaip? Kodėl? Ne, nu jam rimtai stogas važiuoja, jei galvoja, kad mane taip lengvai paliks. Tai ne jis, o aš jį pamokysiu, nes ne jis, o aš jam taisykles diktuoju ir diktuosiu. Tai ką, aš dabar net skambint jam negaliu? Ką, gal man laukt, kol jis pats mane prisimins? Paėmiau jo puodelį ir išplovus padėjau į spintutę. Susinervinau. Jau senai manęs taip niekas nesunervino.

Jis pirmas, kuris mane paliko. Ir dar šitaip. Dėl nieko. O gal aš jį taip įskaudinau dėl dviejų žinučių ant veidrodžio, kad jis susiruošė man atkeršint? Tai čia tipo revanšas? Ne, nu iš kur tiek optimizmo, pas tuos vyrus? Išmečiau lapuką į šiukšliadėžę ir burbėdama sau po nosim pagaliau dirstelėjau į laikrodį. Man liko valanda iki pirmos pamokos.

Greitai palindau po dušu, išsivaliau dantis, pasidažiau. Akis labai ryškiai apvedžiojau akių pieštuku. Užsimoviau paprastus tamsius aptemtus džinsus, aukštakulnius, užsivilkau paprastą palaidinę ir juodą odinę striukę. Įsimečiau knygas į juodą rankinę ir dar kart žvilgtelėjus į veidrodį išlėkiau mokyklon. Man liko dešimt minučių. Spėsiu. Lengviau atsipūčiau. Išsiėmiau telefoną ir paskambinau savo berniukui.

- Sveika, - kaltai, bet linksmu tonu pasisveikino.

- Nenori pasiaiškint? - iš kart ėjau prie esmės.

- Dabar nelabai, - nusijuokęs pasakė. - Žinojau, kad tik dėl to ir skambini.

- Ne tik dėl to. Šiaip, senai jau kalbėjom.

- Eik, tu, tikrai, prieš dvi dienas, - juokdamasis šnekėjo.

- Kodėl mane išleidai su juo? Juk matei, kad nenoriu, - suniurzgėjau.

- Nes jūs vienodi, - pasakė lyg tai būtų akivaizdu.

- Na ir kuo mes vienodi? Nes aš nematau nėvieno panašumo.

- Jūs abu aferistai.

- Kas tokie? - juokdamasi paklausiau.

- Jūs abu meilės aferistai. Abu viliojat ir paliekat. Žaidžiat, - jo tai tikrai taiklus apibūdinimas. Aferistė. Meilės aferistė.

- Vien dėl to leidai, kad jis mane išsineštų?

- Jam reikėjo su tavimi pasikalbėt, o ir pati norėjai, su juo pabendraut, - paskutinį žodį labai jau valiūkiškai pasakė. Suprunkščiau.

- Taip, žinok, norėjau, kad jis sudaužytų Do ir iškeltų man sceną. Aš tik to ir siekiau.

- Ne, tu siekiai ne to. Tu norėjai pažiūrėt kaip jis reaguos kai pamatys tave ir Do kartu, o ypač po to kai jūs išsiskyrėt, - išdėstė mintis kaip visada šimtu procentų teisingas. - Juk neklystu?

- Man reikia su tavimi pasikalbėt. Ramiai. Dviese ir ne telefonu.

- Šiandien?

- Būtų idealu, atlėk pas mane po paskaitų jei gali.

- Apie ketvirtą būsiu, nes dar turiu reikalų mieste.

- Lauksiu, - pasakiau šypsodamasi.

- Iki, aferiste, - juokdamasis pasakė. Aferistė, bet man tinka. Labai. Šypsodamasi nužingsniavau į mokyklą ir laukiau Gustės. Prie manęs iš kart priėjo Dominykas.

- Sveikas, kaip jautiesi? - rūpestingai paklausiau. Jis stovėjo atokiau nuo manęs. Rankas susikišęs į kelnių kišenes, po akim ir lūpa puikavosi mėlynės.

- Normaliai jau, - šiek tiek šyptelėjo.

- Tai gerai, - šaltai atsakiau.

- Gal gali man pasakyt, ką tau reiškia Kajus? - tiesiai šviesiai paklausė. Ir kodėl man jis primena su savo klausimais tą kvailį?

- Nieko. Apvalų nulį be skaitmens, - pacitavau Šekspyrą.

- Esi tuo tikra? - pakėlė antakius.

- Taip, dabar jau taip, aš ir pati nežinau kas jam užėjo, - kaip tik tuo metu nuskambėjo skambutis. Do nieko nesakęs apsisuko ir nuėjo į savo suolą. Kas jam dabar? Kai šiaip, tai kaip katinas per morčių, o dabar? Nors galiu normaliai kvėpuoti. Pasidžiaugt bent tuo galiu. Atsisėdau į suolą ir net nežvilgtelėjusi į Domo pusę atidžiai klausiau mokytojos.

……..

Net nepastebėjau kaip baigėsi pamokos. Gustė taip ir nepasirodė, paskambinus jai sužinojau, kad ji su Simu visą savaitę neis į mokyklą. Nori atsidžiaugti vienas kitu. Žavu, banaliau turbūt ir nebebūna, ypač prieš tai kai jie už mėnesio turės išsiskirti. Tik mėnesio ir ji paliks mane. Turbūt man labiau skaudės negu Simui. Su ja tiek daug patyrėm. Per daug. Nors kartu rodos ir tiek mažai.

Sėdėjau namie ir laukiau Pijaus. Jam liko pusvalandis, bet jis visada atvažiuoja šiek tiek anksčiau. Išsiėmiau iš rankinės knygas ir persidėjau rytdienos pamokas. Kaip tik tuo metu paskambino į duris - Pijus.

- Sveikas, - apsikabinau jį vos atidariusi duris.

- Laba, kaip laikais? - kaip visada uždavė savo įprastinį klausimą.

- Puikiai. Pijau, man reikia kai ką išsiaiškinti, - jis linktelėjo. Užrakino duris ir nusirengęs atsisėdo svetainėje.

- Klausau.

- Kodėl Kajus aferistas?

- Nes jis kaip ir tu, turi savų paslapčių. Savaip palieka merginas. Turi kaip ir savo galutinį štrichą, - va čia jau įdomiau.

- Na ir koks jis? - susidomėjusi paklausiau.

- Kiek girdėjau jis palieka puodelį kavos ir raštelį prie jo, - mano kūnas įsitempė. Jo žymė. Jis mane paliko. Atskleidė man savo veidą. Pagaliau pamačiau kaip jis paliko kaip pats sakė krūvas panų. Ir aš viena iš jų. Va šito jam geriau nevertėjo daryti. Jis pasigailės. Dar niekas manęs nepaliko. - O jūs susitaikėt?

- Nežinau, - sumurmėjau ir sau ir jam, nes nežinojau ką man dabar daryti.

- Jis pas tave nakvojo?

- Visą savaitgalį, - kaip koks robotas atsakiau ir toliau mąsčiau. Aš jį palikau du kartus, o jis mane vieną. Na pagal mano matematines žinias, jis dar su manim neatsiskaitė. Bet čia dar tik pati pradžia. Aš, juk vistiek laimėsiu. Ar ne?

- Susitaikėt, - linksmai pasakė ir atsistojęs nuėjo į virtuvę. Pasiėmiau nuo stalo telefoną ir paspaudžiau žalią mygtuką. Aš tikrai nelauksiu, kol jis mane prisimins - aš priversiu jį galvoti apie mane kiekvieną sekundę.

- Kajau? - vos kažkas pakėlė ragelį paklausiau.

- Ne, čia - Aistė.

- Turbūt ne čia pataikiau, - sumurmėjau. Bet tada išgirdau tai, ko geriau nebūčiau girdėjus:

- Aiste, atiduok telefoną, - švelniai pasakė Kajus. Netekau žado. Nežinojau ką sakyt.

- O kas jai neduosiu? - paklausė Aistė ir pradėjo kikenti man į ragelį. Mano veidas turbūt pažaliavo iš pykčio. - Gal galiu ką nors perduoti?

- Taip, perduok jam, kad skambino jo mergina, - ciniškai pasakiau.

- Kas tokia? - netikėdama paklausė tiek manęs tiek Kajaus kaip numanau.

- Klausau, - atėmęs iš Aistės telefoną atsiliepė Kajus, bet aš padėjau ragelį. Norėjau jį pasmaugt! Kvailas aferistas! Idiotas! Aš jam parodysiu kaip iš tiesų reikia žaisti. Jis dar pamatys.

Tiesiog prilipau prie jos. Mūsų liežuviai it gyvatės rangėsi ir kovojo tarpusavyje. Stipriai suspaudžiau jos klubus ir prisitraukiau dar arčiau savęs. Dabar jau aš atsitraukiau.

- O jei aš nenoriu? - erzindamas ją paklausiau. Ji giliai įkvėpė ir atsirėmė į šaldytuvą.

- Nusišneki, - atkirto ir šyptelėjo.

- Tai gal aš geriau žinau, - tvirtai pasakiau. Ji suprunkštė ir apėjusi mane nuėjo į svetainę. Va dabar ji atsiims. Aš jai ne koks žaisliukas, kad su manim taip elgtųsi. Ji per daug susireikšminus. Laikanti save visatos centru, bet ji klysta- visatos centras esu aš. Išvis, kas ji manosi esą, kad išdarinėtų tokias nesąmones ir atvirai iš manęs šaipytųsi. Optimistė jei ji mano, jog jai pavyks. - Tai ką veiksim, megyt? - nutaisiau linksmą balso toną ir nuėjęs atsisėdau į fotelį.

- Nežinau, - atsakė labai jau įsigilinus į kažkokį vaizdo klipą per MTV.

- Gal gali papasakot apie savo pirmą vaikiną? - paklausiau iš oro. Ji iškart atsisuko. - Na kiek tau buvo metų, koks jis…

- Keturiolika, - šyptelėjo. Atsisukau į ją profiliu, kad geriau matyčiau. - Net nepamenu jo vardo… Kaip jis ten… Gregoris. Jo, Gregoris. Jam buvo penkiolika. Ką nori dar sužinot?

- Kaip jis atrodė? Kiek laiko draugavot? Ar mylėjai jį? - paskutinį klausimą uždaviau labai rimtai.

- Labai aukštas. Na bent tada man toks atrodė. Draugavom du mėnesius. Per tiek laiko neįmanoma pamilt, išvis tai tik iliuzija, - pasakė, bet mačiau, kad tik po to suprato ką pasakė ir iškart pasigailėjo. Lyg norint ištrint sakinį. Linktelėjau. Ji klydo dėl abiejų dalykų. Tai įmanoma. Pažiūrėjau į Evą, kad nukreipčiau mintis kita linkme, kurios jau spėjo atkapstyti mano praeitį.

- Kiek ilgiausiai laiko padraugavai su vienu vaikinu? - ji šelmiškai nusišypsojo ir šiek tiek pagalvojusi atsakė:

- Tris mėnesius ir dvidešimt dienų kažkur. O ką?

- Nieko, šiaip įdomu, - taip, labai įdomu, per kiek laiko galiu tau įrodyti kuo netiki ir visiškai sužlugdyti. Juk tai tik žaidimas. Ir jokių asmeniškumų. Juk dėl to ir atvažiavau pas ją, palikęs visus savo principus ir ego. Tik dėl to, kad sugalvojau kai ką geriau ir iššifravau jos žinutę. Ji juk nerašė: „ištryniau” ar panašių nesąmonių. Ji parašė „prisiminsi mano žodžius”, reiškiasi ji dar kart mane bandys palikt, na bent jau dabar nemanau, kad ji suspės, nes ji tiesiog negalės. Aš priversiu, kad ji negalėtų išbūti be manęs nei dienos. Nei valandos, nei sekundės negalvojant apie mane. O kai tai įvyks bus bum. Kajaus tiesiog neliks ir tai bus geriau už dešimt paliktų merginų, nes ji pranoksta šimtą jų.

- Ar kada nors buvai įsimylėjęs?

- Kodėl klausi, jei netiki tuo jausmu? - pakėliau antakius. Ji prisislinko arčiau sofos kampo ir atsisėdo turkiškai, ant kojų užsimetė pagalvę.

- Kad netikiu aš, dar nereiškia, kad tu juo turi netikėti, - pagalvojusi atsakė.

- Buvau, - nusukau nuo jos akis. 

- Gerai, neklausinėsiu, - pasakė pajutusi, kad paklausė kažko ne taip.

- Prisimeni, pasakojau tau apie savo pusbrolį? - paklausiau. Ji linktelėjo. - Jis tuokiasi.

- Nekenčiu vestuvių, - sumurmėjo. Suprunkščiau.

- O jau norėjau tave kviesti kartu, - ji keistai į mane pažiūrėjo, bet tuoj atgavo įprastą žvilgsnį.

- Ir koks manai bus mano atsakymas? - šypsodamasi paklausė.

- Tai žinoma, kad teigiamas, - taip pat išsišiepęs pasakiau.

- Oj, nežinau, nežinau, - pakraipė galvą į šalis. - Aš ir tu? Bet, kad mes net kartu nederam, - suprunkščiau.

- Abu brunetai, abu mėlynakiai, abu vienodai nervinam vienas kitą, vienodai elgiamės, - vardinau. Ji linktelėjo. - Dar vardint, ar jau užteks?

- Kada bus tos vestuvės?

- Po dviejų savaičių.

- Ir tu tikrai nori mane taip kankint?

- Kokia kankynė, taigi galėsi pasitampyti prieš nuotaką, nes nemanau, kad mano pusbroliukas normalią mergą veda, - suprunkščiau. Ji šyptelėjo nuo tokios minties. - Tai važiuosi su manim?

- Tai, o kas man belieka, - atsidusdama pasakė.

- Dėkui, - šyptelėjau. Ji atsistojo ir priėjus atsisėdo ant fotelio porankio prie manęs

- Kajau, bet dovaną kartu rinksim, - linktelėjau ir pakštelėjau jai į skruostą.

- Tavo spagečiai jau užšalo, - nusivylusi pasakė ir pasitaisė plaukų gumytę, apkabinau ją per liemenį ir pasisodinau sau ant kelių.

……..

Taip ir prasėdėjau pas ją visą dieną. Išsiklausinėjau jos apie mokyklą, bet kai užsiminiau kaip ji sutarė su mokytojais pradinėj klasėj, ji įsitempė. Supratau, kad nenori apie tai kalbėti ir daugiau jos nebeklausinėjau.

Sužinojau, kad ji netiki meile, nors ir taip tai žinojau, bet dabar įsitikinau. Visgi ji klysta. Nežinau ar iš tikrų tas jausmas vadinamas meile, bet būtent tai kažkada aš jutau. Kažkada. Seniai. Ir aš priversiu tai ją pajusti, ji skendės giliausioje euforijoje ties dangumi, ir žeme, ir taip greitai nusileis į bedugnę, kad bus neįmanoma pastebėti. Sudaužysiu visas jos svajones prieš tai jas pats sukūręs. Ji kentės.

Atsibudau Evos lovoje. Ji gulėjo atsisukusi į mane ir susimąsčiusi žiūrėjo į randelį ant mano žąsto bei pirštukais vedžiojo jo kontūrus, nuo ko ir atsibudau. Nusišypsojau. Ji nematė, kad atsibudau, atrodė, tokia susimąsčiusi…tokia švelni ir trapi.

- Labas rytas, mergyte, - tyliai pasakiau. Jos pirštukai sustingo ant mano rankos, o jau kitą akimirką ji juos kaltai atitraukė. Mėlynos akys atrodė kažkokios sustingę.

- Atsiprašau, kad pažadinau, - vos girdimai pasakė.

- Nieko. Seniai atsibudai? - pasidomėjau.

- Prieš kokias dvi valandas, - tai patvirtindama nusižiovavo.

- Tai kas nedavė ramybės? - šypsodamasis paklausiau.

- Gyvenimas ir tu kartu, - pakėlusi akis šyptelėjo, prisislinko arčiau ir padėjus galvą ant mano krūtinės apkabino.

- Eva, - atsidusau, nežinojau ką jai pasakyt, nežinojau ką ji galvoja ar ką bent turėtų galvoti, tai buvo per daug abstraktu, kad galėčiau ką nors suprasti. Apkabinau ją ir tada prisiminiau labai jau man palankią žinią: liko savaitė iki Evos gimtadienio.

………

Visą dieną prabuvau pas Evą, kai jau norėjau išvažiuoti apie aštuntą valandą vakaro, ji paprašė pasilikti. Pasiteisino tuo, kad nenori būti viena. Mačiau iš akių, kad nemelavo. Sėdėjom svetainėj ir žiūrėjom kažkokį neaiškų filmą. Eva prisiglaudusi prie mano šono knapsojo stengdamasi neužmigti, o aš stengiausi suprasti apie ką tas nelemtas filmas.

- Einam miegot? - paklausė pakėlusi galvą.

- O tu dar nemiegojai? - šyptelėjau. Ji pasirąžė ir apkabino mane.

- Tai eini, ar dar žiūrėsi šitą nesąmonę? - pavargus paklausė. Pakštelėjau jai į plaukus.

- Einam, einam, - sumurmėjau ji iškart atsistojo.

…….

Po kokio pusvalandžio jau gulėjau prie jos, Eva susirišo šiek tiek sušlapusius nuo vandens plaukus į kuodelį.

- Labanakt, mėlynaki, - švelniai pasakė ir atsisukusi pakštelėjo į lūpas.

- Labos, Eva, - tyliai pasakiau ir jai nusisukus pabučiavau į petuką. Apkabinau iš nugaros. Ji kažką sumurkė ir patogiau įsitaisė. Dar ilgai neužmerkiau akių. Jos kvėpavimas tapo vos juntamas. Niekaip neužmiršau šiandieninio Evos elgiasio: rami, susimąsčius, nešneki, mažai besišypsanti. Ji… kitokia: atsargi, net man neatsikirtinėjo. Kas jai? Veidu įsikniaubiau į jos drėgną kaklą ir stengiausi užmigti. Bet vis iškildavo jos vakare pasakyti žodžiai:

- Pasilik, prašau, aš nenoriu būti viena, - ir tas nuoširdus iš koto verčiantis žvilgsnis. Tas nuoširdus balsas ir prašymas, kad jai reikia manęs ir jau dabar. Pabučiavau ją į kaklą ir užsimerkiau.

- Labanakt, Eva, - dar kart pasakiau ir pajutau kaip mano kūnas atsipalaiduoja.

……….

Mano žadintuvas mane pažadino per anksti. Atrodė vos užsimerkiau, o jau jis skamba. Greitai ranka susiradau tą velnio daiktą, kad tik jis neprižadintų Evos. Ji kažką sumurmėjo ir prisislinko arčiau manęs. Vos juntamai pabučiavau ją į skruostą ir išlipau iš lovos. Pasiėmiau drabužius padėtus ant kėdės ir apsirengiau. Ji net nesujudėjo.

 Tyliai išslinkau iš kambario ir užsikaičiau kavos. Iš koridoriuje stovinčios spintelės išsitraukiau lapuką ir tušinuką. Atsinešiau juos ir padėjau prie kavos puodelio. Atsisėdau ir gerdamas kavą galvojau ką parašyti. Parašiau tik tiek:

„Paskambinsiu…” - nežinau kaip ji reaguos. Bet, juk neparašiau nieko bloga? Jau per vėlu perrašyt. Atsistojau ir palikęs raštelį prie tuščio kavos puodelio išėjau.

Lauke lijo. Oras buvo pasibjaurėtinas. Beveik bėgte nuėjau iki mašinos ir užvedęs variklį pasukau namų link, kad pasiimčiau knygas.

Prie mano laiptinės stovėjo labai jau pažįstamas, bet jau labai seniai matytas veidas - Aistė. Iš kur ji čia? Juk ji gyvena Vokietijoj. Mūsų akys susidūrė. Ji kaltai nuleido savas žemyn, o aš ir toliau spitrijau į ją.

Pasistačiau mašiną ir išlipau. Manyje sukilo jau senai palaidoti ir veto ženklu pažymėti jausmai, vos pamačius ją, su kiekvienu žingsniu žengtu arčiau jos. Viskas ką jau buvau užmiršęs. Sukilo ir lyg koks uraganas smogė su dar didesne jėga nei anksčiau. Nežinojau ką daryti. Nežinojau, kodėl ji grįžo.

Miegojau jo lovoje, jo kambaryje. Ir vėl. Pasidaviau? Gal geriau reikėtų sakyti atsidaviau, bet buvo verta. Labai. Ta jo aistra, pavydas, pyktis ir vos juntamas ilgesys sumišęs su kartėliu buvo tobulas junginys. Visa griaunantis ir sukuriantis naują jausmą. Stiprų. Labai.

Prieš mano akis iškilo Gustės veidas. Ji kažką šnekėjo, bet aš neklausiau. Stebėjau Pijų su kažkokia mergyte ant rankų, žinojau, kad tai jo dukrytė. Jaučiau, kad šypsausi-džiaugiuosi juo. Gustė pribėgo prie Simo ir įsisiurbė į jo lūpas, supratusi, kad nesidomiu jos pasakojimu, jie atrodė vyresni visiškai atsakingi už save.

Mano lūpas kažkas labai švelniai pabučiavo į kamputį. Sapnas pradingo į niekur kaip ir atsirado.

- Kelkis jau, mažute, - švelniai pasakė, jo karštas kvėpavimas šildė veido odą.

- Kiek valandų? - užsimerkusi paklausiau norėdama pratesti sapną, bet regėjau tik blausią šviesą prasiskverbiančią net pro akių vokus.

- Pusė pirmos, - guviai pasakė. Iškart atsimerkiau, ką? Kiek? Kaip tai? Negi aš tiek laiko miegojau? Neįmanoma.

- Kiek? Kodėl manęs anksčiau nepažadinai? - netikėdama  paklausiau.

- Žadinau, - pasirėmęs alkūnėmis į lovą man priminė. Garsiai atsidusau, šiandieniniai planai jau sugadinti, Pijus jau senai bus sode.

- Nevažiuosiu į sodą su Pijumi, - pasakiau, kai jis klausiamai į mane pažiūrėjo, prisitraukiau jo veidą ir pabučiavau. Nežinau kas man darosi, atrodo taip noriu jį bučiuoti, bet žinau, kad negaliu, na aš paprastai taip nesielgiu - nenusileidžiu jiems. Vieną akimirką jį nervinu, atsikirtinėju, erzinu, o kitą jau pati leidžiuosi jo valdoma ar jam paklusdama. Su Kajum kažkas kitaip. Man patinka su juo žaisti daug labiau negu su kitais. Nes jis ir pats žaidžia. Lyg mes būtume priešininkai. Vienodus ginklus turintys priešininkai ir nugalės tik taktika.

- Nori pusryčių? - paklausė šypsodamasis. Linktelėjau. - Einu į dušą, tuoj grįšiu tada, - tarstelėjo ir dar pakštelėjęs man į lūpas išlipo iš lovos. Padėjau galvą ant jo pagalvės, kuri buvo koncenruotas jo kvapo šaltinis ir galvojau ką man dabar daryti. Iš vonios atsklido krentančio vandens garsas. Aš noriu. Noriu ir vėl jį nervinti, ir vėl priversti pavydėti, nes jo akivaizdus pavydas buvo geriausia dozė. Nerealu.

Ant jo veido mačiau visus jausmus, kad ir kaip jis juos bandė slėpti ar tvardytis. Dar niekada niekas manęs taip nepavydėjo kaip jis, o juk mes net ne pora, kaip ir. Bet vistiek. Buvo nerealu. Tas jo pyktis, žaibuojančios akys ir net įtampą apčiuopiantis kūnas. Viskas. Nors… reiks susisiekti dabar man su Do, bet slaugyt jo tikrai neketinu. Pff, reikėjo apsiginti, pats kaltas iš dalies.

Išlipau iš jo lovos. Nuo žemės susirinkau savo drabužius ir apsirengiau. Tyliau už vaiduoklį ant pirštų galiukų nutipenau į koridorių, kad tik jis neišgirstų. Apsiaviau batus. Pasitvarkiau plaukus ir ištraukusi lūpdažį iš rankinės palikau žinutę ant švariai nuvalyto jo veidrodžio taip perkeliančio mūsų santykius į kitą lygį:

„Tu dar atsiimsi, reikėjo neišmest skuduriukų.

Prisiminsi mano žodžius, mėlynaki.”

Tyliai atrakinau duris ir prieš tai dar kart žvilgtelėjus į veidrodį išėjau. Būtų smagu išvysti jo veidą kai jis supras, kad aš ir vėl išėjau. Kad ir vėl jį palikau, na bent jau trumpam, nes su juo dar viskas nebaigta, aš noriu visiškai jį sutriuškinti, o dabar jau negaliu atsitraukti, man per daug tai patinka, per daug į tai įsitraukiau

Oj, jis kentės. Labai. Va kai tai pamatysiu, kai pamatysiu vėl jo net žaibuojančias visą dangų talpinančias įskaudintas akis, va tada aš ir būsiu patenkinta, nes aš būsiu laimėjus. Ir čia ne šiaip sau užgaida, čia kažkas daugiau, kažkas tai tokio… kaip ir jo bučiniai ar pavydas.

Išsikviečiau taksi, nes eiti per pusę miesto iki savo namų nei jėgų, nei noro nebuvo. Maloniai nusišypsojau vairuotojui ir jis man padarė nuolaidą. Na nuolaida kukliai pasakyta, jis mane atvežė iki pat namų nemokamai už telefono numerį. Padiktavau jam kažkokį numerį ir padėkojus išlipau. Jo, to dar betrūko, kad mane ir taksistai kabintų, aš nieko nesakau prieš juos ar prieš jų darbą, bet apie trisdešimties metų jau ėmę pliktelėti vyrai yra ne mano skonio. Aš jiems per jauna, o jie man per seni.

Pasišokinėda nuėjau į laiptinę ir užlipau laiptais iki savo buto. Iškart vos grįžus užsidegiau smilkalų. Prisileidau pilną vonią vandens su devyniom galybėm putų, pasileidau muziką ir nusirengusi atsiguliau į karštą vandenį. Mano kūnas iškart atsipalaidavo. Galvą atlošiau į vonios kraštelį ir užsimerkiau. Net nepajutau kaip ėmiau niūniuoti per radiją grojančią dainą….

………

Išsitepiau vanile kvepiančiu kremu visą kūną, išsidžiovinau plaukus ir susikėliau juos į viršų, užsivilkau tamsiai mėlyną aptemtą ilgomis rankovėmis maikutę, juodus bridžus ir atsisėdusi kambaryje paskambinau Domui:

- Sveikas, Do, - kaltai pasisveikinau su plačiausia šypsena veide.

- Labas, Eva, - šaltai pasisveikino. Pff.. Jau lekiu pas jį. Naivuolis.

- Kaip jautiesi?

- O kaip tu manai aš galiu jaustis? Visas sumuštas. Ar gali man paaiškint kas jis toks, kad taip pasielgė? - lediniu balsu kalbėjo.  

- Jis - Kajus. Nežinau jis buvo mano vaikinas, bet mes išsiskyrėm, - bandžiau abejingai kalbėti.

- Man atrodo tarp jūsų dar niekas nebaigta, jei jis taip įsiuto, - Do man priminė Kajų. Vėl pagavau save šypsantis.

- Nežinau ką jis sau mano. Aš atsiprašau, Domai.

- Gal gali atvažiuot pas mane? Pasiilgau tavęs, - sumurmėjo. Nu jau slaugyt tai aš jo nevažiuosiu. Ne. Jis ką? Ne bet tai kai…

- Do, aš blogai jaučiuosi, - pasiteisinau.

- Tai gal man pas tave atvažiuoti?

- Ne, nereikia, kitą kartą susitiksim, - abejingai pasakiau.

- Tai sveik tada, iki, - sumurmėjo ir matyt per daug nustebintas mano šalto balso tono padėjo ragelį.

………

Šiandien nakvosiu viena. Gustė jau išvažiavo prieš Pijaus vakarėlį namo, taip, kad šiandien be šansų ją atsigrūsti pas save. Pijus sode. Gitanos, Skaistės ar Milenos nuotaikos kviestis nėra. Po klubus tasytis šiandien nepajėgčiau… Pasidariau spagetti ir atsisėdusi svetainėje vyniojau makaronus, tik ne ant ausų, o ant šakutės. Mano rankose ir vėl buvo telefonas. Kaip tik tuo metu kai jau spaudžiau žalią mygtuką į mano duris kažkas paskambino. Numečiau telefoną ant sofos ir pašokusi nubėgau prie durų.

Hmm… vaizdas nustebino, bet ne šokiravo. Tai ką pamačiau privertė mane nusišypsoti nuo ausies iki ausies. Plačiai atidariau duris. Ir nuleidusi lūpų kampučius iki ciniškos šypsenos, Kajaus akys ir vėl svaidė žaibus.

- Gal gali paaiškint ką ir vėl reiškia tavo amžinas bėgiojimas? - piktai paklausė. Atsirėmiau į durų staktą ir studijavau jo veidą.

- Arba kalbi ramiai, arba eini iš čia, - abejingai pasakiau. Jis pasimetė. Mačiau, kad nežino kaip elgtis, lyg aš būčiau atsidūrus jo vietoje.

- Ar tu gali normaliai elgtis? Amžinai neapsisprendus kažkokia, - burbėjo.

- Tai jau apsisprendei ar ne? - susinėriau rankas po krūtine. Jis žengė žingsnį arčiau manęs. Linktelėjau ir praleidau jį į vidų.

- Tu neįsivaizduoji kaip mane nervini, kaip koks energetinis vampyras.

- Nori spagečių? - paklausiau eidama į svetainę nekreipdama į jo burbėjimus didelio dėmesio.

- Ar gali pasakyt, kas tau dabar užėjo? - paklausė sekdamas man iš paskos. - Kaip suprast tą žinutę?

- Tai jau čia tavo problemos, kad nesupranti, - pasakiau dėdama į jo lėkštę makaronus. Jis tylėjo. Atsisukau. Kajus stovėjo per žingsnį nuo manęs ir spigino į mane savo pykčio, ir geidulio kupinomis akimis.

- Tu tokia… - neužbaigė. Jo žvilgsnis prasiskverbė turbūt iki mano sielos gelmių, aišku, jei tokia tik yra.

- Man atrodo, - sušnibždėjau ir priėjau prie jo. Jo rankos nusileido ant mano klubų, o lūpos ir vėl prisispaudė prie manų su per dideliu jausmų proveržiu. Per daug man buvo visko. Per daug jutau. Mano oda nuėjo pagaugais. Jo lūpos tapo vis reiklesnės ir vis tvirčiau spaudėsi prie manų. Jaučiau jo pyktį. Ir pati dalį jo pasiėmiau. Jo įsitempęs kūnas išlėto atsipalaidavo. O bučinys nėkiek nelėtėjo. - Man atrodo… - ir vėl pabandžiau, bet jis vėl prisitraukė mane prie savęs, lyg prie vienintelės galimybės atsipalaiduoti. Atrėmiau kaktą į jo. - Man atrodo, mes vėl pora, -sukuždėjau į jo lūpas. Jo akyse liko tik aistra. Jis ir vėl prisispaudė prie manęs, o aš ištirpau jo bučiniuose ir rankose. Aš ir vėl negalėjau nuo jo atsitraukti. Godžiai mėgavausi jo bučiniais, kol tik galėjau. Na ką, antras raundas prasideda. Vienas: nulis - aš laimiu.

Persimečiau ją per petį ir išnešiau į lauką, beveik nejutau jos svorio, nors ji muistėsi kaip patrakus, bet nekreipiau į tai dėmesio. Stengiausi nurimti. Bet niekaip nepavyko. Jaučiau, kad galėčiau dabar bet kam trenki, net ir Pijui. Ko tikrai nenorėčiau.

- Ar nustosi? - piktai paklausiau, kai ji sugrūdo savo pirštus man tarp šonkaulių. Stipriau prispaudžiau jos kojas, kad nenumesčiau.

- Paleisk mane, kvailį! - užstaugė ir toliau tesė savo skaudžią pirštų kelionę per mano šonkaulius.

- Ar gali nurimt? - paklausiau nešdamas ją laiptais mašinos link. Jos kablai sušmėžavo prie pat mano veido. Lyg dvi dvylikos centimetrų adatos, kuriomis viduramžiais akis išdurdavo už tai, kad pamatei per daug. Kraupoka.

- Tu išsiblaivyk ar ką? - sušnypštė ir vėl ataudė mano nugarą iš kumščių, iš kur pas tokią, tiek jėgos?

- Nezirzk.

- Kur tu mane neši?-paklausė beveik nejudėdama.

- Eva, nurimk, - šaltai pasakiau, vos valdydamas balsą.

- Asilas, - subambėjo ir pakišusi rankas po mano striuke ir maikute suleido nagus į nugarą.

- Tik tiek moki? - ciniškai paklausiau.

- Kai paleisi pamatysi kiek aš moku, - piktai pasakė.

- Mhm, tikiu, - kalbėjau vis dar pašaipiu tonu. Atsistojau prie mašinos. Išsitraukiau iš džinsų kišenės raktelius ir atrakinau ją. Atidariau keleivio dureles. - Jei patrauktum savo nagus nuo mano nugaros, man būtų lengviau tave nuleist, - šaltai pasakiau. Ji iškart ištraukė delnus iš po mano maikutės. Nuleidau ją ant žemės.

- Tikiuosi nemanai, kad aš su tavimi kažkur važiuosiu? - piktai pakėlė antakius, akimis žudydama mane.

- Aš - įsitikinęs, - sušnypščiau. Pyktis nė trupučio neatlėgo, gal net kiek atlėgęs vėl sukilo kai ją pamačiau. Dabar jau pagaliau nebekreipiau dėmesio į jos išvaizdą, į jos aprangą, tik į tas kvailas pasiutusias akis, kurios mane liūliavo.

- Tu išsiblaivyk, ką tu sau galvoji? M?

- Nekelk scenų. Lipk į mašiną, nes pasodinsiu.

- Būtent: nekelk scenų, - ji ciniškai man nusišypsojo ir apsisuko. Uch…  Aš ją… Kur ji dabar eina? Ožka! Jos kablai susmigo į žolę, girdėjau kaip ji tyliai nusikeikia. Stipriai suspaudžiau kumščius ir pavijau ją. Eva net nespėjo sureaguoti, kai jau buvo ant mano rankų nešama į mašiną kaip per vestuves.

- Paleisk mane arba aš nežinau ką tau padarysiu! - sušnypštė.

- Tu geriau patylėk, - šaltai pasakiau ir tvirčiau ją spustelėjau, kad nekiltų mintis ir vėl pabėgti.

- Tu čia tipo tildai mane? Ne nu, nesveikas, - įtūžus kalbėjo. Rankas susinėrė ant krūtinės, užsimerkė.

- Tau galiu parašyt jei negirdi? - ciniškai paklausiau.

- Mhm, parašyk, kad nori, - šiek tiek pasilenkiau su ja ir pasodinau ją ant sodynės. Ji atsimerkė ir įsmeigė į mane akis. Nekreipdamas į ją dėmesio persisvėriau per ją ir užsegiau diržą, jos kvėpavimas man į veidą patankėjo. - Aš ir pati moku, - jau nekvėpuodama pasakė, atsitraukiau, pažiūrėjau į ją tokiu žvilgsniu, kuris ją užtildė, nieko neatsakiau, nes kai mano tokia nuotaika saugos diržas tikrai nepamaišys. Apėjau mašiną, net nepažvelgdamas į ją užvedžiau variklį ir nuvažiavau.

- Kajau, mašina! - užstaugė ant visos mašinos, tik nusijuokiau ir aplenkiau vos ne į buferį besiliečiantį golfuką. - Ar gali lėčiau važiuot? Aš nenoriu užsimušt.

- Tiesiog sėdėk ir tylėk, gerai? - paklausiau atsisukęs. Vairą taip suspaudžiau, kad mano krumpliai pabalo. Jaučiau jos žvilgsnį ant savęs. Siutau, niekaip nesugebėjau nurimti, tas vaizdas, kai ji bučiavo kitą, kai mėgavosi jo bučiniais ir ju ruošėsi jam atsiduoti. Prisiminimų buvo per daug, per daug buvo ir to, kokią ji man įtaką daro, ir net gi kaip dabar mane veikia. Kvailos emocijos.

- Kur tu mane veži? - paklausė po kelių minučių tylos ir mano žvėries variklio kvėpavimo.

- Namo, - sausai atsakiau, galvoje pulsavo.

- Konkrečiai, - sarkastiškai pagyrė. Nieko neatsakiau, dar labiau padidinau greitį ir važiuodamas per raudoną po kelių minučių įvažiavau į kiemą. Atpalaidavau rankas. Ištraukiau raktelius ir išlipau iš mašinos. Eva vis dar sėdėjo ir tankiai kvėpavo. Apėjau mašiną. Atidariau jos dureles.

- Lipsi? - paklausiau. Ji dar pora sekundžių pasėdėjo ir išlipo. Net nepažvelgus į mane nuėjo prie laiptinės ir atsidariusi duris dingo už jų. Pasivijau ją. Ji laukė lifto. Nejaukiai tylėdami užkilome iki mano buto. Įtampą buvo galima net apčiuopti, abu kartu bandėme vienas kitą nužudyti akimis. Atrakinau duris, įleidau ją pirmą. Ji kreivai pasižiūrėjo į savo atspindį veidrody.

- Gražiai nusivalei veidrodį, - sarkastiškai pasakė ir nusiavė batus.

- Per tave sugadinau du skuduriukus, - juokdamasis pasakiau. Ji vėl atsisuko į mane ir jau n-tajį kartą mane galabijo žvilgsniu. - Nesiusk, eik į svetainę.

- Tu man neaiškink, - sušnypštė, bet nuėjo kaip ir liepiau. - Koks mano vizito tikslas?

- Dabar jau gali paaiškinti kas ten buvo? - atsisėdęs prieš ją paklausiau. Ji užsikėlė koją ant kojos.

- Tai tu man paaiškink, nes aš neturiu dėl ko tau aiškintis.

- Manau turi.

- Tai pasakysi ar ne, kodėl iškėlei tokią sceną ir sugadinai man vakarėlį? - prieš akis iškilo tas kvailas blondinas užgulęs ją. Toks… toks. Kaip ji su juo galėjo prasidėt? Negi aš tik tokio lygio kaip jis? Kad ji mane į jį iškeitė? Po velnių, Kajau, tu pavydi. Pavydi šitos mergos, tam blondinui. Evos. Pavydžiu? Bet kaip kitaip paaiškinti šitą jausmą, kai mėgavausi kiekvienu smūgiu smogtu jam, kai man rūpėjo tik tai, kad jis jos neliestų. Aš pavydėjau. - Tu pavydėjai, - pakartojo mano mintis

-Ne, - paneigiau.

- Netikiu, - išsišiepus pasakė ir vėl mėgaudamasi situacija, ir vėl manipuliuodama manim.

- Čia tavo bėdos, - ji atsistojo. - Kur dabar tu eini?

- Vandens atsigert, neleisi, o gal vėl ant rankų nešiot panorai? - paklausė eidama į virtuvę. Nusekiau jai iš paskos.

- Kas jis? - sušnypščiau kai ji pylėsi vandenį. Atsidariau kamerą ir išėmiau ledukų.

- Kaip tai nepavydi, jei klausi kas jis? - dėdamasi ledukus į stiklinę paklausė.

- Kas jis? - darkart pakartojau klausimą, jau bemaž jutau kaip galvoje tvinkčioja.

- Dominykas.

- Aš klausiau kas jis tau, - piktai paklausiau. Jos akys susmigo į manas.

- Neprivalau tau atsakinėti.

- Ar gali nenervint?

- Mūsų niekas nesieja, - šaltai pasakė. Priėjau prie jos ir prisitraukęs jos kaklą prie savęs pabučiavau. Iškart pajutau, kaip jos rankos apglėbia mane, o kūnas atsipalaiduoja, kaip ir manasis. Jos liežuvis žaidė su manuoju, kaip ir ji visa su manim. Stipriai apkabinau ją ir atrėmiau į šaldytuvą. Jos lūpos godžiai ragavo manas. Taip kaip tik galėjau stipriai ją bučiavau su didžiuliu pykčiu, įtūžiu ir pavydu, kurių norėjau atsikratyti. Per daug jausmo. Kažkodėl jutau, kad ji džiaugiasi dabartine situacija.

- Sieja, dar ir kaip sieja, - atsitraukęs pasakiau vis dar apkabinęs ją.

- Nesvaik ir daugiau nedrįsk taip daryti, - pasakė ir patraukė mano rankas nuo nugaros. Apsisuko ir gurkštelėjusi vandens nuėjo į svetainę.

- Kas jis tau? - dar kartą paklausiau. Siutas vėl paėmė, kai prisiminiau, kad ji bučiavosi su juo, jei tik nieko daugiau su juo nedarė…

- Man? Draugas, bendraklasis ir vaikinas, - paskutinį žodį ištarė taip saldžiai kaip, matyt, tik tegalėjo stebėdama mano reakciją. Mano kumščiai ir vėl susigniaužė. Grįžau į svetainę ir nukritau ant sofos. Užsimerkiau. Ji mane nervino. Nervina ir nervins. Ir jai tikrai niekada neatsibos.

- Puiku tada, - sausai atsakiau ir užsimerkiau. Nenorėjau jos matyti, bet negalėjau ir paleisti, nes ji eis pas Dominyką ar koks ten jis, o aš to tikrai nenoriu. Aš to neleisčiau. Jei dar kartą jį pamatyčiau su Eva, šiandieninis mūsų susidūrimas jam būtų tarsi atgaiva sielai ir kūnui.

- Arba tu pavydėjai arba tu labai pavydi. Kito atsakymo aš nematau, - dalykiniu tonu kalbėjo Eva. - aš teisi? - linktelėjau. Pasidėjau rankas po galva. Iš po nugaros ištraukiau pagalvę ir numečiau ją ant žemės. Ji tylėjo. Neketinau ir aš kalbėti. Nusibodo traukti iš jos viską, galvoje ir vėl nemaloniai tvinkčiojo.

Išgirdau, kaip ji atsistoja. Priėjo. Atsisėdo greta. Net nesujudėjau. Bijojau pajudėti, ką jau kalbėti apie atsimerkimą, kai vienintelis noras Dominyką nušluoti nuo žemės paviršiaus. Dar niekada nejutau tokio stipraus jausmo. Visa griaunantis ir nepaliekantis nieko daugiau tik: pyktį, įtūžį ir pavydą.

Ji apžergė mane. Atsisėdo. Rankas įrėmė į mano krūtinę ir pasilenkus prie ausies saldžiai sušnibždėjo:

- Žinojau, kad pavydi, tik nemaniau, kad taip, - gulėjau kaip koks lochas ir tylėjau, nes jei dabar bandyčiau ką nors pasakyti tikrai pasakyčiau viską ką manau, o geriau jei ji to negirdėtų. Geriau jei to niekas ir neišgirstų. Jos veidas slinko mano žandikauliu vos vos liečiant lūpomis. - Na ir kaip jausmas? - paklausė liesdama lūpomis mano smakrą. - Stipru? - sukuždėjo į lūpų kamputį. Stipriau užmerkiau akis. - Juk ne kiekvieną dieną tai junti… - jos lūpos lietė manas. Atsimerkiau. Rankomis apkabinau ją, Eva net neleido, kad mūsų lūpos susiliestų, savo įremtomis į mano krūtinę rankomis atsistūmė nuo manęs. Tarpkojį pajutau jos kelienį. - Aš tave įspėjau, - priminė sarkastiškai. Ir čia normalu? Nervint, bučiuot, viliot, o po to ketint kastruot? Jai rimtai pasimaišę, arba jau man… Aišku pirmas variantas labiau tikėtinas.

- Tai jau gal būtų pats laikas išaugt iš darželio taisyklių? - piktai paklausiau ir patraukiau jos kelienį. Ji tik nusiviepė.

- Žinau ką galvoji ir žinau ko nori, bei ko tau reikia, - užtikrintai pasakė vis dar apžergusi mane. Ūmiai atsisėdau, mūsų veidus skyrė kokie du centimetrai, jos kvėpavimas ir vėl patankėjo, bet veidas vis dar išliko užtikrintas.

- Tik tiek žinai? - ciniškai paklausiau.

- Tu negausi ko nori, gali net nesvajot, - prisimerkusi pasakė.

- Va čia tu ir klysti, - tvirtai pasakiau ir įsisiurbiau į jos lūpas. Ji bandė priešintis, bet vangiai, tik dėl vaizdo. Jau po kelių akimirkų pati mane rijo. Ir kaip su ja įmanoma? Jai gal PMS? Ar šiaip marazmas užplaukė? Jos rankos įsivėlė į mano plaukus, paguldžiau ją ant sofos ir pakibau virš jos. Nurengiau jos maikutę, ji tą patį padarė su mano marškinėliais, jos sijonas nukrito ant žemės su mano diržu. Rankomis keliavau visu jos kūnu, tai stipriau tai švelniau spaudžiant jos vanile kvepiančią odą, vos valdant save. Mūsų lūpos negalėjo atsitraukti, lyg paragavus ledų, niekaip negalint sustoti…

…….

Atsibudau savo kambary, Eva ramiai miegojo atsisukusi į mane apglėbta mano rankos. Nusišypsojau. Pakėliau galvą ir pakštelėjau į jos skruostą, ji kažką sumurmėjo ir atsimerkė.

- Leisk miegot, - sumurmėjo ir patogiau įsitaisiusi arčiau manęs užsimerkė. Nubraukiau plaukus nuo jos veido.

- Kelkis, maže, - linksmai pasakiau pažiūrėjęs į laikrodį.

- Būk žmogus, leisk pamiegot, - suburbėjo ir antklode užsidengė veidą. Sukikenau. Jos kumštukas atsimušė į mano pilvo presą, pranešdamas, kad turiu užsičiaupti, na bent jau nustot kikent. - Ar tu gali nustot juoktis? Žmogus tu ar ne? - iš po anklodės atsklido duslus jos balsas.

- Miegok, miegok, jei jau taip nori, - tariau išsišiepęs ir atklojau jos veidą.

- Dėkui, - sumurmėjo ir atrėmė galvą į mano krūtinę. Paglosčiau jos plaukus. Ji kažką neaiškiai sumurkė. Tylėjau. Žiūrėjau į jos veidą ir emocijas jo keliamas man. Pragulėjau dvidešimt minučių. Palenkiau galvą ir pabučiavau jos lūpų kamputį.

- Kelkis jau, mažute, - švelniai pasakiau.

- Kiek valandų? - vis dar užsimerkusi paklausė.

- Pusė pirmos, - ji iškart atsimerkė.

- Kiek? Kodėl manęs anksčiau nepažadinai? - piktai paklausė.

- Žadinau, - priminiau jai. Ji garsiai atsiduso.

- Nevažiuosiu į sodą su Pijumi, - pasakė ir prisitraukusi mano veidą pabučiavo.

- Nori pusryčių? - paklausiau atsitraukęs. Ji linktelėjo. - Einu į dušą, tuoj grįšiu tada.

……..

Grįžau į kambarį apsimovęs tik kelnes. Jos nebuvo. Nuėjau į virtuvę, bet iškart apsisukau ir patraukiau veidrodžio link. Buvau teisus. Ant jo radau žinutę:

„Tu dar atsiimsi, reikėjo neišmest skuduriukų.

Prisiminsi mano žodžius, mėlynaki.”

Jai rimtai nevisi namie. Ką ji dabar sumąstė? Kodėl ji ir vėl pabėgo? Uch.. Vieną kartą ji atsiims. Ir tas kartas jau visai netoli.

Visa nusiplūkusi sėdėjau ir stebėjau kaip renkasi žmonės, buvo lygiai aštuonios, namai jau pilni, o žmonių vis dar daugėja. Nusišypsojau sau patenkinta atliktu darbu.

- Saule, nori išgerti? - į ausį paklausė Do.

- Noriu, - atsakiau pamačiusi Pijų, nors sekundei galėsiu ramiai su juo pasikalbėti, nes jis amžinai kažkur išlekia.

- Tuoj grįšiu, - pakilo. Pamojau ranka, kad Pijus prieitų.

- Sveika, - pasisveikino ir apkabino mane. Mes jau taip senai kalbėjom ramiai, visad kas nors sutrukdydavo. Neesmė, kad mes vakarėlį, kad aplink mus kokia trisdešimt žmonių, svarbu, kad niekas mums bent kol kas netrukdo. Pasiilgau savo berniuko.

- Labas, kaip laikaisi? - šiek tiek susirūpinusi paklausiau.

- Tiesą ar melą? - atsisėdo greta.

- Tiesą, tik tiesą.

- Blogai, labai blogai, - prisipažino.

- Lina?

- Ta pati. Negaliu mane ji taip siutina, bet negaliu jos palikti, tiesiog, myliu ją. Labai, - nežinojau ką jam atsakyti, tiesiog apkabinau. Šiuo atžvilgiu patarimų geriau jam neduosiu, jis žino kodėl. Įsikniaubiau veidu į jo kaklą.

- Viskas išsispręs, tu žinai, - sumurmėjau.

- Pyksti ant jos?

- Ne, jau nebe, - atsidusau, nors melavau, juk negalėjau jam pasakyti, kad jai dar kartą jos kvailos akys susidurtų su manom iš jų liktų tik šapukai. Iš jos visos liktų tik dulkelės.

- Myliu tave, - pasakė ir paglostė mano plaukus.

- Pijau? - atsitraukusi paklausiau.

- Nu?

- Kas čia pakvietė Kajų? - matydama jį įeinant paklausiau. Jis nusiėmė tamsius akinius ir apžvelgė sausakimšą kambarį, jo veidą papuošė ciniška šypsena, atrodė velniškai patrauklus. Pasislėpiau už Pijaus nuo jo žvitraus žvilgsnio.

- Aš. O ką?

- Gausi į galvą, - piktai pasakiau, sekdama Kajų akimis, jis su kažkuo pasisveikino ir nuėjo į balkoną, pro šokančius žmones trumpam išnyko iš mano matomumo lauko. Mano galvoje užgimė planas. Cha, pažiūrėsim kaip jis reaguos, o gal kaip visada: niekaip, nors gynė mane nuo Donato. Truputį pasikėliau, kad matyčiau, ką jis daro. Jis atsirėmė į balkono turėklą ir užsirūkė.

- Ką padariau? - nesuprasdamas paklausė ir uždėjęs rankas ant mano pečių nuleido ant sofos. Taip, dabar reikia gražiai mano planą pateikti Pijui. O kur tas Dominykas, kai jo man prireikia?

- Nieko, pasikarščiavau truputį…

- Sveikas Pijau, - už nugaros išgirdau Do. Atsisukau jis padavė man stiklinę prieš tai pakštelėjęs į lūpas, atsidavė alkoholiu.

- Labas, - paspaudė jam ranką. Do atsisėdo greta manęs, apkabindamas iš nugaros, atsirėmiau į jį.

- Pijau, gali man padaryt paslaugą?

- Kaip tau tai viską, - šyptelėjo.

- Nueik į balkoną ir atnešk man parūkyt.

- Tu gi nerūkai, - suprunkštė, na ir kodėl jis žino apie mane viską?

- Noriu dabar, gali? - šyptelėjo, bet atsistojo, jei jis nueis į ten, tai ir su Kajumi pasišnekės. - Pijau?

- M? - atsisuko.

- Myliu tave, - jis garsiai nusijuokė ir nuėjo.

- O mane? - paklausė Do paguldydamas mane ant savo kelių.

- Tai ir taip aišku, - pasakiau ir prisitraukus jo veidą įsisiurbiau į lūpas. Melavau? Yeah dude.

- Eva, - sumurmėjo, jo ranka ėmė kilti mano šlaunimi aukštyn, palindo po sijonu. Sustabdžiau. Atsistojau ir klastingai šypsodamasi paėmusi jo ranką pastačiau ant kojų. Jis suprato ko aš „noriu”. Kažkokia šokanti pora mane pastūmė, tiesiog įgriuvau į Do glėbį. Jis apglėbė mane atsukdamas į save ir ėmė vesti atbulą. Jo lūpos tiesiog sulipo su manom. Atsitrenkėm gal į aštuonis žmones, bet tai man nerūpėjo. Nenustojau kikenti į jo lūpas. Jis pakėlė mane, kojomis apsivijau jo liemenį.

Kažkas paleido žiauriai gerą dainą atsimerkiau iškart pamačiau netoliese kikenantį Pijų ir mane akimis žudantį Kajų. Mirktelėjau žiūrėdama į jo piktas akis, nusijuokiau į Do lūpas ir tvirčiau prisispaudžiau prie jo, žaidimas prasideda, dabar pažiūrėsim, kaip jis reaguos.

Dominykas atrėmė mane į sieną ir atidarė kažkokio kambario duris, uždarydamas jas paspyrė su koja, dar mačiau kaip Kajaus akys sužaibuoja iš įsiūčio, kažin kiek jis ištvers laiko už durų nematydamas kas vyksta šioje jų pusėje? Nemanau, kad daug. Cha, tegu pasikankina, o jei ir nieko nedarys pati išspirsiu Do iš kambario.

- Ateik čia, - pakviečiau žinodama, kad jis nieko negaus, o tik skaudžiai nusivils, ant lovos. Jis šelmiškai nusišypsojo ir nusivilko marškinėlius. Tiesiog skriste užskrido ant lovos ir pakibo virš manęs. - Rrrr… - sumurkiau ir nestipriai suleidau nagus į jo nugarą. Jo lūpos nuslydo mano kaklu, iš mano veido nedingo šypsena. Garsiai atsidusau, jo ranka ir vėl ėmė slysčioti mano koja. Pakėliau jo smakrą ir grubiai įsisiurbiau į šiurkštokas lūpas. Kažkas garsiai atplėšė duris. Iškart atsitraukiau nuo Do.

- Lipk nuo jos! - užstaugė Kajus ir priėjęs atplėšė jį nuo manęs. Aiktelėjau iš netikėtumo. Jis net nežiūrėdamas į mane pastatė Do ant kojų ir kirto jam į veidą, iš nosies pasipylė kraujas. Dominykas kirto Kajui į pilvą. Atsistojau.

- Liaukitės! - užrikau ir atsistojau tarp jų. Kajus taip pažiūrėjo į mane, jog galvojau ir man užvoš, bet tik pastūmė mane iš kelio ir vėl užvožė Domui, parvirtau ant lovos. Do kažką piktai sumurmėjo ir vėl jam kirto. Negalėjau žiūrėti kaip dėl mano kaltės jie mušasi.

- Baikit! Dinkit iš čia! - išrėkiau atsistojus, bet dėl garsios muzikos, mano balsas vos girdėjosi.

- Eva, nesikišk, - pasakė atsukęs į mane pykčio pilnas akis. Dominykas tuo pasinaudojo ir vėl kirto jam.

- Tu, asile! - užstaugė ir paėmęs Do už sprando atidarė duris.

- Kajau, Kajau, baik! - jis ne nekreipdamas į mane dėmesio kirto Domui ir išstūmė jį pro duris.

- Ar gali nesikišt?! - atsisukęs paklausė. Jo akys žudė. Jis staigiai nusisuko ir spyrė Do.

- Kas čia vyksta? - pribėgo Pijus. Aplink juos sustojo žmonės, viskas vyko tarsi sulėtintame filme, tik realiai.

- Nesikišk! - užgriaudėjo Kajus. Pijus klausiamai įsmeigė akis į mane, tik papurčiau galvą. Pribėgę vaikinai atitraukė Kajų nuo Do.

- Ar gali nurimt? - prirėmęs jį prie sienos paklausė Pijus. Dominykas atsistojo nuo žemės. - Išveskit šitą buožgalvį iš čia! - atsisukęs į Do pasakė. Linas ir Martynas jį apsupo ir išvedė. - Kajau? Ką čia išdarinėji?

- Ar gali mane paleist? - pasimuistė, Pijus iškart atlaisvino rankas. Kajus įsmeigė į mane akis, apsisukau ir nuėjusi į tą patį kambarį ir užtrenkiau duris. Ką jis sau mano? Kaip jis drįsta? Ei, Eva, ar ne tik pati to norėjai? Taip, mergyt, pavarei dabar Do sumuštas, o Kajus žudo tave žvilgsniu. Miela. Ne visai viskas pagal planą. Nugriuvau ant lovos ir galvojau ką man daryti toliau, kai kažkas atidarė duris. Net nekrustelėjau, vis dar gulėjau užsimerkusi, rankas pakišusi po galva.

- Akhem, - atsikrenkštė, manydamas, kad neišgirdau ar nesupratau kas atėjo.

- Ar gali paaiškinti, kas čia buvo?

- Tai tu man paaiškink, - piktai, bet jau ramiau nei prieš tai pasakė, jaučiau, kad tramdo emocijas. Atsistojau.

- Neprivalau, tau nieko aiškinti, - priėjau prie jo ir stumtelėjau, kad galėčiau atidaryti duris ir išeiti. Jis sulaikė mane už rankos.

- Būtent tai ir privalai padaryti, - lediniu balsu pasakė, spausdamas mano ranką.

- Ai, aš turiu pasiaiškinti? Tu gal atsibusk, aš tavęs nestumdžiau, netildžiau ir scenų nekėliau, - išbėriau piktai. Jis trumpam prarado budrumą. - Ir paleisk mano ranką, man skauda, aišku, tu nesuvoki tokios sąvokos kaip skausmas, tu išvis nieko nesuvoki,-išsiliejau ant jo, jis atleido mano ranką, akys vis dar niršo. Atidariau duris ir išėjau. Turbūt, jei mano lytis būtų kita, jau būčiau pakasta.

- Eva, aš atsiprašau, - sustojau, įsiūtis sukilo ant tiek, kad nesusilaikiusi apsigręžiau ir lėtai priėjau prie jo.

- Tu dar drįsti atsiprašinėt, kas tu manaisi esąs? - paklausiau ir net nežinodama kodėl kirtau jam antausį. Mano delno žymės liko ant jo skruosto, oda tiesiog degė: tiek mano, tiek jo.

- Eva.

- Kajau, nedrįsk, - pasakiau, kai jis jau žiojosi kažką sakyti. Apsisukau. Kajus apėjo mane. - Traukis iš kelio, jei nenori išnykti nuo žemės paviršiaus, - jis tik ciniškai nusišypsojo ir pakėlęs mane užsimetė ant peties. - Asile, paleisk! Padėk mane ant žemės! - kumščiais trankiau į jo nugarą, - Kajau!

- Nesimušk, nes numesiu, - pagrasino nešdamas.

- Kajau, aš prisiekiu tu jau rytoj būsi pakastas, jei per sekundę aš nepajusiu žemės, - nepaisiau jo žodžių ir ėmiau dar labiau muistytis. - Paleisk mane! - šiek tiek pakėliau galvą, Pijus net susirietęs juokėsi iš mūsų, o Kajaus rankos dar tvirčiau suspaudė mano kojas.

- Eva, nesimuistyk, nes vistiek eisi su manim! - piktai pasakė ir atidaręs duris išnešė į lauką. Ne, nereiks rytojaus, jis jau šiandien bus pakastas, pati pakasiu.

Įsijungiau garsiakalbį ir kraudamasis daiktus šnekėjau su Samanta. Kaip ji man nusibodo. Negali atsikabint ir kodėl aš su ja prasidėjau? Kodėl leidau jai mane įsimylėti, kitos elgiasi dar pakenčiamai, o čia? 

- Kajau, ar tu klausai manęs? - jau ramiai paklausė. Atsakiau jai iš kito kambario.

- Aš tavęs klausau, bet nenoriu girdėti! - garsiai pasakiau, kad girdėtų ir neštinas kuprine grįžau į svetainę.

- Nedrįsk ir vėl manęs palikti, - nesijuokiau. - Ko čia juokiesi?

- Tu mane juokini. Ar tu supranti, kad aš tave jau palikau. Jau.

- Kajau, aš myliu tave, - ir vėl pradėjo savo giesmelę, ach… Atsisėdau ant sofos. Pirštais suspaudžiau tarpuakį. Man nuo jos jau galvą skauda. Išsitraukiau cigaretę ir čia pat užsirūkiau.

- Samanta, aš tavęs nemyliu. Nemyliu.

- Kajau, tu pats savęs nesupranti, - kažką neaiškiai kalbėjo.

- Aš suprantu tik tai, jog nesuprantu tavo skambučio prasmės.

- Aš noriu būti kartu.

- To nebus, - išpūtęs dūmus visiškai apsisprendęs pasakiau.

- Tada neliks ir manęs, - tvirtai pasakė. Ji šantažuoja mane?

- Ar tu supranti, kad aš tavęs nemyliu, kad aš su tavimi žaidžiau ir net dabar matau žaidimo pasekmes. Aš suklydau, man nereikėjo prasidėti su tavimi.

- Jei mane paliksi aš nusižudysiu, - dar tvirčiau pasakė.

- Aš tave jau palikau. Jau.

- Kajau, maldauju, juk mes mylim vienas kitą… - ir vėl grįžo prie to pačio. Trukt už vadžių, vėl iš pradžių.

- Tu myli mane, o dabar tu man nekeli jokių šiltų jausmų, - nieko neslėpdamas kalbėjau ir išpūčiau dūmus.

- Tu rūkai?

- Taip mane myli, kad net to nežinojai? - ciniškai paklausiau. Ji porai minučių nutilo.

- Aš nesuprantu tavęs. Ar gali baigt vaidint kietą ir grįžt pas mane?

- Pirma: man net nereikia vaidinti. Antra: nė už ką.

- Juk žinai kaip man skaudu.

- Kaip tau dar neatsibodo, juk žinai koks aš, aš tave jau trečią ir paskutinį kartą palieku. Tau negaila savęs?

- Aš tikrai nusižudysiu.

- Nori pasakau tiesą?

- Na? - užkibo žuvelė, gaila, kad išgirs ne tai ko norėjo, išgirs tai pirmoji.

- Kai draugavau su tavimi aš turėjau dar dvi merginas, - šyptelėjau ir įtraukiau dūmų, su ja neįmanoma. Nori gražiuoju tai ne, priverčia pasakyti ir dar labiau ją įskaudinti, na bet pati kalta. Pati prisiprašė.

-  Ką..? Kaip?.. Netikiu, - užprotestavo jau atgavusi amą.

- Paprastai, aš draugavau su Daiva ir Grėte, po to dar su kažkokia, bet vardo neatsimenu, - ramiai kalbėjau, o mintyse miriau nuo juoko.

- Netikiu, - sumurmėjo, bet girdėjau iš balso, kad tiki kiekvienu mano žodžiu, o kaip kitaip.

- Tiki, tu ir pati žinau, kad tiki. Samanta, nusibodai. Viskas dedu ragelį.

- Ach… - vėl pradėjo kūkčioti. - Kajau, prašau…

- Žmonės atsisveikina kai žino, jog sugrįš, aš neatsisveikinu, - pasakiau ir padėjau ragelį. Man reikia pasikeist telefoną, nes šita beprotė tikrai bandys laimę vėl ir vėl. Kol palūš. Nors tegu ir lūžta, kas man?

Surūkiau cigaretę, numečiau ją į peleninę ir pagaliau prisiruošiau nuvalyti veidrodį. Pasiėmiau iš vonios stiklo valiklį, skudurėlį ir kaip koks pedantas kovine poza atsistojau prieš veidrodį su vieninteliu tikslu. Kaip kaubojus išsitraukiau purškiklį ir juo apšaudžiau stiklą. Pasidėjau ant žemės ir bandžiau preciziškai nuvalyti dailiu šriftu parašytus jos žodžius. Lūpdažio neėmė net valiklis. Po kelių minučių valymo atitraukiau skudurėlį. Visas veidrodis buvo švelnios rožinės spalvos. Vėl apšaudžiau stiklą ir pasiėmęs naują skudurėlį nugramdžiau jos žodžius nuo stiklo. Neliko, tarsi nieko ir nebūta, bet visgi… Abu skudurėlius išmečiau į šiukšlių dėžę, nes jie negrįžtamai suterlioti riebiu lūpdažiu. Valiklį įkišau į juodą spintutę. Atidariau balkoną, kad išsivėdintų dūmų kvapas, pasiėmiau kuprinę, raktelius ir palikau vienišus namus.

Iki tėvų dvi su puse valandos kelio. Man vien į ten nuvažiuot užknisa: blogas kelias, nepravažiuojami miškai, amžinai stovi policija… Kaip jie gali gyventi užmiesty? Pasileidau muziką ir stengiausi kuo greičiau išvažiuoti iš miesto, kol dar neprasidėjo piko valanda, gal tiksliau valandos. Numečiau telefoną ant keleivio sėdynės, nes man tikrai kas nors paskambins, visada paskambina.

Po dviejų valandų kelio pagaliau pamačiau tėvų namą apsuptą medžių, kaip kokio darželinukų ratelio. Pasistačiau mašiną į jau atidarytą ir man paruoštą garažą ir sukdamas ant piršto raktus išlipau iš mašinos. Išsiėmiau kuprinę. Vos išgirdau žingsnius, iškart kilstlėjau galvą.

- Sveikas, Kajau, - priėjo mama ir apkabino mane. Jos dažyti medaus atspalviu plaukai spindėjo nuo krintančių saulės spindulių. Kaip visada, vilkėjo kreminiu kostiumėliu. Iš jų net savaitgaliais neišlipa.

- Labas, mama, kaip laikais? - paklausiau.

- Puikiai, kol kas, - šyptelėjo.

- Tai sakai labai manęs pasiilgai? - išsišiepęs paklausiau.

- Kada gi pas mus paskutinį kartą buvai? Prieš mėnesį? Ar du?

- Seniai, - tik tiek atsakiau, nes jau net pats neatmenu, kada lankiausi čia.

………

Sėdėjom kreminėj svetainėj, mama ant stalo sunešė turbūt visą turimą maistą ir liepė man valgyti stebėdama ar jai paklūstu. Tėtis vis dar krapštėsi virtuvėje, net neišlindo pasisveikinti.

- Ką jis ten daro? - paklausiau sudrumsdamas tylą.

- Tvarko čiaupą, bet nelabai jam sekasi, žinai koks iš jo mechanikas, - nusijuokė. Šyptelėjau.

- Gal man jam padėti?

- Jei reikėtų pakviestų.

- Tik ne jis ir ne mane, - pasakiau ir pakilau nuo stalo.

- Sveikas, tėti, kaip sekasi?

- O kaip čia gali sektis, kad aš nesuvedu galų, - atsisukęs pasakė.

- Duok, padėsiu, - pasiūliau ir pasiraitojęs rankoves atsitūpiau prie jo.

- Gytis tuokiasi, - iš niekur nieko pasakė. Iš mano rankų iškrito varžtas. - Po poros mėnesių su Vanesa.

- Bet jis, juk… - negalėjau patikėt, kad mano pusbrolis tuokiasi, juk jis net neturėjo merginos, na bent man nieko nesakydavo. Kaip jis gali norėti tuoktis, juk tik dviem metais už mane vyresnis? Ką jis visai negalvoja? Visą gyvenimą su viena moterimi. Pablūdo.

- Jis nori, kad tu būtum vyriausias pabrolys. Sutiksi?

- Na tai kas man belieka, - ramiai atsakiau, gal rimtai pajuto trauką vaikinukas?

- Sakė, kad gali atsivežt merginą, na jis tau kvietimą jau kitą savaitę turi atsiųsti tai viską ir pamatysi, - linktelėjau, norėjau apsvarstyti jo žodžius.

………

Išbuvau pas tėvus visą iki penktadienio. Tos dienos prabėgo net per greitai. Kiekvieną dieną kas nors atvažiuodavo. Antradienį: krikštų tėvai. Trečiadienį: pusseserė su draugu, iš kurių nors galėjau pasijuokti, nes Rūta niekaip neatlipo nuo Osvaldo ir tai jį nervino. Ketvirtadienį: ėjau į kažkokį neaiškų vakarėlį, kuriame dalyvavo ir tėvai - pavasario pasitiktuvių, ar kažkoks… Neaiškus.

Šiandien galva plyšta, vos išlipau iš lovos savo senajam kambary ir nusileidau į apačią mineralinio. Tėvų nebuvo. Išsitraukiau cigaretę ir nešinas kaupina mineralinio stikline atsisėdau žiemos sode. Po kokio pusvalandžio šalimais stovinčiame vazone jau buvo trys nuorūkos. Atsistojau ir vėl nuslinkau į kambarį. Susikroviau atsivežtus daiktus, palindau po šaltu dušu. Koridoriuje stovintis laikrodis rodė tris valandas dienos, kai vėl išslinkau iš kambario. Virtuvėje kilo sąmyšis kai pasirodžiau su kuprine.

- Kur tu eini? - prišoko mama.

- Nešauk, skauda galvą, - susiėmęs už galvos sumurmėjo tėtis. Padaviau jam mineralinio.

- Namo, man jau metas, kaip ir.

- Pabūk dar, bent pietus pavalgysi.

- Nereikia, nesinori net į maistą žiūrėt. Man tikrai metas.

- Kaip žinai, tai kada vėl atvažiuosi? - paklausė tėtis.

- Nežinau, man ir vėl mokslai prasideda, atostogos baigtos.

- Taip, tada mokykis, - linktelėjo.

- Tikrai nenori valgyt?

- Ne, mama, man viskas gerai. Viskas, lekiu, viso tėti, - paspaudžiau jam ranką.

- Sėkmės, nelėk labai, - nuėjau į garažą, mama sekė paskui mane.

- Gal uogienės įdėti? Daržovių? - klausinėjo.

- Ne, nereikia, šaldytuvas pilnas, - atsidariau garažo duris į kiemą.

- Tikrai?

- Taip mama, o jei kas parduotuvėse visko pilna, - atsisukęs pasakiau ir įdėjau kuprinę į bagažinę.

- Skambink man dažniau. Pasiilgstu tavęs.

- Gerai, iki, mama, - pakštelėjau jai į skruostą ir atsidariau dureles.

- Tik neskubėk, Kajau, paskambink kai grįši.

- Gerai, iki, - pasakiau ir įsėdęs užvedžiau variklį.

Liko penkiolika kilometrų iki namų, galvos skausmas aprimo. Mano telefonas numestas kažkur po sėdyne suskambėjo. Sustabdžiau mašiną, kad susirasčiau tą velnio daiktą. Mano ranka niekaip jo nepasiekė. Persisvėriau iš kitos pusės ir pagaliau jį pasiėmiau.

- Klausau?

- Labas, kur tu? - paklausė Pijus.

- Važiuoju namo, o ką?

- Pas mane atostogų pabaigtuvių vakarėlis, atlėksi? - kaip visada paklausė.

- Tai jau važiuoju, kada?

- Kaip ir aštuntą, bet jau dabar žmonių pakankamai,- n usijuokė.

- Būsiu už dvidešimt minučių, - padėjau ragelį. Užsisegiau diržą ir viršydamas greitį nurūkau keliu Pijaus namų link.

……..

Jis neklydo, kai sakė, kad žmonių čia pakankamai. Pasistačiau mašiną už trijų namų. Nuėjau į jo kiemą, kažkokia pora bučiavosi atsirėmę į tvorą. Hormonai. Žavu. Įėjau į namus, ten buvo net per daug žmonių. Nusiėmiau akinius. Pijus, pavaro, jaučiau kaip mano veidą papuošė ciniška šypsenėlė.

- Sveikas, seni, - pasisveikino ir paspaudė man ranką.

- Sveikas, Sigi, kaip tu čia?

- Gavau pakvietimą, - gurkštelėjo iš stiklinės alaus.

- Aišku, tai aš jau eisiu, - pasakiau ir akimis ėmiau ieškoti Pijaus. Jis buvo užgulęs kažkokią brunetę, šyptelėjau ir nuėjau į balkoną. Ten stovėjo vienas kažkoks neaiškus tipas, bet vos įėjau jis pasišalino. Užsirūkiau žiūrėdamas į kieme šokančius žmones.

- Sveikas, - kimiai pasisveikino Pijus, atsisukau.

- Kuo toliau tuo pas tave geriau, - pagyriau.

- Turiu pora mergyčių, kurios viską suruošė, ko čia lindi vienas? Einam išgersim, - paragino.

- Ką žinau, rūkau, - parodžiau jam. - Gerai, gerai, einam, - tai ką pamačiau išėjęs privertė mane sustoti. Eva buvo užlipusi ant kažkokio blondino ir niekaip nuo jo neatsiplėšė. Jis prirėmė ją prie sienos. Mergytė atmerkė akis, sutikusi manas man pamirksėjo ir dar labiau prie jo prilipo kikendama į lūpas. Ji erzino mane, žaidė ir jai tai puikiai sekėsi. Pijus pradėjo kikenti, o aš… stipriai suspaudžiau kumščius ir bandžiau ją nužudyti žvilgsniu. Ji ir vėl atmerkė akis, ciniškai į mane žiūrėdama dingo už durų. Ji žaidė, manipuliavo manimi. Naudojosi proga, bet aš negalėjau atsispirti.

Galvoje vis dar skambėjo mamos ištarti žodžiai, netilo. Jie atsimušdavo ir aidu sugrįždavo atgal, nenorėjau jų prisiminti, norėjau pamiršti, nes tie atsiminimai tikrai nebuvo tobuli, o nešė skausmą. Nenorėjau išvis prisiminti vaikystės. Pamiršti. Ištrinti. Pasidariau kavos ir žiūrėdama pro langą į apsiniaukusį dangų klausiau ramios muzikos, kuri maniau padės man atsipalaiduoti. Po pusvalandžio stovėjimo man nutirpo kojos, o muzika jau ėmė įgristi. Norėjau pasišnekėti su Guste, nes tik ji sugeba mane išblaškyti  vienu ištartu žodžiu.

- Sveika, - kaip visada linksmai pasakė vos tik jai paskambinau.

- Labas, Gustuk, - šyptelėjau, ji visada mane pralinksmina, vien girdint jos balsą neįmanoma nesišypsot.

- Kaip laikas?

- Šiaip labai tavęs pasiilgau, gal nori pas mane nakvot?

- Na… nežinau…gerai, galiu, - džiūgaudama pasakė.

- Tai šiandien atlėk pas mane, bet kada. Pasiilgau tavęs, mergyt! - sucypiau.

- Atsivežt ką nors?

- Tik save, šaldytuvas pilnas, baras ir… Manau nieko netrūksta, - sukikenau.

- Tai gerai, būsiu pas tave aštuntą, tinka?

- O kaip kitaip. Myliu. Iki.

- Čius, saule, - atsisveikino ir padėjo ragelį. Vakaras suplanuotas; su Guste tikrai nebus liūdna, mes visąlaik ko nors susigalvojame, o jei ir ne, tai ramiai pasėdim arba šnekam iki paryčių. Su ja visada.

Pasigarsinau muziką ir pradėjau šokti. Užėjo toks noras šokti iki nukritimo, iki jėgų išsekimo. Garso ir vėl pritrūko - pasigarsinau ir toliau atlikinėjau šokių judesiukus. Strikinėjau kaip patrakus. Man reikėjo veiksmo. Reikėjo išsišokinėti, išsijudėti, nes į klubą per tokį orą nėra noro eiti, o ir ten susitikti Kajų vien ta mintis nekelia nuotaikos. Jau susitaikiau, kad jis man neskambins, na ir gerai, gal jis išsiklausė Donato, ką jam sakiau ir bijo, kad jį įskaudinsiu arba jis man neatsikirs? O gal jau susitaikė su Donatu ir kartu verkia? Turbūt. Ech, tegul ir lindi jis ten ir prie manęs nelenda, nuo to man tik geriau, jam taip pat. Vistiek jis jau ištrintas.

……..

Sėdėjom su Gustė svetainėje, prieš mus ir aplink mus buvo kalnai saldumynų ir vaisių. Jokios mėsos, nes kaip paaiškėjo Gustė jau dvi dienas vegetarė. Jo, taip ir toliau, mergyt!

- Na, tai kaip tau su Kajumi? - nekaltai klustelėjo ir įsimetė vynuogę į burną.

- Aš jį palikau, - tiesiai šviesiai pasakiau, stebėdama jos reakciją.

- Kodėl? Kada? Kur? Kaip? Juk jūs tik pradėjot draugauti…

- Pradėjom ir baigėm, - šyptelėjau. - Kur? Pas jį namuose. Kodėl? Nusibodo, per daug kišasi į mano gyvenimą. Kaip? Paprastai.

- Kada?

- Šiandien ryte.

- Ką jis tau sakė? - jau užsivedusi paklausė pamačiusi, kad man nuo to nei šilta, nei šalta.

- Nieko, na aš net nežinau… Palikau jį miegantį.

- Kaip… tai? Tiesiog?

- Na taip, parašau laiškelį ir išėjau. Visam laikui, - abejingai kalbėjau. Gustės akys tyrė ar nemeluoju, ar nesijuntu blogai dėl to. Ne. Man nei šilta, nei šalta. Nulis emocijų.

- Bet tau visai nesvarbu, neįdomu, o jei jis pasitaisytų? - dėl to aš jai ir nesakau kodėl taip dažnai juos keičiu. Aš noriu, kad jie kentėtų, o ji nenori, kad kentėtų niekas. Ji kaip tos mis‘ės nori taikos pasaulyje. Tik ne su manim.

- Jis nepasitaisys, jis nemoka, jis neklystantis, manantis, kad yra aukščiau visko. Jis - Kajus, viskas tuo pasakyta, - vardinau, nors man tas jo susireikšminimas patiko, juk kiti visąlaik sureikšmina mane, o jis net darydamas ir tai parodė, kad skiriasi nuo kitų. Jis kitoks. Bet kartu vienodas su visais kitais: mano suvedžiotas ir paliktas. Pažymėtas: lūpdažiu ant veidrodžio.

- Negi nepamatei jo nei vienos geros savybės?

- Jo gražios akys. Labai. Na ir jis pats nieko, - mhm nieko, jis… hm… jis labai gražus. Gal net per gražus. - Labai atkaklus, ką žinau, kaip ir viskas.

- Netikiu, bent jau aš per pusę mėnesio išanalizavau kiekvieną Simo savybę.

- Du skirtumai: aš ne tu. Kajus ne Simas, - šyptelėjau.

- Vistiek, ką jis mėgsta, ko nekenčia. Nieko nepastebėjai?

- Sako viską ką mano, bet dažnai meluoja, išsisukinėja. Klausinėja įvairiausių klausimų. Rūko, jo striukėje visąlaik būna cigarečių pakelis, nors prie manęs niekada. Hm… Nemėgsta, kai išsisukinėju arba nusuku temą.  Ką aš žinau…

- Jis normalus.

- Ne, jis nesveikas, - suprunkščiau ir mečiau į ją apelsiną. - Vitaminai.

- Nesuprantu, galima sakyt jis idealus: kas, kad rūko, dabar visi tai daro. Beto studijuoja finansus. Klausimus užduoda tik, kad geriau tave pažintų,-aiškino lupdama apelsiną.

- Tai gal jau kaip ir keičiam temą? - kramtydama ananasą paklausiau.

- Kad man ir šita patinka, - išsišiepus pasakė.

- O man ji nepatinka. Nenoriu apie tai kalbėt. Aš jį palikau. Taškas.

- Kaip nori, ar prisimeni kada paskutinį kartą Pijus vakarėlį rengė? - nei iš šio, nei iš to paklausė.

- Ne. Senai, - jos akys sužibo. Jau žinau kas bus. Pasiėmiau telefoną ir mečiau jai. - Aš tikrai neskambinsiu, derinsi tu, - šyptelėjau.

- Eva, aš nenoriu, tu žinai, kad aš susivelsiu, o ir tu jį paveiksi geriau.

- Mhm paveiksiu, aš ne koks Haris Poteris ar kvailas iliuzionistas, - suprunkščiau iš jos išsisukinėjimo. - Tik skambink!

- Eva! Jis tavęs lengviau klausys, - ištiesė telefoną manęs link.

- Ach… kaip tu mane nervuoji. Kada? - paklausiau ir paėmiau iš jos rankų savo telefoną.

- Gal penktadienį, Pijui, juk atostogos baigias kaip tik, o ir mums tinka labiausiai, - šyptelėjo, ot ožka, viską suplanavus.

- Jo, juk jam jau pirmadienį į univerą, - prisiminusi garsiai pasakiau veikiau sau nei jai. Surinkau mintinai žinomą numerį ir laukiau kol atsilieps mano berniukas. Gustė prisislinko prie manęs, kad viską girdėtų darkart atsidusau ir įjungiau garsiakalbį, po kokių penkių pyptelėjimų jis sugebėjo pakelti ragelį.

- Sveikas, Pijau, - linksmai pasisveikinau. Gustė įsmeigė į mane akis ir kaip man su juo normaliai kalbėti, kai ji taip žiūri?

- Labas, kaip laikaisi?

- Nieko, sėdžiu su Guste ir apie tave galvoju, - suprunkščiau.

- Konferencinis? - nusijuokęs paklausė.

- Labas Pijau, - kaltai pasakė Gustė.

- Sveika. Tai jau ką sumąstėt?

- Pijukai, būk gerutis… - abi kartu nutęsėm.

- Ko mergaitės prašot? - jaučiau, kad šypsosi. Sukikenom.

- Mes tavo atostogų pabaigos proga norim, - dėsčiau, Gustė nenuleido nuo manęs akių.

- Vakarėlio, - konstatavo.

- Būtent, - sucypėm abi.

- Nežinau, nėra nuotaikos man.

- Prašau, būk gerutis. Prašau, prašau, prašau, - zyzėm kaip tikros mažvaikės.

- Kada? - atsidusęs paklausė.

- Myliu, myliu, myliu tave, - abi džiūgavom.

- Kodėl manęs tai nestebina? - linksmai paklausė.

- Nes mes tave išlepinom. Penktadienį man atrodo būtų pats tas, - jau ramiau kalbėjau.

- Penktadienį idealu, nes šeštadienį varau į sodą pasitvarkyt reikia.

- Aš ir noriu, - vėl suzyziau, bet ką padarysi dievinu jo sodą, o ir ištrūkti iš miesto reikia.

- Rimtai, važiuotum su manim? - netikėdamas paklausė.

- Tai aišku, o ką?

- Ką žinau, bet aš ten pasitvarkyt noriu tai…

- Tai aš tau padėsiu, vešiesi mane ar ne?

- O kaip be tavęs. Tai galėsi penktadienį pas mane ir nakvoti, - pasiūlė.

- Mes su Guste paruošim užkandžius, - ėmiausi iniciatyvos. Gustė pritariamai linktelėjo.

- Ir atsinešiu muzikos, - pridūrė Gustukas.

- Tai man liko tik linksmiausia dalis. Kaip visada, - pridūrė. - Tai penktadienį tūsas, o šeštadienį darysim tvarką pas mane sode. Tinka?

- Būtent, - vėl choru pasakėm ir nusijuokėm.

- Gerai, iki, mergaitės.

- Mylim tave, Pijuk, - susimirkčioję pasakėm ir padėjom ragelį.

- Aš sakiau, kad tau bus lengviau su juo susitarti, - krykštaudama pasakė.

- Mes abi tarėmės, - priminiau jai ir pliaukštelėjau į iškeltą delną.

- Penktadienis suplanuotas, ką kviesi?

- Pačius geriausius, kaip ir visada, - suprunkščiau, aš ten pusė net nepažįstu. Pamatau žmogų patinka - pakviečiu. Jei ne - nieko.

Prasėdėjom taip iki pusė penkių ryto. Atsikėlėm sveitainėje viena kitą apsikabinę. Po to nors turėjom iš ko juoktis. Gustė jau visą savaitę nakvoja pas mane. Man nesinori būti vienai, o ir su ja labai smagu. Antradienį pas mus buvo: Simas. Trečiadienį: Pijus, vėliau Gitana-mūsų klasiokė. Ketvirtadienį siautėm po klubus. O šiandien vaikštom po parduotuves ir renkamės naujus drabuželius.  

- Kaip tau šita? - parodė į trumputę dryžuotą suknelę.

- N e, noriu kažko paprasto, - jau suirzusi pasakiau. Gustė jau senai nusipirko juodą suknelę ir papuošalus prie jos, o man vis dar niekas neįtiko. Galiausiai nusipirkau: chaki spalvos kelių nesiekiančią suknutę su petnešėlėmis, masyvius auskarus ir apyrankę.

- Liko tik maistas, - įsikibusi man į parankę pasakė. Pasiėmėm vežimėlį ir stumdamos jį tarp lentynų krovėm viską, ko tik manėm, kad prireiks. Paskambinau Pijui, kad jis atvažiuotų mus pasiimti, nes su keturiais „Maximos” maišais tikrai nebūtum nuėję ar normaliai nuvažiavę iki jo.

- Ar ne per daug? - paklausė vos pamatęs maišus.

- Tu geriau klausk: ar ne per mažai, - šyptelėjau.

- Per mažai tikrai nebus. Sveikos, merginos, - pagaliau pasisveikino ir paėmė iš manęs ir iš Gustės po maišą. Lėtai, vos panešdamos maišus ėjom iki Pijaus „Mercedes”. Pagaliau juos įgrūdom į bagažinę ir įsėdom.-Tai kaip laikotės?-paklausė ir pakštelėjo mums abiems į skruostus.

- Kaip ir normaliai, - atsakiau ir prisisegiau diržą.

- Puikiai, - užgiedojo Gustė. Abu su Pijumi nusijuokėm iš jos atsakymo.

- Varom siaust, - ramiai besišypsodamas pasakė ir užvedęs variklį nulėkė savo namų link. Vakarėlis bus idealus. Jau senai normaliai nesilinksminau, o ir normalios linksmybės būna tik pas Pijų. Viskas vyko kaip prieš mėnesį. Keistas deža vu jausmas tvoskė stipria banga mano visiems jutimams.

Sėdėjau kažkokiam sausakimšam naktiniam klube su Gedu. Jau ištisas tris valandas ir dvidešimt aštuonias minutes čia esam. Man nuobodu, jam linksma iš manęs. Smagu.

- Kas tau yra? - nusižvengęs paklausė ir susivertė Metaksą.

- Nieko man nėra. Aš nesuprantu, ko tu iš manęs žvengi, - piktai pasakiau.

- Kad tu mane juokini, - suprunkštė.

- Ar galiu eiti? - atrodžiau kaip mažas vaikas, kuris norėdamas išbėgti į lauką turi atsiklausti tėvo leidimo.

- Niekur tu neisi, po velnių, nesimatėm šitiek laiko.

- Tiek laiko tai tik pusė metų, - jau dabar aš suprunkščiau. Jis nieko neatsakė.

- Tai kiek panų per tą laiką suvedžiojai? - šypsodamasis paklausė. Paklausė to, ko geriau nebūtų klausęs, nes per pusę metų mane viena paliko. Cha, mane - Kajų, turbūt jis tuo net nepatikėtų. Geriau ir netikrinsiu tiki ar ne.

- Kiek? Negi aš kada nors skaičiavau?

- Vis dar nepasikeitei.

- Neturiu dėl ko keistis, - šyptelėjau. Pažiūrėjau į laikrodį, jau trys valandos trisdešimt dvi minutės.

- Tai kiek dabar jų turi?

- Kalbant šia tema, - parodžiau jam į prie baro sėdinčią blondinę. - Tai aš jau ir lėksiu.

- Sėkmės, - šyptelėjo.

- Man jos niekada nereikia, - pasakiau ir atsistojau. Ji kalbėjo su kažkokia brunete, kuri jau spėjo mane pastebėti. Jos atsisveikino ir brunetė pakilo. Priėjau prie mano nusižiūrėtos blondinės rankas įrėmiau į barą ties jos šonais. Ji aiktelėjo ir lėtai atsisuko į mane.

- Sveika, aš - Kajus. Kaip laikaisi? - švelniai paklausiau ir susikišau rankas į džinsų kišenes.

- Amm… - pasimetus pasakė.

- Galiu prisėsti? - šypsodamasis pakėliau antakį.

- Kaip nori, - užsimetė plaukus ant vieno peties. Atsisėdau prie jos.

- Labai gražiai atrodai, - pagyriau nužvelgęs ją. Trumpas juodas sijonas, balta didele iškirpte aptemta maikutė ir juodas odinis švarkelis.

- Dėkui, tai tik dėl to priėjai? - naiviai paklausė.

- Ne, norėjau susipažinti.

- Tai jau susipažinai, - atkirto, jos koja lyg ir netyčia palietė mano. Ji pasilenkė link manęs ir… Ir pasiėmė už manęs padėtą kokteilį. Šyptelėjau. Flirtavo? Tuoj aš jai parodysiu, kaip tai reikia daryt.

Pasiėmiau jos kokteilį ir gurkštelėjau. Pasilenkiau prie jos ir apkabinęs per kaklą prisitraukiau prie savęs. Jos rankos įsipynė į mano plaukus. Jos drėgnos lūpos labai jau drąsiai lietėsi prie manų, visiškai nesivaržydamos.

- Va dabar jau susipažinom, - atsitraukęs pasakiau.

- Esi tikras? - paklausė ir atsisėdo man ant kelių.

- Visiškai, kaip visada.

- Man patinka savimi pasitikintys vaikinai, - lipšniai pasakė.

- Tau patinku aš, - nusijuokiau ir apkabinau ją.

- Būtent, man patinki tu, - tarė ir įbedė pirštą man į krūtinę.

- Ane? - pakėliau antakį.

- Užičiaupk, - išsišiepus pasakė ir vėl pabučiavo.

- Turi vaikiną? - erzindamas ją atsitraukęs paklausiau.

- Dabar jau taip, - nusišypsojo ir pakštelėjo į lūpų kamputį. - O tu turi?

- Ne pakol kas, bet viena blondinė ant sprando jau kabintis ima, - rimtai kalbėjau.

- Tai kaip kabosi jai?

- Tu geriau jos paklausk, nes ne aš, o ji man į sprandą nagus suleidus, - ji iškart atleido pirštus.

- Supažindinsi?

- Ne, kam reikia tos konkurencijos.

- Ir aš taip sakau, - šyptelėjo ir pasiėmusi nuo baro atsigėrė kokteilio. - Nori?

- Aš ir taip jau nuo tavęs apgirtau, - iš kur? Iš kur pas mane tokie žodžiai? Ne, bet kartais aš net save stebinu. Jos skruostai paraudo.

- Kiek tau metų, lovelase?

- Metai proto neprideda, tik klaidų ir dažnai savų, - šyptelėjau.

- Aš rimtai.

-J ei rimtai tai rimtai kaip ir devyniolika. O tau?

- Aštuoniolika, - užrietė nosytę.

- Gal nori dingti iš čia?

- O tu dar ir mintis skaitai? - pakėlė antakį. Sušnibždėjau į jos ausį:

- Kartais, bet tu nežinai ką dar aš galiu.

- Parodysi?

- Jei tik eisi su manim, - ji linktelėjo, na ką, dar viena mano juodajam sąraše, kuri kentės. Kentės ir dar kart kentės, nes aš taip pasakiau, nes aš tai padarysiu.

- Tu nesi koks pedofilas? - atsistojus paklausė.

- Tu jau pilnametė, - suprunkščiau.

- Aš rimtai, ar turiu pagrindą tavimi nepasitikėti? - įrėmusi rankas į klubus paklausė.

- Jei turėtum manai aš tau sakyčiau? - pakėliau antakius. Jos pilkos akys bandė išskaityti mano reakciją.

- Manau, - rimtai pasakė. Pirštu perbraukiau per jos nosį lūpų link.

- Optimistė.

- Aš rimtai, mielasis, - mes pažįstami penkiolika minučių, o jau prasideda.

- Neturi dėl ko bijoti, turbūt didesnio angelo už mane nerasi, - pasakiau ir apkabinau ją. Didesnio angelo? Žavu.

- Gerai.

- Tai gal jau nori eiti iš čia? - sušnibždėjau į jos ausį.

- Tik su tavimi, - paėmė mane už rankos. Spustelėjau jos šiltą delną.

………

Jos Paris Hilton kambarys buvo dar barbiškesnis nei… kaip ten ji? Gerdė, Greta? Grėtė. Grėtė! Čia buvo saldžiau nei pas ją. Visur nesveikai rožinė spalva. Balta lova. Rožinė patalynė, pagalvėlės, lentynos, net kėdė, sienos, lubos švelnios rožinės spalvos. Ar jau minėjau, kad čia nuo įvairių saldžių kvepalų tvaiko taip tiršta, jog skystesnis atrodo medus ore?

- Šiaip, aš nelipu į lovą su kiekvienu pasitaikiusiu, - teisinosi man į lūpas pakibusi virš manęs.

- Bet aš, juk išskirtinis atvejis, - pasakiau tolimesnius jos žodžius. Visos jos kalba vienodai.

- Mus sieja ryšys, - sumurmėjo ir nusirengė maikutę. Ne, mus sieja kai kas daugiau-lova. Pirštų galiukais perbraukiau per jos nugarą, jos oda nuėjo pagaugais.

- Šalta, barbe? - paklausiau į jos petį. Atsakymo nesulaukiau. Tik tylų murmėjimą.

……..

Atsikėliau jos rožiniame kambarėlyje. Ji vos juntamai kvėpavo padėjusi galvą ant mano krūtinės. Pirštų galiukais perbraukiau jos veidą. Ji kažką sumurmėjo, tik dabar prisiminiau, kad aš net nežinau jos vardo. Cha, mus sieja tikrai kažkoks ryšys. Bevardis ryšys. Cha, cha, cha. Perdėjau jos galvą ant rožinės pagalvės. Atsistojau. Ji apsikabino pagalvę. Nusišypsojau, įsiaviau į džinsus, pasiėmiau ant žemės besimėtančią maikutę ir palikau ją miegoti. Pasidariau kavos, ant servetėlės užrašiau: „Buvo smagu.” „Buvo” paryškinau. Viliuosi, jog esmę supras. Palikau išgertą puodelį kavos, šalia jo servetėlę.

Sėdėjau svetainėj ir ruošiausi paskaitoms, nors iki jų dar visa savaitė. Iš galvos nelindo mintis, kaip lengvai vakar susitvarkiau su barbe. Kaip greitai ją suviliojau ir palikau, gerai, kad ji neišsiklausė mano telefono numerio, nes jau būtų sužinojus: priežastis, tikslus ir kitus jai nežinomų žodžių paaiškinimus. Trenkiau popierius nuo stalo, nes visiškai nebuvo noro nei mokytis, nei ką nors daryti. Nieko.

Mano kaip visada netylantis telefonas ir vėl skambėjo. Pakėliau:

- Klausau.

- Sveikas, kaip laikaisi? - iš telefono atsklido tėvo balsas.

- Nieko, ruošiuosi paskaitoms

- Taigi tau atostogos.

- Žinau, mokytis niekada nevėlu, - kažką suvėliau, bet nenorėjau jo užvesti, kad pradėtų kalbėti apie mano suplanuotą ateitį, net kai aš pats nebuvau gimęs. Tik ne tai. Ir ne dabar.

- Šaunuolis, - pagyrė savo kultine intonacija. - Gal atvažiuosi?

- Šiaip šiandienai neturiu planų…

- Tai puiku, laukiam.

- Nežinau… - bandžiau išsisukti, na ir kas mane už liežuvio patraukė pasakyt, kad neturiu ką veikt? Man jau pats metas pailsėti, nes vakarėliai, mergos ir alkoholis tikrai nesuteikia spa procedūrų.

- Atvažiuok, noriu su tavimi pasišnekėti apie studijas, o ir mama jau zyzia, kad pamiršai mus.

- Balandžio pirmoji jau praėjo, - rimtai pasakiau. Tėvas suprunkštė. - Gerai, būsiu šiandien.

- Tik tiek ir norėjau, - jaučiau, kad šypsosi.

- Viso, - pasakiau ir padėjau ragelį. Dabar man reikės atkentėti katorgą. Mane maitins, kalbės apie mano ateitį, o aš vaidinsiu, kad klausausi ir rūkysiu, po dviejų valandų šnekų ir tėvų kiekvieną kartą tokių pačių pasakojimų tik su skirtingais veikėjų vardais man ims skaudėti galvą ir tada aš vėl rūkysiu. Rūkysiu ir dar kartą rūkysiu… Atsirūkysiu ten visam mėnesiui į priekį. Kalbant apie rūkymą, reikėtų pasipildyti mano atsargas.

Mano netilstantis telefonas ir vėl suskambėjo. Ko dar jis nori? Pakėliau.

- Nu?

- Kajau, - sukūkčiojo į ragelį. Šią balso intonaciją jau tris kartus girdėjau. Ir kaip žmonėms neatsibosta?

Sėdėjau namuose ir braižiau. Beveik kaip prieš mėnesį. Kaip tada kai palikau Donatą. Prieš mano akis jau ėmė ryškėti milžiniškas pastatas. Norėjau ko nors įmantraus. Gurkštelėjau šalimais stovinčios kavos ir toliau įnikusi braižinėjau. Dievinau tą jausmą, kai kiekvienas judesys sukuria ką nors naujo, kad ir koks nereikšmingas jis bebūtų vistiek kažką keitė, kad ir kaip sunku tai pastebėti.

Prisimenu kai mama man nupirko kalną dažų ir molbertą gimtadienio proga. Kai pirmą kartą nedrąsiai išsinešusi jį į sodelį karštą vasaros dieną tapiau greta tvoros augantį ąžuolą bei po juo žaidžiantį juodą katiną. Kai mama stovėjo už mano nugaros ir stebėjo kiekvieną potėpį, o aš negalėjau tuo atsidžiaugti ir nenustojau krykštauti. Kai jos švelnios rankos mane apkabino ir sukuždėjo žodžius dėl kurių gyvenu, o po kelių minučių jau juos pamiršusi verkiau užsidariusi savo rožiniam kambarėly. Prireikė tik poros akimirkų ir tobula akimirka sudužo į šipulius, kuriuos, kad ir kiek beklijuotum izoliacija ar “Moment” klijais niekada nesulipdysi, niekada neištaisysi, nes visada: laimė netrunka amžinai, o tik akimirką. Tik akimirkai mums lemta pajusti tą tyrą džiaugsmą, kurį prisiminus pajuntame skausmą ir salsvą nostalgijos kvapą.

Mano skruostu nuriedėjo viena pasiklydusi ašara ir nukrito ant eskizo. Pažvelgiau į viršų, kad sulaikyčiau ašaras. Atsistojau ir priėjau prie lango. Lauke kaip visada vaikščiojo žmonės, kurie tikrai nepakeldavo optimizmo kartelės aukščiau nei ji turėtų būti, jei išvis yra. Nes pastaruoju metu ji arba nukrito iki kritinės ribos, arba apsistojo ties ja. Turbūt abu atsakymo variantai teisingi.

Kodėl jis dar nepaskambino? Negi taip ilgai miega? Juk aš namuose jau tris valandas. Kas jis toks, kad jam gali nerūpėti, jog aš jį palikau? Išvis, kodėl jo man pačiai neprabudinus? Juk jau kiti per tiek laiko būna ir paskambinę. ir susitaikę su ta mintimi, kad juos palikau, o čia? Kodėl? Gal jam kas nors atsitiko? Gal sustojo širdis? Gal šiaip kažkas atsitiko? Kodėl aš baiminuosi dėl jo? Taip, Eva, pavarai, pati palieki ir jau ruošiesi bėgti atgaivint jo. Miela.

Apsisukau ir priėjusi prie stalo gurkštelėjau kavos. Kaip tik tuo metu mano telefonas suskambėjo. Net pasišokinėdama nuskuodžiau jo link ir atsiliepiau su neslepiamu džiaugsmu tiek išorėje tiek viduje.

- Labas, Eva, - pasisveikino šiek tiek prikimęs vyriškas balsas. Tikrai ne Kajus. Tikrai ne Pijus. Dominykas.

- Sveikas, - nusiminusi pasakiau, kad negalėsiu pasidžiaugti Kajaus balso piktumu ir tiesiai šviesiai sakant, kad negalėsiu iš jo pasijuokti, ko taip norėjau.

- Ko tokia liūdna? - rūpestingai paklausė.

- Nieko, šiaip kažkokia keista nuotaika, - pasiteisinau.

- Lauki svečių? - jaučiau, kad šypsosi.

- Laukiu? - perklausiau jo nesuprasdama klausimo.

- Lauk, tuoj būsiu mėlynake, - nusijuokė ir padėjo ragelį. Ko jis čia tuos rageliu mėto? Svečiai. Taip ir įkvepia laukimui, kai norisi tik ciniškai kalbėti, o dabar reiks… reiks apsimetinėti, slėpti savo nuotaiką ir visa kita. Dar mieliau.

Paėmiau brėžinį nuo stalo ir įdėjau jį prie kitų darbų į vos be užsidarantį stalčių savo kambaryje. Pasidariau dar kavos ir belaukiant Do, net to nepastebėdama laukiau Kajaus skambučio vis žvilgčiodama į telefono pusę. Nieko. Po pusvalandžio mano nervai nuo iškeltų klausimų jau baiginėjo pakrikti, kai į duris paskambino Domas.

-Labas,-pasisveikinau ir pakviečiau vidun.

-Sveika,-pakštelėjo man į skruostą ištraukė rankas iš nugaros. Jo delnuose buvo kreminių rožių puokštė. Miela, tik yra viena smulkmena aš nemėgstu rožių: raudonų, baltų, geltonų, kreminių, juodų, mėlynų ir kitų spalvų. Nekenčiu. Man jos taip nepatinka… Fui. Kažkoks banalybės įsikūnijimas. Pabandžiau nuryti emocijų srautą, kurios jau veržėsi lauk. Stengiausi atrodyti kaip normali mergina: nustebusiu veidu.-Čia, kad tau nuotaika pasitaisytų,-pasakė ir tiesiog įgrūdo jas man į rankas. Gal koki keturi aštrūs spygliai susmigo į mano delnus. Išspaudžiau apgailėtiną šypseną.

- Dėkui, Domai, - pasakiau ir pakštelėjau jam į lūpas, kad tik jis nepastebėtų tikrosios mano reakcijos į šias, turbūt, pačio velnio skintas ir augintas gėles.

Stengdamasi kuo mažiau liesti rožes įdėjau jas į vazą ir pastačiau virtuvėje ant baro. Do patogiai įsitaisęs sėdėjo svetainėje ir gurkšnojo kavą niekaip nenuleisdamas nuo manęs akių.

- Baik spoksot, - atsisukus pasakiau, jausdama jo žvilgsnį įsmeigtą į nugarą.

- O jei nebaigsiu? - pakėlė antakius.

- Turėsi baigt, mažuti, - priėjau prie jo ir įbedžiau pirštu į krūtinę. Jis rankomis apsivijo mano kojas ir prisitraukė prie savęs, atsisėdau ant jo kelių.

- Eva, kas tau? - čia tai klausimas. Iš kur pas jį tiek nuovokos? Pakedenau jo blondiniškus plaukus.

- Blondine, tau haliucinacijos, - sušnibždėjau į jo ausį ir sukikenau.

- Rimtai, ko tokia rimta? - nekreipdamas dėmesio į mano pokštą paklausė.

- Nieko, neklausinėk manęs, nes aš ir pati nežinau, - prisipažinau, mano telefonas suskambėjo, net pašokau nuo jo kelių ir kaip kulka nulėkiau telefono link. Pagaliau prabudo iš latargo miego angelėlis mano.

- Kas? - paklausė Do, bet nekreipiau dėmesio į jo klausimą. Mano delnai jau gniaužė telefoną, jis ir vėl suvibravo. Ant ekrano šmėžavo žodžiai: „Senka baterija.” Kkką…? Tai ne jis? Jap, apsikvailinau. Mano veidas apniuko. Padėjau savo telefoną ant spintelės. Tai ką, gal jis rimtai nupušo? Ar jam nusispjaut ant manęs? Po galais, kas jis toks, kad net nesugeba man paskambint? Taip, jis - Kajus, bet visi jie vienodi. Apsisukau ir atsisėdau greta Do. - Kas?

- Nieko, laukiau svarbaus skambučio, - sumurmėjau ir atsirėmiau į jį.

- Dar sulauksi, - pakštelėjo į plaukus. Taip, sulauksiu, jei ne Kajaus, tai tavo skambučio, kai man atsibosi. Tik, kad jis man neatsibodo, na iš dalies taip, tie jo klausimai varė iš proto, aš negalėjau normaliai su juo bendrauti kai vienintelis jo tikslas buvo įminti mano paslaptis, į kurias kiti net nekreipia dėmesio, nuo kitų jas taip lengva nuslėpti. O jis… Jis visada užduoda klausimus, kurie tokie sukti, tokie mįslingi, kad reikia laužti galvą norint teisingai neišsiduodant jam atsakyti. Jis vienintelis juos užduoda vėl ir vėl. Ir niekada nepasiduoda, tai matyti iš akių, iš jo kalbos. Bet tai nieko nekeičia. Aš, juk niekada nesigailiu, kaip elgiuosi su jais. Jie neverti to.

- Žinau, - pakėliau į jį galvą ir susiradau lūpas, kad išmesčiau jį iš galvos. Jei jau užmigo, tai tegu ir miega.

- Eva, Eva, Eva, ar aš tau sakiau, kad tave myliu? - atsitraukęs pasakė. Vos nenusižvengiau ant visos Lietuvos. Vos. Jo naivumas keri. Tiesiog žavu.

- Man atrodo esu tai kažkur girdėjus, - išsišiepus pasakiau.

- Ir kodėl manęs tai nestebina? - pakėlė antakius.

- Neįsivaizduoju, - sumurmėjau ir švelniai prisiliečiau prie jo lūpų, kad tik jis daugiau nebešnekėtų nesąmonių. Pajutau jo rankas po savo palaidine. - Do, ne dabar. Nėra nuotaikos…

- Kaip nori, mėlynake, - pasakė ir atsitraukė nuo manęs. - Tai aš jau gal ir eisiu…

- Nepyk, - ką aš pasakiau? Man gal temperatūra pakilo?

- Nepykstu, bet man jau laikas.

- Jei tikrai reikia, - man tikrai kažkas negerai.

- Iki, Eva.

- Iki, Dominykai, - jis garsiai užtrenkė duris. Mano telefonas išleido paskutinį atodūsį. - Uch! - plojau delnais į sofą. Užkniso! Užkniso! Mano galvoje ir vėl iškilo žodžiai dėl kurių gyvenu, kurie tiek daug kartų leido man ir vėl pakilti ir vėl atsitiesti. Tik dabar jie suskambo kita intonacija. Tik dabar supratau kas pasakyta tarp eilučių, mano visas kūnas aptirpo…

Ji virpėjo mano rankose. Mūsų abiejų oda maloniai pašiurpo, nors degė aistra. Pirmą kartą man tai atsitiko, o juk visą laiką tik aš priversdavau jų odą nueiti pagaugais. Buvo labai gera, norėjau, kad ji neužmirštų šitos nakties. Eva įsisupo į antklodę, atsiguliau prie jos ir ėmiau bučiuoti jos raktikaulį.

- Kajau, - tyliai pasakė.

- Mhh, - sumurmėjau į jos vanile kvepiančią odą.

- Ačiū, kad pasakei, - nuoširdžiai padėkojo. Aš net pats nežinau kodėl jai pasakiau, nesupratau iš kur ji tai suprato, ji mane apstulbino. Dar nei viena mergina neatkreipė dėmesio į tą mažą randelį ties dešinio žąsto viduriu. Aš…aš nežinau. Nežinau kodėl jai pasidaviau, nežinau kodėl išklojau tiesą. Gal dėl to, kad jau negalėjau tvardyt savo aistrų, o gal tik dėl to, kad ji manim pasikliautų?

- Tu nežinai kiek man tai kainavo, - pakėliau į ją akis, net prietemoje šios blizgėjo.

- Nujaučiu.

- Žinau.

- Labanakt, Kajau, - sukuždėjo ir pakėlusi mano smakrą pakštelėjo į lūpas.

- Labanakt, mergyte, - atsakiau, šiek tiek pakilau, užgesinau naktinę lemputę, atsiguliau apkabindamas ją iš nugaros. - Evelina? - sumurmėjau į jos petį.

- Mhh, - kažką per miegus sumurmėjo ir patogiau įsitaisius atsiduso. Vėl pakštelėjau į jos petį ir pasistengiau užmigti, nors galvoje zujo ir taip per daug minčių.

Kodėl aš ją sulaikau? Kodėl niekada neleidžiu išeiti? Kodėl neprarandu noro žaisti? Kodėl ji suprato? Kodėl jos visi klausimai pataiko tiesiai į dešimtuką, išmušdami mane iš vėžių? Kodėl ji taip elgiasi? Nepajėgiau atsakyti į nei vieną klausimą. Ji man buvo tarsi viena didelė neįmenama mįslė, kurią pasiryžau įveikti net pats nežinodamas kodėl. Priglaudžiau dar arčiau ją prie savęs ir pajutau, kaip mane pasiglemžia vanile kvepiantis miegas.

Atsibudau vėlai nuo kavos kvapo įsigėrusio į visus namus. Tankiai pamirksėjęs pramerkiau akis. Jos nebuvo šalia. Atsisėdau.

- Eva? - pašaukiau, išgirdau kaip virtuvėje kažkas nukrito ant žemės. Nuėjau į vonią, kurio veidrodis buvo nusėtas garų lašelių, nusiprausęs užsidėjau džinsus ir nuėjau į virtuvę. Nieko. Ant stalo garavo du puodeliai kavos. Nusišypsojau. Žaidžia slėpynių mergytė. - Eva, kai surasiu tave atsiimsi, - pagrasiau ir nuėjau į koridorių. Mane patraukė veidrodis. Atsistojau prie jo ir įsispoksojau į raudonu lūpdažiu paraštus žodžius:

Kajau,

Klaida? Ne, tai nebuvo klaida.

Bet klysti, juk žmogiška.

Ištryniau.

Eva.

Skaičiau vėl ir vėl. Ką ji mane paliko? Taip paprastai? Nieko nesupratau. Na, gerai, supratau tik vieną dalyką. Ji mane pagaidino. Dar niekada nebuvau tokioj situacijoj. Kas ji tokia, kad galėtų taip su manim daryt? Juk tik aš galiu jas palikti kada užsigeidžiu. Kas ji manosi esą? Juk vakar jai pasakiau tai, ko nežino net mano artimiausi žmonės. Jai. O ji… Net nepajutau kaip sugniaužiau kumštį ir trenkiau juo į sieną. Dar sako: „ištryniau.” Tuoj aš ją ištrinsiu, galės tada man kojas bučiuot.

Jei dabar ją pamatyčiau tikrai nenulaikyčiau liežuvio, bet gal čia tik pokštas? Pasiėmiau telefoną. Jau rinkau jos numerį, kai sugalvojau viena. Neskambinsiu jai. Kai pasiilgs pati paskambins, tikrai nenusileisiu iki tokio lygio, kad skambinčiau jai, ar elgčiausi kaip Doncė. Ne, žinau, kad ji to ir tenori, bet būtent to ji, ir negaus. Jei jau ištrynė, tai trinu ir aš. Nėra man dėl ko jaudintis, juk galiu turėti kiekvieną, o būnant su ja tai reiškia atsisakyti jų visų. Na ir gerai, nors nereiks kvaršinti galvos dėl jos kvailų paslapčių. Ji man įprastas vienadienis nuotykis. Nuėjau į virtuvę, išpyliau jos darytą kavą ir pasidariau naują. Bet kas ji tokia, kad galėtų mane palikti?!

Negaliu slėpti, kad nesinervinau, mano galva neišnešė tokio dalyko kaip mano ego sutrypimas, o būtent tai ji ir padarė. Norėjau išsikrauti, palikau kavą ant stalo ir užsivilkęs sportinį džemperį užrakinau namų duris. Kaip aš galėjau nepamatyt kokie jos kėslai? Juk jos akys akivaizdžiai manim manipuliavo, ji kaip koks velnias - žaidė su manim kaip su lėle, o kai jai atsibodau paėmė ir išmetė. Pala, pala. Ir kur man tai taip girdėta? Ar ne tik ji elgiasi taip pat kaip ir aš? Totaliai. Identiškai.

Juk ir aš palieku jas, kai tik atsibosta. Juk ir aš turiu savo žymę, kaip palieku jas. Kažin jos jaučiasi taip kaip dabar aš? Ne. Nemanau, jos jaučiasi daug, daug, daug blogiau. Juk jos verkia kruvinomis ašaromis. O aš? Aš tiesiog jaučiuosi apkvailintas ir nugalėtas, nes aš užsibrėžiau ją suvilioti ir palikti, o ji tai padarė pirma.

Net negalvodamas nuvažiavau pas Sam. Ji piktai atidarė man duris.

- Kur tu tiek laiko basteisi? - rankas užsidėjusi ant klubų paklausė nepakviesdama į vidų, taip, lyg aš būčiau jos vyras, kuris pasakęs, kad važiuoja žvejoti grįžo po trijų parų girtas. Jai trūko tik kočėlo. Miltuoto. Kaip man nusibodo tie jos kaprizai, kas aš jai: šuo, kad ant manęs rėkia dėl nieko? Tikrai neketinu jai atsiskaitinėti, aš niekam neatsiskaitinėju.

- Ne nuotaikoj. Aišku, - pakštelėjau jai į kaktą ir apsisukau.

- Kajau, palauk, - nutaisiusi įskaudintą toną paprašė. Ne gyvenimas, o melodrama. Absurdas.

- Neuždavinėsi klausimų? - vis dar nusisukęs paklausiau.

- Ne.

- Iki, Sam, - šaltai atsakiau, kažkodėl įsivaizduodamas, jog ji - Eva.

- Kajau, neišeik, - jau beveik maldavo. Sustojau. Atsisukau. Priėjau prie jos. Delnais apglėbiau jos skruostus ir pabučiavau.

- Skiriamės, visam laikui, - pasakiau jai į lūpas ir atsitraukiau. Ji spoksojo į mane negalėdama tuo patikėti. Jos skruostu nusirito viena stambi ašara. Bet man tai nebuvo svarbu, mano nuotaikai taisyt reikėjo ką nors įskaudinti. Ne, aš visai nežiaurus. Tiesiog to reikia, to aš noriu ir tas bus, tas jau įvyko.

- Kajau, prašau, aš myliu tave, - kūkčiodama kalbėjo, nesusilaikiau ir nusijuokiau, pirštų galiukais nubraukiau jos ašarą ir vėl pabučiavau.

- Meilės nėra, Sam, - atsitraukęs pasakiau ir apsisukęs nuėjau. Palikau ją visam laikui, bent jau aš taip manau. Girdėjau kaip ji suklumpa ir pradeda garsiai verkti, nieko nejutau, sulėtinau žingsnius, kad galėčiau pasiklausyti gražiausios muzikos: jos ašarų, vietoj jos įsivaizduodamas Evą.

- Eva, - sumurmėjo į lūpas, negi jis ir vėl užduos kvailus savo klausimus, į kuriuos aš negaliu atsakyti?

- Na ko tu ir vėl nori? - nepatenkinta paklausiau surėmusi mūsų kaktas.

- Ryžiai bėga, - išsišiepęs pasakė ir sumažinęs ugnį vėl atsistojo prieš mane.

- Tai kur mes baigėm? - pakėliau vieną antakį susinėrusi rankas po krūtine.

- Manau tau reikia mano pagalbos.

- Ir aš taip manau, - pabandžiau prisitraukti jį arčiau, kur tau, nei per plauką. Pati priėjau prie jo ir pabučiavau, jo rankos iškart užkėlė mane ant stalviršio. Delnais apglėbiau jo skruostus, kad tik nepabėgtų, nes aš neatsakau už savo veiksmus, ne dabar. Kajaus pirštus pajutau savo išleistuose plaukuose.

- Aš turėjau omeny virtuvėje, - vėl sumurmėjo. Sužaibavau į jį akimis. Suprato ko noriu. Suprato, ko man reikia.

- Mes ir esame virtuvėje.

- Ne ta prasme, - jo žodžiai kuteno. Sukikenau ir stumtelėjusi jį nušokau nuo raudono stalviršio. - tai ką man padaryti?

- Išimk kepsnius iš orkaitės, - sukomandavau, dar spėjau išvysti kaip jis nusišypso. Atsidariau baltą spintelę su juoda gėle - išėmiau lėkštes.

Po pusvalandžio sėdėjom prie stalo ir valgėm, tiksliau valgė jis. Kajus niekaip nenuleido akių nuo manęs. Dėmesys gerai, bet kas per daug tas tikrai nesveika, nemanau, kad aš bent kąsnį nurijau.

- Ar gali nespoksot? - paklausiau ir po stalu įspyriau į jo koją.

- Neleisi? - išsišiepė.

- Būtent.

- Kaip nori, - pasakė ir vistiek nenuleido tų savo žydrų paraližuojančių akių.

- Kajau! - užrėkiau.

- Graži tai ir spoksau, - pasiteisino, tik jo pasiaiškinimas buvo per daug banalus, kad man įtiktų.

- Turėsi dar laiko.

- O jei jo man neužteks? - pakėlė antakį ir pasilenkė per stalą manęs link.

- Tai jau tavo bėdos, saldainiuk, -lengvabūdiškai pasakiau ir pasmeigusi ridikėlį įsidėjau į burną.

……

Po savaitės.

Viskas klostosi idealiai. Pagal planą, kaip per sviestu teptą alyvą. Slidžiai. Per šia savaitę tik tris dienas ėjau į mokyklą. Mokiausi namie. Užsidariau kaip kokia vienuolė, nuo išorinio pasaulio ir visą dėmesį sutelkiau į istoriją, Pijus su Guste buvo pas mane tris kartus. Linai paskirtas bandomasis laikotarpis, kaip tai pavadino Pijus, nors ir šypsojosi, mačiau, kad išgyvena. Nesidžiaugiu tuo, kad per mane tai įvyko, bet jokia lakudra manęs taip nevadins.

Su Domu viskas puiku, susitinkam kiekvieną dieną. Aišku, jis man jau pradėjo atsibosti, manau jau laikas skirtis, nes tie jo pasakojimai apie meilę man, jau primena narkomano matomas haliucinacijas, tik skirtumas toks, kad jo priklausomybė aš ir, kad jos tikros. Vistiek tai nekelia jokio džiaugsmo, išvis man jis per šias dienas beveik įgriso. Nusibodo, jo grabaliojamasis viešose vietose, lyg aš būčiau žaislinė. Ne, vaikinai yra žaislai.

Su Kajumi viskas klostosi gan keistai. Jis lyg nujausdamas nieko manęs neklausinėja. Na ir gerai. Ir kažkaip elgiasi keistai, tie jo žvilgsniai ir neaiškūs judesiai, per kuriuos jau dvi naktis neišsimiegojau, nes tik dabar pastebėjau, kad būdama su juo aš tampu šiokia tokia paranojike, nors ir maža, bet tampu. Tik nežinau dėl ko ir nuo ko. Ai, taip, nuo ko žinau -  žinoma nuo Kajaus.

Laikrodis rodė po aštuonių dvi. Vėluoja mano vaikinas. Cha. Atsisėdau ant sofos, koja ėmiau barbenti į stiklinio stalo koją. Į duris paskambino. Lėtai, nervindama už durų laukiantį žmogų priėjau ir pažiūrėjusi pro akutę jas atidariau.

- Vėluoji, - jis kaip visada šypsojosi, lyg ką tik būtų laimėjęs milijoną.

- Žinau, kamščiai, - pasiteisino. Įtempiau jį vidun.

- Kokį filmą atvežei? - smalsiai paklausiau ir apčiupinėjau jo striukę.

- Negrabaliok manęs, - griežtai subarė.

- Ką noriu tą grabalioju, - iškišau liežuvį. Misteris melo detektorius prisitraukė mane prie savęs ir apdovanojo tikrai ilgu bučiniu, kaip spėju taip bandė išpirkti kaltę dėl vėlavimo. Pavyko? Tai žinoma.

- Tai nori žiūrėt, ar mane grabaliot?

- Abu, - rimtai atsakiau, jis nesusilaikęs prunkštelėjo.

Sėdėjau ant sofos, o Kajus bandė įjungti mano DVD, po pusvalandžio pastangų ir trumpų bučinių pertraukėlių paaiškėjo, kad jis neveikia.

- Tai ką darysim? - „nusiminusi” paklausiau. Jis priėjo prie manęs ir atsisėdo greta.

- Nori pas mane? Ten tikrai veiks.

- Tai ko mes laukiam? - Kajus čiupo mane už rankos ir nusivedė į koridorių. - Ai, tavo striukė, - pagaliau prisiminiau ir ištraukusi ją iš spintos padaviau tikrajam šeimininkui.

…….

- Tai užeik, - šyptelėjo ir paėmęs už rankos įsivedė vidun. Apsidairiau: ryškiai morkinės sienos, juoda spinta, juodais rėmais veidrodis prie sienos. Į lubas įmontuotos lemputės. Švilptelėjau.

- O dar sakei reikia mano paslaugų.

- Reikia, - pasakė už nugaros ir apkabino mane.

- Tai einam filmo žiūrėt? - pasukau galvą į šalį, bet jis vis dar nepaleisdamas manęs pradėjo eiti su manim kartu, prieš tai pakštelėjęs į atsuktą skruostą. Įėjom į svetainę, jis man net neleidęs apsidairyti pasodino ant žemos baltos odinės sofutės prieš juodą kavos staliuką. Pats priėjo prie plokščiaekranio televizoriaus ir įjungė filmą.

- Apie ką? - paklausiau kai jis atsisėdo prie manęs. - Geriau paklausiu taip: siaubo?

- Komedija, kaip ir prašei, - prisislinkau prie jo, kad mūsų kūnai liestųsi, norėjosi tos ramumos ir šilumos, kuria jis spinduliavo. Atsisukau į jį ir švelniai pabučiavau, vos liesdama lūpas, Kajus glustelėjo mane dar arčiau savęs ir paleido filmą.

Filmas baigėsi, abu kikenom beveik ištisas dvi valandas. Kajus pasiūlė nakvoti pas jį, nes jau vėlu. Šiaip ne taip sutikau. Nuėjau į vonią, prieš tai iškaulijusi iš jo paprastą maikutę, kuri turės atstoti man naktinukus. Greitai nusiprausiau, nusivaliau vos pastebimą makiažą ir grįžau pas jį.

Kajus nužvelgė mane gan nepadoriu žvilgsniu ir pakštelėjęs į kaktą liepė palaukti jo, kol šis nusipraus. Išjungiau televizorių, sudėsčiau ant sofos išmėtytas po žemę pagalvėles ir nuėjau prie lango ir stebėdama tingiai gatve riedančias mašinas ėmiau būgštauti dėl to kaip miegosim.

Kajus išėjo iš vonios ir paklausęs, kur noriu miegoti mane nusivedė į miegamąjį. Paklojom lovą, dar kart tėviškai pakštelėjęs į kaktą palinkėjo labos nakties ir jau ruošėsi palikti mane vieną tarp nepažįstamų sienų, kai paklausiau, kur jis ketina eiti. Džentelmeniškai atsakė, kad į svečių kambarį taip suteikdamas man garbę miegoti jo lovoje.   - Kajau, nebijok, aš tavęs tikrai neišprievartausiu, - ramindama patraukiau jį per dantį.    - Aš tik nenoriu, kas jaustumeisi nepatogiai, - pavarčiau akis.   - Nagi, negi mane čia paliksi vieną? - įsirangė lovoje, kitoje pusėje nei sėdėjau aš, rodos, bijodamas net mane paliesti kaip kokį alkaną krokodilą, atsigulė kuo toliau nuo mano pusės. Šyptelėjau ir atsiguliau ant pagalvės, kuri buvo įsigėrusi jo kvapu. Jis pasivertė ant šono taip atsisukdamas į mane.

- Gražu čia, - pagyriau jis šyptelėjo, prisislinkau arčiau norėdama bučkio.

- Eik, tu, - sumurmėjo ir uždėjo ranką ant klubų, pakštelėjo į nosies galiuką, sumurkiau kažką po nosimi ir kilstelėjus galvą įsisiurbiau į jo drėgnas lūpas. Mano kraujas išnešiojo jausmą, kuris liepė širdžiai plakti greičiau; o jis prarado kontrolę, nesuvaldęs savo emocijų grybžtelėjo į apatinę lūpą. Mistiniu būdu atsiradau dar arčiau jo. Mano noras ir viltys jam atsispirti ištirpo su jo kuždesiu. Pirštų galiukais vedžiojau jo kūną, kol Kajaus oda pašiurpo. Išsišiepiau.

- Nejaugi šalta? - jis nieko neatsakė, tartum negirdėjo klausimo. Mano pirštų galiukai nuslydo dešiniu jo žąstu apie vidurį. Vėl ir vėl perbraukiau per tą vietą, jo netikėtumo pilnos akys susmigo į manas. Pasislinkau arčiau ir pažiūrėjau į tai ką užčiuopiau.- Kajau, kas tau buvo?

- Nieko.

- Kaip nieko, jei čia plėštinis randas, - jo akys apsistojo ties iškritimo riba, o pirštai skausmingai susmigo į mano blauzdą.

- Iš kur tu žinai, koks čia randas? - po kelių minučių paklausė.

- Mano geriausias draugas medikas, - šyptelėjau. - Neišsisukinėk, - gražiai paprašiau ir paglosčiau jo skruostą. 

- Paslaptis į paslaptį? - atgavęs veido spalvą paklausė. Viskas. Pakilau nuo lovos ir pasiėmusi nuo lovūgalio aptemtukes užsitempiau ant savo kūno. - Ką darai?

- Einu namo.

- Eva, prašau, - priėjo prie manęs ir atsuko į save.

- Ką prašau, jei tu tik sieki naudos? - piktai paklausiau.

- Nepyk, mergyte, - surakino delnais mano veidą. Nusipurčiau juos. Nenorėjau, kad jis mane liestų kai taip elgiasi.

- Dėl ko tave bandė nužudyt? - nekreipdama dėmesio į jo žodžius paklausiau. Gal ir klydau, bet tokie randai dažniausiai lieka po užpuolimų. Jo veidas persimainė. Akys virto negyvomis pilnomis išgąsčio.

- Kaip… kaip tu supratai? - nesuprasdamas paklausė spigindamas akimis.

- Dėl ko? - dar kartą pakartojau.

- Kontrabandos, - po kiek laiko pasakė, pasidavęs akių kare. Jaučiau, kad sako tiesą. Stipriai apkabinau jį ir pasistiebusi pabučiavau į pabalusias lūpas.

- Ačiū, - sukuždėjau. Jaučiau kaip jo lūpos užkaito. Jo rankos vis stipriau ir reikliau spaudė prie savęs, lyg aš būčiau jo paslaptis. Nuvirtom atgal į lovą, Kajus rūpestingai paklausė ar tikrai to noriu, ar nesigailėsiu vėliau; geidžiau jo, o matydama ir jausdama, kaip jis rūpinasi manimi neabejojau.   …….

- Kajau, - tyliai pasakiau, kol jis bučiavo mano raktikaulį. Norėjau, kad jis žinotų, jog niekam to nesakysiu, norėjau, kad jis pasitikėtų manim.

- Mhh, - neaiškiai sumurkė, mano visa oda kvepėjo jo kvepalais.

- Ačiū, kad pasakei, - nuoširdžiai padėkojau, nesugalvodama ką daugiau pasakyti.

- Tu nežinai kiek man tai kainavo, - prisipažino ir pakėlė akis į mane, atrodė susimąstęs, rimtas, laimingas(?).

- Nujaučiu, - juk ne jis vienas turi paslapčių. Turėjau jį įspėti, kad savų jam taip lengvai neatskleisiu, bet jis tai jau buvo supratęs.

- Žinau.

- Labanakt, Kajau, - sukuždėjau ir prisitraukusi jo smakrą pakštelėjau į lūpas.

-Labanakt, mergyte, - pasakė ir užgesinęs šviesą atsigulė greta, jo pirštai dar ilgai vos juntamai lietė mano odą.

……..

Atsibudau vėlai, o gal anksti? Nežinau, jo kambarys skendėjo malonioje blausoje. Galvą buvau padėjusi ant Kajaus rankos, jis vis dar buvo mane apkabinęs, karštas kvėpavimas vilnijo mano kaklu. Dabar man reikės apsispręsti. Tik ko aš noriu labiau ir kas man geriau? Jokio suderinamumo…

Sėdėjau virtuvėje ant juodai baltų virtuvinių plytelių ir liejau savo įtūžį. Pasidėjau šalimais savo kojų stiklinę vandens beveik iki viršaus prigrūstą ledukų. Pirštais masažavau smilkinius.

Ach… Kaip jis mane nervino. Kaip sunervino. Atsirado čia kažkoks ir dar aiškina man. Taip, šalta man nebuvo, aš dar gyvenime nejaučiau tokios aistros. Aš jo norėjau. Bet kai jis atitraukė mano rankas, jis pastatė mane į vietą, priminė, dėl ko aš esu jo mergina. O gi dėl to, jog jį palikčiau, nes visa kas turi pradžią turi ir pabaigą, o mano pasauly siužetas pagreitintas. Jis galima sakyt sutrypė visą mano orumą ir savigarbą taip pasielgdamas. Bet būtų buvę gera. Labai, nes jei aš to nedaryčiau jo namuose, taip, kad ir palikti dar negalėčiau.

Tą akimirką aš norėjau gerai jam vožtelėti, po velniais, kas jis toks, kad mane sulaikytų, tik aš tai galiu. Vos laikiausi jam neužvožus, bet jis lyg žinodamas ką ruošiuosi jam padaryti atsisveikinant mane pabučiavo ir galvoje eilinį kartą pasidarė tuščia, neužvožiau tik dėl to, kad… taip, taip, taip. Bučiuojasi jis labai gerai.

Jei neklystu, nuo visų šitų seilėjimųsi man pradėjo dar labiau skaudėti galvą, o siutas taip paėmė, kad vos nepaspyriau tos stiklinės su jau ištirpusiu aspirinu, kad tik nusiraminčiau. Ne. Pakėliau ranką su tuo šnypščiančiu skysčiu ir vienu mauku jį išgėriau, o tada į karštą dušą ir į šaltą lovą. Suderinama. Net nereikia grūdintis.

Atsigulusi radau Dominyko sms‘ą.:

„Tikiuosi ryt susitiksim.” - išsišiepiau, o taip, nes man jau neužtenka vieno.

„Būtinai”

„Tai ryt pirmą, centre. Gerai?”

„Tinka, labanakt, Do” - išsiunčiau.

„E, man atrodo, tu man labai patinki” - o, kaip miela… Jau išsilydžiau, tik jau nesakykit, kad ir jis trenktas, nes aš amžinai su spangstančiais susidedu.

„Blondinas, labos, Do.” - padėjau telefoną, pasiryžusi daugiau neskaityti ir bent jau dešimt valandų negirdėti sapalionių apie Meilę iš didžiosios raidės. Užsiklojau iki nosies galiuko ir išjungusi naktinę lemputę bandžiau užmigti, nors mano telefonas du kartus suvibravo ir vos nenukrito nuo spintelės.

Atsibudau nuo smagaus balso sklindančio iš radijo, tema tiesiog atitinkanti mano nuotaiką visu šimtu procentų: „meilės kaina”. Garsiai atsidusau išlipau iš lovos ir ištraukusi radijo laidus išmečiau ją į šiukšlių dėžę Ne, daugiau ji manęs nenervins. Daugiau niekada.

Atsistojau prieš veidrodį savo kambary ir rinkausi drabužius kuo rengtis einant susitikti su Dominyku. Išsitraukiau paprastus aptemptus šviesius džinsus, pilką apnuoginančią pečius palaidinę, pilkus su raikšteliais zomšinius aukštakulnius, ir sidabrinius kuklius papuošaliukus. Pasiėmiau kosmetinę ir apsirengusi ėmiau dailinti savo veidelį. Kai viskas buvo atlikta pavalgiau, išsivaliau dantis, pasidažiau lūpas ir pasiėmiau nuo spintutės telefoną. Dvi žinutės. Atidariau. Pirma nuo Kajaus:

„Nepyk, dėl mano poelgio, atvažiuosiu pas tave ketvirtą. Bučiuoju. Labos.” -smagu, turiu apsisukti su Dominyku iki keturių. Kita nuo to pačio Domo:

„Blondinas ne plaukų spalva, o gyvenimo būdas, mažute.” - suprunkščiau, tai jau taip. Gyvenimo būdas. Ar jis nejaučia, kad pats ant savęs užstūmė?

Susirišau aukštai plaukus, lūpas paskutinį kartą perbraukiau blizgiu, įsimečiau telefoną į rankinę, iš spintos lentynėlės po drabužiais išsitraukiau vokelį ir įsidėjau į piniginę penkiasdešimt litų. Užsimečiau paltuką ir užrakinusi duris išėjau pas savo saldainiuką.

Jis sėdėjo ant fontano atbrailos apšviestas saulės spindulių. Nepastebėjo manęs. Visiškai neskubėdama žingsniavau jo link, saulė nemaloniai akino.

- Sveikas, - priėjus pasakiau, pakėlė į mane akis ir atsistojo.

- Labas, gražiai atrodai, - jo geltoni plaukai susivėlė nuo vėjo.

- Dėkui, - nuleidau akis, kaip jiems tai patinka. Jis pakėlė mano smakrą. Pilkos akys žėrėjo. Do pasislinko arčiau ir apkabinęs mane per liemenį pabučiavo į lūpas, užsikėlė mano koją ant savo klubo ją glamonėdamas. Įrėmiau rankas į jo krūtinę.

- Do, ką tu čia išdirbinėji?

- Man atrodo, myliu tave, - pakartojo ir vėl palinko prie manęs. Nestabdžiau jo, jis pakėlė mane, aš apsivijau kojomis jo liemenį, o rankomis kaklą. Taip, aš netikiu meile, bet kai kas nors sako, kad mane myli, mano savimeilė pakyla iki neįmanomos ribos. Man patinka girdėti, kad net be mano pačios pastangų jie manimi taip lengvai susižavi, apkerėti kaip kokios nimfos kerų, kurie išsisklaido, vos tik randa laiškelį ant veidrodžio, arba net jo neradę, o kai palinkiu: „ viso geriausio.” Jei jie man neįtinka.

Padoru? Ne, padorumo ribos jau senai peržengtos ir sutryptos, jų nėra, jeigu egzistuoju aš ir mano pasaulis, nes man dzin ant šio. Do tikrai nesigydėdamas džiaugėsi mano kūnu, o aš tenkinausi jo bučiniais, kurie aišku neprilygo Kajaus, bet įvairovė, juk sveika? Visgi skirtumas buvo net gi per didelis, o įsisiautėjusi vaizduotė vietoj Domo Kajų piešė. Atsitraukiau nuo jo.

- Man atrodo turi priežastį, - šelmiškai nusišypsojau.

- Žinau, tai ką nori veikti?- p aklausė vis dar laikydamas mane.

- Pradžiai nuleisk mane, aš aukščio bijau, - sumelavau.

- O aš tavęs.

- Logiška.

- Žinau, - išsišiepęs pasakė ir pastatė mane ant iš pirmo žvilgsnio nejudančios ir tvirtos žemės.

- Kaip vakar sekėsi įskaitoj?

- Nešnekam apie tai, gerai?

- Kaip nori,  -jis paėmė mano delną į savo šiek tiek prakaituotą ranką. Ištraukiau.

- Kas čia buvo?

- Nieko, šiaip, nepatogu, - išsisukau nusišypsojus.

- Einam kavos? - linkelėjau. Sėdėjom ant suoliuko ir gėrėm „Latte.” Jis dažniau nei derėtų prisispausdavo savo lūpas prie manęs. Šnekėjom apie nieką ir kartu apie viską. Nepasakyčiau, kad buvo labai smagu, gal net šiek tiek nuobodu. Pažiūrėjau į laikrodį jau trys, pats laikas namo.

- Aš jau turiu lėkti, - nusišypsojau.

- Taigi ką tik susitikom.

- Jau trys. Branguti, su manim laikas sustoja, išnyksta erdvė, - šyptelėjau ir pirštu perbraukiau jo apatinę lūpą. Jis atsiduso man į piršto galiuką. - Aš tikrai turiu eiti, - atsistojau. Pasilenkiau prie jo ir trumpai apdovanojau bučiniu, kurio jis visą naktelę neužmirš.

- Iki, Eva, - pasakė netekęs amo kai aš jau tolau nuo jo. Atsisukau ir pasiunčiau jam bučinuką. Aš jį išvesiu iš proto savo elgesiu. Prisiekiu.

Greitai žingsniavau miesto aikšte, o galvoje mirgėjo sąrašas daiktų, kurių man reikia. Prisikroviau pilną krepšelį pirkinių. Aišku penkiasdešimt litų neužteko, tad teko primokėti kortele, na, bet ko norėti, juk tik Lietuvėlėj žmonės uždirba mažiausiai, o moka daugiausiai. Logiška? Tai žinoma.

Grįžau namo, susitvarkiau kambarius, man liko dešimt minučių iki keturių, valgyt jau nieko nepagaminsiu, o gal…

Išsiėmiau salotų, jas nuploviau ir ėmiau pjaustyti. Pasileidau MTV ir plaudama ridikėlius pradėjau šokti. Vaizdas vertas milijono ar dviejų, „YouTube” lūžtų ir užlūžtų nuo peržiūrų skaičiaus. Padariau salotas, užkaičiau virti ryžius. Į mano duris kažkas labai jau nekantriai paskambino. Pritildžiau televizorių ir nuėjau atidaryti.

- Sveikas, - nusišypsojau ir pakviečiau vidun.

- Laba, - pasilenkė ir pakštelėjo man į lūpas. Nusirengė striukę, mano lietpaltį pakabino ant koridoriuje stovinčios juodo matalo pakabos.

- Tikiuosi dar nevalgei pietų? - paklausiau atsirėmus į sieną.

- Tikiuosi jų negamini dėl manęs? - pakėlė antakį, balta bliuskutė išryškino jo raumenis.

- Dėl tavęs ne, su tavimi taip. Ateik, padėsi man, - paėmiau jį už rankos ir nusivedusi pasodinau ant juodos baro kėdės.

- Kas interjerą kūrė? - dairydamasis paklausė. Pirštu įbedžiau į save.

- Man reikia tavo paslaugų, - iškart pasakė ir nusijuokė. - Gražu, - truktelėjau pečiais neatsisukdama. - Tai ką tau padėti?

- Pradžiai nieko, tik pasakyk, kad nesi vegetaras.

- Ar aš galėčiau, aš - mėsėdis, - sukikenau. Linktelėjau, ėmiau pjaustyti pyragą. Ant kaklo pajutau jo kvėpavimą, užuodžiau kvepalus. Jo rankos atėmė iš manęs peilį, padėjo šiek tiek toliau, kad niekaip jo nepasiekčiau, lyg dėl to ką jis ruošiasi daryti galiu užsimanyti jį papjauti.

- Man tikrai reikia tavo paslaugų, - sumurmėjo ir pabučiavo kaklą, oda pašiurpo.

- Tai, klausau.

- Pasakyk, dėl ko vakar taip elgeisi, - pasimečiau, tokio klausimo tikrai nesitikėjau. Jo karšti delnai palindo po mano palaidine ir ėmė ją kelti aukštyn. Uždėjau rankas ant jo delnų taip jį sustabdydama.

- Nebuvo nuotaikos, - keistu balsu pasakiau. Jis atsuko mane į save, kad matytų visa išduodančias akis.

- Eva, Eva, - subarė, - neišsisukinėk, tikrai nenorėjau tavęs įžeisti.

- Žinau, - misteris melo detektorius išleido iš mano plaukų gumytę, dabar jau aš nenuleidau nuo jo akių, lyg jis tuo peiliu ketintų mane nugalabyt.

- Tai nepyk.

- Nepykstu gi, - burnoje taip išsausėjo, kad norint atsakyti turėjau atsikrenkšti. Sukapsėjo čiaupas, šis pokalbis buvo toks intymus, kad net garsiai atsimušęs vanduo į kriauklę to nesugadino, net nepajaučiau kas įvyko.

- Pasitiki manim? - tyliai paklausė. Žinojau kur link jis suka.

- Proto ribose, - šypsodamasi pasakiau ir uždėjau rankas ant jo pečių.

- Gali išduot paslaptį? - švelniai paklausė, jo akyse atsispindėjo neišpasakytas smalsumas ir vilionė. Mano jausmai buvo perpildyti emocijų, vietoj to, kad būčiau jį iškoliojus ar tuo peiliu aplamdžius šonus, pasidaviau žaidimui, kuris su juo vis aistringesniu virsta.

- Kas tave labiau traukia: aš, ar mano paslaptys? - ramiai paklausiau.

- Daugiskaita. Įdomu, - susimąstė.

- Atsakyk, - spyriau jį.

- Abu. Turbūt abu, - tyliai pasakė ir įsisiurbė į lūpas, turbūt, tai buvo pati geriausia akimirka, ir pats geriausias pokalbis gyvenime. Mano kūne ir vėl įvyko reakcija, kuri pakeitė pyktį po jo atsakymo į aistrą, bet jei jis dar kartą paklaus ko nors apie mane arba svečią aš neištversiu. Jis bus paliktas ant ledo. Terminas senka. Jo žodžiai ir klausimai jau suskaičiuoti.

Ji sėdėjo ant mano pilvo, nejaučiau jos svorio, Evos skruostai žaviai paraudo, na bent vieną mįslę jos įminiau, liko dar koks pusšimtis bent man žinomų. Mano veido niekaip neapleido šypsena. Jos mėlynos akys mane bandė įveikti žvilgsniu? Pavyko? Ne. Ją nupurtė drebulys.

- Šalta? - paklausiau ir atsisėdęs apkabinau ją. Eva apsivijo kojomis liemenį, o rankas padėjo ant mano krūtinės.

- Ką tu su manim darai? - paklausė į kaklą. Nieko neatsakiau, paguldžiau ją ant pledo ir ėmiau kutenti. Jos juokas užpildė visą piliakalnį. - Kajau, nustok, ai, Kajau, - prašė kvatodama.

- Ką siūlai? - paklausiau vis dar ją kutendamas. Jos kojos stipriau apsivijo mano liemenį ir prisitraukė prie savęs. O lūpos jau beveik lietė manas. Beveik. Sumažinau atstumą ir pradėjau ją nesidrovėdamas bučiuoti. Ranka slydau jos pilvu aukštyn, o kita laikiau apglėbęs šlaunį. Ji labai jau tuo patenkinta atitraukė mane nuo savęs įrėmusi rankas į pečius.

- Pradžiai užteks, - šyptelėjo.

- Kaip nori, - pasakiau ir pakėlęs jos maikutę vėl pradėjau kutenti.

- Kajau, nu baik, - cypavo.

- Manau supratai, kad sąlygas diktuoju aš, - pakėliau vieną antakį. Ji prikandusi vieną lūpą linktelėjo, akyse kaip visą laiką lakstė velniukai. Eva apglėbė mane per kaklą ir prisitraukė prie savęs. Pirštų galiukais bėginėjau per jos plokščią pilvuką. Ji kikeno man į lūpas. - Baik, nes vėl kutensiu, - subariau ją.

- Tu ar taip, ar taip kuteni, - priminė kikenama.

- Tarkim. Tau ryt į mokyklą reikia? - paklausiau galvodamas ką dar šiandien galim nuveikti.

- Kaip ir ne, - nusijuokė vedžiodama mano lūpas.

 -Tikiuosi nesakysi, kad nori namo?

- Ar aš galėčiau? - nepatikliai paklausė, jos pirščiukai vedžiojo mano veido kontūrus.

- Tu viską galėtum, - pasilenkiau prie jos ir įsisiurbiau į jos besišypsančias lūpas, ji net aiktelėjo iš netikėtumo, o gal malonumo? Pirščiukai taip ir liko ant mano veido vedžiodami raštus, o mano ranka tai kilo, tai leidosi jos koja aukštyn žemyn. Tos lūpos tikrai skatino priklausomybę, ji pati tai skatino su savo paslaptimi, išvaizda ir iškalba. Pajutau kaip Eva pakišo savo rankas po mano marškinėliais ir ėmė tempti juos į viršų, nuo manęs. Greita mergytė. Šaunuolė, bet… Sustabdžiau, jos akyse atsispindėjo sutrikimas.

- Juk pati sakei, kad nenori skubėti, - pasiteisinau. Ji staigiai ištraukė rankas susigėdusi. Nusijuokiau. - Ar ne taip?

- Na taip, bet…

- Po to gailėsiesi, - nuoširdžiai pasakiau, nors pats to norėjau. Labai. Nuo kada aš rūpinuosi kaip jos jausis? O gal geriau klaust kaip ji jausis?  

- Kaip žinai, - pasakė atsainiai.

- Jau tai, tai tikrai žinau, - patvirtintas atvejis ne su viena ir ne dviem. Bet tik ne su ja.

- Gerai, jei esi tuo tikras, - sukryžiavo rankas po krūtine, kojas atkabino nuo mano nugaros.

- Kas čia dabar? - išsišiepęs pasipiktinusiu balsu paklausiau žvelgdamas į pasikeitusią jos kūno padėtį.

- Nieko, gal jau gali mane parvežti namo? - tyliai paklausė.

- Kad nelabai dar noriu tave paleisti, - nusišypsojau. Jaučiu, sužlugdžiau jos ego visiškai, turbūt, ji mano, kad man nepatinka ir, kad aš jos nenoriu. Mėgsta pokštus mergytė. - Įvardink, bent vieną svarią priežastį, - mačiau, kad ji pasimetė ir bandė išsisukti.

- Na tarkim, kad ir jau vėlu.

- Pati sakei, kad ryt nereikia į mokyklą, - pradėjau bučiuoti jos kaklą.

- Šalta.

- Nesvaik, tikrai nešalta ir pati šilta, - toliau atkirtinėjau jai į vasara kvepiantį kaklą.

- Tu mane nervini.

- Aš tave traukiu, - nusijuokiau ir sau ant nugaros uždėjau jos sunertas rankas prieš tai jas atkabinęs. - Išsikalinėji.

- Nu, kad ne, - lediniu balsu pasakė ir pakėlė mano galvą nuo kaklo. - Prašau, Kajau, nėra nuotaikos, vežk mane namo.

- Čia jau svaresnė priežastis. Tikrai nori? - netikėdamas paklausiau.

- Taip, prašau, - pakštelėjau jai į lūpas. Ji visiškai neatsakė į bučinį. Pirmą kartą. Atsistojau, ištiesiau jai ranką. Ji nežymiai šyptelėjo ir tylėdama įlipo į mašiną.

Tylėdami ir grįžome. Ji nepratarė nei žodžio, nors ją ir kalbinau, tik atsakydavo trumpa ir vos pastebima veido mimika. Sustojau prie jos namo, mus apšvietė tik gatvės žibintų skleidžiama šviesa. Eva žiūrėjo į tolį, lyg laukdama kol prabilsiu. Iki galo užsegta plona striukytė priminė po ja paslėptą odą. Jos kojos varė mane iš proto, o tas trumputis sijonas… Šiaip ne taip sugebėjau nustot ją nužiūrinėt, prabilau:

- Eva, ar gali pasakyt, kad užpykai dėl to, jog…

- Aš nepykstu, - nukirto neatsisukdama į mane.

- Tai kodėl tyli, kodėl esi tokia įsitempus ir pikta, kai pirmai buvai linksma? - norėjau, kad ji normaliai man atsakytų, bet noras tik ir teliko noru, ji tikrai nebus su manim atvira, o ypač po to ką jai padariau, tiksliau, po to ko nepadariau.

- Šiaip, nėra nuotaikos ir viskas, - atmestinai atsakė ir atidarė dureles, vengdama mano akių taip ir neatsisuko.

- Ryt nuotaika bus?

- Nežinau.

- Uch, kaip tu mane erzini, - subambėjau.

- Mhm, ir tu mane, zuikeli, - nusiviepė. Ir išlipo. Išlipau iš mašinos.

- Eva, palauk, - ji iškart atsisuko ir sustojo. Nežinau kodėl, rodės, ji tik to ir telaukė.

- Laukiu, - pribėgau prie jos ir įsisiurbiau į lūpas, kad bent truputėlį pakelčiau jos “blogą nuotaiką”, nes netikiu jos išsisukinėjimais; ji susinervino, nes ne taip suprato mano žodžius. Miela. Kajus ir vėl prisidirbo. Tiesiog žavu. Mūsų liežuviai susilietė, o jos rankos įsivėlė į mano plaukus.

- Labanakt, mergyte, - pasakiau ir paleidau ją iš savo glėbio. Ji vis dar neatgaudama kvapo nusisukusi nuėjo namo. Šyptelėjau, kaltę bent šiek tiek išpirkau, bent tiek kiek leido aplinkybės, kiek tai leido mano kūnas. Išsiėmiau iš kišenės žiebtuvėlį ir užsidegiau cigaretę. Įlipau į mašiną ir nuvažiavau namo, na ką, dar laukia pokalbis su Sam. Kur ten pokalbis, visas disputas.

- Labas, Sam, - valiūkiškai pasisveikinau sėdėdamas ant sofos.

- Kur tu buvai? - užriko į ragelį, atitraukiau jį nuo ausies.

- Gamtoj, - tiesiai šviesiai pasakiau.

- Su kuo? - jo, prasideda, su ja amžinai taip. Pavydi kaip nežinia kas, o blogiausia tai, kad aš su ja terliojuosi, net nežinau kodėl jos eilinį kartą nepalikau.

- Su merga, - pajuokavau, nors tai ir buvo tiesa.

- Ir nesugebėjai man paskambint? Įspėti? Ar tu žinai kaip aš jaudinausi? M? - ir prasidėjo eilinė jos tirada. Aš jos tuos klausimus mintinai mokėjau: kodėl? Kada? Su kuo? Kiek? Na dar kartais: kaip?

- Taigi dabar skambinu, - beveik prarasdamas kantrybę atsakiau.

- Tik dabar!

- Sam, aš pavargęs, galiu eit miegot? Ar dar klausinėsi savo nesąmonių?

- Gerai, labanakt. Myliu, - taip, taip, myliu. Mhm, taip išgirsti ir nori nusikeikti. Meilės nėra. Tikrai reiktų uždrausti serialus, nes po to vaikšto traumos ir spangsta apie turtingą vaikiną su ferariu ir t.t. Labai išmintinga. Tikrai.

- Ir aš tave, labos, Sam, - pasakiau ir padėjau ragelį. Nušliaužiau į virtuvę ir užsikaičiau arbatos, išsiėmiau sumuštinių iš šaldytuvo. Eva niekaip nelindo iš galvos.

Kodėl ji taip greitai suirzta? Kodėl ji negali pasakyti man savo kvailos paslapties? Kodėl ji taip, sureagavo kai aš atitraukiau jos rankas? Išvis kodėl aš jas atitraukiau? Kajau, atsibusk, jei būtum taip pasielgęs tuoj būtum ir ją palikęs. Nors… su Sam. Ji kitas atvejis. Eva man kaip iššūkis, kurį turiu įveikti ir sutriuškinti, tik aš nežinojau, kad ji turės ir savų paslapčių ir ketinimų. Aš net ir dabar nežinau kas dedasi jos galvoje. Ką aš galiu žinoti, kai mano galvelėj vėjelis švilpauja, vos ji ima sukiotis aplinkui?

Kai mano kūnas tiesiog prilimpa prie jos, kai man vis sunkiau atsitraukti ir nekreipti dėmesio į jos paslaptingumą ir patrauklumą. Man išvis sunku nepastebėti jos, nenužiūrinėti jos, neerzinti jos. Sunku susilaikyti atsispirti jai, kai ji taip arti. Dar taip gyvenime nebuvo. Ne. Buvo. Prieš tris metus. Bet kodėl ir vėl? Negi aš prakeiktas?

Susierzinau kaip reikiant, išsiėmiau pakelį ir vienu kartu surūkiau tris cigaretes. Nepadėjo. Išsitraukiau ketvirtą. Kaip tik tuo metu, kai į peleninę krėčiau pelenus paskambino į duris. Jau tik nesakykit, kad Samanta atėjo pas mane, palinkėti labos nakties. Nuėjau prie durų, ne, ne Samanta, kai kas geriau, kai kas kas privertė mane nusišypsoti.

- Kas tavo lūpai? - paklausiau prisiminusi ir taip atitraukdama klausimus nuo savęs, kuriais jis ir vėl mane užkankinti bandė. Jo smalsumas tiesiog nepasotinamas, atrodo, kad jo visos smegenys tik ir užimtos mano paslapčių atskleidimu.

- Nieko, - kaip visada bandė išsisukti, jo kojų raumenys po mano galva įsitempė - melavo niekšelis!

- Jau tik nepasakok, - pakėliau rankas ir apsivijusi jo kaklą prisitraukiau prie savęs. Jis kažką neaiškiai sumurkė, bet aš surakinau jo lūpas žaisdama su jomis. Kajaus bučiniai skyrėsi, jis elgėsi daug švelniau, atsargiau, lyg bijotų, o ir apatinė lūpa buvo putlesnė nei įprastai. - Taigi jaučiasi, kad patinus, - pergalingai pasakiau ir nusišypsojau, lyg būčiau gavus medalį.

- Aiškeriagė, - šie tiek prisimerkė ir vėl pakštelėjo į lūpas. - Ar gali man pasakyti? Man tikrai būtų ramiau, - viliojamai pasakė, o aš įžūliai į jį pažiūrėjau, jog suprastų, kad ne jis, o aš čia taisykles diktuoju. Kajus pakratė galvą į šalis, lyg norėdamas išmesti mintį iš galvos ir apibėrė trumpais bučiniais. Jo lūpos mane bučiavo su tokiu švelnumu, kad net negalėčiau to pavadinti bučiniais, o tik vos juntamais prisilietimais it boružėlių kojyčių bėginėjimu per lūpas, kurie tik sukėlė dar didesnį malonumą.

- Tai su kuo ir dėl ko mušeisi? - paklausiau truputėlį atitraukdama jo veidą, kad matyčiau meluojančias akis.

- Ai, su pacanu vienu, - kažką neaiškiai suburbuliavo, jo kojos ir vėl įsitempė, o rankos taip ir liko surakinę mano veidą.

- Ar žinai, kad negražu slėpti? - rimtai paklausiau apglėbdama jo skruostus, kad nenusisuktų, lyg mano rankos galėtų jį sustabdyti. Optimistė. Jei jis norėtų, aš jo net mažiausio pirščiuko pajudint nepajėgčiau.

- Būtent tai tikrai žinau, - atkirto, jo veidas virš manojo net suspindo. Ir vėl jis prie manęs! Jetau, kas per atkaklumas…

- Ne aš viena paslapčių turiu, - priminiau, jo veidas apniuko taip greitai kaip ir nušvito.

- Bet tik tavo paslaptys mane taip nervina…

- Tai ar gali pasakyt? - jau griežtai paklausiau ir švelniai spustelėjau jo skruostus.

- Ne, - kipšiškai nusišypsojo.

- Vežk mane namo, mielasis, - nusiviepiau ciniškai.

- Net neketinu - nesulauksi, - nusišypsojo ir glostydamas mano skruostus pradėjo mažinti mus ir taip skiriantį jau per mažą atstumą, kuris man per daug patiko. Įrėmiau rankas į jo pečius ir stumtelėjau nuo savęs.

- Kaip nori, - užsispyriau kaip mažas vaikas, nors daugiau vaidinau, nei iš tikrųjų tai jaučiau. Rankomis pasirėmiau į pledą ir pakėlusi galvą nuo Kajaus kojų nuropojau į kitą pusę. Jo juokas sugriaudėjo ant viso piliakalnio. Pažvairavau į jį žudančiu žvilgsniu, bet tai pamatęs jis tik dar garsiau pradėjo juoktis. Atsiguliau, prieš mane plaukiojo rausvi debesys, viską apgaubė jauki šviesa. Užsimerkiau.

- Žvilgsniu nenužudysi, - pasakė vis dar juokdamasis.

- Kai išsiblaivysi tada pakalbėsim, - ramiai atsakiau, prieš akis iškilo Dominykas, su kuriuo šiandien kalbėjau prieš atvažiuojant Kajui, na jis kaip ir naujasis mano vaikinas. Miela.

Girdėjau kaip Kajus vis dar neatgaudamas kvapo juokiasi, vos ir pati nesukikenau, bet per tiek metų aš išmokau beveik tobulai slėpti emocijas ir meluoti, kartais net nepajuntu kaip tai darau, nors šitas niekšelis mane  prigauna per daug dažnai. Jo juokas išlėto nutilo. Vis dar buvau užsimerkusi. Pajutau, nors gal veikiau išgirdau kaip jis atropojo prie manęs, net nekrustelėjau, rankas tvirčiau prispaudžiau prie šonkaulių, kad nesumanyčiau jo apkolioti.

- Pikčiurna, - apkaltino, jaučiau, kad šypsosi.

- Asilas, - subambėjau, nors mintyse miriau juoku.

- Tai jau šneki su manim? - linksmai paklausė.

- Kaip galima šnekėt, kai tu man nieko nesakai? M? Išvis, nesąmones darai ir dar kaltini mane, - vis dar neatsimerkusi lediniu balsu kalbėjau, nors ir truputį susimaliau nemanau, kad jis tai pastebėjo.

- Eva, ar gali paklausyt? - pajutau ant savo kaklo jo kvėpavimą - sukuteno.

- Ką Eva paklausyk? Nenusišnekėk, nervini tu mane! Išvis nežinau kodėl su tavimi prasidedu, nes elgiesi kaip… Ir dar Eva paklausyk, jau ko ko, bet tavęs čia visiškai neturiu noro klausyti! - jau užsivedžiau.

- Ar gali minutėlę patylėt? - švelniai paklausė, rodos net negirdėjęs mano žodžių. Atsimerkiau. Jo veidas beveik lietėsi su manuoju, o apie akis aš geriau patylėsiu, nes per daug gerai supratau, ko jos nori.

- Nuimk laikmatį, nes daugiau neketinu tylėt, - griežtai pasakiau.

- Mhm, jau nuėmiau, - sumurmėjo ir apžergė mane. Rankomis įsitvėriau į jo maikutę ir neleidau nė per milimetrą atsitraukti. Jo ranka nuslydo mano šonine šlaunies puse. Ką jis su manim daro? M? Kodėl kai būnu su juo nusileidžiu? Išvis, kodėl tai darau?

Dabar tai nesvarbu, nes jo lūpos neapsakomai naikina mano savitvardą. Gal net jis visas, nes jo akys, kvepalai, balsas, kūnas, charakteris, man tikrai patinka. Patinka pirmą kartą, būtent dėl to ir turiu jį įskaudinti, nes aš, juk nepasikeičiau. Jie, juk nepasikeitė.

Laikas bėgo. Sekundės virto minutėm. Viską apgaubė maloni vėsa ir blausa. O aš vis dar buvau Kajaus įkaite, nes nei jis, nei aš neatsitraukiau. Nejutau vėsumos, nes jo kūnas mane šildė. Nejutau laiko, nes jis tarsi išnyko. Neliko.

- Tavo laikas baigėsi, mažuti, - sumurmėjau, rankas pakišau po jo maikute, jutau kaip trankosi jo širdis po mano delnu.

- Po velnių ir ką tu su manim darai? - garsiai paklausė ir pabučiavo mano lūpų kamputį.

- Tai sakysi ar ne, su kuo ir dėl ko susimušei? - ramiai paklausiau, veide žaidė vos pastebima šypsena.

- Su Donce, - sustingau, negi dėl manęs? Jo akys įsmigo į manas. Linktelėjo. - Taip, mergyte, dėl tavęs.

- Bet… bet… - nežinojau ką pasakyti, tiesiog, juk tai… Ach…

- Jokių bet, mes išsiaiškinom, - šiek tiek nusišypsojo.

- Ar jis bent gyvas? - jau rimtai dėl jo išsigandusi paklausiau.

- Ne, pakastas, - pavartė akis.

- Nejuokinga.

- Negi aš galėčiau? - naiviai paklausė, nors akyse slypėjo velniukai.

- Aš tavęs beveik nepažįstu, - priminiau.

- Meluoji, pažįsti mano balsą, kvepalus, bučinius, - ties paskutiniu žodžiu įsisiurbė į lūpas. Man ir vėl protas aptemo, bėginėdama pirštais per jo pilvą rankomis stipriai apkabinau jo nugarą ir prisitraukiau prie savęs.

- Jetau, Kajau, baik, - neatgaudama kvapo kalbėjau, jo lūpos nuslydo mano kaklu, atsegė striukę, mano niekšelis savo vos duriančia barzdele brūkštelėjo per raktikaulį, pakštelėjo į duobutę po kaklu.

- Nepatinka? - paklausė atsitraukęs.

- Man tikrai jau reikia namo, - kažką pati nesuprasdama pasakiau. Jis darė per didelį poveikį man.

- Ir ką ten veiks mano mergytė? - išsišiepęs paklausė.

- Kas aš tokia?

- Ką girdėjai, mažute, - nusišypsojo. Kelienį įrėmiau į jo pilvo presą, jis iškart ranka apkabino mano blauzdą. Stumtelėjau jį nuo savęs. Kajus nusirito nuo manęs, nusitempdamas ir mane kartu. Apsižergusi jį atsisėdau ant jo pilvo. Viliojamai pasilenkiau prie jo ir į ausį saldžiai pasakiau:

- Dar kartelį padarysi tokį judesiuką tikrai neliksi gyvas ir katalikas. Pati pasirūpinsiu tavo kastravimu. Aišku, saldainiuk? - sumurmėjau. Jis rankas padėjo ant mano šlaunų.

- Aišku, aišku, - rimtai pasakė, nors tramdė šypseną.

- Aš labai rimtai kalbu, - pagrasiau pirštu ir nuleidusi jį pradėjau vedžioti ratus ant Kajaus maikutės.

- Žinau, dėl to ir juokiuosi, - ramiai pasakė.

- Taip, taip, tarkim… Jau galim namo važiuot ar dar tavo hormonai siautėja?

- O kaip tavo? - čia tai klausimas.

- Norėtum, - iškišau liežuvį, nors… melavau? Žinoma, o kaip kitaip, kai jis taip arti.

- Nereikia net norėti, - atspėjęs pasakė. Jaučiau kaip mano skruostai šiek tiek parausta. Kas čia dabar? - Negi aš teisus? - palaimingai tarstelėjo.

- Ne, - nukirtau įsitempusi.

- Tavo kūnas sako ką kitą, o ir rausti, - pakėlė ranką ir perbraukė dešinį skruostą.

- Tu geriau į savo kūną, o ne į mano žiūrėk, - bandžiau išsisukti, bet susivėliau. Mane nupurtė nemalonus virpuliukas.

- Šalta? - paklausė ir atsisėdęs apkabino mane. Apsivijau kojomis jo liemenį, rankas padėjau ant krūtinės, galvą atrėmiau į petį.

- Ką tu su manim darai? - paklausiau kvėpdama jo kvepalų, o manyje grūmėsi prieštaringi jausmai. Dar niekada nesijutau tokia pažeidžiama, i visą drąsą jam būčiau perleidus.

Po galais, ji sunervina, ir pralinksmina mane, ir traukia, traukia kaip koks nelemtas magnetas, kurio niekaip negaliu atitraukti nuo savo minčių. Niekaip. Tarsi ji būtų užėmusi didžiausią dalį jose, o visa kita būtų nesvarbu, tarsi ištrinta. Tarsi būtų paspaustas galingas ir visa naikinantis „delete” mygtukas ir po to „refresh”, kuris mano galvoje išsaugojo tik ją.

Kitą būčiau palikęs jau pačią pirmą dieną, bet ji kitokia, nežinau kuo, tačiau kartais atrodo, kad ji mąsto taip kaip aš. Kad ji nė velnio netiki meile, kad jai tai tik smagus pasižaidimas su grėsmingai artėjančia pabaiga. Kartais rodos, kad ji bėga nuo visko pati nežinodama nuo ko, bet ir aš taip kartais darau. Darau tai jau tris metus, aš noriu matyti kaip jos kenčia, man patinka jas valdyti, deja ji valdo mane. Absoliučiai, jaučiuosi tarsi būčiau jos valioje ir ji žaistų su manim kaip su skudurine lėle, bet žiauriausia yra tai, kad aš pasiduodu jos manipuliacijoms ir žaidimams, nes ir man pačiam tai patinka, atrodo lyg mes būtume lygiaverčiai. Lygiaverčiai priešininkai. Tik po velnių į kur tai nuves?

- Ar tu blet žiūri kur eini?! - užstaugė Doncė. Iš kur jis čia? Kaip aš galiu eiti jei stoviu? Logiška.

- Ne žinok, nežiūriu, nepatinka valink iš čia, - jis pasiraitojo savo „Kedžio” megztuko rankoves.

- Aš dar su tavimi neatsiskaičiau, - sušnypštė, jo juodos akys sužibo it velnio. Nuo akių nubraukė plaukus ir atsistojo kovine poza. Išsišiepiau.

- Tai ateik išsiaiškinsim, - ranka pakviečiau jį arčiau.

- Gal ne čia? - pasiūlė.

- Man tinka ir čia, bet aš suprantu, kad nenori rinkti savo dantukų nuo asfalto, - nusiviepiau.

- Dar pažiūrėsim kas ką rinks, - „grėsmingai” pasakė ir pastūmė mane. Trenkiau į jo ranką.

- Ko čia siunti? Dėl Evos? - piktai paklausiau.

- Ne dėl pavasario! - užstaugė ir kirto man į petį.

- Ko tu seilėjiesi taip dėl jos? - susigriebiau už peties. Ar jis nesuvokia, kad nenoriu su juo muštis? Idiotas.

- Ar tu nesupranti? Asile tu! Dar draugu vadiniesi mano mergą nuviliojęs? - vaikas.

- Kokią tavo, jei ji tave paliko!

- O man dzin, ji vistiek mano! - užklykė, bet tada jau nestabdžiau savęs. Mano kumštis sulindo į jo nosį, pliūptelėjo kraujas. Viskas, norėjo - gavo, gal jau dabar bus ramus. Jis kažką sumurmėjo, nors veikiau nusikeikė ir tada užsimojęs kirto man. Pasilenkiau.

- Tik tiek moki? - erzinau jį išsišiepęs, jis ir vėl užsimojo ir vėl nepataikė. - Nagi, Donce, - pastūmiau jį nuo savęs, nugriuvo. Atgavęs pusiausvyrą atsistojo ir kirto man į lūpą. Burnoje pajutau kraujo skonį. Nusispjoviau ir atsivėdėjęs kirtau jam. Nuo smūgio jis parkrito ant drėgnos pavasarinės žolės. Dejavo. - Viskas, manau mes atsiskaitę. Kai sugrįši į protą susitiksim.

- Netausok vilčių, - suniurzgėjo, vyptelėjau ir palikau jį ten gulėti.

……..

Grįžau namo pusė pirmos, nes Samanta bandė mane negyvai užkankinti savo glamonėm. Kažkaip likau gyvas, nors ir leisgyvis. Atsiguliau į lovą ir parašiau Evai sms‘ą:

„Labanakt, gražuole, sėkmės įskaitoj, nors tau jos nereiks, ir ačiū už paveikslą” - už minutės gavau atsakymą:

„Labos ir tau. Aha, turėsiu omeny, nežinau ar net užmigt pajėgsiu… Nėra už ką.” - jau ilgiau… pavarė mergytė parašė daugiau net negu du žodžius. Bravo. Nieko neatrašiau, nors jau spaudžiau klaviatūrą, jau geriau aš neparodysiu jai tiek daug dėmesio.

Ryte vos atsibudau paskambinau Pijui, juk reikia sužinot kada baigiasi ta įskaita:

- Sveiks seni, - pasisveikinau.

- Labas, na tai kaip užsilaikęs? - kažkaip labai jau užsimiegojęs kalbėjo.

- Viskas normaliai, o tu?

- Nieko, vakar dalyvavau mergų peštynėse, - nusijuokė.

- Iki kraujų? - susidomėjau.

- Ne, tik žodžiais, bet ir to užteko, - vėl nusižvengė.

- O tai kur čia taip?

- Nesakysiu, ir taip sužinosi, - klastingai pasakė.

- Gal žinai kada Evai įskaita baigiasi? - nusukau temą.

- Pirmą lygtais. O kaip tau su ja? - jau atvirai smalsavo.

- Ta prasme?

- Kajau, tik sakyk kaip yra, - rimtai pasakė.

- Ką nori išgirst? Mes pora ir tiek.

- Tai vakar dėl jos mušeisi? - iš kur jis žino?

- Doncė skundėsi?

- Ne bent kol kas.

- Tai iš kur žinai?

- Žinau ir viskas. Kajau, nebandyk skaudint Evos, ji ir taip daug prisikentėjo, - rimtai pasakė.

- O kas sakė, kad aš ją skaudinsiu? - lengvabūdiškai paklausiau, nors viena iš dalių ir buvo ta. Tai buvo pagrindinė mano buvimo su ja ašis.

- Net nebandyk, nes turėsi reikalų su manim.

- Gerai iki, - tariau ir padėjau ragelį. Pasižiūrėjau į laikrodį: dvylika. Pats tas, tam atostogos ir skirtos.

Palindau po dušu, apatinė lūpa matėsi, jog šiek tiek sumušta. Apsirengiau maikutę, šviesius džinsus ir išgėriau jau ataušusią kavą.

…….

Sėdėjau mašinoje prieš Evos mokyklą ir laukiau jos išeinant. Pusė dviejų pro duris pasirodė jau pažįstamas siluetas. Jos veide švietė šypsena, nors ir įtempta, bet mergytė be įtampos jau nebūtų ta Eva, kurią aš pažįstu. Išlipau iš mašinos, ji vis dar kalbėjo su kažkokiu blondinu ir akivaizdžiai mėgavosi jo draugija, lyg gavus naują saldainį.

- Eva?! - pašaukiau ją, jos veidas atsisukus net persimainė. Ji šiek tiek pasistiebė ir pakštelėjusi jam į skruostą pradėjo artėti prie manęs. Rudas trumpas sijonas, geltona prasagstyta plona striukutė, ir milžiniška ruda rankinė ant peties. Ji nusišypsojo lyg vaikas iškrėtęs šunybę ir nenubaustas. Velniukiška šypsena. Niekaip nesugebėjau suvaldyti savo akių, kurios akivaizdžiai mėgavosi artėjančiu objektu.

- Sveikas, - kukliai pasisveikino sustojusi per žingsnį nuo manęs.

- Laba, na kaip sekėsi? - paklausiau ir rankas uždėjau ant jos klubų taip prisitraukdamas arčiau savęs.

- Nieko neklausinėk, net neįsivaizduoju, - nusijuokė.

- Na tai važiuojam? - pakėliau antakį.

- Kur? - vis dar šypsodamasi paklausė.

- Pamatysi, - šiek tiek palenkiau galvą ir prisiliečiau prie jos lūpų, tik akimirkai.

…….

Nusivežiau ją ten, kur jau nebuvau tris metus. Jau tris metus nesilankiau čia, nors dievinau šią vietą. Bet viskas pasikeitė po vieno įvykio, net aš pats pasikeičiau. Gal net labiausiai.

- Kur mes? - stebėdamasi paklausė žiūrėdama pro langus.

- Mašinoj, - nusijuokiau.

- Ak, ak, ak, kaip juokinga, - nusiviepė, uždėjau ranką ant jos šlaunies.

- Ak, ak, ak, kokie mes pikti ir tik nesakyk, kad tavęs napažįstu, - iškišau jai liežuvį ir pastačiau mašiną. - Lipam?

- Arba pasakyk kur mes, arba aš nelipsiu, - užsispyrė.

- Čia ypatinga vieta, na bent jau man, labai seniai čia buvau, - ramiai kalbėjau.

- Tas seniai tai kaip? - atsisuko į mane.

- Trys metai, -prisipažinau, mačiau kaip ji nustebo. - Tai lipsi?

- Mhm, - sumurmėjo ir atidarė dureles, atitraukiau ranką nuo jos kojos. Saulė vis dar kabojo virš galvų, išsiėmiau iš bagažinės storą pledą ir vyną bei taures.

- Ir ką čia turim? - nusišypsojo ir priėjusi atėmė iš manęs taures.

- Pagalvokim, ką čia turim? - nusijuokiau ir apėjęs mašiną patiesiau pledą ant žemės. Atsisėdau, ji greta priešais.

- Tai už įskaitą, - nusišypsojau ir atkimšęs vyną įpyliau į taures.

-J ei tik išlaikiau, - pakėliau jos nuleistą smakrą ir pasislinkęs arčiau pakštelėjau į lūpas.

- Tikrai išlaikei, - sumurmėjau.

- Kajau, kodėl mane čia atsivežei? - paklausė šiek tiek stumtelėjus mane nuo savęs, mačiau iš akių, kad tikrai nesuprato, bet aš ir pats nesupratau. Gurkštelėjau vyno. Tiesiog, norėjau pasidalinti šia vieta su ja. Atrodė, kad tik ją atvežęs čia nurimsiu.

- Tikrai nežinau, net neįsivaizduoju, - tyliai pasakiau ir nusišypsojau. Ji linktelėjo.

- Nori mane nugirdyti? - išsišiepus paklausė.

- O kaip tu manai? - pakėliau antakį. Žiūrėjau į tolius, aplink mus plytėjo lygumos, mes buvom ant piliakalnio viršūnės, atsivėrė labai gražus saulėlydis. Dangus pradėjo rausti, tolumoje matėsi vienišas apleistas namas. Eva atsiduso ir atsigulė ant pledo, pasidėjo taurę ant pilvuko. Pažiūrėjau į ją, ji kaip ir aš buvo savam pasauly, kažkur toli, paskendę mintyse. Palenkiau galvą virš jos ir išsišiepiau.

- Ei, traukis, nematau dangaus! - suburbaliavo ir pastūmė mano veidą. Pakėliau jos galvą ir pasidėjau sau ant kelių.

- Dabar matai?

- Kai nesimaišo tavo veidas taip, - nusijuokė ir į taurę kyštelėjusi pirštą jį aplaižė.

- Ar gali man atsakyt į vieną klausimą?

- Į vieną taip, bet turiu pirmiausia jį išgirst, - išdėstė savo sąlygas žiūrėdama į debesis.

- Kodėl pas tave atėjo „svečias”? - mano galvoje sukosi mažiausiai trisdešimt klausimų, bet jei ji atsakys į šį, gal atsivers kita užuomina, o gal net įveiksiu šį galvosūkį, gal šis klausimas ir bus jo raktas.

- Taip ir galvojau, kad apie tai klausi. Kodėl? Nes manęs pasiilgo, nežinau kodėl. Net nenutuokiu, - jaučiau, kad sako tiesą, bet tai nė velnio man nepadėjo.

- Kodėl paprašei, kad tave apkabinčiau? - bandžiau kalbėti ramiai, nors smalsumas ėmė viršų. Jos akys, kuriose atsispindėjo rausvi debesys įsmigo į manas.

- Neįsivaizduoju. Kas tavo lūpai? - paklausė lyg prisiminus.

- Nieko.

- Jau tik nepasakok, - jos rankos pakilo į vidų ir apkabinusi mano kaklą prisitraukė prie savęs. Švelniai pabučiavo. - Taigi jaučiasi, kad patinus, - pasakė šiek tiek atitraukusi mane nuo savęs.

- Aiškeriagė, - prisimerkiau ir vėl palinkau prie jos. - Ar gali man pasakyti? Man tikrai būtų ramiau, - paprašiau kaip tik galėjau saldžiai atsitraukęs per milimetrą. Jos akys ir vėl žaidė su manim. Ji man nieko nesakys ir tikrai išves, išves iš proto.

- Eva, palauk! - sušuko, nieko nesuprasdamas - veidas tai puikiausiai išdavė.

- Iki Kajau, aš turiu eiti! - garsiai atsisukusi pasakiau, jo veidas buvo netekęs amo, paspartinusi žingsnį apsikabinau save rankomis. Aš bėgau? Ne, aš ne tik, kad bėgau, o ir pabėgau nuo jo, nuo jo žydrų akių ir begalės klausimų jose, kuriuos jis norėjo užduoti. Jis būtų tai padaręs, o aš gal net būčiau jam atsakius. Gal. Į dalį.

Bet dabar aš negalėjau jam nieko sakyti, aš absoliučiai niekam negalėjau sakyti, nes jei bent užsiminčiau apie tai, visi pradėtų į mane žiūrėti kitomis akimis, kitaip mane vertinti, aš tiesiog to nepakelčiau, nes man patinka taip kaip yra dabar. Dabar tobula. Beveik.

Susikišau rankas į kišenes ir jose jau pradėjau ieškoti savo mp3, bet tada pastebėjau, jog aš vis dar su Kajaus striuke. Velnias! Na, bet jis turi mano lietpaltį, apsikeisim kitą kartą.

Ėjau namo vis dar apšalusi, niekaip negalėjau patikėti, kad mano „širdingasis” svečias mane prisiminė po tiek laiko, jau geriau ir nebūtų prisiminęs, nes vos jį pamačiau iškart pajutau tą keistą šoko, baimės ir pykčio mišinį. Jei ne Kajus ir ne jo piešimas tikrai nebūčiau nusiraminus. Tikrai, nes einant rankos net tirtėjo, o ir kojos nelaikė svorio.

Kišenėje suskambo telefonas. Išsiėmiau:

- Mergyt, kas tau yra? - rūpestingai paklausė striukės šeimininkas. Tas jo rūpestis pamalonino…? Nesustojau, rodės, kad jis netoliese, nors taip ir buvo, paspartinau žingsnius, kad nutolčiau nuo jo kiek galima toliau.

- Nieko, nesijaudink, tikrai, - tyliai pasakiau eidama per perėją, nesupratau kas man yra.

- Po galais, Eva, gali atsakyt nieko neslėpdama? - jau piktokai paklausė, netekęs savitvardos.

- Sakau: nesigilink. Man nieko nėra, - vis dar ramiai kalbėjau, pastaruoju metu aš pati savęs nelabai supratau, o ką jau kalbėt apie aplinkinius, tai visiškai nestebino.

- Nusišneki, - konstatavo. - Kur tu?

- Einu namo, - girdėjau kaip jis irgi eina. Jau tik ne pas mane. Tik ne dabar, kai aš pati savęs nesuprantu, o jis tik užduoda dar daugiau klausimų, į kuriuos neturiu nei vieno doro atsakymo. Dar ne laikas.

- Ateinu pas tave, - jau linksmai pasakė.

- Niekur tu neini, - užprotestavau.

- Tai, kad jau einu, tu turėsi man paaiškinti, - dabar jau jis ramiai kalbėjo.

- Ką? Ką aš turėsiu padaryti? - mano balsas pakilo mažų mažiausiai pora oktavų. Jau geriau su juo rimtai susipyksiu, bet tikrai neįsileisiu į savo namus.

- Nerėk. Tu turi man paaiškinti, kas tau yra.

- Neprivalau, - atkirtau.

- Aš jausčiausi daug geriau, jeigu paaiškintum.

- O aš jausčiausi idealiai jei neklausinėtum.

- Nesulauksi, - atkirto, jaučiau, kad šypsosi.

- Kajau, nenervink.

- Ką Kajau? M? Pati nieko nesuprasdama išeini, palieki mane apstulbusį ir dar Kajau nenervink? Truputį pagalvok pati ko nori, o ne man mįsles mėtyk, dėl kurių negaliu susikaupti, - vėl piktai šnekėjo, kaltindamas mane.

- Pats kaltas, - bandžiau išsisukti.

- Tai tu, man paaiškink dėl ko aš - kaltas?

- Tu perdaug kišiesi į mano gyvenimą, - dar nė vienas mano buvęs nereiškė jokių pretenzijų, išvis jie nelabai jau nerimavo dėl manęs, nes ir pati galiu savim pasirūpint. O būdama su juo, jaučiuosi kaip globojama maža mergytė.

- Dabar aš esu dalis tavo gyvenimo, - rimtai ir tvirtai pasakė. Nusijuokiau mintyse. Poetas.

- Tai nieko nekeičia. Tu man nesakai, aš tau taipogi negaliu, - išpyškinau paskutinį savo kozirį, nors jį vienintelį tik ir teturėjau.

- Eva, aš negaliu, - atsiprašydamas pasakė.

- Aš ir negaliu, ar supranti mane?

- Taip, bet…

- Ai, aš su tavo striuke išėjau, - kaltai pasakiau nusukdama temą, rakindama buto duris.

- Nieko, aš tavęs ryt atvažiuosiu į mokyklą pasiimti, tinka?

- Kaip čia taip? - nesupratau.

- Paprastai, turiu tau staigmeną.

- Nekenčiu staigmenų, - suburbėjau.

- Viską girdėjau. Tai ateit pas tave?

- Ne! Net nebandyk, - kategoriškai pasakiau, jis nusijuokė. Norėjau įsisiurbti į jo putlias lūpas. Ir vėl užėjo…

- O jei pabandyčiau? - klastingai paklausė.

- Tavo sveikata tau to neatleistų, - saldžiai sučiulbėjau.

- Tai kitą kartą, - susitaikydamas pasakė.

- Būtinai, - nusijuokiau ir nusivilkau jo striukę.

- Tai iki, mergyte, bet ryt neišsisuksi, - nusijuokė.

- Iki Kajau, - pasakiau ir padėjau ragelį.

Atsisėdau ant sofos, pirštai patys nevaldomai ėmė barbenti į stalą. Nervinausi? Labai. Rytoj egzaminas. Įskaita ar kaip kitaip ją be pavadinsi. Turiu išlaikyti. Dėl mamos. Dėl savęs. Net tirtelėjau kai mano telefonas suskambo.

- Laba, - virpančiu balsu pratariau.

- Labas, na kaip, nerviniesi? - paklausė toks išsiilgtas balsas.

- Tai ne galvoji. Va dabar jau pradėjau, - nusijuokiau, juokas priminė isterišką aikčiojimą, bet tikrai ne juoką.

- Nesinervink - viskas bus gerai, tikrai išlaikysi, - tvirtai pasakė Pijukas.

- Žinau, bet ir pats gi nervinaisi.

- Tai aišku, o kaip kitaip, - garsiai nusijuokė. - Gal atvažiuoti?

- Nori?

- Tai jau jeigu siūlausi tai gal ir noriu, - girdėjau šypseną balse.

- Tik vyno šįkart nesivežk.

- Tai ko nors stipriau? - nusijuokė.

- Gal ir be to apsieisim. Gali ir Liną atsivežt, - pasiūliau.

- Būsim už poros valandų, - pasakė ir padėjo ragelį. Ir vėl baimė dėl savęs sukilo į paviršių, man reikėjo kalbėti, būti su žmonėmis, tarp žmonių, nes kitaip aš ryt į ten paprasčiausiai nenueisiu. O man tai tikrai įmanoma, ši mintis net viliojo.

Šiaip ne taip atsistojusi nuėjau į virtuvę ir pradėjau maišyti itališką obuolių pyragą, kad išmesčiau tą planą iš galvos. Po poros valandų, kaip tik tuo metu kai Pijus su Lina paskambino į duris jis jau garavo ant stalo. Bėgom nulėkiau jų įleisti.

- Sveiki, užeikit, - pamojau ranka į vidų, Lina įėjo pirmoji, bet Pijaus glėbys buvo pirmasis, kuris mane sušildė ar bent jau kažkiek apšildė nuramindamas. Lina tik pavartė akis stovėdama man už nugaros.

- Sveika, - pasakiau išsivadavusi iš Pijaus tvirtų gniaužtų ir taip pat ją apkabinau. Bet ji kaip visada nespinduliavo džiaugsmu mane matydama. O per metus, jau galėjo priprasti, mes galėjome net susidraugauti, bet kur tau. Juk aš ta, kuri „vilioja” jos vaikiną dieną naktį, nes jis atvažiuoja pas mane kada tik užsimano. Na tiesą sakant ir aš nelabai ją mėgau, taip, kad nekreipiau per daug į tai dėmesio, tiesiog, nelipom mes viena kitai ir taškas.

Ji nusirengė savo mėlyną striukutę ir pasitaisiusi baltą nėriniuotą palaidinę demonstratyviai prigludo prie Pijaus šono. Tikriausiai galvojo, kad aš pavydėsiu? Va ji tai tikrai man pavydi. Jei Pijui nuo to geriau jis tegu, kad ir su visu haremu vaikšto. Suprunkščiau nuo tos minties. Linos žalios akys pervėrė mane mirtinu žvilgsniu, o Pijus nieko nesuprasdamas į ją įsispoksojo.

- Panos kas vyksta? - atmestinai paklausė, bet išgirdau priekaištą balse.

- Nieko, einam pyrago iškepiau, - pasigyriau. Lina nusišiepė. Nepatinka tegu nusprogsta.

- Tu iškepei pyrago, čia tau rimtai prieš egzaminis šokas, - nusijuokė.
- Matyt, - pritariau ir kartu nusikvatojau. Lina nepatenkinta atsisėdo ant sofutės, Pijus prie jos. Ji iškart prie jo prisišliejo. Pijus žiūrėdamas man į akis pavartė savąsias. Jaučiu jį rimtai ji nervina, na, bet ko nepadarysi, ji juk rimtai jam patinka. O tai ir yra svarbiausia.

- Arbatos, kavos? - paklausiau atsistojus.

- Arbatos, - pasakė Pijus.

- Man ir, - užsiėmusi Pijaus kaklo seilėjimu sumurmėjo Lina. Dievaž, kaip ji mane kartais juokina. Vargšas vaikinukas, nežinau kiek jam reikės servetėlių, kad tiek skysčio nuvalytų.

- Pijau, kaip laikosi tėvai? - bevalgant paklausiau.

- Puikiai, sakė jau senai tave matė, pasiilgo, perdavė linkėjimų, - nusišypsojo.

- Kai kitą kartą važiuosi perduok ir nuo manęs.

- Galėsi pati perduot, pasiimsiu ir tave

- Ką, tu buvai pas jo tėvus? - nepatikliai paklausė Lina pagaliau prašnekusi, taip ir neparagavo pyrago, matyt, manė, kad užnuodijau, na bent tikrai paspringus ji juo būtų, mano minčių dėka.

- Na taip, o ką? - nesupratau jos balso tono, lyg kaltintų, lyg pyktų, netikėtų.

- Manęs tai dar nesupažindinai su jais, o ji tai jau juos pažįsta, - susireikšminusi asmenybė numeris vienas, atsisuko į Pijų.

- Lina, mes buvom kaimynai, nuo mažumės kartu augom, - bandė išsisukti ir paglostė jos skruostą.

- Aš tau visai nieko nereiškiu, - pasipiktino ir jau stojosi, kai Pijus ją sulaikė ir pasisodino prie savęs.

- Kaip nereiški? Baik nusišnekėt, jei nori, galim, kad ir ryt važiuot, - nusišypsojo jai kaltai. Ji linktelėjo ir įsisiurbė jam į lūpas.

- Tai aš eisiu puodelius suplaut, - pasakiau ir palikau juodu išsiaiškinti. Tiksliau galutinai susitaikyt. Negalėčiau būti su tokiu žmogumi, kuris amžinai mane erzintų, kuriam turėčiau už visa atsiskaitinėti. Dar iki tokio lygio aš nesubrendau. Išsišiepiau kalnui lėkščių pagauta tokio minčių vingio.

Po poros minučių kažkas nuo spintutės paėmęs rankšluostuką pradėjo valyti mėlyną puodelį. Atsisukau. Jos veidas visai nebuvo panašus į taikos balandį ar suknistą pypkę. Ji siuto.   - Klausyk, Eva, mane Pijus siuntė atsiprašyti tavęs už šią mažą scenelę, bet net neketinu to daryti, - šaltai kalbėjo. Atsukau vandenį, kad Pijus neišgirstų šio mūsų „slapto” pokalbio, kuris jo dėka tik ir vyko. Dėkui, tau.

- Tai jau dėstyk ko atėjai, - atsisukau į ją visu kūnu.

- Tai klausyk įdėmiai, brangute. Jei dar bent kartelį pamatysiu tave su Pijum, jei jis dar kartelį atskubės gelbėt tavęs gulėdamas su manim lovoj, aš tave pritrėkšiu. Aišku? - primerkė akį.

- Pirma: aš tau ne brangutė. Antra: jei nenori matyt užsimerk. Trečia: tik gulėdamas lovoj, su tavim nenuostabu, - ciniškai nusišypsojau. - Ketvirta: man neaiškina niekas.

- Tu - kalė, - išspjovė žodžius.

- O tu - pavydi padla. Ar tu nesupranti, kad aš su juo nemiegu?

- Taip tu su juo nemiegi, tu jį išsikvieti kada tau reikia,-va dabar mano kantrybės limitas išseko. Niekas manęs nevadins taip. O tuo labiau Linutė į kurią dedu dideles pastangas susidraugauti. Jau tik ne po šito.

- O pas tave jis net neatvažiuotų, saulut, - nusiviepiau.

- Ką tu pasakei?

- Tą ką girdėjai, o dabar arba atsiimi savo žodžius arba aš tau… - nutęsiau.

- Ką tu man? - nusiviepus pakėlė antakius.

- Pijau! - pakviečiau jį. Lina nežinodama ką daryti bandė mane nužudyti žvilgsniu. Cha, nepavyko, moksliškai techniškai fiziškai patvirtinta.

- Taip, Eva, - atsiliepė ir išniro už kampo.

- Ateik pas mus, - pakviečiau. Jis staigiai prisistatė, Linos veidas dar labiau pabalo. - Pijau, išsivesk savo krovinį arba ji lėks pro langą,-šaltai kalbėjau, Linutės veidas nusidažė skaisčiu raudoniu.

- Liną?

- Tą pačią, kuri mane kale išvadino, - ramiai kalbėjau, o Pijaus akys labai jau „linksmai” sužiuro į aptarinėjamą objektą. Dabar jis pasirinks arba mane arba Liną. Nemanau, kad bus sunku apsispręsti.

Vos atsibudau parašiau Evai. Susitiksim po pusvalandžio. Išėjau anksčiau, kad nepavėluočiau nei sekunde, tikrai norėjau ją ir vėl pamatyti.

Lauke buvo šilta, skleidėsi pirmieji lapai, atsisegiau savo sportinę striukę, rankas susikišau į tamsiai mėlynų džinsų kišenes. Sparčiai žingsniavau parko link. Atėjau penkiomis minutėm per anksti. Priėjau prie artimiausio suoliuko ir atsisėdęs užsirūkiau.

Kur ji? Pažiūrėjau į laikrodį, ji jau tris minutes vėluoja. Gal ji specialiai sugalvojo mane panervinti? Jei taip, tai jai pavyko. Išviso, ji toks žmogus, kuris ir erzina ir traukia vienu metu. Pirmas toks sutiktas žmogus. Na ir pirmas į kurį aš atsitrenkiau. Išsitraukiau iš kišenės telefoną ir paskambinau jai:

- Sveika, kur tu? - rūpestingai paklausiau.

- Labas, būsiu už penkių minučių, - labai jau įsitempus kalbėjo.

- Gerai, laukiu, - bent jau tiek žinau, kad ji ateis. Ir kada ateis.

- Mhm, iki, - jau švelniau pasakė ir padėjo ragelį.

Kas jai nutiko? Kodėl ji tokia? Po velnių kodėl aš apie ją galvoju? Kodėl aš ja taip rūpinuosi? Kajau, atsibusk, ji tavo mergina. Ji jau mano. Ranka pasirėmiau galvą. Ir bandžiau išmesti mintis apie ją šalin, bet man niekaip nepavyko. Pakėliau akis. Prie savo juodų batų išvydau dar vieną porą tik geltonų batelių. Eva. Atsistojau. Šypsena ir vėl puošė veidą.

- Sveika, - pasakiau, bet jos veidas buvo labai neramus, įtemptas, lyg ką kentėtų. O akys klaidžiojo visur bijodamos sutikti manas akis. - Kas tau?

- Neklausinėk, geriau apkabink mane, - nervingai paprašė, iškart prisitraukiau ją prie savęs ir stipriai apkabinau. Kas jai? Ar ne per daug paslapčių ji turi? Ar ne per daug ji mane žavi? Kodėl ji tokia? Tokia pikta ir kartu išsigandusi? Glosčiau jos nugarą, o ji taip giliai kaip tik galėjo įkvėpdavo oro, jaučiau, kad vos laiko ašaras. Jos visas kūnas buvo kaip negyvas, sustingęs. Jaučiau kaip išlėto ji atsipalaiduoja, rankomis švelniai apkabino mane.

- Eva, - sumurmėjau, bet pasigailėjau tai ištaręs, nes ji vistiek nieko man nepasakys, ji ne ta, kuri taip lengvai atsivertų. Atsiduso.

- Jau gerai. Ačiū, - nuoširdžiai pasakė, bet balsas vis dar išliko įsitempęs ir atpalaidavo savo rankas. Nežinojau ką man daryti. Paleidau ją iš savo glėbio ir paėmiau už rankos.

- Kas tau atsitiko? - švelniai paklausiau, žinojau, kad ji nieko man neatsakys į klausimą.

- Nieko, prašau neklausinėk, - kaltai pasakė.

- Gal gali bent kažką?

- Pas mane apsilankė labai jau senai matytas svečias, - piktai išbėrė žodžius ir sužiuro į mano veidą. Susiraukiau. Ji pakėlė ranką ir išlygino mano raukšlę. - Nesiraukyk, prašei pasakyt pasakiau kiek galėjau. Dabar neklausinėk ir negalvok apie tai, apie mane, - paskutiniu punktu tikrai reikėtų pradėt naudotis, bet kur tau aš apie ją negalvosiu, kai ji taip arti manęs.

- Gerai, - sutikau. - Na tai einam piešt?

- Piešiu aš, o tu ne, - išsišiepė, pavyko ją išblaškyt.

- O tai ką aš veiksiu?

- Pasakyčiau tavo bėdos, bet dabar aš piešiu tave, - nusišypsojo ir įvertino mano aprangą. Jos šypsena išdavė apžiūros rezultatus.

- Nuogą? - nusijuokiau.

- Su rūbais aš nepiešiu, - rimtai pasakė. Mano antakiai pakilo į viršų. - Renkis, - į ausį sušnibždėjo ir apėjusi iš nugaros nuvilko mano striukę, numetė ją ant suoliuko. Ji juokauja? Čia gi vieša vieta. Tik ne čia. Atsistojo prieš mane, užkišo savo vėsius pirštukus po mano maikute ir ją lėtai pakėlė. Akimis bandė įžvelgti mano jausmus, jos akys vis dar buvo rimtai tam nusiteikusios.

- Pamatytum savo veidą, - patraukė savo vėsias rankas nuo mano kūno ir pradėjo garsiai juoktis. Ji ką žaidė? Čia ką tipo pokštas? Įdomus humoro jausmas. Toks… Ji rimtai mane apmulkino. Žiūrėjau į ją kol ji vis dar kikeno. - Negi tikrai pamanei?

- Taip, - tvirtai pasakiau.

- Naivumas tavo neišpasakytas, - labai tuo patenkinta pasakė.

- O tavo humoro jausmas tikrai išpasakytas, - paplojau rankomis.

- Nesiginu, nesiginu, - sukikeno ir pakėlė ranką prie mano veido, švelniai paglostė skruostą.

- Nu nepyk gi, - sumurmėjo.

- Ką nepykt, nervini, - subambėjau. Ji šiek tiek pasistiebė ir pakštelėjo man į skruostą. Nesujudėjau. Tikrai sunervino.

- Kaip nori, jei nenori, tada aš einu namo. Paskambink kai nusiraminsi, - pasakė ir nusisukusi pradėjo tolti nuo manęs. Ji ir vėl manim manipuliavo. Žaidė kaip su kokia niekam tikusia lėle, bet negalėjau jos paleisti, nes mano noras su ja žaisti augo kaip ant mielių. Ta jos drąsa ir stiprumas, bei piktumas intrigavo, traukė. Pasiėmiau telefoną ir paskambinau jai. Ji vis dar eidama atsiliepė:

- Labas, - kaltai pasakiau.

- Mhm.

- Atsiprašau.

- Už ką? - privertė pasakyti.

- Kad pasikarščiavau.

- Tai jau nusiraminai? Neerzinu jau? - vis dar toldama atmestinai kalbėjo.

- Ne.

- Esi tuo tikras?

- Aišku, - tvirtai pasakiau.

- Netikiu, - ir kaip jai taip gaunasi, kad aš turiu prašyti, maldauti ir taip toliau.

- Eva neužknisk, grįžk, - išgirdau pypsėjimą. Ji padėjo ragelį. Atsisuko ir labai jau lėtai, ir vėl mane erzindama pradėjo artėti. Nusišypsojau.

Susikišau rankas į kišenes.

- Atsiprašau, - sumurmėjau jai priėjus ir pakštelėjau į lūpas.

- Tarkim tai jau girdėjau, - nusišypsojo.

- Tai man rengtis? - išsišiepęs paklausiau.

- Gal kitą kartą, - vis dar šypsodamasi atsakė.

- Prisiminsiu, - iškėliau vieną pirštą ir nusijuokiau.

- Priminsiu.

- Na, tai kur piešim? - ji paėmė mane už rankos ir nusivedusi pasodino ant suoliuko. Pati atsisėdo priešais. Išsiėmė lapą, paprastų pieštukų. - Man negalima judėti?

- Tu elkis kaip paprastai, tik per daug nesisukiok, - nusišypsojo.

- Supratau, - atsisukau į ją visu kūnu, apžergiau suoliuką. Ji atsisėdo turkiškai, nusivilko kreminį lietpaltį ir jį persimetė per atlošą, nugara atsirėmė į rankeną. Mano akys iškart nukrypo į jos aprangą: geltonos ir raudonos spalvų, laisva, nuo krūtinės krentanti suknelė, pusilgėmis rankovėmis. Jos akys sutiko manąsias.

- Kas? - paklausė, bet suprato dėl ko į ją taip žiūrėjau.

- Nesušalsi? - jos oda jau dabar pašiurpo.

- Nenoriu išsipurvinti į pieštukus rankovių, - nusišypsojo. Atsistojau ir nusivilkau savo striukę, ji nesuprasdama žiūrėjo į mane. Padaviau jai, jau geriau tegul neatrodo taip patraukliai, nes mano kūnas neleis jai manęs piešti.

- Man pieštukai nelabai rūpi, - nusišypsojau, ji įkišusi į rankoves savo rankas jas šiek tiek paraitojo.

- Dėkui.

- Nėra už ką, - pasakiau ir vėl atsisėdau prieš ją.

- Kas per svečias? - paklausiau pirmo į galvą šovusio klausimo. Ji pakėlė akis nuo lapo. Įsistebeilijo į mano lūpas. Linktelėjo sau ir vėl įniko į lapą.

- Kas per reikalai? - atsakė klausimu į klausimą. Ji negali to žinot.

- Negaliu tau šito sakyt.

- Tai tikriausiai supranti ir mane, - pasakė ir vėl atsisuko. Linktelėjau. - Aš atsiprašau, kad nežiūriu.

- Ne nieko. O kam čia reikia piešt?

- Man ryt dailės įskaita, - nusišypsojo žiūrėdama į piešinį.

- Jau egzai prasideda?

- Jo, - sunkiai atsiduso.

- Bijai?

- Ne, ko čia bijot? O ką tu studijuoji? - smalsiai paklausė sužiurusi į mane.

- Finansus, - nusišypsojau.

- Patinka?

- Labai.

- Tu pirmam kurse?

- Taip, iš kur žinai? - jos pieštukas nustojo judėjęs popieriaus lapu.

- Tarkim paukštelis pačiulbėjo, - nusijuokė.

- Kaip piešiasi mano veidelis? - paklausiau ir pasilenkiau pažiūrėti, bet ji pakėlė lapą.

- Pamatysi kaip užbaigsiu, - iškišo liežuvį.

- Ot kokia, - nusiskundžiau.

- Ot, tokia, - atkirto ir vėl piešdama. Ji buvo tokia graži, tokia atsidavusi menui, atrodė, jog ji kitam pasauly, savo pasauly. Iš jos kuodelio išslydo sruoga. Pirštų galiukais paėmiau ją ir užkišau už jos ausies, ji net nesujudėjo, rodės, net nepajuto. Vėl atsilošiau.

- Ar kada nors man galėsi pasakyt kas pas tave buvo? - paklausiau su milžiniška viltimi.

- Gal. Kada nors. Bet tikrai ne dabar, - ramiai kalbėjo, bet jos balsas truputį įsitempė.

- Neklausinėsiu, - nuleidau galvą. Mane nervino, traukė, norėjau sužinoti. Kas jai? Kas jis toks? Ką jis jai darė? Ką padarė? Eva savo pirštais pakėlė mano smakrą.

- Ir tik ne nuleisti galvą, - pridėjo dar vieną taisyklę. - Tavo akys labai gražios.

- Čia kuria prasme? - pasimečiau.

- Tiesiogine, labai daug mėlynos atspalvių ir labai gilios, - nuoširdžiai kalbėjo, o aš negalėjau ja atsistebėti. Iš kur toks nuoširdumas? Ji atitraukė savo pirštus lyg prisiminusi, kad vis dar jais laiko mano smakrą.

- Atsiprašau, - kaltai pasakė.

- Už ką?

- Ne, nieko. Negalvok apie tai, - jos akys lakstė po popieriaus lapą.

- Kas?

- Nieko, - ji atsuko į mane popieriaus lapą ir nusišypsojo, į mane žvelgė ne nupieštos, o gyvos akys. Ji nupiešė mane taip tikroviškai.

- Kaip gražu, - tik tiek galėjau pasakyti. Ji nusišypsojo ir padavė man jį.

- Čia tau, - atsistojo ir pakštelėjo į lūpas, nespėjau jos prisitraukti prie savęs ir apdovanoti pačiu geriausiu bučiniu kokį tik galėjau jai duoti, o ji jau nusisuko, vis dar įsisupusi į mano striukę, palikdama mane ne tik apstulbusį, bet ir netekusį žado.

- Eva, palauk! - atsistojau, nežinojau, nesupratau kodėl ji taip padarė, bet būdamas su ja aš daug ko nesuprantu. Kas jai ir vėl atsitiko, ką aš padariau ne taip, kad ji taip elgiasi? Kajau, tu - šaunuolis, nesusitvarkai net su pana!

- Iki Kajau, aš turiu eiti! - atsisukusi sušuko ir paspartino žingsnį. Ji tikrai išvarys mane iš proto. Visomis prasmėmis.

Lėtai, koja už kojos vos pajudėdama ėjau vienišu šaligatviu savo namų link. Mano mintys buvo užimtos savianalize, o ėjau iš inercijos mintinai žinodama kiekvieną akmenuką ar pernykštį lapą ant pilkų gatvės plytelių.

Giliai įkvėpiau į plaučius labiausiai Lietuvoje užteršto miesto oro ir mėgavausi nakties tamsa, ir vėsa, kuri kaip kokios glamonėjančios rankos prasiskverbė pro visus mano rūbus, ir savo vėsiais pirštais apgaubdama supančiojo mano kūną vėsa. Oda nėkiek nepašiurpo, nesijautė nieko. Mašinų garsai tilo, nesigirdėjo net lojančių šunų, ar piktai burbančių jų šeimininkų. Absoliuti tyla, kurią drumstė mano aukštakulnių kaukšėjimas ir gilus atodūsis kas trečiam žingsnelyje, bei niekaip netylančios mintys.

Kodėl aš sutikau? Kodėl taip lengvai? Kodėl būtent tada? Kodėl taip greitai pasidaviau jam? Kodėl ketinu žaisti su juo? Kodėl jis bučiuojasi taip gerai? Kodėl jo akys mane hipnotizuoja? Kodėl jis kartais elgiasi taip kaip aš? Kodėl jo akys taip pat klastingai žiba? Kodėl jo kvepalai tokie skanūs? Kodėl jis manęs beveik nepažinodamas susipyko su savo draugu dėl manęs? Kodėl jis toks? Ir kodėl visi klausimai prasideda žodžiu kodėl? M? Atsakysit?

Greitai išsikviečiau liftą ir nervingai paspaudžiau mygtuką. Išsitraukiau iš rankinės raktus ir atsirakinau duris. Nusirengiau rūbus. Palindau po dušu. Atsakymai į iškeltus klausimus jau sukosi tarp naktinių nepraregimų debesų ir mano buto lubų. Kodėl aš sutikau: nes norėjau, tikrai norėjau, su juo visai smagu, atsitraukti sunku, o ir iššūkius aš mėgstu. Kodėl taip lengvai: nes toms jo mėlynoms akims tikrai neįmanoma atsispirti, o ir balsas jo… Eva? Tau ką hormonų audros? Pavarai mergyt, tau, juk vaikinai tik žaislai. Taip, grįžkim prie temos. Pasakiau sau ir atsisukau ledinį vandenį, kad tik išvytų mintis apie Kajų šalin. Kad bent leistų išsimiegoti, o tai galvosiu visą naktį ne tik apie savianalizės rezultatus, bet ir apie jų priežastį: Kajų ir jo klastingas, tokias pažįstamas akis.

Įsisupau į rankšluostį ir nutipenau į savo kambarį. Drėgnus plaukus stovėdama prieš veidrodį susisukau į bigudukus. Numečiau ant žemės rankšluostį ir užsivilkau naktinukus, užsklendžiau naktines užuolaidas. Rankšluostį išmečiau į skalbinių dėžę, išsiėmiau rytdienai rūbus, pasidėjau juos ant kėdės atlošo. Ant patalų numestas telefonas suvibravo, užšokau ant lovos. Nuo Kajaus. Perskaičiau:

„Saldžių sapnų, gražuole. Bučiuoju - tavo vampyras.” - lūpų kampučiai nevaldomai pakilo į viršų ir beveik skausmingai įsitempė į šonus. Gulėjau lovoje, išsišiepus kaip kokia meile tikinti paauglė. Cha, na ką Eva, tau tikrai vienas varžtas pasimetė.

Niekaip nesugalvojau ką jam atrašyti, na kaip ir sakyti, kad myliu per anksti, dėti bučinius kaip šypsenėles ne šiandien ir ne man. Parašyti, ką nors šmaikštaus irgi dabar niekaip nesugalvočiau. Po geros minutės, sugalvojau, kad pradžiai užteks to:

„Ir tau.” - nei per daug ką pasakiau, nei ką. O ir šiaip, nesinorėjo rašyti ko nors banalaus ar šiaip panašių frazių į : „myliu tave, zuikeli” „ir tau saldžių sapnų” - trūksta tik pridėti šlapių saldžių sapnų. Žavu. Jau įsivaizduoju. Fui. Geriau jau to nedaryti.

Padėjau telefoną ant spintelės prieš tai dar užsistačiusi žadintuvą lygiai septintai valandai. Mano akys sulipo kaip klijais apšlakstytos, o Kajaus išbučiuotos lūpos reikalavo magijos ir burtų, šiandien trečią kart patirtų ir niekaip nepamirštamų.

………

 - Ach, - garsiai suniurnėjau ir užtildžiau tą velnio sumanytą žadintuvą. - Na ką, į mokyklą opapą, - pati sau pasakiau ir žvaliai stryktelėjau iš lovos. Greitai nusiprausiau, užsikaičiau kavos, nuėjau prie veidrodžio ir jau apsivilkusi medvilninę ilgomis rankovėmis violetinę trumpą suknutę, bei užsidėjusi juodus aukštakulnius išsisukau bigudukus. Laku šiek tiek papurškiau garbanas, juodu pieštuku apvedžiau mėlynas akis. Blizgiu patepiau lūpas. Pasiėmiau sukrautą juodą rankinę ir pasidėjau ją koridoriuje. Išgėriau jau spėjusią ataušti kavą ir išskubėjau į mokyklą.

- Labas, Evut, - vos įėjau į klasę priėjo Gustė su milžiniška šypsena veide.

- Sveika, kaip laikais? - paklausiau, juk jau dvi dienos kaip nesišnekėjom gyvai.

- Viskas idealu, o kaip tau su Kajumi? - iš kur ji… Pijus. Sakiau nesakyk niekam, nes pati nežinau ką darau, bet kur tau…pletkų diedas.

- Kada tau Pijus pasakė? - atsakiau klausimu į klausimą.

- Kai tik jam paskambinai ir paprašei Kajaus numerio. Na tai kaip?

 -Na… mes lyg ir pora,-prisipažinau.

- Ir aš sužinau tik dabar? - pasipiktinus pasakė, žinojau, kad džiaugiasi dėl manęs. Bet tas jos cypavimas tikrai ne šiandienai.

- Na taip, bet…

- Kas bet? - pakėlė vieną antakį ir nusivedė mane į suolą.

- Aš nežinau ar gerai elgiuosi.

- Aišku, kad gerai, - linksmai pasakė, ach, kad ji tik žinotų, kad ji tik žinotų apie ką aš kalbu. Bet dabar jau šiek tiek per vėlu gailėtis, aš, juk apsisprendžiau, jis bus mano žaisliukas, lėliukas, barbinas, viskas ko tik aš užsigeisiu. Jis pats kaltas, kad su manim prasidėjo. Pats. Pajus jis mano žaidimą. Supras jo taisykles, bet… bet supras tik tada kai ras laiškelį ant veidrodžio. Visi jie supranta tik tada. Visi jie vienodi.

- Taip, bet viskas šiek tiek greitai, - lengvabūdiškai nusijuokiau, nes savo sąžinę man ir vėl pavyko nugrūsti į giliausią ir patį tolimiausią, tamsiausią kampą. Pavyko.

- Kaip greitai. Ta prasme? Tai kiek jūs pažengę? - nesidrovėdama paklausė.

- Ištvirkėlė! - išsišiepus apkaltinau. - Bučiniai.

- Nu ir kaip?

- Nerealiai, pasikaustęs berniukas, - pasakiau tikrą tiesą ir susilydžiau.

- Nu tai ko norėt, - sumurmėjo.

- Mhm, - nutęsiau, Gustės dėka Kajus ir vėl iškilo prieš akis, tiksliau mūsų vakarykštis susitikimas. Dėkui, Guste.

……..

Rytoj dailės atsiskaitomasis darbas, kuris nulems pusę mano rezultatų, mano ateities. Nuotaika buvo labai gera, įsijungiau mp3 grotuvą ir pasileidau savo mėgstamiausią dainą, laukiau tos dienos jau daug metų. Lūpų kampučiai taip nuo ryto ir nenusileido. Nekreipiau į tai dėmesio. Kišenėje suvibravo telefonas. Išsitraukiau jį iš lietpalčio. Kajus:

„Labas, ką šiandien veiksi?” - pagaliau apsireiškė „mano vaikinas”. Ranka pati pakilo ir perbraukė per lūpas. Noriu. Iškart atrašiau:

„Sveikas ;), piešiu tol kol nukris ranka. ;D” - reikia dar pasitreniruoti per mažai niekada nebus. Gavau atsakymą:

„Galiu kartu?”

„Jei tik nori, galim susitikt parke po dviejų valandų, ten pat kur mane partrenkei.” - išsišiepiau, prisiminusi tą įvykį, bet jis absoliučiai aklas.

Kajus: „Ok, būsiu.” - priminsiu aš jam.

„Pavėluosi manęs - nerasi.”

Kajus: „Nevėluosiu. Bučkis.” - nieko neatrašiau, man tas jo žodis nieko nereiškė, man reikėjo įrodymo. Na, gal ir sakė, ką jau tuoj gausiu, kuo jau tuoj mėgausiuosi. Su šia mintimi nuskubėjau namo, išsiėmiau iš rankinės nereikalingus daiktus, pavalgiau pietus.

Užsidėjau laisvą plevesuojančią suknelę, plaukus susirišau į išpešiotą kuodelį, įsiaviau į batelius, užsidėjau lietpaltį, į rankinę įsimečiau paprastų pieštukų rinkinį, kaip tik tuo metu, kai į mano duris kažkas paskambino. Priėjau. Ir kam manęs dabar prisireikė?

Mūsų juokas sukūrė nakties simfoniją. Drumstė tylą ir neleido miegoti nakties šmėkloms, juodi katinai tai išgirdę išsilakstė, namuose sapnuojantys devintą sapną žmonės išbudo, valkatos aplenkdavo mus bijodami sudrumsti šią akimirką, man atėjo metas užduoti svarbiausią klausimą, bet kažkodėl jaudinausi, dar niekada taip nesijaučiau. Eva vis dar kvatojo pasilenkusi, mus skyrė pusė žingsnio. Jos juokas toks vaikiškas atsidavė vasara. Vien išgirdus jos juoką paima noras mažų mažiausiai nusišypsoti, toks užvedantis, tyras ir vaikiškas. Tikras juokas.

Evelinos balsas ištirpo nakties vėsoje, aš nusišypsojau, ji atsitiesė ir įsmeigė į mane savo akis.

- Tai ar būsi mano mergina? - švelniai paklausiau žinodamas, kad šiam balsui sunku atsispirti. Iš akių mačiau, kad ji dvejojo, tartum, kautųsi jos vidus, jos siela, tik prieš ką ir dėl ko? Įsižiūrėjau atidžiau į jos akių mėlį, kad suprasčiau jos paslaptingą dvejonę. Ji tankiai sumirksėjo tankiomis blakstienomis, lyg apsvaiginta mano žvilgsnio. Pastebėjau, kad jos vyzdžiai išsiplėtę akių mėlynumo matėsi tik mažytis plotelis aplink rainelę. Jai tiko. Norėjau pasakyti, gal tai atsvers mano klausimą. Bet ne, ji turi atsakyti. Pakėliau antakį, lūpas papuošė šelmiška šypsenėlė.

- Ar mes ne per daug skubam? - naiviai paklausė, iš balso jutau, kad jai tai nebūdinga, ji svarstė.

- O kodėl taip manai? - na ir kur mano protas užduot tokį klausimą?

- Nes.. na, mes nesenai susipažinom, aš nepažįstu tavęs tu nepažįsti manęs, - bandė išsisukti, jos akys nukrypo į mano lūpas, garsiai nurijo seiles. Išsišiepiau. Ji manęs nori. Tai ko dar dvejot?

- Tai susipažinsim, - pasakiau viliojamai ir priėjau arčiau. Eva šiek tiek pakėlė į mane akis. Nesišypsojo.

- Kodėl taip skubi? - paklausė lyg kaltindama. Pridėjau du pirštus prie jos kaklo atitraukęs juodą šaliką, norėjau įsitikinti tuo kas man ką tik šovė į galvą. Vėsiais pirštais užčiuopiau jos pulsą. Kita ranka paliečiau savo kaklą. Mano pulso beveik nesijautė palyginus su jos. Taip smarkiai ir taip greitai plakė jos širdis, kad net pagalvojau jog ji nukeips. Eva visą tą laiką net nesujudėjo, kaltai nuleido akis neišlaikiusi mano žvilgsnio. Ji pajuto, jog supratau ir jos pulsas dar pagreitėjo nei prieš tai. Tik ji nežinojo viena: aš nežinau dėl ko ji taip jaudinasi. Juk ne dėl to jog pasiūliau jai draugauti, tai turi būti kažkas daugiau. Kažkas tai tokio. Tik kas?

- Nes dabar jau neturiu kur trauktis, - tiek sau, tiek jai tyliai sakiau, - aš pasakiau Donatui, kad tu man patinki, nes tai tiesa, - taip ji traukė mane, bet buvo tik trauka, gal kiek per stipri, bet tik tiek. Nors kas daugiau ir būti begali? - Dabar jau negaliu tavęs paleisti, - toliau kalbėjau vis dar švelniai glausdamas pirštus prie jos kaklo.

- O aš tave paleisti galiu? - kažkaip įtemptai paklausė, tik klausimas nuskambėjo veikiau sau, o ne man.

- Ne, - tvirtai atsakiau nežinodamas kaip tai pagrįsiu, ji klausiamai pakėlė į mane akis. - Pirma: aš tau neleisiu. Antra: jei būtum norėjus būtum man nerašius. O visų trečia: tu to nepadarysi, - ramiai kalbėjau ekspromtu.

- Esi toks įsitikinęs? - klastingai paklausė. Jos pulsas iš lėto lėtėjo. Vis dar jutau tvinkčiojimus po savo pirštais.

- Šimtu procentų. O tu?

- Tikrai ne šimtu, - nusišypsojo vis dar nežiūrėdama man į akis.

- Eva, neišsisukinėk, - paprašiau, nes norėjau pagaliau sužinoti jos atsakymą. - Ar sutinki, kad aš būčiau tavo vaikinas?

- Am… nu…-po velnių, mergaite ar sunku pasakyt vieną žodį?

- Ar nori, jog būčiau tavo vaikinas? - kažkaip susitvardęs paklausiau.

- Noriu, - atsiduso. Ir pakėlė į mane savo jau drąsesnes akis. Mačiau, kad apsisprendė. Visi taškai pagaliau buvo sudėti ant i. Na ką, žaidimas prasideda, Evut, tuoj tu pajusi tikrą aistrą, aistrą - kentėti. Jos išraiška buvo visiškai identiška manajai.

- Tai labai gerai, nes aš ir to noriu, - nusišypsojau.

- Tai mes oficialiai pora? - linksmai paklausė.

- Na taip, - pasakiau ir palinkau prie jos. Jos pulsas jau normalizavosi, atleidau pirštus ir apkabinau ją per liauną liemenį. Ji rankomis apglėbė mano kaklą, pirštais braukė per plaukus. Jos lūpos žinojo kiekvieną mano lūpų judesį. Atspėdavo, įmindavo.

Jutau kiekvieną jos krustelėjimą, bet kaip ir anksčiau man būnant su ja to buvo maža, ji per gerai viską daro, kad neparodytų man geriausio. Aš jau dabar norėjau jos. Evos rankos nuslydo mano kaklu, ji atsegė mano striukės užtrauktuką ir visu kūnu prigludo prie manęs, taip tik dar labiau manyje pasėdama aistrą. Tvirtai rankomis ją apkabinau, ji atsiduso man į lūpas.

- Šalta? - paklausiau ir patryniau jos nugarą žiūrėdamas į akis.

- Ne, gera, - vėl atsiduso ir padėjo savo galvą ant peties. Stovėjom apsikabinę. Tylėdami. Gerdami vienas kito šilumą ir širdies dūžius į save. Viską išsaugodami dabarty, bet atoveiksmius perkeldami į ateitį. Dabar nenorėjau jos skaudinti, man buvo gera, gera, kad ir kaip banaliai bei romantiškai tai skambėtų. Ak, kad jūs tik žinotumėt mano paslaptį. Bet tam paslaptis ir yra paslaptis, kad ją žinotų tik vienas žmogus, nes kai žino daugiau tai jau tai vieša paslaptis, o jei ji vieša, tai jau ne paslaptis. Bet gal jau rytoj man atsibos ir aš ją paliksiu. Visko gali būti. Juk ne kartą taip ir yra buvę, bet čia kažkaip kitaip. Paslaptingiau. Aistringiau.

- Kiek valandų? - po kažkiek laiko sukuždėjo. Vis dar ją apglėbęs pažiūrėjau į laikrodį.

- Pusė pirmos.

- Kiek?! - netikėdama viena oktava aukščiau paklausė ir pakėlė savo akis į mane.

- Pusė pirmos, - ramiai pakartojau.

- Viskas, aš turiu eiti, juk man ryt į mokyklą! - susijaudinus kalbėjo.

- Negi negali pabūt su savo vaikinu? - prikandau lūpą. Ji sukikeno.

- Spėsi, - pasakė ir pakštelėjus man į lūpas išsivadavo iš glėbio. - Iki, Kajau! - sušuko toldama.

- Iki Eva! - garsiai pasakiau, ji atsisuko ir pasiuntė man oro bučinuką.

Na ką, antra plano dalis įgyvendinta, liko dar dvi. Tik kažin ar tai truks taip trumpai kaip iki dabar? Nes dabar net per lengvai ją prisiviliojau. Man reikia iššūkio. Išsitraukiau telefoną ir paskambinau Donatui, reikia su juo bent kiek susitaikyt, bent tiek kiek leidžia aplinkybės ir jo kvaila galva. Neatsiliepė. Vėl skambinau.

- Ko? - užstaugė į ragelį.

- Donce, nesikarščiuok, - bandžiau jį nuraminti.

- Ką nesikarščiuot, kad užpisai! - vis dar rėkė.

- Jau kas kas, bet aš tavęs tai tikrai nepisau ir pist neketinu, - atkirtau išsišiepęs.

- Sakyk ko nori, nes dedu ragą.

- Noriu, kad bent kiek susitaikytum, juk tu ją palikai. Vakerėly sakei, kad tau ji nerūpi.

- Tai dėl to gali su ja tąsytis? - apkaltino.

- Aš su ja nesitasau! - jau ir aš praradau ramų balso toną. Po velnių, kaip jis mane nervina,  net šnekėt normaliai nemoka.

- Tik su ja laižaisi, - apkaltino.

- Matyt tai darau geriau nei tu, nes jai tai tikrai patinka, - atkirtau, žinodamas jog esu teisus.

- Man dzin kas tai daro geriau, bet tu neturi jokios teisės.

- Ko aš neturiu? Tau gal vėl varžtas atsisuko!? - užrikau ant visos aikštės.

- Nerėk! - užstaugė.

- Neaiškink, išviso aš susitaikyt norėjau.

- Man pochui ko tu norėjai, - išspjovė žodžius.

- Negi tu ją taip myli, kad negali man atleist? - lediniu balsu paklausiau.

- Ko čia nesąmonių klausinėji, asile tu! - ir vėl rėkė.

- Donce, ramiau šnekėk. Taigi pats su sifiline plote daveisi, - apkaltinau.

- Ir?

- Ji tave pagaidino. Neprisimeni? Šiandien ir parodė, kad tu jai nieko nereiški, - dėsčiau mintis.

- Šiandien ir tu neblogai pasirodei.

- O ką aš turėjau daryti? M?

- Bet ką, tik ne su ja laižytis, - jetau, jis kaip koks mažas vaikas.

- Ji - mano mergina, manau turiu tam teisę, - lediniu balsu pasakiau.

- Viskas Kajau, užpisai, eik tu ten kur saulė nešviečia!

- Nachui, - pataisiau jį ir nusijuokiau.

- Būtent, gali būt su ja. Sėkmės jums abiems.

- Nemanau, kad jos reikės, - vėl nusijuokiau. Išgirdau pypsėjimą. Jis padėjo ragelį, ot gaidys. Apsisukau ir nuėjau mašinos link. Man sekėsi, na man visada sekasi, o ypač šiandien, ypač su Eva. Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau kaip koks vienišas vaiduoklis klaidžiojantis po miestą ir ieškantis aukos. Tik aš auką jau radau ir aš dar nemiręs.

Vos atsidaręs namų duris parašiau Evai: „Saldžių sapnų gražuole. Bučiuoju - tavo vampyras.”

Po geros minutės gavau atsakymą: „Ir tau.” - tik tiek? O kur meilinimaisi ir šiaip proto knisimas? Jo, čia kažkas keisto, bet maloniai keista, pagaliau nereikia rašyti nesąmonių. Kryžiumi kritau į lovą ir pajutau kaip mane pasiglemžia sapnų vaiduokliai.

Atrodė tik užmerkiau akis, o mane jau žadino saulės spinduliai ir žadintuvas, kurį taip ir užmiršau išjungti…

Jis vis dar nenustodamas manęs bučiuoti užsikėlė sau ant kelių, rankomis apglėbiau jo skruostus ir neleidau atsitraukti. Mėgavausi kiekvienu jo bučiniu, jo rankos švelniai, bet tvirtai glaudė prie savęs, o lūpos jau dabar vedė iš proto.

- Kajau? ! -pašaukė už mano nugaros toks pažįstamas balsas. Iškart sustingau. Pajutau, kaip Kajaus rankos tvirčiau mane apkabino, o lūpos sustingo. Šiek tiek atsitraukiau. Iš kur jis jį pažįsta? Kodėl jis čia? Iš kur? Va dabar pasaulis sugrius! Dabar atsiimsiu už tai, kad pasidaviau Kajui. Dabar man atsirūgs. Nors…jis priėjo prie mūsų. Sustojo. - Eva?! - netikėdamas ir nesitikėdamas garsiai paklausė. Nežinau kaip, bet atsisukau, Kajaus rankos vis dar laikė mane. Drąsiai atrėmiau jo sumišusį ir įtūžusį žvilgsnį. - Tai štai kam klausinėjai apie ją! - išspjovė žodžius žiūrėdamas į Kajų.

- Gal geriau atsisėsk šalia, - tyliai į ausį paprašė Kajus ir atleido rankas nuo liemens. Padariau kaip liepiama. Jis atsistojo prieš Donatą.

- Jau tik nesikišk į mano reikalus ! -lediniu tonu pasakė Kajus.

- Jau tik tu man neaiškink, nes čia mano reikalas, - atkirto ir susinėrė rankas ant krūtinės. Atsistojau.

- Tai jau gal nesikapokit čia? - pašokau nuo suoliuko ir atsistojau tarp jų.

- Taip, gera mintis, ne čia.

- Jei nori galim, - iškart sutiko Kajus. - Ko tau iš jos reikia? - saviniškai klausė Donato

- Tai ko tau iš jos reikia? - užsipuolė.

- Man ko reikia? Man ji patinka, - keistai, bet labai jau tvirtai pasakė.

- Kajau, aš tave užmušiu, - sušnypštė.

- Nieko niekas nemuš, o tuo labiau neužmuš, - jau ir aš griežtai pasakiau. - Ko tau iš manęs reikia? M? - pasisukau į Donatą, pajutau kaip Kajus žengė arčiau manęs.

- Aš noriu, kad grįžtum pas mane, - jau ramiai paprašė ir priėjęs paglostė skruostą. Iškart žengiau atgal ir užmyniau ant Kajaus kojos, jo rankos nutūpė ant mano pečių, yg lengvi, tačiau tvirti šarvai, apsaugantys nuo negandų..

- Dink, Donatai, nuo manęs, aišku? Aš tave palikau. Taškas.

- Bet…

- Jokių bet.

- Supratai? Dink, - įsikišo Kajus.

- Nesikišk tu čia, - užstaugė ir stumtelėjo Kajų, o kartu ir mane, atsitraukiau nuo jų.

- Kur noriu ten kišuosi, - išsišiepė.

- Eva, prašau, - jau beveik maldavo, juodos akys žėrėjo net tamsoje.

- Aš ir tavęs prašau. Prašau: atsiknisk, - suklapsėjau akutėm. Aš žiauri? Na gal. Taip, aš žiauri, juk jis mane myli, na bent jau sakosi tą jaučiąs. Bet man nusispjaut ant jo jausmų, man visiškai nusispjaut ant vyrų jausmų, išskyrus Pijaus, jei jį įskaudinčiau neatleisčiau sau.

- Evute, negi manęs nepasiilgai, negi tau nepatiko mūsų naktis? - paklausė ir vėl žengė žingsnį manęs link, viena ranka perbraukė mano lūpų liniją, Kajus suburbėjo panosėj kažką panašaus į keiksmažodžių virtinę. Patraukiau Donato pirštą. Jis manęs nelies, radau vaikiną, kuris bučiuojasi net geriau už Donatą.   - Aš tau ne Evutė, rink žodžius, mažuti. Tavęs, kad nelabai, - nusijuokiau. Jo akys išdavė visus jausmus. Jis nemokėjo jų slėpti, ar apgauti. Ne, jis buvo, per geras, per tikras man. Ne man.

- Tai jau matau , -piktai sušnairavo į Kajų, pajutau jo rankas apglėbiant mane ir trūktelint į save, lyg saugojant nuo viso pasaulio.

- Donatai, dink iš kur atėjęs, - jau ramiai pasakė. Na ramiai labai taiklus apibūdinimas: lediniu balsu.

- Tu išvis tylėk, - truputį susivėlė.

- Gerai, tylėsiu, gali grožėtis, - klastingai pasakė ir atsukęs mane į save aistringai palietė mano lūpas. Iškart atsakiau jam į bučinį supratus, kad jis tik nori panervinti Donatą, juk ir aš pati to norėjau: žaisti, o dabar žaidimas absoliučiai mane užvaldė. Buvęs ir esamas kandidatas į trumpalaikį vaikiną vienoje vietoje, kas gali būti geriau? O kai dar pamačiau kaip palaužtas nusisuka Donatas, tai buvo geriausia dozė. Adrenalinas, aistra, bučiniai ir saldus kerštas - tai mano gyvenimas, mano ir niekieno kito.    

Vos Kajus pamatė, kad Donatas nuėjo atsitraukė nuo manęs ir pradėjo juoktis.

- Kas? - paklausiau, jo skardus juokas jau tilo.

- Bet tu ir atsikirtinėji, - pradėjo ploti.

- O tu tik dabar pastebėjai? - nusijuokiau.

- Ne, bet tik dabar įsitikinau, kad turėjai begalę vaikinų.

- Ir tai tavęs netrikdo? - naiviai paklausiau.

- Ne. Juk dvidešimt pirmas amžius, - pradėjau juoktis. Jis iškėlė delną, plaukštelėjau į jį.

- Iš kur tu jį pažįsti? - jau rimčiau paklausiau prisiminusi pirmą į galvą šovusį klausimą, kai tik išgirdau Donato balsą.

- Net neprisimenu, jis mano geras draugas, - nusišypsojo, - na bent jau buvo, - pasitaisė, susikišo rankas į kišenes - gynybos požymis.

- Geras kaip?

- Geras visomis prasmėmis, - liūdnai nusišypsojo. - Jis tas, kurį palikai prieš tris savaites?, - lyg žinodamas paklausė, veikiau teigdamas.

- Tas pats.

- Jis myli tave, - nuoširdžiai pasakė. Jaučiausi.. kalta? Labai. Juk dėl mano kaltės jis susipyko su Donatu. Jei nebūtų manęs jie vis dar būtų draugai, o gal ir bus?

- Žinau, - kažkaip keistai sau pasakiau. Negi aš gailėjausi? Taip. Bet jei atsukčiau laiką? Jei jį atsukčiau vistiek pasielgčiau taip pat. Visiškai. Nieko nekeisčiau. Ne, nes aš gyvenime nedarau jokių klaidų. Absoliučiau jokių. Nulį. Mano gyvenimėlis net banaliai tobulai idealus. Tiesiog. Jis, juk mano gyvenimas, mano pasauly. - Gal jūs dar susitaikysit?

- Nemanau, na gal, bet tikrai ne šiandien ar rytoj, nes aš kaip ir pasigriežiau tave, - nusišypsojo. Jis visada šypsosi, kažkoks keistai laimingas, viskuo besidžiaugiantis padarėlis gyvenantis ant mano pasaulio ploto. Sutrypt jį reikia. Noriu. Sutrypsiu, jo likimas bus kaip Donato, netolimoje ateity, galės abu verkt.

- Susitaikysit, - tvirtai tuo tikėdama pasakiau, nes nabagė, mano nustekenta sąžinė kaip visada prabudo pačiu netinkamiausiu metu. Jei aš susipykčiau su Pijumi, juk liūdėčiau, man būtų labai sunku, o dabar dėl mano kaltės jis prarado savo draugą ir kad ir kaip bando slėpti jog nesijaudina, vistiek aš tai pastebiu, jaučiu.

- Žinau, - ramiai atsakė. - Ar tik ne dėl manęs jaudiniesi?

- Na.. ne tiesiog… mh… taip. Jaučiuosi kalta, - aš tai ištariau garsiai?   - Aš pats kaltas, nereikėjo man taip su juo kalbėti, - prisipažino. - Tai ar būsi mano mergina? - o dar sakiau, kad bendraujam keistai? Dabar jau užsimanė mūsų santykius į viešumą iškelti. Apibendrinti.

- K..ką?… Kaip tai?… Kodėl? - niekaip negalėjau normaliai kalbėti.

- Tai kaip? Būsi ar ne? - paklausė priėjęs arčiau ir vėl svaigindamas mane savo akimis. Tos jo akys, rodės, be galo. Galėjai žiūrėti į jas ir jausti kaip skrendi, kaip tave hipnotizuoja ir ne taip kaip rašoma knygose ar rodoma filmuose, ne, kitaip, savaip, nerealiai, nepakartojamai. Bedugnės akys.

Ir kaip jam taip pavyksta? Genai? Gal. Turbūt. Paaiškinimas tik toks, nebent jis vampyras?  Bet turbūt ne. O gal? Pradėjau garsiai juoktis, neištvėrusi savo nesąmoningų minčių.   - Kas?

- Tu vampyras? - springdama juoku paklausiau, pajutau kaip nuo juoko sudiegė pilvą. Jau senai taip nesijuokiau. Jo juokas papildė manąjį, naktinis miestas apšviestas blausių gatvės žibintų ir mano, bei vampyro juokas sudrumstęs tylą. Žavu.

- Kandžiotis nenoriu, - juokdamasis pasakė.

- Tikrai? O aš jau maniau, - vėl lūžau juoku.

- Blogai manei. Saulėj nesudegu, karste nemiegu, - išsišiepęs rimtai kalbėjo.

- Bet… bet pasiverti šikšnosparniu, - vėl pradėjau juoktis ir vėl mūsų juokas drumstė tylą, ir vėl. Kažin kaip ilgai? Kiek?

- Nori parodysiu, - rimtai pasakė ir išskėtė rankas į šalis. Pašoko į viršų. - Matai nuskrido? - parodė pirštu į dangų.

- Aha matau, - tik tiek galėjau pasakyti, mano žodžių limitas išseko, liko tik juokas, juokas ir dar kartą juokas, mano ir jo juokas. Niekaip negalėjau nuleisti savo lūpų kampučių, pilvą jau rimtai skaudėjo, užtat nuotaika buvo aukščiau už didžiausią euforiją, kažkas nerealaus, neapčiuopiamo. Palenkiau galvą vis dar kvatodama. Kajaus juokas iš lėto tilo, labai jau išlėto.

- Tai ar būsi mano mergina? - paklausė šypsodamasis kai mano juokas nutilo ir kai pakėliau galvą. Jo akys ir vėl hipnotizavo. Nelemtas vampyras. Sutikti? O gal jo neskaudinti? Jis, juk mielas, žavus, gražus, stiprus, protingas. Bet ar dar galiu pasitraukti? Gal palikti jį geresnėms, nei esu aš, nes su manim ateitis tik viena: Donato likimas.